Dovilė Dagienė savo fotografijų cikle „Augalų atmintis“ plėtoja keletą originalių ir perspektyvių vizualinių, memorialinių temų, įvairių laikų, įvairialypio laikiškumo temą.

Viena iš tų jos nuolat plėtojamų temų kaip ir yra organinės atminties tema. Augalijoje ir augmenijoje, gyvoje ir negyvoje organikoje plėtojasi sudėtinga ir įmantri vizualinė raiška, netikėtai kur nors ir kaip nors išdygstanti naikinimo ir pačio nyksmo raidoje rodanti atvirkštę kryptį raiška.

Ši vizualinė Dovilės Dagienės autorinė tema yra nenutrūkstama, polemiška vizualioji raiška, polemiška vaizduotės plėtra, nematomos, o tik regimos atminties, kita vertus, pačios neįveikiamos užmaršties, gamtos kaip nenutrūkstamos gimties, jos pačios atminties tema.

Tokia tema tik iš pirmo žvilgsnio atrodo esanti visiško scientizmo, absoliutaus mokslingumo, o ne vizualiojo meno tema. Bet autorė sava vizualine nuovoka, menine savivoka parodo, kad gimties, gamtos laikas gali virsti ir socialinės, kultūrinės ar religinės laikmenos analogija.

Autorė polemizuoja su įprasta reprodukcine fotografijos galia ir jos neva nepaneigiama prievole. Tokioje vizualinėje polemikoje naujai atsiveria fotografinės fiksacijos klausimas. Fotografinė fiksacija, kaip atvira pasaulio, kaip pasaulio procesų ir jo ekscesų vizualizacija, pagauna savo procese ir įmantrias organines sąveikas, išskleidžia sudėtingus augimo ryšius, kurie nėra tik uždaryti organinio regiono, o yra jo būties ar jo esaties formos.

Augimo metaforos, vizualinės fotografinės metaforos jos šio ciklo darbuose savo perkėlų galia teikia ir teigia organinės atminties, vitalinės atminties užuominas. Augalo augime yra augimo ir įaugimo, jo atminties tąsos fone plyti ir švyti iš regimumo tamsos galingos vizualinės užuominos. Tokios vizualinės užuominos nuveda nuo žinomo fakto link paties faktiškumo, kuriame auga atminties ir išminties materija.

Vizualinės, fotografinės atminties formos, jos visada idėjų ir įtakų kovoje, jos visada mechanikos ir organikos prieštaroje. Mechaniškai determinuota, jėgos ir galios, absoliutumo ir visiško nulemtumo suvesta į kataklizmus tokia atmintis dominuoja. Mechaninės raidos ir mechanizuotos raiškos atmintis yra užgožta naudingumo ir reikalingumo dominančių.

Organinė vizualinė atmintis skiriasi nuo mechaninės atminties tuo, kad ji nepaklūsta neišvengiamai atminties-užmaršties prieštarai. Nes ji pati skleidžiasi savo augančiame ir auginančiame laike, save menančiame, save tęsiančiame, savyje plytinčiame laike.

Tokiame laike, tokioje laikų santarvėje išauga laikai laike, atmintis atmintyje, statinys statinyje. Sau pakankamas ir save sutinkantis, savimi pasipildantis laikas, jis išpildo ir pripildo save. Jis praauga privalomą mechaninį vyksmą bei nyksmą. Jame ima lėtai ir savaimingai plėtotis vidinė organika, nepaklūstanti ir prasprūstanti į kitas plotmes.
Medis ir mediena, medžiaga ir medis – tai sudėtinga statinio materija, šventyklos, žydų maldos namų, sinagogos materija, substanciali ir vizuali materija. Ji tarsi yra ta tik savaiminė medžiaga ir ji tarsi teikia tik kokias nors pagalbines funkcijas.

Bet medinė žydų sinagoga yra ir medžių santalka, su nuorodą į rojų, į pirminį pažadą, tai medžių auganti maldingumo galia, pavėsis, prieglobstis, kitos augimo galios. Medinėje žydų sinagogoje, įtraukusioje į save įlgaamžį pamaldumą ir kasdienį aktyvumą, kaip tik čia, Lietuvos erdvėje ir jos plotmėse, susikuria viską persmelkianti fizinė ir mentalinė nuosėda, žodžio ir jo garso, raidės ir rašmenų, teisingumo ir jo paaiškinimo nuosėda.

Medinė sinagogos atmintis, jos augalinė atmintis, priešinga skambančiai akmeninei atminčiai. Medinės sinagogos turi savo atmintį, į savo medines sienas, savas sijas, sąramas nusėdusią ir įsigėrusią atmintį. Šalia, greta tiesioginio religinio, sakralinio intensyvumo čia visada yra laiko apnašos ir laiko sąnašos.

Tose gausiose apnašose, atnašavimo, aukojimo, mąstymo ir sakymo apnašose gali kai kada išaugti ir tam tikros laikmenos. Atmintis kai kada funkcionuoja ir vizualinėje sferoje, kai ta atmintimi kažkas maitinasi.

