(Tęsinys )
Pavolgio sostinė
Papildydami šio autoriaus rašinio „Menininkas ir mokytojas Gerardas Bagdonavičius“ tęsinį, išspausdintą 2021 m. kovo 25 d. laikraštyje „Šiaulių naujienose“, patiksliname, kad Bagdonavičių šeima paliko Jaroslavlį 1918 m. vasaros pabaigoje ir tais pačiais metais prekiniu traukiniu pasitraukė į Rusijos gilumą.
Kelionė buvo sunki. Traukiniai buvo perpildyti. Kiekvienas pabėgėlis bandė bet kokia kaina užimti sau sėdimąją vietą. Daugelis pabėgėlių važiavo ant vagonų stogų, platformų, ant jų laiptelių. Nežiūrint kelionės sunkumų, ilgo ir dažno traukinių stovėjimo geležinkelio stotyse, traukinys Bagdonavičių šeimą kartu su kitais pabėgėliais vežė vis tolyn į Rusijos gilumą, prie Volgos.
Tų pačių metų vasaros pabaigoje tolimesnis karo pabėgėlių kelias Bagdonavičių šeimą atvedė į Saratovą. Tais metais Saratovo gubernijoje buvo geras kviečių derlius, todėl duonos pakako visiems. Kaip prisiminimuose rašo G. Bagdonavičius: „Čia dar buvo balta duona, net be kortelių“ (Bagdonavičius, G. Prisiminimai. Rankraščio kopija saugoma rašinio autoriaus archyve). Šis miestas sužavėjo jaunąjį Gerardą, paliko jam neišdildomą įspūdį savo didybe, architektūros ir istorijos paminklais, muziejais, teatrais, aktyviai pulsuojančiu kultūriniu ir meniniu gyvenimu.
Saratovas – miestas ir uostas, įsikūręs pietinėje Rusijoje, Volgos žemupio dešiniajame krante. Jis dar vadinamas Pavolgio sostine. Kalbininkai įvairiai aiškina Saratovo vardo kilmę. Vieni iš jų teigia, kad Saratovas pavadinimą gavo nuo Sokolovaya Gora, kuri totorių kalba „sary tau“ reiškia „geltonas kalnas“. Taip pat yra dar kitas aiškinimas, kad miesto pavadinimas kilo nuo totorių žodžių „sara atav“ – „žemai esanti sala“ arba „saryk atov“ – „nauja sala“.
Saratovas įkurtas prie Volgos 1590 m. kaip Rusijos pietrytinio pasienio tvirtovė. Per 1670-1671 metų Stepano Razino vadovaujamą Rusijos valstiečių, kazokų ir miestų neturtingų gyventojų karo žygį prie Volgos Saratovo gyventojai atidavė miestą sukilėliams ir juos visaip rėmė. Saratovas buvo užimtas ir per Jemeljano Pugačiovo vadovaujamą Rusijos valstiečių 1773–1775 metų sukilimą.
1780 m. sausio mėn. buvo įkurta Saratovo provincija. Nuo 1797 m. Saratovas – gubernijos centras. XIX a. Saratovas tapo provincijos miestu. Tuomet buvo sukurtas Saratovo herbas: mėlyname heraldinio skydo lauke susitiko trys sidabrinės sterletės, plaukiančios viena kitos link. Šis vaizdas turėjo atspindėti šio regiono turtingus žuvies ir vandens išteklius.
XIX a. II pusėje Saratovas tapo vienu iš Žemutinio Pavolgio grūdų prekybos ir malūnininkystės centrų. Iki 1674 m. jis buvo kairiajame Volgos krante, bet strateginiais sumetimais buvo perkeltas į dešinįjį krantą. Saratovas sparčiai plėtėsi, augo gyventojų skaičius, miestas keitė savo išvaizdą, statėsi, vystė pramonę, prekybą, plėtė komercinius ryšius su kitais Rusijos metais.
1871 m. Saratovas geležinkeliu buvo sujungtas su Maskva, Sankt Peterburgu, Baltijos jūros uostais. XX a. pradžioje geležinkeliu iš Saratovo buvo galima nukeliauti į 11 Rusijos provincijų. Volga, tapusi pagrindine Rusijos transporto arterija, pavertė Saratovą pagrindiniu Pavolgio uostu.
