facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šiauliai turi vieną iš seniausių miesto dalių – I tūkst.–XIV a. datuojamą Salduvės kalną. Jis dar vadinamas Kareivių, Saldos, Saldus, Saldusis, Salduvos, Pilies kalnu, Salduvės, Šiaulių, Žuvininkų piliakalniu.

Šiaulių ekonomijos metraštininkas Mauricijus Griškevičius 1850 m. rašė, kad „ant Žuvininkų kaimo žemės, prie Lepšių rakto priguliančios, nuo Šiaulių miesto per 3 ½ varstų yra kalnas, didokas, kurį žemaitiškai vadina Salduva, o lenkiškai Slodka“. Jis įrengtas aukščiausioje atskiros didelės kalvos dalyje“. Šis piliakalnis su papėdės gyvenviete yra įtrauktas į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Tai  išskirtinė miesto vieta su ypatinga aura. Legendomis ir mitais apipintas Salduvės kalnas lankomas visais metų laikais. Jis mėgstama šiauliečių ir miesto svečių poilsio ir pasivaikščiojimų vieta. Nuo jo atsiveria gražus kraštovaizdis – miškai ir laukai, Salduvės-Malavėnų tvenkinys, apylinkės.

Salduvės kalnas (Žuvininkų piliakalnis) nuo senų laikų buvęs sunkiai prieinamoje vietoje. Čia IX-XIII a. stovėjusi medinė pilis ir prie jos prisiglaudusi gyvenvietė. Daugiau sodybų būta gretimoje aukštumoje – į vakarus nuo Salduvės, kur ir išaugo Šiauliai. Spėjama, kad Salduvės (dar vadinamos Ceila, Cela, Seule) pilies gynėjai šauliai gyveno į vakarus nuo piliakalnio esančioje gyvenvietėje. Jie ir davė Šiaulių vardą, o šis – ir visai apylinkei – Šiaulių žemei.

Lenkų ir lietuvių archeologas, etnografas, istorikas, publicistas ir leidėjas Adomas Honoris Kirkoras (1818–1886) apie Šiaulius rašė: „Prie Šiaulių ežero ir Raudos (Rūdės – J. N.) upės įsikūręs apskrities miestas Šiauliai – grafo Zubovo privati valda, kurią jam dovanojo Jekaterina Didžioji. Šiauliai buvo seniūnija; Lietuvos iždininkas Tyzenhauzas čia įkūrė pavyzdingą ūkį ir papuošė miestą mūriniais namais, todėl Šiauliai iki šiol šiuo atžvilgiu yra geriausias Kauno gubernijos apskrities miestas. Netoli jo esti senovinis piliakalnis, vadinamas Salduvės kalnu“ (Kirkoras, A. H. Lietuva nuo seniausių laikų iki 1882 metų. Vilnius: „Mintis“, 1995, p. 155).

Šiauliai ir Salduvės kalnas paminėti lenkų rašytojo Henriko Senkevičiaus istoriniame romane „Tvanas“. 1923 m. šiaulietis dailininkas G. Bagdonavičius Salduvės kalną įamžino piešinyje, kurio apačioje ranka įrašė: „GBagdonavičius / „Salduvė“, / 1923 / Šiauliai. Nuo šiaurės vakarų“.    

Lietuvos istorikas Augustinas Janulaitis apie Šiaulius ir Salduvės kalną rašė: „Senas tai miestas; jame ir aplink jį amžiams bėgant vystėsi istorijos įvykiai. Milžiniška bažnyčia, drąsia architektūra, reikalavusi iš apylinkės didelių finansinių ir fizinių jėgų, stovinti ant kalnelio, matoma už daugelio mylių ir pati daug matanti; ežerai, balos; netolimais dar senesnis didelis piliakalnis – Salduvės kalnas...“ (Janulaitis, A. Ten kur senos Lietuvos atgarsis sužadino ir naujos Lietuvos viltį įžiebė. Iš Šiaulių atsiminimų. „Lietuvos aidas“, 1933 gruodžio 2, p. 10).

1936 m. sausio 19 d. laikraštyje „Įdomus mūsų momentas“ rašinyje „Salduvės kalnas – žymi istorinė vieta“ rašoma: „Nenustatyta aiški tik vieta, kur būtent tas mūšis (Saulės – J. N.) įvykęs, „Aušros“ muziejaus archeologiniai rinkiniai (žalvario ir geležies daiktai, ginklai) iš tos apylinkės daugiausia rasti šiose vietose: Bertužiai, Šapnagiai, Vinkšnėnai, Sauginiai, Piktmiškis ir kt., t. y. Salduvės kalno rajone. Tatai visa ir paties kalno savotiška išvaizda duoda pagrindo spręsti Šiaulius buvus dideliu istoriniu centru“ (Salduvės kalnas – žymi  istorinė vieta. Prieš 700 metų čia skaudžiai sumušti kryžiuočiai. „Įdomus mūsų momentas“, 1936 sausio 19, p. 1).

(Bus tęsinys)

2021 04 02 19

Salduvės kalnas ir apylinkės. XX a. pradžioje. Iliustr. iš knygos „Aukuras Salduvei“ (leidinio sudarytojas Vilius Puronas).

2021 04 02 23

Stulpai prie Salduvės kalno. J. Nekrašiaus nuotr.

2021 04 02 24

Laiptai į Salduvės kalną. J. Nekrašiaus nuotr.

2021 04 02 25

Salduvės kalnas pavasarį. Jono Nekrašiaus nuotr.

2021 04 02 9

Salduvės kalnas vasarą. Jono Nekrašiaus nuotr.

2021 04 02 3

Dail. V. Šiaučiūnaitės-Brazauskienė lino graviūros fragmentas Šiaulių miesto savivaldybėje. 1986 m. Eiliuota ištrauka apie Šiaulius. Reprodukcija Jono Nekrašiaus.

2021 04 02 22

Informacinis stendas su užrašu: „Šiaulių, Žuvininkų / piliakalnis / su gyvenviete / I tūkstantmetis – XIV amžius“. J. Nekrašiaus nuotr.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Į viršų