facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Link tam tikrų ornamentuojančių paveikslų, įmantriai ištapytų drobių mes einame su tikromis nuostatomis, susitinkame su nuostatomis esamos drobėje temos lauke. Teminių nuostatų laukas kai kada sutampa su regimu ilgesio lauku. Tokiu ilgesio lauku, kuris atveda mus paties laiko, jo permainos, stokos maršrutu į pievas, į lankas, į kraštovaizdį. Ilgesio pievos – tai įvairialypės gyvos ir gaivios ilgesio nuorodos, be abejo, jos yra kokybinės, savybinės, grynai tapybinės nuorodos, bet tuo pačiu jutiminės, juntamos, nes yra šioje spalvinėje rikiuotėje išsiilgusios vasarų žalumos, tapybinės žalumos laukiančios nuorodos. Tai tokios nuorodos, kurios virsta autoriniais ilgesio kreipiniais.

Šie ilgesio kreipiniai metaforiškai kalbant yra žali kreipiniai. Čia žaliuoja žalsva patirtis, save prasiplečianti, save pavejanti skleistis. Tokia skleistis, kur juntamas kiekvieno motyvo  imlumas. Šiose gėlių, žolių plotmėse regimas pats augalinės, organinės atminties sklidinumas. Gėlės lieka liečiamoje galioje ir skleidžiančioje galioje. Nes šiose pievose, šiose nusidriekusiose lankose veikia savos telktys ir savos jungtys. Kiekvienoje pievoje yra išskleista žydinti ir vešinti atskiros spalvos galia. Čia daug kas telpa ir daug kas išsitenka, tiek pratisoje visumoje, tiek pavienio, intensyvaus fragmento plotmėje.

Ilgesys yra stokos vara, stokos kreipianti galia. Reikia atitrūkti, reikia užsimiršti permainų suktyse, kad cikliško sukinio, negandos ar bėdos akivaizdoje, monotonijos apsuptyje vėl užgimtų ilgesio galia. Kuri nubudintų, pažadintų tuos žalumos protrūkius. Ilgesys laukimu įgalina pasiekti atviro vasaros lauko tįsumą, juntamą, jaučiamą, intuityvų pratįsumą.

Kada visa ta trūkumo trukdžio, suvaržymo, apribojimo įtaka virsta atvirkštine raiška, atgaunama, atgyjama raiška. Ir ta pagrindinė raiška – tai žaliojo organinio tono raiška. Yra šiose autorės drobėse yra tas nesibaigiantis žalias ilgesio tonas, tas žalias, vasariškai žalias atviros pajautos laukas, kuris laukia savuose kreipiniuose, savuose pasvirusiuose raiškos maršrutuose, kol išsiilgusiu maršrutu, ilguoju maršrutu, nuo vasaros iki vasaros, iki čia bus mintimis ar jutimais atkeliauta. Atkeliauta yra  įvairiomis kryptimis į žalumos pajautą.

Mes čia nesibaigiančioje pievų, jų gėlių sanklodų, jų žalumos paklotų apsiaustyje, jos visur matomoje globoje. Sulaukta ir išsiilgta, sugrįžusi galia, ji veda nuo imties iki duoties. Nes tokiame plačiame, žaliuojančiame ir žiedų kupiname susitikime išsiskleidžia mūsų juslių monotonija, atsiveria nauja spalvų klausa. Tam laukui, sulauktam ir sutiktam vasaros laukui, duodame, ten paliekame išskleistą savo galią, savo susitikimo su atvirumu protrūkį. Iš to lauko pasiimame jutiminei atminčiai, atgaivai, atlikčiai reikiamą, būtiną veržlumą, gajumą, žvalumą.

Čia ta tarsi visai įprasta žalia duotis, vasaros santalkos duotis, cikliškai ir ritmiškai pasikartojanti duotis. Laukime tokia duotis virsta vizualine užduotimi, ilgesio užduotimi. O jau toje užduotyje mename buvusias žalumos, žydėjimo skleisties plotmes. Ilgesys užduoda mūsų suvaržytai jautrai norą išsiskleisti ir pasklisti, kaip kad žiedai, augalai išsiskleidžia ir pieva paskleidžia plintančią, įsimaišančią į žalumą kitų spalvų galią.

Ilgesys čia platus ir išsamus, pasipildantis ir išsipildantis spalvinis ilgesys, kuris nuveda tais patamsintais, sutirštintais, sutemsiančių spalvų maršrutais. Tokiais gėlių ir pievų maršrutais, kur dominuoja gaiva ir atgaiva, kur žalumą paveja mėlis, kur įsiterpia gelsva tarp mėlio ir žalsvumo. Bet tie tuoj sutemsiantys, laukime liekantys ruožai ir yra tie svarbiausi maršrutai. Tokie maršrutai, kur akys atgaivą ir savo plėtrą randa, kur erdvuma ir platuma virsta begalinėmis spalvos paieškomis. Ilgesys čia – judesys ir judesių, gamtinių judesių, jų kreipinių ir krypčių ilgesys, jutimiškas, atviras ilgesys, neužgęstantis pačių spalvų pratįsume. Pievos virpa, žiedai sklinda savo sklaidoje, stiebai lipa aukštyn ryškioje vasaros dienos šviesoje. Ilgesys savo erdvumoje atveria, išlaisvina, emociškai prakalbina. Belieka tam ilgesiui ir su tuo ilgesiu atsverti laukiamai ateičiai, menamai ateičiai, ateisiančiai šiomis spalvomis ateičiai.