Autorė ieškodama sinagogos apleisties aplinkybių visumoje transcenduojančios raiškos randa kerpes. Kerpės kaip tik ir minta medine atmintimi, sunešta ir sutikta atmintimi. Kita vertus jos yra laikyklos bei talpyklos keistos atminties, laiko pastangų suneštos, atminties ir užmaršties, žinojimo užterštumo, kitokio kontrastingo poveikio laikmenos.

Fotografija fiksuoja ir sava fiksacija, sava vizualine redukcija kai kada ne tik reprodukuoja, ne tik reprezentuoja privalomas ir visai skaidrias, visiškai išgrynintas atminties formas, kai kada pati fotografija aptinka ir kitas, naujas laiko formas.

Vienos iš tokių atokių laiko formų yra organinio laiko formos. Aptikdama giliojo ir lėtojo laiko formas, organinius šių formų pavidalus fotografija į save įtraukia organinę atmintį, nepaklusdama tik mechaninei, procedūrinei atminčiai. Taip atsiranda atminčių kontrastas.

Atminčių kontrastas, kuris yra matomas šių fotografijų cikle, tai keliariopų organinių atminčių kontrastas. Autorė ir pasirenka, kompoziciškai pasiremia juodai baltu kontrastu. Toks autorinis kontrastas, nežymios, neryškios permainos kontrastas yra metaforiška ir naratyvinė užuomina į lėtas permainas. Kerpės čia tęsia medinės atminties įgaliojimus, jos minta ir jos auga, jos tuo pačiu praauga primestas ar iš kur nors išvestas užmaršties struktūras. Tuo pačiu kerpės saugo ir kaupia medinės apsupties, medinės ribos, medinės sinagogos sąrangos bei jos sąramos viltis.

Dovilės Dagienės fotografijų ciklas aptinka sudėtingą laikų plėtrą, įmantrias organinio laiko ornamentikos struktūras. Ištrinta ar išstumta, užgožta ar paneigta medinė sinagogos raiška čia virsta naujos laiko gimties polemika. Geomorfinis, dendrologinis, polimorfinis laikas, šie laikai išauga, pereina, persikelia į augalines permainų, naujų vizualinių mainų vizijas, naujai sudygsta ir suželia tokiose vizijose. Toks laikas – tai ir pati vizualioji laiko ekologija.

Organinė organizacija kaip atminties augimo organizacija, kaip praauganti sumą visuma, kaip save įvedanti į kitą augimą raiška, kai viena ir vienokia, vienos atminties nunokinta ir subrandinta atminties forma išauga iš kitos atminties formos. Atmintis gali išaugti iš atminties, bet atmintis gali ir įaugti į kitos atminties formą.

Vizualioji atmintis visos kitos atminties ribose, tai yra ir įsišaknijimas, plačiau ir išsamiau kalbant, tai rizoma. Kai kada pats tąsos radimasis yra naujos atminties rasties pavidalas, savo gijomis, savo šaknimis nuėjęs į aplinkos ir į vietovės apsupties pavidalus. Organika yra galinga atminties tąsos forma, organinė, labili ir lanksti, gyvoji forma.

Sinagoga kaip atminties ir jungties memorialas yra gausybės vizualinių, daugybės organinių jungčių arealas.
Griūvančios ir nykstančios, statiškos religinės būties, bendruomeninės būties formos, išaugusios čia ir įaugusios čia esamos esaties formas, jos labai lėtai pereina, jos palengva virsta naujomis organinėmis formomis, organinėmis nušvietimo, nušvitimo, atogrąžos formomis.

Autorė kontrastingai mums pateikia tuos pasvirusius, laiko perkreiptus, dvispalvėje ekspresijoje pakrypusius lietuviškų sinagogų siluetus ir padidintus, vizualiai išaugusius kerpių pavidalus. Su nauja galia ir nauja organinės, laikiškos materijos viltimi. Laikiškumu, organiniu laiku įveikiančia, istorinius ribotumus ir socialinius prietarus įveikiančia viltimi.

Karų ir kataklizmų, naikinimų ir mirčių peizaže, prievartinės užmaršties peizaže, čia gali išaugti ir santarvės galios. Sunaikinta ar ištremta išmintis vizualine forma gali grįžti, gali savo šviesa visai kitaip atsigręžti ir į šį peizažą.

Šis Dovilės Dagienės fotografijų ciklas svarbus dar viena prasme, čia yra ta svarbi atogrąža į fotografijos materiją, į vizualinių rašmenų įvarialypes samplaikas. Sinagogoje auga laikas, čia yra subrandintas istorinis, religinis laikas. Sinagogos apleisties, jos sunaikinimo laike ima augti visai kitas, organinis laikas.

Viltingas ir vitališkas laikas, kad sinagogos struktūra, jos sandara ir jos sandora gali virsti, gali prisikvieti, gali užauginti kitus laikus. Lietuviškame, litvakiškame peizaže išaugusi, čia įaugusi sinagoga teikia ir kitą atminties viltį. Viltį įveikiant mechaniką ir suprantant ir grįžtant į pačią vietovės organiką, šiaurietiško peizažo, atšiauriaus kraštovaizdžio organiką.