Pirmą kartą apie Baikalo ežerą išgirdau per geografijos pamoką Telšių gimnazijoje. Sužinojau, kad Sibire esantis Baikalo ežeras yra giliausias ežeras pasaulyje. Jo gylis siekia net 1 620 metrų. Jame sukaupta penktadalis pasaulio paviršinio gėlo vandens atsargų.

Kauno universitete studijuodama farmaciją trečiajame ir ketvirtajame kurse gyvenau Totorių gatvėje, priešais mečetę, pas studentę mediką Stasę Kasperavičiūtę. Iš savo giminaičio ji buvo paveldėjusi du kambarius bendrame su kaimynais Kutkais bute. Vieną kambarį Stasė išnuomodavo studentams, tuo prisidurdama prie stipendijos. 1948 metų rudenį, kai aš jau buvau ketvirtajame kurse, ji priėmė gyventi dvi drauges panevėžietes – Gražiną Ručytę, pirmakursę Konservatorijos studentę, ir įstojusią į Kauno universiteto chemijos fakultetą Reginą Varevičiūtę.

Iš pradžių visos trys gyvenome viename kambaryje. Po mėnesio Konservatorija davė Gražinai fortepijoną ir šeimininkė panevėžietėms užleido savo kambarį. Kambarys buvo mažytis, jame Gražinos lova kojūgaliu  buvo pakišta po fortepijonu.

Gražina Ručytė, būsimoji Lansbergienė, studijuodama vertėsi sunkiai. Tėvai mažai jai tegalėjo padėti, todėl ji įsidarbino puse etato muzikos  mokytoja vaikų darželyje Ožeškienės gatvėje.

1949 m. kovo 25-osios naktį pas mus atėjo du milicininkai ir paprašė parodyti pasus. Tuomet naktimis dažnai tikrindavo gyventojų dokumentus, todėl jiems padavėme savo pasus. Pas Stasę tuo metu gyveno iš kaimo atvažiavusi sesuo Bronė, ji nebuvo prirašyta. Bet milicininkams jos pasas neužkliuvo. Jie paklausė, kas dar bute gyvena. Pasakėme, kad gyvena dar dvi studentės. Šeimininkei liepė juos vesti pas jas. Aš nusekiau iš paskos.

Prikeltos iš miego mergaitės padavė savo dokumentus. Laikydamas rankoje Gražinos Ručytės pasą milicininkas išsitraukė kažkokį lapą ir garsiai perskaitė: „Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimu Gražina Ručytė esate ištremiama už Lietuvos ribų. Kelkitės ir renkitės.“ Išsigandusios mergaitės pradėjo verkti. Gražina pradėjo rinkti savo mantą – rūbus, patalynę ir gaidas. Maisto atsargų neturėjo. Tą dieną Kauno parduotuvėse nebuvo duonos, nes sugedo kepykla. Aš buvau nusipirkusi keturias dideles barankas, dvi dar buvo likusios. Atnešiau jas Gražinai. Kaimynė, valgyklos darbininkė Izabelė, atnešė puslitrinį stiklainį sutirpintų kresnų. Gražina pinigų taip pat neturėjo: nei stipendijos, nei algos iš vaikų darželio dar nebuvo gavusi.

Net milicininkai susigraudino matydami merginos turtą. Gražina prasitarė: „Kad bent savo akordeoną čia turėčiau...“ Milicininkas paklausė, kur tas akordeonas, ji atsakė, kad vaikų darželyje Ožeškienės gatvėje.

Tuomet milicininkas paklausė, gal kas galėtų  atnešti Gražinos akordeoną, nes jis mašinos dar neiškvietė. Pasisiūliau aš. Gražina parašė raštelį darželio budinčiajai ir mudvi su šeimininkės seserimi Brone nuskubėjome į Ožeškienės gatvę. Nuo Totorių gatvės iki vaikų darželio gana toli. Skubėjome. Tai šen, tai ten matėme prie namų stovinčius sunkvežimius su kareiviais, bet mūsų niekas nesulaikė. Darželio budėtojai padavėme Gražinos raštelį. Ji tuoj pat atnešė akordeoną. Beveik bėgte pasileidome atgal. Kai sugrįžome prie namo jau stovėjo mašina ir krovė Gražinos ryšulius. Padavėme akordeoną. Sunkvežimyje pamačiau pažįstamą studentą mediką Joną Tamutį, paprašiau jo kelionėje globoti Gražiną.