Rausvas dobilo žiedas, kuris kyla, išyra pro pievos įvarialypes žalumas, kuris savo palypėjime prasiveržia iš žalios gelmės pro dienos šviesos priblėsintą, sušvelnintą raišką. Pats rausvumas stiebiasi pro besistiebiantį, vingiuotą stebesį.

Žaluma čia lėtai kyla iš to mėlyno ruožo, žiedai čia prasiskleidžia ir pasitinka, jie nukrypsta į ieškančius žvilgsnius. Žiedų baltumas ištrūksta iš visuotinės žalumos jungties, iš žalios pažemės visuotinumo ima kilti ir linkti nuo įtakos svorio baltumas. Kaip žiedo centre ima gelsvėti epicentras, taip ir žemumoje ima mėlis savo vėsa banguoti.

Pieva yra spalvų siekių, linijų siekių, jutiminio augimo siekių sankirta, išsiliejanti, išsipildanti sankirta. Nuo savo žalios pradžios, nuo tirštos žalumos, nuo įsimaišančių gėlių užuominos, link horizonto brėžio, link kito žalio rėžio, per gelsvą lauką, vis pasipildant atsargiais, naujais tonais. Per tą vasariškai gelsvą, vis banguojantį žolynų bangomis, per suvirpantį plotį vilnija, linguoja, tolsta dienos gelsvuma.

Gėlių žiedų įvairovėje, jų apeinamuose, kitų spalvų užkliudomuose tonuose yra juntama, yra stebima nutolimo, nuvedimo kryptis. Tokia kryptis, kuri paplūdusia, žiedų atšvaitų įvairove pratrūkusia raiška veda tolyn ir aukštyn. Čia tas žemumos, pažemės santėmio ruožas, kuris yra atsisukęs į saulėtą savosios gelsvumos pavidalus. Bet didžioji spalvos pagunda – tai įmantrus ir nekantrus mėlis. Šis mėlis pats primena, tačiau neprimeta dangaus aukščio ir vandens gelmės, jis savoje trukmėje kinta vis į kitą mėlį. Į save pasitraukiančios mėlio juostos, jos yra gaivos ir gėlos juostos.

Ką mums sako, į kur mus kreipia šie autoriniai tapytojos menamų pievų, laukų, lankų motyvai? Tai tapant tampa žalumos kreiptimi. O žalia kreiptis staiga virsta žaliojo ir žaliuojančio plėtinio kryptimis, ilgesio apvado ir jo kuriančio sąvado kryptimis. Ilgesio valia, spalvų galia čia yra atsigręžiama į dar tik į dar tik metų laikų cikle atsigręžiančius laukus, į tų atminties atogrąžoje liekamų kompozicijų nuotaikas. Į šiuos išsiilgtus laukus pasižiūrima jų tiesiogiai nekliudant, iš aukščiau, iš toliau, vis artėjant link kiekvieno teptuku išvedžioto stiebo brūkšnio, apeinant akimis visą žiedų ir lapų sklaidą.

 Žvilgsnis krypsta iškylančio augimo, išsiplečiančio augimo kryptimis.

Ilgesio mums sugrąžintos šių paveikslų tonacija pačios vasariškos atvirumo ir spalvingumo sutiktuvės, pamiršto ir nejautros snūdesio, atskirties liūdesio įveikos, jungtuvės su nevaržoma erdvuma. Ilgesys mums dovanoja savo tvermę ir kantrumą, brandina mūsų laikuose tūnantį pratįsumą. Pratįsumas yra intensyvioji, ištįsusios, išsiilgtos trukmės tąsa. Daugelis metų laikų kaip tik ir yra tokie pratisi, ištisi ilgesio laikai. Jie mums tarsi pačios ilgesingumo duotys, pačio ilgesio ilgės. Ilgesio ilgės, jos sukuria ir jos perkuria reikiamą spalvų ilgesį. Ilgesio trukmė, ilgesio laukmė, tai savosios atverties lauko paieška.

Lauko lauke ir lauko laukime, bendrystės ir įdirbio, santarvės ir skirties, gyvenimo krypties lauke. Paieška, nesibaigianti savojo gyvenimo paieška, kuri įstringa, pasimeta monotonijos ir rutinos ieškoje, mechaniškoje ir automatiškoje, prasmę pametančioje stokoje. Kad paieška išsipildytų, kad jos galia prisipildytų, reikia spalvos paieškos, mus ieškančios paieškos. Kaip gėlių, žolynų vardai, jų kvapai ir garsai mūsų ieško, taip mūsų ieško jų spalvos.

Spalvos spalvojančiose save vasariškose tėkmėse, gelminguose jų santėmiuose, išauštančiame vaiskume ir skaidrume. Kas mums lieka? Belieka tik prisiminti išmoktus gėlių ir žolių vardus, belieka tik šioje žiedų artumoje ar lauko platybėje prisiminti ateičiai žiūros vietą, ilgesio atvestą vietą. O jau tada pati lauko gėlių, laukinių spalvų galia nusliuogia šitais raiškiais žiedlapiais, pakyla aukštyn, laibais vasaros stiebais.

2021 03 29 10

2021 03 29 11

Iš Dianos Zviedrienės tapybos ciklo „Ilgesys“.

 

Į viršų