Pavažiavus autostrada iš Šiaulių link Kelmės, priartėjus prie  Bubių, verta išsukti iš kelio į dešinę, apsilankyti ir apžiūrėti Bubių piliakalnį, dar vadinamą Pilale, kuris mena lietuvių kovas su Ordino kariuomene ir po to vykusius  mūšius Pirmojo pasaulinio karo metais. Šioje vietoje XIV amžiuje buvo medinė pilis, kurią pasiaukojamai nuo įsibrovėlių gynė vietos gynėjai.

Bubių piliakalnis siejamas su rašytiniuose šaltiniuose minima Dubysos pilimi (Dobitzen in Saulia) Šiaulių žemėje. Ją 1348 m. vasario mėnesį užpuolė ir sugriovė Livonijos ordinas. Tik atstatytą pilį Ordinas vėl sugriovė 1358 m. sausio 24 d., tada žuvo 100 jos gynėjų. Hermano iš Vartbergės Livonijos kronikoje rašoma: „Tas (Livonijos magistras – J. N.) Gosvinas, sutelkęs kariuomenę, 1358 metais švento Pauliaus atsivertimo išvakarėse (sausio 24 d. – J. N.) Šiaulių žemėje sugriovė gražiai pastatytą Dubysos pilį ir ten žuvo apie šimtas narsių vyrų.“ Kronikoje paminėtoji Dubysos pilis, be abejo, yra Bubių pilis. Greičiausiai, ji buvo medinė. Po minėto nugriovimo pilis istoriniuose šaltiniuose nebeminima (Nezabitauskas, A. Žilos senos liudininkai. „Raudonoji vėliava“, 1968 sausio 30 d., p. 3, 4).

Bubių piliakalnis nuo seno domino tyrinėtojus ir archeologus. 1890 m. Liudvikas Kšivickis, viešėdamas grafų Zubovų dvare Bubiuose, susidomėjo Bubių piliakalniu ir jį ne kartą kasinėjo 1902–1906, 1909 ir 1911 metais. Šiame piliakalnyje buvo rasta geležinių peilių, pjautuvų ir dalgių fragmentų, kalavijo skersinis, sagčių, smeigtukas, raktas, susukta viela, pentinai, ietigalių, arbaletinių strėlių antgalių, žalvarinių žiedų, apkalų, pasaginė ir apskrita segės, kabučių, žvangučių, įvijos; kabutis iš danties, kaulinė švilpynė, šukos, apkalų dalys; molinis pasvaras, akmeninių galąstuvų, įvairių geležinių ir žalvarinių dirbinių fragmentų, gyvulių kaulų. Radiniai datuojami XIII-XIV a. (Lietuvos piliakalniai. Atlasas, sudaryt. Z. Baubonis, G. Zabiela. Vilnius, 2005, t. 2, p. 434-435).

Bubių piliakalnio šiaurinėje, vakarinėje ir pietinėje papėdėse, 6 ha plote, aptikta papėdės gyvenvietė – papilys su I tūkst. vidurio – XIV a. kultūriniu sluoksniu, pastato liekanomis, žalvariniais kabučiais, kauline adatine, keramika, gyvulių kaulais, molio tinku ir kt. (Ostašenkovienė, V. Dubysos aukštupio piliakalniai ir jų tyrinėjimai. In.: „Padubysio kronikos“, 2015/2 (5), p. 23). Pilies ir piliakalnio gyventojai laidoti už 1,4 km į šiaurės rytus nuo piliakalnio, Dubysos kairiojoje pakrantėje buvusiame kapinyne.

Pirmojo pasaulinio karo metais Bubių apylinkėse ir prie piliakalnio vyko mūšiai tarp vokiečių ir rusų caro kariuomenės. Tai primena karo istorijos archyvai, ikonografiniai šaltiniai ir archeologiniai tyrinėjimai.

Tarpukariu Bubių piliakalnį dažnai lankydavo aplinkinių mokyklų mokinai ir skautai. Čia vykdavo istorijos pamokos ir žygiai po Bubių apylinkes ir Dubysos pakrantes.

Atvykus į Bubių miestelį, jo pakraštyje dešinėje atsiveria vaizdas į užtvanką, o kairėje, kiek tolėliau nuo kelio, prie miško, iškilęs Bubių piliakalnis. Jis įrengtas Dubysos kairiojo kranto aukštumos kyšulyje į jos slėnį, nuo gretimos kalvos atskirtas didžiuliu grioviu. Prie kelio stovi rodyklė. Iš tolo matosi ant piliakalnio plevėsuojanti istorinė Lietuvos vėliava, kurios raudono audeklo fone plazda vytis.

Žvalgydamasis po vietovę, apeinu taku aplink Bubių piliakalnį, kurio apačioje vinguriuoja Dubysa. Apėjęs iš kitos piliakalnio pusės, vėl pamatau laiptelius, jau gerokai patrešusius ir atsargiai jais kopdamas, užkopiu į viršų. Aukščiausioje piliakalnio vietoje ant aukšto plono metalinio stiebo plevėsuoja iškelta Lietuvos vėliava. Graži saulėta diena, apačioje žaliuoja pavasarinė žaluma, geltonų pienių kilimu pasidabinusi švyti laukymė ir ošia lapuočių miškas. Graži Lietuvos gamta, o dar įspūdingesnė jos istorija ir praeitis, kuri paliko mums turtingą paveldą ir leidžia gėrėtis išsaugota dabartimi.

(Bus tęsinys)

Mūšis ant Bubių piliakalnio. 1915–1917 m. Atvirukas. Iš P. Kaminsko rinkinio.

Apačioje – Sauginių ir Jonelaičių mokyklų mokiniai Bubių piliakalnyje. 1931 m. Iš P. Kaminsko rinkinio.

Lietuvos vėliava Bubių piliakalnyje. J. Nekrašiaus nuotr.