Tą naktį iš Kunigų seminarijos ištrėmė ir kai kuriuos klierikus, tarp jų ir mano bendraklasį Stasį Abramavičių, su juo kartu gyvenome pas tuos pačius šeimininkus Milevičius.

Gegužę gavome Gražinos laišką. Ji rašė, kad ją ir  kitus lietuvius atvežė į Baikalo ežero salą, kad turi ežere gaudyti žuvis, o kelionėje, važiuojant naktį per taigą sunkvežimiu, pavogė jos akordeoną. Atvykusi į salą apie tai pranešė milicijai.

Akordeonas buvo  žymus, raudonoje emalėje buvo inkrustuotas jos vardas ir 1940 m. Tada jai sukako 10 metų ir tėvai padovanojo akordeoną. Ši inkrustacija padėjo surasti vagį ir akordeoną. Per Sekmines į salą lėktuvu atskraidino akordeoną.

Kai po daugelio metų Gražiną sutikau Vilniuje, grįžusią iš tremties, ji pasakė, kad atgavusi akordeoną pradėjo dirbti salos Kultūros namuose ir tremtis palengvėjo. Po kiek laiko gavo leidimą persikelti pas tėvus, kurie tą pačią naktį, kaip ir ji, buvo ištremti iš Panevėžio į Irkutsko sritį. Sakė, kad gavusi leidimą viena per taigą 100 kilometrų nuėjo iki tėvų.

Klierikai taip pat saloje Baikale gaudė žuvis. Grįžęs į Lietuvą Stasys Abramavičius tapo kunigu, kunigavo Žemaitijoje. Remontuodamas bažnyčią nukrito nuo kopėčių ir žuvo.

Gyvenant Vilniuje romansą apie Baikalą mėgdavo dainuoti, pritardama gitara, kartu bendrame bute su mumis gyvenusi rusė Klava. Prisimenu pirmus romanso posmelius:
Po dikim stepiam za Baikalom.
Gde zoloto rojut v gorach,
Brodiaga, sudbu praklinaja,
Taščilsia sumoi na plečiach...
Brodiaga k Baikalu padchodit,
Rybatskuju lodku beriot,
I grustnuju pesniu zavodit –
Pro rodinu čto to pajot...

(„Po laukines stepes už Baikalo, kur auksą kasa kalnuose, klajūnas likimą keikdamas vilkosi su terbele ant pečių. Klajūnas priėjęs Baikalą pasiėmė žvejų valtį ir liūdną dainą užtraukė – apie gimtinę ką tai dainavo...“)

Buvau vaistininkė, dirbau Vilniuje Vyriausioje farmacijos valdyboje. 1989 m. pavasarį Vilniaus vaistinių darbuotojų profsąjungos vietos komitetas suorganizavo ekskursiją prie Baikalo ežero. Ir aš prisidėjau prie ekskursijos. Kelionė buvo nepigi – kainavo per 130 rublių, bet susirinko apie 20 žmonių grupė.

Kelionė tolima – keli tūkstančiai kilometrų, todėl skridome lėktuvu. Ankstų rytą išskridome į Maskvą, nusileidome Šeremetjevo aerodrome, paskui autobusu važiavome į kitą – ar ne Domodiedovo aerodromą, kuris aptarnauja Sibiro  linijas.
Čia ilgokai teko  laukti lėktuvo į Buriatijos ASSR sostinę Ulan Udę, iš jos autobusu turėjome pasiekti Baikalą.

Vakare pasipildyti degalų mūsų lėktuvas nusileido Sibiro mieste Novosibirske. Visas aerouosto pastatas buvo pilnas žmonių, dalis jų sėdėjo ar net gulėjo koridoriuose, prie pat įėjimo. Pasirodo, degė Sibiro taiga ir kelias dienas lėktuvai negalėjo skristi dėl tvyrančių dūmų.

Nusiminėme, nes neaišku buvo, kada mūsų lėktuvas vėl galės pakilti. Tačiau laimė, mums nereikėjo čia ilgai vargti, po kelių valandų jau buvome ore. Vis tiek negalėjome pasiekti Ulan Udės – dėl dūmų aerodromas mūsų nepriėmė. Lėktuvas skrido toliau ir paryčiais nusileido už 600 kilometrų Užbaikalės mieste Čitoje.

