Menininkas ir mokytojas Gerardas Bagdonavičius

(Tęsinys)
Pirmojo pasaulinio karo metais Šiauliuose ir evakuacija
Ne mažiau vokiečiai Šiauliuose domėjosi ir variu. Jie išsukinėjo kranus, laužė durų rankenas, o iš kai kurių gyventojų atėmė net virdulius.

Vokiečiai pirmą kartą Šiauliuose išbuvo 10 dienų. Sekmadienio vakare, balandžio 26 d., mieste staiga prasidėjo didelis judėjimas. Pirmosios iš miesto išvyko gurguolės, o po jų – kariuomenė. Pirmadienio rytą Šiauliuose nebeliko nė vieno vokiečių kareivio.

Sugriautame mieste po pergyvento siaubo likę gyventojai (iš 25 000 buvo likę tik 5 000) tvarkėsi, įrengė sau laikinas pastoges.

Patrankų gaudesys aptilo, nutolo Jelgavos link. Bet paskui vėl pasuko atgal į Šiaulius. Kasdien vis arčiau ir arčiau, skubėdami vokiečiai praėjo per Šiaulius ir pasuko plentu Bubių link. Įkandin jų atėjo rusų kariuomenė ir vėl apsistojo Šiauliuose.

Tuo laiku mieste netikėtai užsidegė vienas negyvenamas pastatas. Ugnis greit persimetė į kaimyninius gyvenamuosius namus, ir per kelias valandas sudegė apie 50 namų (anuometinių laikraščių žiniomis, pirmą kartą vokiečiams miestą užėmus, gaisras Šiauliuose sunaikino apie 800-1000 namų)“ (Pasirašo: Br. Ašarose ir ugnyje skendęs miestas. „Įdomus mūsų momentas“, 1936 lapkričio 17, p. 2).

Suaktyvėjus rusų kariuomenės veiksmams, 1915 m. balandžio 26 d. vokiečiai buvo priversti palikti sugriautą ir apiplėštą miestą. Kautynės dėl miesto tęsėsi iki 1915 m. liepos 21 d., kada rusų kariuomenė paliko jį, prieš tai dar kartą padegdama (Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.). Šiauliai: Momentas, 1991, p. 122).

Šiaulių berniukų gimnazijos mokytojas, etnografas, publicistas ir dailininkas mėgėjas Jaroslavas Rimkus (1888–1976), pasirašęs slapyvardžiu J. Šilietis, parengė ir 1922 m. Kaune išleido satyrinių piešinių albumą „Vokiečių okupacija Lietuvoje 1915–1919 m. Paveikslėliuose ir trumpuose jų aprašymuose“.

Jis šiame leidinyje rašė: „Iš visų Lietuvos miestų daugiausiai nukentėjo Šiauliai... Jie ėjo iš rankų į rankas ir sunkiosios vokiečių ir rusų artilerijos buvo visai sugriauti ir sudeginti. Į Šiaulius vokiečiai grūdo kariuomenę automobiliais. Iš ten gi jais gabeno į Vokietiją išlikusias nuo liepsnos ir plėšikų visokias gėrybes: mašinas, prekes, Frenkelio fabriko odas ir t. t.“ (J. Šilietis, „Vokiečių okupacija Lietuvoje 1915–1919 m. Paveikslėliuose ir trumpuose jų aprašymuose“. K, 1922, p. 43).

Karo pradžioje Rusijos kariuomenei sekėsi – įsiveržė į Rytų Prūsijos gilumą, tačiau 1915 m. padėtis pasikeitė: pavasariop vokiečiai pradėjo brautis į Lietuvą ir balandžio 15 d. užėmė Šiaulius. Mokiniai išbėgiojo kas sau, daugelis išvažiavo į namus. Nors vokiečiai netrukus buvo išmušti iš miesto, bet spėjo jį gerokai apgriauti, išdeginti. Netoliese susidarė frontas ir vokiečiai kasdien miestą apšaudydavo.

Vokiečių kariuomenei užėmus Tauragę ir jiems artėjant prie Šiaulių, mieste kilo panika. Daugelis vietos gyventojų pasitraukė iš Šiaulių. Vokiečius atmušus, vėl tęsėsi mokslas gimnazijoje. Šiaulių berniukų gimnazijos pastatas buvo sugriautas. Iš pradžių persikelta dirbti į buvusią mergaičių gimnaziją, vėliau gimnazija išblaškyta po Rusiją.