Saratovas – vienas patogiausių Rusijos miestų: jo gatvės asfaltuotos, centrinėje miesto dalyje buvo asfalto ar akmens šaligatviai. Čia atsirado pirmieji arkliais traukiami tramvajai, vandentiekis ir telefono linijos. Visais rodikliais šis miestas pateisino didelio administracinio ir prekybos centro svarbą. Nuo XIX a. pabaigos Saratovo prekybos objektas buvo duona, grūdai, druska, kitos prekės.
Saratovas užėmė pirmąją vietą Rusijoje miltų, garstyčių ir saulėgrąžų aliejaus gamyboje XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje mieste atsirado pirmosios metalo apdirbimo įmonės – plieno, mašinų gamybos, vinių ir vielos gamybos.
XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Saratovas buvo didžiausias Rusijos pramoninis ir komercinis centras. Miesto kultūrinis ir muzikinis gyvenimas buvo turtingas ir įvairus. Saratovas pasižymėjo Šv. Trejybės katedra (1695), Volgos uostu, keliu per Volgą, dengtu turgumi (1915), Saratovo architektūros paminklais ir simboliais. Saratove veikė Operos ir baleto, dramos, lėlių teatrai, filharmonija, cirkas, muziejai, bibliotekos, galerijos. 1912 m. čia buvo atidaryta konservatorija ir muzikos mokykla, gastroliavo geriausi operos ir baleto kolektyvai, dramos trupės, buvo plačiai plėtojama populiari edukacinė ir švietėjiška veikla.
Lietuviai ir 1863 m. sukilimo tremtiniai Saratovo gubernijoje
Būdamas Saratove G. Bagdonavičius turėjo galimybę susipažinti su informacija apie tai, kad dar XIX a. viduryje Saratove ėmė rastis lietuvių. Į šį kraštą iš Lietuvos su šeimomis buvo ištremti 1863 m. sukilimo dalyviai. 1852–1920 metais Saratovas buvo katalikų vyskupijos centras.
1856 m. į Saratovą atvykęs Tiraspolio vyskupas Ferdinandas Kanas (Kahn) kapitulą ir konsistoriją sudarė daugiausia iš lietuvių kunigų. Jis prie Saratovo seminarijos įsteigė mažąją seminariją, kuri turėjo parengti jaunimą, mokantį vokiečių kalbos, studijuoti didžiojoje seminarijoje. Ji ruošė katalikų dvasininkus pietinei Rusijai. Jai 1856–1866 metais vadovavo Saratovo diecezinės seminarijos rektorius kunigas Juozapas Želvys-Želvavičiųs (1822–1866). J. Želvys-Želvavičius, būdamas Saratovo kapitulos kanauninku, kunigų seminarijos rektoriumi išbuvo iki 1866 m. Šioje seminarijoje vartota lietuvių, lenkų ir vokiečių kalbos, atvykdavo klierikai iš lietuviškų ir lenkiškų seminarijų; įšventinti kunigais pastoracinį darbą jie dirbdavo Pietų Rusijoje (Dr. Šenavičienė, I. Mažosios Varnių seminarijos idėjos ištakos. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. T. 20 Vilnius, 2002, p. 77). 1916-1917 metais Saratovo kunigų seminarijoje profesoriavo ekonomikos mokslų daktaras profesorius kunigas Vladas Jurgutis (1885–1966).
Iš interneto ir istorinių šaltinių žinoma, kad nuo XIX a. septintojo dešimtmečio Jeršove, Čiornaja Padina, Tolovkoje, Kurilovkoje, Litovkoje ir kituose Saratovo gubernijos gyvenvietėse apsigyveno nemažai lietuvių, įsikūrė ištisi jų kaimai. Tai daugiausia 1863 metų sukilimo Lietuvoje tremtiniai, iš vietinių išsiskyrę savo veržlumu ir verslumu. Jie Saratovo krašte paliko gilų pėdsaką. Čiorna Padina kaimą įkūrė 1863 m. sukilimo dalyvių tremtinių šeimos iš įvairių Lietuvos vietų (Utena, Užpaliai, Dusetos, mažiau – Baisogala, Švenčionys. Vilkaviškis ir jų apylinkės). Didesnioji tremtinių dalis įsikūrė Čiorna Padinoje, iki Pirmojo pasaulinio karo čia buvo daugiau kaip 100 lietuvių ūkių. Kiti lietuviai buvo įkurdinti už 12 km nuo Čiorna Padinos – Litovkoje. Derlingos žemės leido lietuviams įkurti didelius ūkius, verstis žemdirbyste, gyvulininkyste ir daržininkyste. 1870–1938 m. čia veikė lietuviška mokykla, XIX a. pabaigoje pastatyta medinė katalikų bažnyčia.
