Visai neseniai tokia svari padėka buvo įteikta JE Šiaulių vyskupui Eugenijui Bartuliui ir Šiaulių vyskupijos kurijos kancleriui kun. Rimantui Žaromskiui, LR Seimo narei Rimai Baškienei, buvusiam Šiaulių universiteto rektoriui prof. Donatui Jurgaičiui, Šiaulių rajono Bazilionų mokyklos-daugiafunkcio centro direktoriui Rimantui Goriui ir jo pavaduotojai Irenai Vačiulienei. Įteikė jas Vilniaus Švč. Trejybės graikų apeigų katalikų bažnyčios klebonas lic. t. Mikalojus (Ruslanas Kozelkivskis) OSBM, į Šiaulių kraštą atvykęs kartu su vikaru t. Tadu (Volodymyru Godovanecu) OSBM ir broliu Markijanu (Romanu Karoliu) OSBM.

O toji svari, nelengvai rankose išlaikoma padėka – tai 2021-ųjų pradžioje Lvove išleista 1111 puslapių dr. Aldonos Vasiliauskienės dvikalbė studija „LIETUVA – UKRAINA: religija, mokslas, kultūra  Vilniaus vienuolių  bazilijonų veikloje“.

Pirmos akimirkos įspūdis
Vien iš pavadinimo beveik aišku, apie ką rašoma toje 7 cm storio knygoje. Tai dar ne viskas! Nepaprastai daug papildomų minčių žadina Romano Skibos sukurtų viršelių kompozicija, spalva, detalės. Pirmiausia į akis krenta tai, kad viršelis tarsi vertikaliai padalytas į dvi lygias dalis. Vienoje jų  autorės vardas, pavardė ir knygos pavadinimas ukrainiečių, o kitoje ta pati informacija – lietuvių kalba. Vadinasi, tos dalys simbolizuoja LIETUVĄ ir UKRAINĄ. O minimas vertikalias juostas jungia Šv. Juozapato portretas ir Vilniaus bazilijonų vienuolyno vartų, pastatytų po 1761 m. (architektas J. K. Glaubicas) nuotrauka. Šv. Juozapato tėvynė – Ukraina, todėl didesnioji to portreto dalis stumtelėta į tai šaliai skirtą juostą, o vartai beveik absoliučiai „pastatyti“ Lietuvos pusėje.

Viršelio fonas asocijuojasi su istorijos išklotine, suskirstyta lygiomis kalendorinių metų juostomis. Jų  gausą motyvuoja du herbai – mūsų Vytis raudoname skydo fone ir auksinis Trišakis (Trizubcai) – vienas iš seniausių žmonijos simbolių mėlyname Ukrainos herbiniame skyde,

Kodėl studijos viršelis rudos spalvos? Sunku pasakyti, ką dailininkas R. Skiba labiausiai norėjo pabrėžti. Juk ruda spalva siejama su gamtos branda rudenį, su žemės turtais... Ji simbolizuoja pusiausvyrą, darnią ko nors būseną, kuri neįmanoma be išminties. Ji siejama ir su pasaulio malonumų atsižadėjimu...

Nugarinio viršelio fone mūsų mąstymą aktyvina trys detalės: šių dienų sostinės senamiesčio panorama iš paukščio skrydžio, Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčios, vieno iš ryškiausių Vilniaus senamiesčio architektūros perlų, fasadas ir bažnyčios centrinio ikonostaso (gr. eikon – paveikslas, atvaizdas  + stasis – stovėjimo vieta) dalis.

Žvilgsnis į knygos vidų
Savo struktūra knyga lyg ir tradicinė: 14-oje puslapių išrikiuotas turinys, 5 p. skirti įvadui, kur pristatomas mokslinės studijos idėjos gimimas, pateiktos 13-os jos skyrių santraukos ir priedų (jų 2) apžvalgos bei 12 fragmentų turinti autorės padėka už idėjos palaikymą ir skatinimą veiklai, už pateiktas pastabas, vertingus patarimus ir pagalbą, už vertimus į ukrainiečių kalbą. Dėkojama Graikų apeigų katalikų bažnyčios parapijiečiams, vienuoliams bazilijonams ir pasauliečiams (iš viso 15-ai asmenybių).

Knygos gale 6 puslapių tekstas pavadintas „Apie autorę“, kuris, matyt, susistemina informaciją apie Aldoną Vladislavą Pajedaitę-Vasiliauskienę, publikuotą „Kupiškėnų enciklopedijoje“ ir „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“, o taip pat žinynuose – „Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys“ (2000), „Kas yra kas Lietuvoje?“ (2018) ir  „Mes – Vilniaus  kupiškėnai" (2018).

Protas stabteli atsivertus studijos priedus. Pirmasis (106 p.) sudarytas iš lentelių ir schemų, kuriose vizualiai pateikti 3 institucijų – Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino (OSBM), Lietuvių, ukrainiečių istorikų asociacijos ir Vilniaus ukrainiečių bendrijos – istorijos ir veiklos fragmentai. Lentelėse užfiksuotos datos, įvykiai, vietovės, skaičiai, pavardės ir kt. Ypač sudėtingos schemos, kuriose, be datų ir faktų, atspindimos įvykių tarpusavio sąsajos, paženklintos storesnėmis ir plonesnėmis laužtinėmis ar lenktomis rodyklėmis. Kiekviena schema vis kitokia. Taigi, ištisi dalykinės ornamentikos puslapiai.

Jokios įvairovės nė su žiburiu nerastum antrajame priede, pavadintame „Asmenvardžių rodyklė“. Kas čia įdomaus? Ogi statistika! 30-yje studijos puslapių užrašyta per 2000 lietuviškų asmenvardžių  (o kur dar ukrainietiški?) su nuorodomis, kurioje knygos vietoje minimas vienas ar kitas asmuo. Iš kur jų tiek daug? Atsakymas paprastas: studijos „LIETUVA – UKRAINA: religija, mokslas, kultūra Vilniaus vienuolių bazilijonų veikloje“ šaltiniai – daugiau kaip prieš 15 metų Lietuvos ir Ukrainos periodikoje pradėti publikuoti dr. A. Vasiliauskienės straipsniai, primenantys Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino istoriją, pasakojantys apie religinės ukrainiečių bendruomenės būrimą Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo, Vilniaus Švč. Trejybės graikų apeigų katalikų bažnyčios grąžinimą šeimininkams 1991 m., per 25 metus čia dirbusio t. Pavlo (Petro Jachimeco) OSBM rūpesčius, detalizuojantys organizuojamas konferencijas, susitikimus ir kt.
Studijos įvade rašoma: „Beveik 2000 autorės publikuotų straipsnių periodikoje, ketvirtadalis priskirtini ukrainietiškai tematikai. Jie publikuoti ne tik Lietuvoje, bet Ukrainoje ir diasporoje“. Reikia pridurti, kad į šią knygą pateko maždaug tik pusė to ketvirtadalio.

Kitas įvade minimas faktas: „Periodikoje visos publikacijos gausiai iliustruotos pačios autorės nuotraukomis, retsykiais ir schemomis bei lentelėmis ar kitokia dokumentika. Knygoje visų iliustracijų griežtai atsisakyta, išskyrus pirmajame priede esančias lenteles ir schemas“. Taigi, pasakyme „visų iliustracijų“ telpa ir sąvoka „visų nuotraukų“. Šiuo aspektu naujasis dr. A. Vasiliauskienės parengtas leidinys visai nepanašus į 2017 m. pasirodžiusį dvikalbį mokslinių straipsnių rinkinį „Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas: iš liaudies liaudžiai / Чин Святого Василiя Великого: iз народу – народовi“, skirtą mokslininkams, teologams, studentams, plataus rato skaitytojams ir iliustruotas gausybe nuotraukų.

Atskirojo priešlapio įrašų komentarai
Čia publikuotos dvi dedikacijos. Pirmoji skirta dviem asmenybėms įamžinti: „Profesoriaus Igorio SKOČILIASO 1967 04 05–2020 12 20 ir Dr. Nadijos NEPOROŽNIOS 1948 09 09–2004 11 27 atminimui“.

