Tokios autorinės tapybos pradžia yra pati tapoma jautra, plati ir integrali teminė ir stilistinė jautra. Teminė jautra – tai aitrios vizualiosios patirties, dirglios apsupties bei ištikties ir vizualinės savasties jautra. Jautra nuteiktai ir persipynusiai reginių, regėjimų patirčiai, vis pasipildančiai, įsiterpiančiai, išsiplečiančiai pajautai. Pajautos ir patirties, sąlyčių ir sąveikų, išsipildžiusių ir tebesipildančių, pilnaties rasties ieškančių telkinių jautra kloja tokiai tapybai takus, kuria telkinius. Tokių vizualinių telkinių jautra veda į pasaulio santalkos tirštumą. Tokie vediniai yra vediniai į aptiktos, aplenktos, aplankytos jautros sutiktuves. Tokias sutiktuves, kurios kupinos gyvo tapybinio lytėjimo. Tapybinis lytėjimas siejasi ir su autorės mišria technika, papildančia viena kitą, nutekančia viena į kitą. Toks tapybinis lytėjimas beveik nepalieka tuščių plotų. Nes viskas paliesta, viskas matyme paliesta, viskas matymui ir matomumui patiesta jautriame paviršiuje.
Jautra, autorinė jautra, kuri pati savo tapybinėmis technikomis kloja, kuri tiesia imlius ir painius vizualinių sakmių takus, juos ji grindžia pasaulio klojinių tankme. Tokia čia yra tapybinė grinda, toks spalvinis pagrindimas, tai pasakojančio, pasisakančio, prabylančio sąlytyje vaizdinio pakloto ieškojimas. Pasaulio lytoje – pasaulio ir turimų pasaulių palytėjimas, pakilimas ir proveržio stebėjimas. Pakloti klojiniai pakyla ir ima klajoti, jie ima pulsuoti, tvinksėti, tankios, pripildytos persiklojančių pasakojimų, tankių, keliasluoksnių vizualinių pasakojimų steiginiais nukloto pasaulio pakloto maršrutuose. Imliai pripildyta kūrinių kompozicija slenka nesibaigiančios, save perkuriančios atodangos. Čia daug jautrios pastangos, daug skaudaus, plazdančio polėkio, siekinio polėkio.
Bet dar daugiau čia esama pačios spalvos jungties. Tokios jungties, kuri iš karto įtraukia skirtingais takais atveda ar suveda judančias istorijas, įvairialypius spalvinius sakymus, keisčiausias vizualines replikas. Jungties, kuri tarsi save sukuria, ir prarasties, atskirties, kuri suveda į atvirą sąvadą, perregimą, abipusišką skirtingų patirčių sąvadą. Į tokį sąvadą, kuriame išsitenka parašyta ir perrašoma, subraižyta ir naujai brėžiama raiška. Keleriopa raiška grindžiama vizualinė istorija, joje yra įtraukta reali ir visai fiktyvi, išmoninga, išmani ir vaikiškai imli, moksliškai racionali ir jautriai afektyvi istorija. Istorija čia ir visiškai skirtingų stilių santarvės, jų integralumo istorija.
Miško istorija čia įtelpa, įsiterpia į ligos istoriją, religinių regėjimų istorija pasipildo mainų ir permainų, kalendorine istorija. Skirtingų tapybinių stilių istorija čia polemizuoja su stilių uždarumu, formos pirmumu. Pirmine prasme čia regima pati jautros dermė, atvira dermė, kur viena į kitą spalvomis, dviem priešpriešinėmis spalvomis pulsuoja, viena į kitą alsuoja, rausva ir melsva plotmė viena į kitą alsuoja. Tos dvi spalvinės plotmės yra ir tapybinio pasakojimo patiesalas, keliasluoksnis patiesalas su savita intonacine alsa. Toks daugiaplotmis spalvų patiesalas, kuris yra matomas iš karto iš kelių pusių, kuris kreipiasi į mus kartais tuo atgaliniu, atvirkštiniu keliu. O tame atvirkštiniame raiškos kelyje nusileidžiama nuo išdavų, nuo išvadų, nuo sampratų į patį suvokiamumą.
Į tokį suvokiamumą, kuris yra vizualinio traktavimo atverties, savęs ieškančios spalvos, pasklidusios spalvinės dėmės, save siūlančios linijos išsklaida, kuri netikėtai virsta galinga pasaulio sklaidos, juntamai regimos, regimai liečiamos sklaidos pagava. Pagava čia jautros kaip atgajos, atgijimo, gajumo pagava, ja jau pagautas ir drobėje, jos ribose išskleistas, į kelias skirtingas plotmes pasklidęs pasaulis. Toks dviejų spalvos valdų, dviejų galių pasaulis, kuris išsitiesia iš sklinda, ateina į tapybiškai pasakojamą, epiškai ir stichiškai atsiveriančią odą. Tarsi pasakojama būtų atvira oda, atverta ir jautrumu rasojančia oda, savo kūno ir pasaulio kūno oda. Kita stichija – tai erdvumo ir gelmingumo mėlis, begalinė kilimo ir grimzdimo gėlos atvertis. Rausvai rasojanti, mėlstanti erdvuma, tai tarsi nesibaigianti vienas kito ieškanti dviejų polėkių polemika, žemės ir pasaulio, jautros ir gajos polemika.