XIX a. antrojoje pusėje atitremti lietuviai, 1863 metų sukilimo dalyviai, jų šeimų nariai daugiausia iš išsiplėtojusių lietuvių tremtinių Saratovo gubernijoje dabartiniame Jeršovo rajone įkūrė kaimą Litovka. Čia buvo iškastas didokas tvenkinys, aplinkinių gyventojų vadinamas Lietuvių tvenkiniu („Litovskij prud“). Gydytojo K. Sliekio iniciatyva Tolovkoje buvo pastatyta katalikų bažnyčia, įkurta mokykla, atvyko lietuviai kunigai ir mokytojas. 1902 m. Tolovkoje gyveno 60 lietuvių šeimų.
Už draudžiamų lietuviškų knygų platinimą iš Šiaulių į Saratovą 1902–1904 metais buvo ištremtas teisininkas, advokatas, spaudos platintojas, kooperacijos ir visuomenės veikėjas Stasys Lukauskas (1869–1925) su šeima.
Caro valdžios persekioti ir ištremti lietuviai Saratovo krašte sugebėjo ne tik nepražūti, bet ten ir įsitvirtinti bei išgyventi sudėtingose sąlygose Rusijos stepėse. Jie prisitaikė prie krašto ir klimato sąlygų, netruko išvesti naujas bulvių veisles, pradėjo geležimi kaustyti vežimus, lietuviškų ženklų galima sutikti namų puošyboje ir buityje. Jie išlaikė lietuvišką identitetą, kalbą, papročius ir tradicijas.
2013 m. spalio mėn. 150-ųjų metinių sukakties proga buvo vykdomas Vytauto Didžiojo universiteto socialinės antropologijos projektas „1863 m. sukilimo tremtinių kultūrinis paveldas ir lietuviškasis identitetas Rusijos Saratovo krašte“. Buvo surengta dešimties dienų ekspedicija į Saratovo sritį. Ekspedicijos, kuriai vadovavo prof. Rimantas Sliužinskas ir prof. Vytis Čiubrinskas, dalyviai iš Lietuvos aplankė 1863 m. sukilimo tremtinių lietuviškas vietas Rusijos Užvolgyje. Jos metu buvo ištirti ir surinkti duomenys apie Saratovo krašte lietuvių gyventose vietose matomas katalikybės, amatų bei menų apraiškos ir įvairūs antropologiniai duomenys (žr. internete: vdu.lt/lt/pristatys-medziaga-is-ekspedicijos-i-saratovo-sriti).
Ekonominė padėtis Saratove Pirmojo pasaulinio karo metais
Saratove skelbiamuose rašytiniuose šaltiniuose nurodoma, kad Pirmojo pasaulinio karo metais iki 1917 m. Saratove ir jo priemiesčių gyventojų buvo apie 300 tūkst. Iki 1917 m. rudens Saratovo provincijoje buvo daugiau nei 20 tūkst. lenkų, 6 tūkst. žydų, tūkstantis latvių ir nemažai lietuvių, kitų tautybių atstovų. Pirmojo pasaulinio karo metais Saratove greta rusų taip pat gyveno totoriai, ukrainiečiai, vokiečiai, čia glaudėsi ir pabėgėliai iš Lietuvos.