1915 m. balandžio mėnesį vėl frontui artėjant prie Šiaulių, daugeliui šiauliečių nebeliko nieko kito, kaip tik skubiai trauktis iš karo baisumų apimto miesto į saugesnius Rusijos regionus. 1915 m. balandžio 15 d. (pagal senąjį kalendorių balandžio 28 d.) miesto įstaigos, gimnazijos, mokytojai, mokiniai ir jų tėvai paskubomis traukėsi daugiausia geležinkeliu, vykdami traukiniais į Vitebską, kitus Rusijos miestus.

Šiaulių geležinkelio stotyje mokytojus ir mokinius susodino į prekinius vagonus su dviejų aukštų gultais. Kiekviename vagone buvo važiuojama sausakimšai, juose, susispaudę kaip silkės bačkoje, sėdėjo, stovėjo ir gulėjo pabėgėliai iš Šiaulių ir kitų Lietuvos miestų ir miestelių. Per Šiaulius tebetraukė Rusijos kariuomenė į frontą. Traukinys, pajudėjęs iš Šiaulių geležinkelio stoties, ėjo pamažu, ilgai stoviniuodavo, nes reikėdavo praleisti traukinius, vežusius į frontą Rusijos kariuomenės kareivius, amuniciją, taip iš fronto grįžtančius vagonus, kurie buvo pilni sužeistųjų ir kuriuos lydėjo medicinos personalas. Sustojus traukiniui stotyse, visi skubėdavo pasipildyti vandens, karšto viralo, pakvėpuoti grynu oru lauke. Visus kankino nerimas ir nežinia, kas jų laukia ateityje. Visi su ilgesiu žiūrėjo į paliekančios Lietuvos miestus, miestelius, kaimus ir sodybas.

Pagaliau traukinys lėtai puškuodamas ir dažnai stoviniuodamas po dviejų dienų iš Šiaulių pasiekė Vitebską. Vitebsko geležinkelio stotyje jų ešeloną nustūmė į rezervinį kelią. Ir iš čia buvę keleiviai, pabėgėliai patraukė kas kur.

1915 m. vasarą Vitebske karas buvo stipriai jaučiamas. Miestas buvo pilnas pabėgėlių, nemažai buvo ir lietuvių. Pabėgėliai glaudėsi, kur kas papuolė, dirbo įvairiausius darbus, su nerimu laukė karo pabaigos. Tarp lietuvių pabėgėlių buvo Šiaulių gimnazijų mokytojai, mokiniai, jų tėvai, kurie nenorėjo atsiskirti nuo vaikų. Su jais pasiliko ir Bagdonavičių šeima su sūnumi Gerardu.

Kita dalis Šiaulių gimnazijos mokinių atsidūrė Tuloje, Voroneže. Po ilgų klajonių perkelta pagrindinė Šiaulių gimnazijos dalis įsikūrė Tarusoje (Kalugos gubernija). Tarusoje gimnazija funkcionavo 1915–1917 m. Joje dirbo dalis senųjų mokytojų, bet ją lankė nauji mokiniai (J. Krivickas, Šiaulių berniukų gimnazijos – J. Janonio vidurinės mokyklos istorija (1851–1991). Kaunas: „Šviesa“, 1991, p. 38-39).

Šiauliuose gyventojų liko 7-8 tūkstančiai, kiti išvyko iš miesto ir pasitraukė į Rusijos gilumą. Karo veiksmai padarė didelę žalą Šiauliams. Miestas buvo sugriautas ir daug pastatų sudegė.

Maskvoje leidžiamas laikraštis „Russkoje slovo“ 1915 m. liepos 8 d. rašė: „Iš jų (Šiaulių – J. N.) vietoje miesto liko didelės kapinės. Buvusios gatvės užaugo žole. Sugriauta ir sudeginta buvo 65 proc. visų miesto namų, sužlugdyta miesto ekonomika, gyventi liko tik 5000 žmonių“ (P. Bugailiškis. Atsiminimų fragmentai. Šiauliai iki 1915 m., p. 43).