Tokia tapybinė, įmantriai ir proporcingai prisipildžiusi polemika yra sluoksnių, sričių, tėkmių polemika, praverianti, išdygstanti, atgaivinanti polemika. Kur neveda vienas sakmės maršrutas, ten yra nubėgęs, nutekėjęs kitas maršrutas. Ko nerodo vienas takas, tai rodo paralelinis, nebe miško, o kraujo takas. Takų vada – tai gijos, kurios siūlo venų gijomis, siūlų gijomis ieškoti reikiamo takumo, reikiamo tėkmingumo būtinai jungčiai. Kad jautra atsiremtų į jautrą, kad jutimai susiremtų sąjūtyje ir kad pojūčiais būtų grįžta į galimą jungtį. Galima jungtis čia rungiasi su būtinomis ir tarsi nepaneigiamomis, neatšaukiamomis jungtimis. Bet šauksmo kaip ir tiesioginio skausmu nėra. Nes jis yra išsibarstęs, išsiskaidęs, su nejautra susimaišęs, keleriopose, atvirkštinėse sąveikose pasiklydęs. Jį sugėrė jautros oda, jautros pagava, jį jau nugramzdino mėlstanti, pasitraukianti, atsitraukianti gėla. Bet jį sugėrė ir rausvuma. Rausvu link purpuro vedamu takumu jis nugrimzdo gajoje. O iš gajos valdų jis jau grįžta nauju taku, pro įpročio galias, pro ketinimo lūkesčius, pro patirties erdves.
Motyvai ir temos siūlo ir teikia savo klojinius, veda per savo įvairialypį erdvinį ir laikinį klajumą, jie tiesia takus per savo gajumą. Gajūs ir aitrūs motyvai nuveda mus į painias autorines ištakas, atveria mums rišlias stilistines įtakas. Gyvenimo stilių pasklidusias įtakas, pasakojimų stilių vizualizuojančias įtakas, susimaišančių sekų įtakas. Šios įtakos teka vizualinių sekų, vizijų protrūkių, vaizdinių sūkurių vingiais.
„Berniukas balkone“ – tarsi menkoje apsuptyje, bet plačioje aprėptyje išsidėsčiusi jautra, pasaulio pasaulyje, lašančios jautros aprėptyje, įsisukančioje ir apsupančioje vizijų, sapnų, prisiminimų, nuojautų suptyje nulašėjusi, užburtą ratą sukūrusi gaja. Tokioje tapybinėje apsuptyje, tokioje atidengtoje jautroje daug skirtingų klojinių. Animistinis klojinys, kai dilgčiojančia pajauta, gyvūniška pajauta balkonas virsta save viršijančia, save menančia miško pajauta. Su dviejų spalvų vedinių įkrauta pajauta, pigmentuojančia pajauta.
„Kas tu esi“ – tai tanki suvokinių, jaudulių prisiminimo galia, tai pati ieškojimo tankmės, jos apsupties galia, o tuo pačiu visa ši miško regimybė ir tankėjančių atsakymų tankumynas. Yra atklysta, yra prisiminta, yra sustota klausimų ir pajautų tankumyne. Atvedęs ir atėjęs aštrus ir aitrus klausimas, ieškojimo tankmės klausymas, savojo vizualiojo pasaulio klausimas, kuris yra lytos ir regos sąveikos klausimas, vis prie ko nors prisiliečiantis, vis į ką nors įsmingantis, mišrus savo įvairove klausymas ir gajaus atsako ieškojimas, gyvosios esaties ieškojimas patirties miške.
„Vakarienė prie kelionę“, kai pats būsimas kelias išsidėlioja ir nusiveja būsimu prieraišumo maršrutu raudona gysla, rausva gija, kai vingiuotas gimties siūlas savo įvija veja, vynioja, tiesia būsimą maršrutą. Tokį maršrutą, kur visa būsima eiga, išvykimo ir atsisveikinimo laikiška eiga virsta įmantria vaizdinų dėlione. Dėlione ant vakarienės stalo rausvų ornamentų, dėlione numanymų, galimybių, dar tik nutiksiančių būsimame kelio eigos tiksėjime, būsimuose kelionės tvinksniuose esančių sąveikų tiksėjimų.
„Dovanos“ – tai atplūdusios ir užplūdusios mentalinės, daiktinės, jutiminės ir vizualinės dovanos, gyvosios ir gaiviosios, mėlyje liekančios, gėloje plaukiančios, čia įsisukančios, ratu skriejančios dovanos. Čia aitros mažėja, aitra traukiasi ir plečiasi gaiva, mėlio lydima ir mėlio plečiama gaiva, erdvumo ir gelmės, horizonto ir aukščio gaiva, į patį gajos rašalą, į patį jutimiškumo raštą nuvedanti gaiva su ta begaline sukinio vaizdinių procesija, su gyva ir neišardoma ritmika.
Šiuose autoriniuose erdviuose motyvuose yra peržengiama įprastinė motyvacija, nes ieškomos ir yra surandamos sinkretinės, daugiakryptės, ciklinės sąsajos. Ko verta ir kuo yra praverta tokia integrali vizualinė, spalvinė jautra? Tokia jautra išvaduoja iš įkyrių pastangų, kurias įtvirtina vis atsinaujinanti, besaikė toksiškoji taksonomija, kurią užvaldo anoniminė autonomija. Įkyrios ir prievartinės, reguliatyvios pastangos, destruktyvi ir įkyri tikrumo redukcija, tai ir yra anestezuota anestetika, kai pats estezis tėra tik tam tikra dirbtinė mobilizacija. Tokia tapyba yra paveiki pagava, veiksmo kūrėjos, veiksnio steigėjos pagava. Jos tapybinis pasaulis ne tik veiklus, jis paveikus, pasiekiamas, vejamas įmantrios keliasluoksnės vizualios veikos, vizijų, sapnų, prisiminimų, nuojautų vyksme ištinkančios veikos. Šios tapybiškos, spalviškos veikos, šių galimų vingiuotų ir plevenančių sąveikų ir šių vizualinių klojinių kilimu mes vaikštome, šio pagrindo mes ieškome savo jautrose ir savo palytėjimuose.