To meto istoriniai šaltiniai byloja, kad Pirmojo pasaulinio karo metais Saratove visu pajėgumu dirbo tik tos gamyklos, kurios turėjo karinius užsakymus. Cemento, medienos apdirbimo, spaustuvėse, malūnuose, kai kuriose metalo apdirbimo ir kitose įmonėse, kurios nedirbo gynybai, darbo vietų skaičius nuolat mažėjo. Padėtį blogino tai, kad malūnams baigėsi grūdų atsargos ir malūnai pradėjo nutraukti darbą. 1916 m. rudenį dėl grūdų trūkumo laikinai sustojo didžiausi Saratovo malūnai, kurie darbą atnaujino gruodį. Maisto pasiūla sumažėjo, dėl grūdų stygiaus nustota juos tiekti į malūnus. Alkis ir badas grasino Saratovui ir provincijai. Su kiekvienu karo mėnesiu maisto padėtis vis labiau blogėjo. Duona ir mėsa brango, nepaisant gubernatoriaus patvirtintų kainų. Vyko spekuliacija ir vagystės. Visa tai sukėlė gyventojų nepasitenkinimą ir labai blogino atvykusių karo pabėgėlių padėtį.
Lietuviams, kaip ir iš kitų vietų Rusijos imperijos vietų atvykusiems karo pabėgėliams, buvo nelengva įsikurti Saratove. Žmonės badavo, vos sudurdami galą su galu, darbo, kaip ir maisto, buvo sunku gauti. Išgyventi buvo nelengva, ypač kai esi svetimame krašte. G. Bagdonavičius su tėvais sunkiai vertėsi. Ypač padėtis pablogėjo, kai 1920 m. mirė Gerardo tėvas Eduardas. Jis dirbo „Moskomunos“ kolūkio, įsikūrusio Saratovo priemiestyje, sargu, dar raštininku. Tėvas sunkiai susirgo ir mirė, nes pasak Gerardo „baisiai visą gyvenimą daug rūkė ir meškeriodamas peršaldė kojas“ (Bagdonavičius G. Prisiminimai. Rankraščio kopija saugoma rašinio autoriaus archyve).
Saratovo aukštutiniame turguje buvo atidaryta parduotuvė, kurioje gyventojai galėjo parduoti miltus. Bet tai negelbėjo padėties. Duona toliau brango. Laukiant nusipirkti duonos, nutįsdavo didžiulės pirkėjų eilės. Visos parduotuvės nustojo pardavinėti mėsą, cukrų. Iškilo klausimas dėl kortelių duonai ir cukrui. Miesto valdžia nusprendė augalinį aliejų pardavinėti pagal specialų valdžios užsakymą, kartu su pagrindinių maisto produktų kainomis, išaugo avalynės ir drabužių kainos. Pabrangus malkoms ir naftos produktams, išaugo mokestis už apšvietimą ir šildymą, brango butų nuoma. Padidėjo vandens kaina. Buvo jaučiamas nuolatinis malkų trūkumas kūrenimui žiemą. Malkoms gauti iš miesto miško draustinių buvo ilgos eilės. Dėl didelių išlaidų ir spekuliacijos, daugelis gyventojų atsidūrė pražūtingoje padėtyje.
Kad išgyventų ir padėtų sunkiai besiverčiantiems tėvams, Gerardas Saratove pradėjo dirbti mieste steigiamame Charičkovo higienos muziejuje. G. Bagdonavičius šį darbą prisimena taip: „Buvęs higienos mokytojas, daktaras ir kariškis Charičkovas pakvietė mane į Vojenkomatą steigti jo Higienos muziejų, kur lengvai pradirbau iki grįžimo į Lietuvą 1920 m. birželio mėn. Saratove dariau privačiai portretus. Už vieną gavau sausų beržo malkų vežimą“ (Bagdonavičius, G. Prisiminimai. Rankraščio nuorašas saugomas rašinio autoriaus archyve).
Tokia padėtis buvo Saratove 1918 metais rudenį, kai iš Jaroslavlio į šį Pavolgio miestą kartu su kitais karo pabėgėliais atvyko Bagdonavičių šeima. Kaip pasakojo G. Bagdonavičius jam su tėvais buvo nelengva išgyventi svetimame krašte, toli nuo Lietuvos. Reikėjo verstis, prisitaikyti prie esamų sąlygų, kentėti badą ir nepriteklių. Labiausiai kamavo tėviškės ilgesys ir Pirmojo pasaulinio karo atneštas skurdas ir badas. Karo pabėgėliai iš Lietuvos Saratove gaudavo šiokią tokią pagalbą iš Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti, „Globos“ draugijos ir kitų šiame mieste veikiančių organizacijų bei draugijų.
