(Tęsinys)                                                                                       
Tarpukario spaudoje apie Salduvės kalną galima rasti įvairių pasakojimų ir apibūdinimų. 1932 m. laikraštyje „Mūsų momentas“ rašoma: „Kalnas stovi labai puikioje ir įtartinoje pozicijoje. Iš vakarų (ežero) pusės jis turi plačią aikštelę, gana kieto pagrindo, kurią saugo status kalvos pakilimas. Ir toji aikštelė labai primena gatvę ar žmonių praėjimo vietą. Iš rytų pusės – nuolaidi lyguma. Viršūnės aikštelė gali sutalpinti apie porą šimtų žmonių. Toje aikštelėje, paviršiuje, galima užtikti pelenų sluoksnį. Žmonės man pasakojo, kad seniau čia yra radę ir keletą senovės raitelių metalinių papuošalų“ (Šabanas, J. V. Pažinkime paslaptingą senovę. „Mūsų momentas“, 1932 rugpjūčio 7, p. 6).

Balys Buračas apie Salduvės kalną rašė: „Šiaulių ežero pakrantėj ties Žuvininkų kaimu yra gražus istoriškas piliakalnis Salduvės kalnu vadinamas. <...> Salduvės kalnas senovėj buvęs daug aukštesnis ir iš jo matydavosi per visų miškų viršūnes. Ant Salduvės kalno senovėj buvusi kūrenama Perkūno ugnis. Kad Salduvės kalnas tikrai supiltas ant ąžuolinių rąstų, tą kiekvienas senas Žuvininkų artojas tvirtina, jog tikrai dar ir dabar, ariant žemę, aplink kalną arklu užkliudžius, išsiverčia iš kalno dar nesupuvę senovės rąstigaliai. Kiti išaria milžinų kaulus, senovės pinigų, žalvarinių radinių, anglių ir puodų šukių“ (Buračas, B. Šiauliai – jų garsioji praeitis ir gražiosios apylinkės. „Geležinkelininkas“, 1939 gegužės 15, p. 145).

Apie šį piliakalnį žmonėse yra padavimas, kad jį supylęs senovės Lietuvos kunigaikštis Rymantas ant dukters kapo. Padavimas „Salduvė“ byloja: „Rymanto įpėdinis Ruklis Salduvės kapo kalną dar labiau paaukštino ir pastatė ant jo tvirtą pilį, kuri ilgą laiką gynė Žuvininkų sodybas nuo kryžiuočių užpuolimų. Vėlesniais laikais, kilus tarpusavio ginčams, pilį sugriovė Ariogalos kunigaikštis Vingėla ir Žuvininkus prijungė į bendrą Padubysio žemaičių kunigaikštiją, bet Salduvės vardas paliko kalnui ir iki mūsų laikų. Taip pat ir šaulio kapas mūsų sentėvių buvo labai gerbiamas, o nuo jo gavo savo vardą kaimas, kuris įsikūrė Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio viešpatavimo laikais. Kada ir dėl ko buvo pakeistas to kaimo vardas „Šauliai“ „Šiauliais“ – jokių žinių neturime. Bet šaulio kalnelis išliko ligi šio laiko ir, sako esąs tas pats, kuriame dabar yra senosios vokiečių kapinės“ (Sakalas, J. Šiauliai, 1930. I. 10. Salduvė. Žilos senovės padavimas. „Momentas, 1930 vasario 8, p. 4).

Prie įėjimo į Baltų kultūros parko stende galima perskaityti: „Salduvės kalnas yra kultūros paminklas, oficialiai pavadintas Žuvininkų piliakalniu su gyvenviete (unikalus kodas 1806) – piliakalnis Šiaulių mieste, 5 km nuo miesto centro.

Piliakalnis (Salduvės kalnas) užima aukščiausią atskiros didelės  kalvos dalį. Aikštelė apskrita, 20 m skersmens, iš visų pusių apjuosta pylimo, kuris vakariniame krašte yra 1,7 m aukščio, 20 m pločio, kitur – 0,5 m aukščio, 10 m pločio. Pietinėje, vakarinėje ir šiaurinėje papėdėse iškastas 10-30 m pločio, 1-4 m gylio griovys (plačiausias ir giliausias vakarinėje pusėse, kur dugno plotis yra 10 m), už kurio supiltas 185 m ilgio, 3 m aukščio 11 m pločio pylimas su 2 m aukščio išoriniu šlaitu. Griovio ir  pylimo vietoje apardytas 1915, 1941 ir 1944 m. kasant apkasus.

Papėdės pylimo vakarinė dalis nukasta 1977 m. statant monumentą Tarybinei Armijai (iš dalies  demontuota). Aikštelėje stovi geodezinis ženklas. Piliakalnis dirvonuoja, šlaite įrengti laiptai. Į pietryčius nuo piliakalnio 1 ha plote yra papėdės gyvenvietė. Piliakalnis datuojamas I tūkst. – XIV a.“

(Bus tęsinys) 

2021 04 16 3

Medžiai prie Salduvės kalno. Jono Nekrašiaus nuotr.

2021 04 16 45

Salduvės kalnas XX a. pab. Jono Nekrašiaus nuotr.

2021 04 16 46

Salduvės kalnas vasarą. XX a. pab. Jono Nekrašiaus nuotr.

2021 04 16 44

Senieji laiptai į Salduvės kalną. Jono Nekrašiaus nuotr.

Į viršų