Pro Čitą eina Transsibiro geležinkelis, jį supa ne taiga, o nedidelės kalvos – sopkos. Aerouostas Čitoje įsikūręs gana tolokai nuo miesto, todėl nors ilgokai  teko laukti, kol mūsų lėktuvą priims Ulan Udė, po miestą pasižvalgyti negalėjome.

Aerouosto pastatas, kadaise gražus, viduje papuoštas gipso lipdiniais, buvo labai apleistas, visur netvarka ir nešvara. Po mūsų aerodrome nusileido kažkoks tarptautinis lėktuvas. Užsieniečius, išlipusius iš lėktuvo, tuoj nuvedė į netoliese pastatytą naują viešbutį. Mes turėjome laukti lauke, nes aerouosto pastate nebuvo kur. Laimė, oras buvo giedras, švietė saulė, nebuvo šalta.

Nors Čita toli nuo Lietuvos prieš Pirmąjį pasaulinį karą joje gyveno apie 160 lietuvių. Tarp jų – man pažįstami vaistininkai provizorius Steponas Žvirblis, Anykščių rajono Skiemonių vaistinės vedėjas, ir  Jonas Rimkevičius, vaistininko padėjėjas. 1918 metais Lietuvai atgavus Nepriklausomybė, jie grįžo į Lietuvą. S. Žvirblis įkūrė vaistinę Skiemonyse, netoli savo gimtinės, o J. Rimkevičius – Utenos apskrityje, Daugailiuose, vėliau nusipirko vaistinę Kavarske.

1953–1956 metais Čitoje karinio vaistų sandėlio vedėju buvo iš Šiaulių į Sovietų armiją mobilizuotas mano draugas Vytautas Sedelskis. Sovietų Sąjungoje buvo įprasta jaunus, baigusius universitetą pabaltijiečius, paimti  armiją ir pasiųsti juos į Tolimuosius Rytus.

Mūsų  lėktuvas po kelių valandų išskrido į Ulan Udę.

Ulan Udė įsikūrusi prie Baikalo ežero intako, gana plačios Selengos upės. Iki 1934 metų miesto vardas buvo Verchneudinskas, nes netoliese teka Selengos  intakas Uda. Čia XVII amžiuje kazokai įkūrė tvirtovę, o paskui prie jos išaugo miestas. Nutiesus Transsibiro geležinkelį miestas pradėjo didėti ir tapo Buriatijos ASSR sostine. Dabar Ulan Udėje gyvena apie 400 000 gyventojų.

Buriatija yra Sibiro pietuose – tarp Baikalo ežero ir Mongolijos. Teritorija didelė – 351 tūkst. kv. kilometrų, tačiau retai gyvenama. Joje tik apie milijoną gyventojų. Buriatai sudaro ketvirtadalį gyventojų, kiti rusai. Sibiras visada buvo tremties vieta.

Čia gausu žemės turtų, yra volframo, molibdeno, įvairių metalų rudų, aukso ir akmens anglies. Šiaurinėje Buriatijos dalyje – amžino įšalo žemė, piečiau – taiga, o pietuose – grūdinėms kultūroms, bulvėms tinkama žemė. Panaudoti žemės turtams  reikėjo žmonių, todėl čia ir buvo tremiami valdžiai nusikaltę, neįtinkantys žmonės bei kriminaliniai nusikaltėliai. Po sukilimų caro laikais ir po Antrojo pasaulinio karo čia atsidūrė ir daug lietuvių. Jie kirto taigą, dirbo kasyklose.

Atskridę į Ulan Udę buvome apgyvendinti miesto centre esančiame viešbutyje. Naktį palijo gausus lietus ir apgesino taigos gaisrą. Oras išsigiedrijo. Mums buvo surengta ekskursija po miestą. Graži Lenino aikštė, apie kurią stiebiasi penkiaaukščiai vyriausybiniai pastatai, pamatėme naują Operos ir baleto teatrą, aplankėme Revoliucijos muziejų. Mieste taip pat pastatyti buriatų ir rusų dramos teatrai, veikia technologinis, žemės ūkio ir pedagoginis institutai. Šiaip mieste daugiausia dviaukščiai ir vienaukščiai gyvenamieji namai. Visur dėstoma ir kalbama rusiškai.

Lietuvos farmacininkai Ulan Udėje, Buriatų liaudies muziejuje. 1989 m.
Autorės archyvo nuotr.