Karo pabėgėliai iš Lietuvos Saratove
Bagdonavičių šeima, kaip ir kiti pabėgėliai iš Lietuvos, įsikūrė Saratove. Šis Rusijos gubernijos kraštas nuo seno buvo žinomas kaip lietuvių tremtinių ir karo pabėgėlių vieta. Per Pirmąjį pasaulinį karą į Saratovą buvo evakuota nemažai lietuvių pabėgėlių; bendrabutyje gyveno apie 100 žmonių.
Saratove veikė Lietuvių draugija Mažosios Lietuvos belaisviams globoti, 1915–1917 metais Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Saratovo gubernijos skyrius. Saratovo srities valstybiniame archyve saugomi Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti draugijos 1915–1917 metų dokumentai, lietuvių karo pabėgėlių, gyvenusių Saratovo gubernijoje, sąrašai, lietuvių pabėgėlių pareiškimai dėl piniginės pašalpos suteikimo, draugijos įstatai ir kt. (Saratovo srities valstybinis archyvas. G. 596, 1 ap. 10 vnt., 1915–1917).
Bagdonavičiai įsikūrė Saratove, Vokiečių gatvėje. Dar XIX a. pradžioje Saratove atsirado priemiesčio gyvenvietė – vokiečių kolonija. Pagal 1812 m. planą vokiečių kolonistams Saratove buvo paskirta vieta pirmajame kvartale nuo Nikolskayja gatvės. Netrukus atsirado Nemetskaya gatvė.
Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomas G. Bagdonavičiaus maždaug 1919–1921 m. piešinys (ŠAM D-T 3905), kuriame pavaizduotas kambario Vokiečių gatvėje, Saratove, interjeras. Kairėje – dvi lovos prie sienos ir sienų kabo 5 paveikslai, viduryje – du langai, stalas su indais ir trimis kėdėmis, dešinėje – krosnis su įvairiais daiktais. Šio piešinio „Saratovas. Kambarys Vokiečių gatvėje“ viršutinėje dalyje yra G. Bagdonavičiaus ranka padarytas įrašas lietuvių ir rusų kalbomis: „SARATOV. Nuo 1919 mt. iki 1921 VI. 2... d. во дворе католич. костела, быв. Духовной семинарии. Tada Vokiečių g-vė. R.-kat. buv. sem. Betono namo II-me auk. piet-ryčių I kamb. dešin.“ Šio piešinio apatinėje dalyje kairėje: „Paišė Ger. Bagdonavičius“ (Žr.: https://www.limis.lt>perziura>exhibit>preview. Saratovas. Kambarys Vokiečių gatvėje-Peržiūra-Limis).
Lietuvių karo pabėgėliai Saratove, kaip ir kituose Rusijos miestuose, 1916 m. turėjo savo mokyklą, kurioje mokėsi lietuvių pabėgėlių vaikai, juos mokė mokytojai iš Lietuvos. Ši mokykla vadinosi Saratovo pradine mišria E. P. Grinkevič mokykla lietuvių pabėgėlių vaikams. 1916 m. ją baigė 25 karo pabėgėlių iš Lietuvos vaikai (Saratovo srities valstybinis archyvas. F. 1244, 1 ap., 1 vnt. 1916).
Saratove 1916–1918 metais aktyviai veikė Lietuvių „Globos“ draugija arba Lietuvių Globa šelpti mūsų broliams lietuviams belaisviams iš Prūsų Lietuvos, kuri buvo įkurta 1915 sausio 20 d. Vilniuje (vadovė F. Bortkevičienė, 1873–1945). „Globos“ draugijos Saratovo skyriui, Lietuvos pabėgėlių šelpimo komitetui nuo 1917 m. balandžio mėn. vadovavo Vladas Skardinskas (1882–1959). Lietuvių „Globos“ draugijos šalpos veikla nutrūko 1917 m. spalį bolševikams nacionalizavus banke paskutines Lietuvių „Globos“ draugijos lėšas ir ką tik iš JAV gautas aukas.