Vitebske Pirmojo pasaulinio karo metais
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir frontui artėjant prie Šiaulių, 1915 m. balandžio mėn. Bagdonavičių šeima nutarė palikti miestą ir kartu su kitais pabėgėliais pasitraukti į Rusijos gilumą. Skaudančia širdimi Bagdonavičiai su mažuoju Gerardu paliko karo apimtus Šiaulius ir kartu su kitais pabėgėliais traukėsi traukiniu link Vitebsko.

Bagdonavičiai su manta 1915 m. balandžio 15 d. traukdamiesi iš Šiaulių po kelių varginančių kelionės dienų pasiekė Vitebską.

Vitebskas – tai senas miestas šiaurės rytų Baltarusijoje, kurį 974 m. įkūrė kunigaikštienė Olga. Jis yra pakeliui iš Rusijos į Europą, į Maskvą, Sankt Peterburgą ir Baltijos šalis. Miestas pavadintas pagal per jį tekančią upę Vitbą (Dauguvos intakas). Nuo XIV a. miestas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. XIX a. Vitebskas buvo nemažas Rusijos imperijos Vitebsko gubernijos, apėmusios dabartinės Baltarusijos šiaurinę dalį, pietryčių Latviją bei dalį Rusijos žemių, administracinis centras. 1802–1924 m. Vitebsko gubernija kartu su Mogiliovo, Vilniaus, Kauno, Gardino ir Minsko gubernijomis sudarė Šiaurės vakarų kraštą. Vitebskas buvo įsikūręs prie Dauguvos jo intako – Vitbos – upių santakoje.

Dominuojančią katalikų tikėjimo padėtį Vitebske sustiprino dominikonų bažnyčios statyba, jėzuitų kolegijos ir bernardinų vienuolyno įkūrimas. 1866 m. geležinkelio atšaka nuo Orelio iki Rygos kartu su abiem Rusijos imperijos sostinėmis, taip pat Kijevu ir Brestu apėmė Vitebską. Vitebske išsiskiria Šv. Dvasios cerkvė ir vienuolynas, rotušė, Šv. Juozapo bažnyčia, jėzuitų vienuolynas ir kolegija, Šv. Trejybės bažnyčia, gubernatoriaus rūmai, senamiestis.

Iki 1914 m. Vitebskas buvo augantis ir didžiulis miestas su gerai išvystyta pramone. Čia buvo susikoncentravusi didžioji dalis Vitebsko gubernijos pramonės, čia 1913 m. veikė 149 įmonės, dirbo daugiau kaip 7 300 darbininkų.

Vitebske dėl karo grėsmės nuo 1914 m. liepos mėn. buvo įvesta karinė padėtis, vyko mobilizacija, į karo tarnybą buvo šaukiami atsargos kareiviai ir karininkai. Karo veiksmai Rytų fronte 1915 m. palietė ir Vitebsko apskrities vakarinę teritoriją. 1915 m. Vitebske buvo įsikūręs srities karinis štabas. 1915 m. lapkričio mėn. vyko aršūs mūšiai tarp rusų armijos ir vokiečių kariuomenės dalinių kaimyniniame Dvinske (dabar Daugpilis).

Visa tai kėlė įtampą Vitebske, vietiniai žmonės ir pabėgėliai jautėsi neramiai. Vitebsko gubernija atsidūrė fronto linijoje. Rusų imperatorius Nikolajus II teikė didelę strateginę reikšmę Vitebskui. Jis kelis kartus, vienąkart 1915 m. rudenį, apsilankė Vitebske, dalyvavo mieste dislokuotos 48-osios pėstininkų divizijos apžiūroje. Miestas ruošėsi atremti priešo kariuomenės puolimą, buvo mobilizuoti miesto gyventojai kasti apkasus ir dirbti kitus gynybinio pobūdžio ir žemės darbus.

Karo metais Vitebske išaugo pramonės šakos, gaminusios karinius užsakymus. Tuo pačiu Vitebsko gubernijoje Pirmojo pasaulinio karo metais buvo maisto produktų, transporto ir gyvenamojo ploto krizė.

Pirmasis pasaulinis karas iššaukė didžiulį žmonių judėjimą, pabėgėlius srautus, Vitebskas tapo laikina pastoge daugeliui pabėgėlių. Čia iš karo apimtų ir okupuotų Rusijos gubernijų teritorijų buvo perkeliamos kultūros ir meno vertybės, bibliotekos, mokymo įstaigos, gimnazijos, muziejai, jų archyvai, rinkiniai ir kolekcijos. Taip iš Vilniaus į Vitebską buvo evakuotas Vilniaus karinio muziejaus rinkinys ir A. Brodovskio privataus muziejaus kolekcijos.

Kaip minėta, dėl artėjančio fronto, 1915 m. pavasarį Šiaulių gimnazija kartu su likusiais mokiniais, direktoriumi Sacharovu, keliais mokytojais ir mokinių dalimi, archyvu ir raštine išsikėlė į Vitebską, kur baigė brandos egzaminus (J. Krivickas, Šiaulių berniukų gimnazijos – J. Janonio vidurinės mokyklos istorija (1851–1991). Kaunas: „Šviesa“, 1991, p. 38-39).

1915 m. Vitebskas buvo stipriai perpildytas pabėgėliais. Be civilių gyventojų ir pabėgėlių, mieste buvo įsikūrę didžiulis skaičius rusų kariuomenės kariškių. O iš vakarų į rytus per Vitebsko guberniją traukė minios pabėgėlių. Kai kurie iš jų pasilikdavo Vitebske.

Čia priversta buvo apsistoti ir Bagdonavičių šeima, kuri dalijosi pastoge ankštame kambarėlyje, kartu su kitais pabėgėliais. Vitebske katastrofiškai trūko gyvenamojo ploto. Ištisomis dienomis žmonės gyveno geležinkelio vagonuose, stotyje ir net gatvėse. Vitebske ir visoje gubernijoje labai trūko medicinos įstaigų, kvalifikuotų gydytojų ir medicinos personalo. Visi sveiki ir darbingi medikai buvo mobilizuoti į frontą, o gydymu užsiėmė daugiausia senyvo amžiaus felčeriai. Tokia buvo susidariusi padėtis Pirmojo pasaulinio karo metais Vitebske.

1915 m. pabaigoje – 1916 m. pradžioje Vitebske prasidėjo maisto produktų stygius ir krizė. 1916 m. mieste buvo įvesta kortelių sistema cukrui ir kvietiniams miltams. Tų pačių metų gale Vitebskas išgyveno miltų krizę, žiemą labai trūko malkų. Dėl didžiulių šalčių vietiniai ardė ir degino krosnyse tvoras, medinius statinius ir jų medieną. Mieste ir visoje gubernijoje buvo neramu, siautėjo nusikaltimai, plėšimai, vagystės.

1915 m. pavasarį kartu su rusų armija traukėsi ir pabėgėliai iš Lenkijos, Latvijos, Lietuvos ir kitų Vokietijos kariuomenės užimtų Rusijos vietovių. 1915 m. liepos mėn. Vitebske buvo 1 000 katalikų pabėgėlių ir 3 000 žydų.
1916 m. balandžio 1 d. Vitebske buvo užregistruoti 6 932 pabėgėliai. Jiems pagalbą teikė 1914 m. spalio mėn. įkurtas Vitebsko miesto pabėgėlių globos skyrius ir kunigaikštienės Tatjanos pabėgėlių reikalų komiteto Vitebsko gubernijos skyrius, įkurtas 1915 m. birželio 26 d. Taip pat mieste veikė įvairios nacionalinės žydų, lenkų, latvių ir lietuvių organizacijos pabėgėliams šelpti.

Vitebsko lietuvių pabėgėlių komitetas buvo įsikūręs Monastyrskij (Vienuolyno) skersgatvyje 7. Būtent čia pirmiausia kreipėsi pagalbos Bagdonavičių šeima, apsistojusi Vitebske. Pirmojo pasaulinio karo metais dėl grūdų trūkumo Baltarusijoje pradėjo visur maistui pradėjo naudoti bulves. Buvo problema su maisto produktais. Kariškiai buvo aprūpinami geriau negu civiliai gyventojai. Trūko darbo, dirbantiems vėlavo atlyginimai. Pabėgėliai vertėsi, kas kaip išmanydami, pirko maisto produktus ir spekuliantų, dažnai permokėdami. Nelengva buvo verstis Bagdonavičių šeimai, svetimame mieste sudurti galą su galu.

Bagdonavičių šeima, apsistojusi Vitebske, tikėjosi čia sulaukti Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, vildamasi, kad jis greitai baigsis ir jie galės grįžti į savo namus Lietuvoje, Šiauliuose.

Vitebskas – krašto kultūros sostinė
Bagdonavičių šeimai apsistojus Vitebske ir kurį laiką čia gyvenant, Gerardas mėgo vienas ir su tėvais vaikštinėti po šį seną LDK miestą, išsidėsčiusį prie upės. Jis daug piešė iš natūros, eskizavo įvairius įdomius pastatus, bažnyčias, sinagogas. Vitebske tėvas nupirko sūnui Gerardui 24 spalvotų pastelių komplektą „Giunter Wagner Hannower und Wien“. Jis labai mėgo pastelėmis piešti Vitebsko miesto vaizdus, gamtą.

Bagdonavičiai su sūnumi laisvalaikiu lankė vietos teatrą. Gerardas pirmąsyk pamatė tada Vitebske paplitusį vadinamąjį teatrėlį „Miniatiur“, kuris rodė spalvingą ir nuotaikingą programą, kurioje buvo daug juoko, pokšto, muzikos, šokių ir dainų. Gerardas labai pamėgo teatrą, aktorius, sceną, susidomėjo scenografija.

Gerardui patiko vaikštinėti senojo Vitebsko žydų kvartalais, senamiesčio gatvelėmis, upės pakrantėmis, parkais ir skverais, užmiesčio miškais ir kalvomis. Jis mėgo stebėti dirbančius ir besilinksminančius vietos gyventojus, prekyba ir amatais užsiimančius žydus. Krautuvėse buvo prekiaujama silkėmis iš statinių, avižomis, cukrumi, miltais, sūriais, žvakėmis, muilu ir visokiais kitais produktais ir reikmenimis.

Čia galėjai pamatyti iškabas su vietos kirpėjų, mėsininkų, kailiadirbių, pirklių pavardėmis. Ypač traukė viena iškaba, baltas užrašas mėlyname fone „Dailininko Peno tapybos ir piešimo mokykla“. Gatvėmis į įvairias puses judėjo žydai, jauni ir seni, aukšti ir žemi, barzdoti ir pasišiaušusiais plaukais. Ši marga Vitebsko žydų kolonija buvo savita ir įdomi jaunam dailininkui. Vitebske sutikti vietinių miestiečių ir žydų tipažai, miesto architektūra ir vaizdai jam visam gyvenimui įstrigo į atmintį. Po daugelio metų, grįžęs Lietuvą, jis savo darbuose nemažai vietos paskyrė judaistikos temai, pavaizdavo Rusijoje ir Lietuvoje aplankytas šventyklas, sinagogas, žydų portretus, jų gyvenimo ir religijos, buities ir namų apyvokos reikmenis.

Gerardas Bagdonavičius savo prisiminimuose mini, kad Vitebske, kur gyveno Bagdonavičių šeima, namų savininkai turėjo turtingas bibliotekas ir leido naudotis jų knygomis ir spaudos leidiniais. Jis laisvalaikiu keliavo po Vitebsko guberniją, aplankė Mogiliovą, kitus kaimyninius miestus ir miestelius, susipažino su krašto istorijos ir kultūros paminklais, lankė muziejus, vietos dailininkų parodas, domėjosi jų kūryba.

Galima tvirtinti, kad nežiūrint prasidėjusio Pirmojo pasaulinio karo, Bagdonavičių šeimą užgriuvusių negandų ir sunkumų, Gerardui iš dalies pasisekė. Jis traukdamasis iš Šiaulių nuo fronto, 1915 m. balandį pirmiausia pateko į miestą, kuris buvo laikomas krašto kultūros sostine, vadinamas antruoju Paryžiumi ir turėjo galimybę susipažinti su jo kultūros ir meno tradicijomis, istorija.

Po 1917 m. Vitebskas tapo Rusijos avangardo centras. Verta trumpai apžvelgti šio miesto dailininkų įtaką pasaulio meno istorijai, prie kurios turėjo progos ir galimai galėjo prisiliesti ir Gerardas Bagdonavičius. