(Tęsinys)                                                                                                    
Privati dailės studija      
G. Bagdonavičius 1933–1938 metais Šiauliuose buvo įsteigęs privačią dailės studiją.

Studijos klausytojai rinkdavosi du kartus per savaitę į nuosavą G. Bagdonavičiaus namą Aušros alėjoje Nr. 84. Čia antrajame aukšte, dailininko studijoje, vykdavo užsiėmimai. Jie trukdavo apie 3 valandas. Kartais užsitęsdavo iki išnaktų.

Daugiausia dėmesio studijoje buvo skiriama piešimui iš modelių, eskizavimui gamtoje, rečiau buvo dirbama vienspalve akvarele, tapyba. Studijoje daugiausia būdavo piešiami gipso modeliai, akvarele liejami peizažai ir natiurmortai. Daug buvo užduodama namų darbų. Studiją lankydavo apie 12 mokinių, kai kurie iš jų vėliau įstojo į Kauno meno mokyklą ir tapo aktyviai besireiškiančiais dailininkais – kaip V. Banaitis, J. Jukonis ir kt. (Rimkus, V. Miesto pilietis. „Varpai“, 1989, p. 42-43).

G. Bagdonavičius studijos klausytojams rodydavo savo darbus, scenografijas, pasakodavo apie klasicizmą, Prancūzijos meną, architektūrą, rodydavo iliustracijas, reprodukcijas. Dailininko namuose mokiniai rausdavosi jo gausioje meno leidinių bibliotekoje, galėjo laisvai vartyti užsienyje išleistus spalvotus albumus, dailės žurnalus, katalogus, susipažinti su G. Bagdonavičiaus darbais ir eskizais.

Dailininkas savo dalyką gerai išmanė, pats kurdavo daug darbų pagal užsakymus ir kitiems padarydavo, turėjo daug reprodukcijų, meno žurnalų iš užsienio prancūzų, vokiečių, rusų kalbomis Jis mokė studijos narius piešti iš natūros, tinkamai naudoti aliejinius dažus, spalvotus pieštukus, pažinti gamtoje daiktų perspektyvą. Skatino domėtis liaudies menu, etnografija, architektūra.

Prekybos mokykloje
Trūkstant dailės pedagogų, G. Bagdonavičius buvo pakviestas dėstyti piešimą ir dekoravimą Šiauliuose įkurtoje prekybos mokykloje.

1934 m. spalio pradžioje laikraštis „Šiaulių žinios“ apie šios mokyklos atidarymą  rašė: „X. 1 d. Ūkio banko namuose (dabar ten pat prekybos mokykla) įvyko vidurinės valdžios prekybos mokyklos atidarymas. Šiame atidaryme dalyvavo Švietimo ministerijos atstovas referentas Kiaunė, Šiaulių gimnazijos ir seminarijos direktoriai, miesto burmistras, Lietuvos ir Ūkio bankų direktoriai ir įvairių visuomeninių bei prekybinių organizacijų atstovai, mokiniai ir šiaip visuomenė. Po iškilmingos dalies, laikinai ėjęs prekybos mokyklos direktoriaus pareigas amatų mokyklos direktorius p. Geležiūnas perdavė pareigas ir dokumentus naujai paskirtam tos mokyklos vedėjui A. Kantautui.

Įsteigtoji mokykla yra pirma tokia Lietuvoje. Ji kol kas bus tik provizorinė, tačiau ją baigusieji galės gyvenime dirbti. Mokslas tęsis tris metus. Šiemet atidaryta tik pirmoji klasė, kurioje mokys amatų mokyklos ir mokytojų seminarijos mokytojai. Mokyklon priimta (berniukų ir mergaičių) – 42 ir 3 kandidatai.  Prašymų buvo paduota antra tiek“ (Atidaryta prekyb. mokykla. „Šiaulių žinios“, 1934 spalio 7, p. 2).

G. Bagdonavičius Prekybos mokykloje dėstė nuo 1934 m. iki 1939 m. Jis savo prisiminimuose rašė: „1934 metais ekonominėje vidurinėje prekybos mokykloje dėsčiau vitrinų dekoravimą, dekoratyvinius ornamentus, šriftus ir specialiom, tik ką atsiradusiam įvairiom plunksnom, dar niekieno čia nenaudotom (MY, LY, ATO, REDIS, su penkiais galais ir švendrėm, plokščiom plunksnom, skiedra, kamštine, kartonu ir kt.)“ (G. Bagdonavičius. Prisiminimai apie pedagoginę veiklą. Rankraščio kopija saugoma rašinio autoriaus archyve).

1934 m. spalio pradžioje laikraštis „Mūsų kraštas“ rašė: „Spalio 1 d. Šiauliuose, Varpo g. 45, dalyvaujant Šv. Ministerijos atstovui p. Kiaunei, Šiaulių visuomenės ir valdžios įstaigų atstovams ir šios mokyklos mokiniams, atidaryta pirmoji  Lietuvoje vidurinė prekybos mokykla <...>

Į mokyklą priimta 41 mokinys, o prašymų buvo paduota per 80. Mokykloje, be jos direktoriaus Kantauto, baigusio Danijoj aukštuosius prekybos mokslus, dar dėstys šie mokytojai: kun. Korsakas, Gedvilienė, Kašinskaitė, Blumaitė, Bagdonavičius ir Antanaitis. Greitu laiku prie mokyklos manoma įsteigti kartu su amatų mokykla muziejų – krautuvę, kur bus atliekami praktikos darbai“ (Pasirašo: R. Š. Atidaryta pirmoji Lietuvoje vidurinė prekybos mokykla. „Mūsų kraštas“, 1934 spalio 7 d., p. 3).

1936–1937 metais į ją stojo 82 mokiniai. Ji labai greitai išsiplėtė, nes Šiauliams – pramonės ir prekybos centrui – reikėjo prekybos darbuotojų. Mokykla rengė pardavėjus, buhalterijos ir apskaitos darbuotojus. 1939 / 1940 metais joje dirbo 17 mokytojų ir mokėsi 264 mokiniai. Mokinių skaičius per 1936–1940 metus padidėjo 3,2 karto (Šiaulių istorija, p. 178; Šiaulių metraštis 1918–1938, p. 47).

Šiaulių valstybinės notarinės kontoros notaras  I. J. Valiūnas 1962 m. vasario mėn. 13 d. patvirtino E. V. Daunytės-Šimkienės ir G. Bagdonavičiaus pareiškimą LTSR Prekybos ministerijos respublikinei valstybinei prekybos ir prekių kokybės inspekcijai. Jame rašoma: „Mes pil. Daunytė-Šimkienė E. V. ir Bagdonavičius G., buvę Šiaulių Prekybos mokyklos dėstytojai pareiškiame, kad Skukauskas Edvardas, Kazimiero, 1940 metais tikrai baigė Šiaulių miesto Prekybos mokyklą“ (Iš Rasos Šaučiūnaitės  asmeninio archyvo).

1941 m. prekybos mokyklos direktoriumi buvo paskirtas A. Kazlauskas, o 1942 m. trumpai (iki spalio mėn.) – Juozas Majauskas, kurį pakeitė Jonas Narvydas.

1942 m. Šiaulių prekybos mokykloje, kaip ir kitose tokio tipo mokyklose, buvo baigta dar ikisovietinės okupacijos pradėta prekybos mokyklų reforma. Šiaulių prekybos mokykla buvo padalyta į tris padalinius (vadintus mokyklomis). Tuomet aukštesniojoje prekybos mokykloje, kuri buvo keturmetė, dar veikė dvi žemesnės grandys: trimetė ir dvimetė. Pastarasis mokyklos padalinys buvo įsteigtas 1942 m. rugsėjo 21 d. ir teturėjo kol kas tik vieną klasę. Tad 1942 m. mokykla išaugo. Jei 1942 m. pavasarį joje mokėsi 292 moksleiviai. Tų pačių metų spalio mėnesį – apie 550. 1943 m. jau trilypėje mokykloje buvo 434 mokiniai. Išaugusi mokykla sunkiai tilpo ankštose patalpose, kurios buvo S. Dariaus ir S. Girėno g. 40 (Šiaulių miesto istorija 1940–1995. Šiauliai: Saulės delta, 2007. Sudarytojas dr. Jonas Sireika, p. 67).

Šiaulių apygardos Lietuvių meno ir mokslo centro dailės studija
Nacių okupacijos metais Šiauliuose atsirado unikali kultūros institucija – Šiaulių apygardos Lietuvių meno ir mokslo centras (LMMC). Šio meno ir mokslo centro uždavinys taip apibūdinamas: „suburti mokslininkus, menininkus ir meno bei mokslo mėgėjus Vakarų Europos bei tautiškajam menui ir kultūrai ugdyti ir populiarinti“ (Pasirašo: V. R. Kultūrinė veikla Šiaulių apygardoje. „Kūryba“, 1944 metai, vasaris, Nr. 2, p. 127).

Tai buvo „unikalus lietuvių kultūros reiškinys <...> leidžiąs pagrįstai kalbėti apie šiaulietiškos kultūros fenomeną“. Šiame centre buvo dailininkų, muzikų, teatralų, žurnalistų-literatų ir kt. sekcijos, kurios rūpinosi savo profilio veikla.  Apie Šiaulių apygardos Meno ir mokslo centro  dailininkų sekcijos dailės studiją žurnalas „Kūryba“ 1944 m. rašė: „M. ir M. Centro dailininkų sekcija yra įsteigusi sėkmingai veikiančią dailės studiją, kurios mokiniai jau yra ir viešai pasirodę su gana vertingais darbais. Ši studija galima duos galimybę išaugti vienam kitam žymesniam dailininkui, kuris be šios studijos šiuo metu gal būtų ir likęs „užkastu talentu“ (Pasirašo: V. R. Kultūrinė veikla Šiaulių apygardos, „Kūryba“, 1944, Nr. 2, p. 128).

Dailininkų sekcija, 1942 m. pabaigoje surengusi miesto dailininkų rudens parodą, 1943 m. pavasarį ketino organizuoti Šiaulių apygardos ir žemaičių dailininkų parodą“(Šiaulių miesto istorija 1940–1995. Sudarytojas dr. Jonas Sireika. Šiauliai: „Saulės delta“, 2007, p. 76-77).  

1942–1944 metais Šiauliuose prie apygardos Lietuvių meno ir mokslo centro dailininkų sekcijos veikusios dailės studijos nuolatiniais dėstytojais buvo aktoriai Vladas Sipavičius, Leonas Katinas, dailininkai T. Petraitis, G. Bagdonavičius ir kiti. Buvo du kursai, buvo mokomasi vakarais, tris kartus per savaitę. Stojantiesiems reikėdavo išlaikyti konkursinius egzaminus, už mokslą reikėjo mokėti. Studijos užsiėmimai vyko miesto valdybos raštinėje, Tilžės gatvėje. Vakarais susirinkę kursantai dviejuose kambariuose sustumdydavo kontoros stalus, susidėliodavo molbertus ir dirbdavo dažnai iki vidurnakčio ir net po vidurnakčio. Baigę darbą, vėl sutvarkydavo kambarius, kad iš ryto valdybos tarnautojai galėtų dirbti savo įprastą kanceliarinį darbą. Vėliau buvo gautos patogesnės patalpos Vilniaus ir Varpo gatvių kampe.

Studijos lankytojų skaičius per abu kursus svyravo nuo 12 iki 30 dalyvių. Juos lankė Pranas Tamašauskas, Stepas Vitkus, J. Penkauskas, Leonas Katinas ir kiti. Studijoje buvo dirbama rimtai ir atsakingai, netrūko dėstytojų ir mokinių entuziazmo. Šiaulių „Aušros“ muziejaus vadovo P. Bugailiškio prašymu studijos lankytojai piešė miesto gatvių, kvartalų vaizdus, atskirus kultūros ir architektūros paminklus, jų fragmentus ir motyvus.  

1942 ir 1943 metais šios studijos prie meno ir mokslo centro dalyviai surengė dvi parodas Felikso Maksvyčio „Žiedo“ knygyne (Tilžės g. 159).  Kai kurie iš šios studijos lankytojai, tapo pripažintais dailininkais. Tai teatro dailininkė, scenografė Joana Taujanskienė, tapytoja Aldona Pociūtė-Juškevičienė, grafikė Danutė Karaškaitė-Brusokienė ir kt. Šią studiją lankė ir menotyrininkas Vytenis Rimkus (Rimkus, V. Dailė Šiauliuose Antrojo pasaulinio karo metais. In.: Šiauliai Antrojo pasaulinio karo metais. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2002, p. 114-115).

Tarpukariu dailininko G. Bagdonavičiaus pedagoginė veikla buvo susieta su Šiauliais, jis liko ištikimas šiam miestui. Jis beveik dvidešimt metų dirbo pedagoginį darbą įvairiose mokymo įstaigose. G. Bagdonavičiaus nesuviliojo įvairūs pasiūlymai – jis atsisakė Dailės instituto dėstytojo pareigų Kaune, suaugusiųjų gimnazijos direktoriaus pareigų Šiauliuose ir kitų pasiūlymų, liko piešimo mokytojo pareigose Šiauliuose. Dail. G. Bagdonavičius skaitė paskaitas įvairių kursų klausytojams, J. Basanavičiaus, M. Valančiaus, P. Višinskio liaudies universitetuose,  susitikdavo su moksleiviais, studentais, visuomene ir kt.

G. Bagdonavičius savo pedagoginę veiklą Šiauliuose tęsė ir pokariu. Jis įvairiu laiku dirbo piešimo ir braižybos mokytoju Darbo rezervų vidurinėje mokykloje (1944–1945), pedagoginėje mokykloje, J. Janonio vidurinėje mokykloje (1944–1961), Vilniaus prekybos mokyklos Šiaulių filiale (1963–1967),  skaitė paskaitas įvairiuose kursuose. Jis dirbdamas pedagogu Šiaulių miesto mokymo įstaigose mokė moksleivius ir studentus tapybos, grafikos, fotografijos pagrindų, supažindindavo su dailės ir braižybos pagrindais.

Šiaulių Juliaus Janonio vidurinėje mokykloje
G. Bagdonavičius Šiaulių J. Janonio vidurinėje mokykloje dirbo piešimo ir braižybos mokytoju nuo 1944 m. iki 1961 m. rugsėjo 15 d.

Jonas Krivickas apie dailininko darbą J. Janonio vidurinėje mokykloje rašo: „1944–1961 m. mokykloje piešimą dėstė dailininkas, teatro dekoratorius Gerardas Bagdonavičius (1901–1986). Jis organizuodavo mokinių piešinių parodas. Atstačius Mergaičių gimnazijos (vadinamos II vidurine) pastatą, salėje mokinių piešiniais nukabindavo visas sienas. Parodas gausiai lankydavo pro šalį į turgų einantys žmonės.

G. Bagdonavičių visas miestas žinojo kaip „Penzeliuką“. Dailininkas Eduardas Juchnevičius (baigęs mokyklą 1959 m.), paklaustas, kodėl jis pasirinko dailininko profesiją, atsakė, kad „kaltas“ „Penzeliukas“. E. Juchnevičius atsisėsdavo į pirmą suolą, o mokytojas G. Bagdonavičius tiems, kurie domėjosi menu, atiduodavo viską, ką galėjo. Nesidomintys piešimu, siautėdavo klasėje, darydavo ką norėdavo. Anot E. Juchnevičiaus, mokytojas elgėsi teisingai, juk visi dailininkais nebus. Jis dirbo su tais, su kuriais matėsi, kad verta dirbti. Apie mokytoją G. Bagdonavičių visada su pagarba kalba architektas Vytautas Čekanauskas, baigęs mokyklą 1949 m.“ (J. Krivickas, Šiaulių berniukų gimnazijos – J. Janonio vidurinės mokyklos istorija (1851–1991). Kaunas: „Šviesa“, 1991, p. 132).

Buvusi mokinė Janina Bakštienė apie piešimo mokytoją dailininką G. Bagdonavičių prisimena: „Tuo metu mokykloje dirbo daug įdomių žmonių. Vienas iš jų – dailininkas Gerardas Bagdonavičius. Dėstė piešimą ir braižybą. Elegantiškai apsirengęs, žili plaukai prisegti moteriškomis šukomis. Visada mandagus, paslaugus moterims, sugebąs būti įdomiu pašnekovu. Jis daug žinojo ir mokėjo, todėl tie mokiniai, kurie norėjo, gaudavo daug žinių. Visa bėda buvo tai, kad mokytojas nesugebėjo valdyti mokinių pamokų metu. Daugumai mokinių tai buvo laisva pamoka, kurioje buvo daug triukšmo, išdaigų ir juoko“ (Janina Bakštienė. Apie piešimo mokytoją dailininką Gerardą Bagdonavičių. 1990 m. gruodžio 10 d. prisiminimų rankraštis saugomas Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos istorijos Jono Krivicko muziejuje).  
Mokiniai G. Bagdonavičių labai mėgo už tai, kad per jo pamokas labai laisvai jausdavosi: vaikščiodavo vienas pas kitą pažiūrėti, kaip kas kokį pastatytą modelį moka piešti.

Jonas Sabaliauskas rašė: „Atsimenu piešimo mokytojo – dailininko Gerardo Bagdonavičiaus  pamokas. Ne visi, ką mokė G. Bagdonavičius, pasidarė dailininkai. Tačiau mokytojas mokėjo įžiebti meilę menui, ugdė skonį. Mūsų jaunose širdyse jis mokėjo sužadinti grožio pajautimą net ten, kur jo iš pirmo žvilgsnio, atrodo, negalėjo būti. G. Bagdonavičius aistringai kalbėdavo apie Lietuvos gamtą“ (Sabaliauskas, J. Ko neužtemdė laiko rūkas“. „Raudonoji vėliava“, 1986 balandžio 15).
J. Sidaravičius knygoje „Gerardas Bagdonavičius“ apie šio mokytojo pedagoginę veiklą rašė:  „Išryškėjo didelis jo, kaip piešimo mokytojo, darbštumas, gebėjimas derinti pedagoginę veiklą su kūrybiniu darbu. G. Bagdonavičiui atėjus dirbti į kurią nors mokyklą, meninis gyvenimas iš karto pagyvėdavo – būdavo ruošiamos įvairios dailės parodos, rengiami vaidinimai, minėjimai. Pedagoginis taktas, meilė dėstomam dalykui, noras giliau supažindinti klausytoją su įvairiomis meninės kūrybos paslaptimis, mokėjimas paprastai, suprantamai aiškinti sudėtingus dailės klausimus pelnė G. Bagdonavičiui didelę jo darbo draugų ir moksleivių pagarbą. Be privalomų pamokų klasėje, norėdamas su gabesniais mokiniais padirbėti individualiai, dailininkas savo namuose buvo įsirengęs studiją. Joje lankytojų netrūko. Ta pedagoginė aistra, ta sėkla, sėta jaunose širdyse, nešė brandų derlių. Savo mokinius, pasukusius menininko keliu, G. Bagdonavičius skaičiavo šimtais. Vieni jų tapo žymiais dailininkais, kiti muzikais, architektais, jie visi labai šiltai atsiliepė apie savo pirmąjį piešimo mokytoją“ (J. Sidaravičius. Gerardas Bagdonavičius, p. 24-25).

„Jis, nesitenkindamas gana ribota piešimo pamokų apimtim, mokiniams, kurie parodydavo didesnį susidomėjimą daile, sugebėdavo atskleisti platesnį tuometinės dailės pažinimą. Jis visada surasdavo retų pasaulinės dailės leidinių, kuriuos demonstruodavo pamokų metu arba kviesdavo pas save jų pasižiūrėti“, – pasakojo buvęs G. Bagdonavičiaus mokinys, tapytojas, prof. V. Mackevičius (V. Mackevičius, Visada prisimenu pirmąjį mokytoją..., „Tiesa“, 1971 liepos 25).
Su dėkingumu savo mokytoją prisiminė dailininkas prof. A. Gudaitis, architektai A. ir V. Nasvyčiai, V. Čekanauskas, muzikai J. Juzeliūnas, S. Sondeckis, V. Noreika ir daugelis kitų.

Kokios buvo jo pedagoginės sėkmės paslaptys? „Čia nėra jokių paslapčių, – pasakojo G. Bagdonavičius. – Jokios įmantrios metodikos aš nenaudojau, o ir nežinau. Aš labai mylėjau savo darbą. Mokydamas turėjau tiktai vieną tikslą – pasiekti, kad mokiniai pamiltų meną. Pamokos metu vaikams parinkdavau įdomesnes užduotis, niekada neapkraudavau jų nuobodžiais dalykais, todėl pamokai skirto laiko mums dažnai nepakakdavo. Dirbdavome po pamokų, namuose, studijoje, dirbdavome reikliai, daug, su ugnele. Savo mokiniams aš niekada nekėliau sąlygos būti dailininkais, aš siekiau, kad jie būtų kultūringi, geri žmonės. Jeigu vėliau jie nuėjo menininkų keliu, man tuo atsilygino dvigubai“ (J. Sidaravičius. Gerardas Bagdonavičius, p. 25).

Pedagoginis darbas išmokė G. Bagdonavičių bendrauti su žmonėmis, suprasti juos. Įtaigiai skambėdavo mokytojo, padrąsinantis, susimąstyti skatinantis žodis mokiniams, jo demonstruojamos mokymo priemonės, nupiešti eskizai lentoje. Jis pamokose taikė įvairias dailės formas, turėjo savitą dėstymo metodiką. Tuo požiūriu labai savitai vykdavo jo pamokos. Jo, kaip pedagogo, būdingas bruožas buvo, kad ką įdomaus perskaitęs, sužinojęs, tuojau pats siekdavo konkrečiai realizuoti darbe, pasidalyti su mokiniais, papasakoti ir pademonstruoti didesnėse auditorijose.       
   
G. Bagdonavičius pamokose būdavo laisvesnių momentų, netelpančių į išmuštruotas, drausmės palaikymo priemones. Jis leisdavo  mokiniams spontaniškai pareikšti savo individualybę, išryškindavo jų interesus. Buvęs G. Bagdonavičiaus mokinys Jonas Krivickas sakė: „Mokytojas mokėjo nuostabiai džiaugtis kiekviena nors ir menkute mokinio sėkme. Kai pokario  metais buvo atstatytas mergaičių gimnazijos pastatas (dabar Didždvario gimnazija), mokytojas gimnazijos salėje organizuodavo mokinių piešinių parodas. Žinoma, jos nebuvo taip puošniai įrengtos, kaip dabar. Paprasčiausiai ant tapetų juostų nuo salės lubų iki žemės kabodavo prisegti mokinių piešiniai. Bet tai būdavo įvykis viso miesto gyvenime, nes lankytojų būdavo tiek, kad dabar bet kokios parodos  organizatoriai galėtų pavydėti. Mieste tik ir kalbėdavo apie piešinius, svarstydavo, kas labiau patikę. Tose parodose būdavo ir aliejinės tapybos bandymų, kai kada ir gana sėkmingų. G. Bagdonavičiaus entuziazmo dėka piešimas mokykloje buvo viena ryškiausių ir daugiausiai  dėmesį atkreipusių disciplinų“ (Krivicko Jono atsiminimai  apie mokytoją ir dailininką G. Bagdonavičių. Atsiminimų rankraštis saugomas Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos istorijos Jono Krivicko muziejuje).

G. Bagdonavičius skatino mokinių kūrybą, organizuodavo jų parodas. Jo mokinių darbai parodose pasižymėjo gausiu eksponatų skaičiumi, įvairumu, originalumu, formatų didumu, aktualumu, kūrinių lakštų gausumu ir meniniu brandumu. Jis mokėjo paskatinti mokinius, paruošdamas ir apdovanodamas juos meniškais pagyrimo lapais ir kitokiomis dovanomis – vertingais prizais.

G. Bagdonavičius mokiniams skiepijo vidinę kultūrą, profesinį aistringumą, žadino smalsumą, skatino pastebėti ir rasti estetiką aplinkoje, ugdė domėjimąsi, įsijautimą į meno reiškinius, auklėjo visapusiškai išsilavinusius žmones, besidominančius visais kultūros ir meno lobiais.

(Bus tęsinys)

G. Bagdonavičiaus mokinys V. Augulis prie savo kūrinio. Šiauliai, 1930 m. Iš P. Kaminsko rinkinio.

G. Bagdonavičius piešimo pamokoje, Šiaulių J. Janonio vidurinėje mokykloje. Apie 1960 m.

Raštas apie E. Skukausko mokslą 1940 m. Šiaulių prekybos mokykloje. Iš Rasos Šaučiūnaitės rinkinio.

G. Bagdonavičius dailės studijoje apie 1930 m. Nuotr. iš Šiaulių J. Janonio gimnazijos istorijos muziejaus.