Lietuvių „Globos“ draugija buvo uždaryta 1918 m. vasarį. Karo pabėgėlių lietuvių grįžimas iš Saratovo prasidėjo 1918 m. gegužės 21 d.
Mokslas gimnazijoje ir komercinėje mokykloje
Nepaisant Pirmojo pasaulinio karo sunkumų Saratove veikė bibliotekos, muziejai, teatrai, kinas, mokslo ir švietimo įstaigos. XIX a. pabaigoje Saratove veikė 69 mokyklos ir gimnazijos. Čia veikė universitetas, berniukų ir mergaičių gimnazijos, prekybos, komercinė ir kitos mokyklos. Gerardas Saratove tęsė ir baigė mokslus II laipsnio vyrų gimnazijoje. Po gimnazijos baigimo septyniolikmetis jaunuolis dar nebuvo apsisprendęs, kokią profesiją pasirinkti. Svarstė tapti dailininku. Tačiau tėvai primygtinai patarė Gerardui pasirinkti labiau praktiškesnę komersanto, prekybininko profesiją.
G. Bagdonavičius prisiminimuose rašo: „Saratove baigiau II laipsnio vyrų gimnaziją. Įkalbėtas tėvų pasirinkti praktišką profesiją, siekdamas mokslo žinių, įstojau į vietos komercinę mokyklą (baigiau 2 kursus)“ (Bagdonavičius, G. Prisiminimai. Rankraščio nuorašas saugomas rašinio autoriaus archyve).
G. Bagdonavičius 1918 m. įstojo mokytis į Saratovo komercinę mokyklą, kuri buvo įsikūrusi Plac-Parad gatvėje. Ji vietos pirklių iniciatyva Saratove buvo įkurta 1899 m. birželio 25 d. Ši mokykla pradėjo veikti 1900 m. kovo 3 d. Iš pradžių mokykla buvo Rusijos Finansų ministerijos žinioje, o nuo 1908 m. buvo perduota Prekybos ir pramonės ministerijos Mokymo skyriui. Saratovo komercinė mokykla savo veiklą nutraukė maždaug 1919 metais.
G. Bagdonavičiaus mokymosi laiku Saratovo komercinėje mokykloje mokymo kurso dalykai buvo skirstomi į bendro lavinimosi dalykus: Dievo žodį (mokymą), rusų ir vokiečių kalbas, aritmetiką, geometriją, istoriją, geografiją ir gamtos istoriją bei specialybės dalykus: komerciją, buhalteriją, komercinę korespondenciją, komercinius skaičiavimus, prekybą, komercinę geografiją ir kaligrafiją. Bendro lavinimosi, išskyrus Dievo mokymą, dalykai buvo dėstomi „su savitu atspalviu, iššauktu komercinės mokyklos profesionaliu charakteriu“.
Saratovo komercinėje mokykloje nuo 1914 m. gruodžio 20 d. dėstytojais dirbo S. Riženkova, A. Kacas, N. M. Dmitrijeva, nuo 1915 m. gruodžio 21 d. matematiką dėstė Ivanas Nikolajevičius Bogoslovskis, nuo 1917 m. geografiją ir gamtos mokslus – P. A. Vraševa ir kiti pedagogai.
Baigę mokslą Saratovo komercinėje mokykloje ir gavę atestatą absolventai turėjo teisę dirbti darbą, susijusį su komercija ir prekyba Saratovo gubernijoje ir kituose Rusijos miestuose.
G. Bagdonavičius komercijos mokykloje mokėsi gerai, iš kitų išsiskyrė ne tik savo žiniomis, bet ir tikra aistra darbui, tačiau jo netraukė perspektyva dirbti prekybininku ar komersantu. Jam vis labiau augo noras rimtai užsiimti daile ir mokytojo darbu. Todėl 1920 m. birželio mėn. jis nusprendė palikti Saratovą, su motina grįžti į Lietuvą, pasinerti į dailės pasaulį ir atsiradus galimybei tapti piešimo mokytoju.
(Bus tęsinys)
Saratovas. Nemetskaja (Vokiečių) gatvė. XX a. pr. Atvirukas. Iš Sauliaus Kruopio rinkinio.
Saratovas. Volgos krantinė. XX a. pr. Atvirukas. Iliustr. iš interneto.