Kaip minėta 2021 sausio 19 d. „Šiaulių naujienose“, Ukrainos katalikų universiteto (UKU) Humanitarinio fakulteto dekanas prof. I. Skočiliasas, Šiaulių krašto bičiulis, pralaimėjo itin sunkią akistatą su COVID-19.

„Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ apie N. Neporožnia, gimusią Kijevo sr., rašoma, kad ji – ukrainiečių filologė, vertėja, Kijevo universitete studijavusi ukrainiečių kalbą ir literatūrą, po to – čekų, serbų ir kroatų, o 1969–1971 m. Vilniaus universitete – lietuvių kalbą ir literatūrą. Nuo 1991 m. Vilniaus pedagoginiame universitete dėstė baltų ir slavų mitologiją. Tyrinėjo Lietuvos ir Ukrainos istorinius ir kultūrinius santykius, rašė mokslinius straipsnius. 1995–1998 m. buvo Vilniaus universiteto dėstytoja, vėliau dirbo Tautinių mažumų ir išeivijos departamente.

Ukrainiečių kalba publikavo „Lietuvių priežodžiai ir patarlės“ (Litovs′ki prisliv'ja ta prikazki“, 1975), „Lietuva kelyje į XXI amžių“ („Litva na šliachu v XXI storiččia“,  1998), sudarė ir išvertė tarptautinės konferencijos medžiagą „Lietuva–Ukraina: istorija, politologija, kultūrologija“ („Lytva–Ukrajina: istorija, politologija, kul′turologija“, 1995). Į ukrainiečių kalbą išvertė V. Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“, R. Granausko ir L. Jacinevičiaus knygų, J. Baltušio, P. Cvirkos, J. Grušo, A. Vienuolio apsakymų.

Kita atskirajame priešlapyje esanti dedikacija suformuluota taip: „Lietuvių, ukrainiečių istorikų asociacijos 20-mečiui“.

Keletas minčių apie istorikų asociaciją
„Lietuvių, ukrainiečių istorikų asociacija“ įkurta 2000-ųjų pabaigoje Vilniuje. Jo prezidente išrinkta dr. A. Vasiliauskienė. Asociacija savo tyrinėjimams pasirinko svarbų plačios temos „Lietuvių ukrainiečių istoriniai – kultūriniai ryšiai“ aspektą – „Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną“. Pasirinkimas ne atsitiktinis – tai vienintelis ordinas, įkurtas Lietuvoje. Nors be pastoracinių darbų ordino nariai iki sunaikinimo buvo išplėtę plačią kultūrinę, švietėjišką veiklą (mokyklos, bibliotekos, knygų leidimas), tačiau jo istorija nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje mažai kam buvo žinoma.

„Lietuvių, ukrainiečių istorikų asociacija“ savo veiklą nukreipė į šviečiamąjį darbą: skleisti žinias apie Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną, stiprinti lietuvių ir ukrainiečių mokslininkų ryšius, kurti ir vykdyti bendrus mokslinius projektus, kad deramai būtų sutiktas Ordino  400 metų jubiliejus. Uždaviniams įgyvendinti pasitelkta bendra lietuvių ir ukrainiečių mokslininkų, visuomenininkų ir žurnalistų organizacinė, šviečiamoji bei mokslinė veikla.

Dr. A. Vasiliauskienės dėka į dviejų valstybių kultūrinių ryšių puoselėjimą įsitraukė ne tik Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino vienuoliai (išskirtinai minėtinas kun. t. Pavlo OSBM), Bazilionų vidurinė mokykla (dabar tai – daugiafunkcis centras), Šiaulių universitetas, bet ir Ukrainos bei Lietuvos ambasadų atstovai, palaikę vykdomus mokslinės veiklos projektus – konferencijas, leidybą ir kt. Straipsniuose pristatomi atskiri asmenys, skleidę ir toliau skleidžiantys žinias apie vienuolius bazilijonus Ukrainoje ir Lietuvoje.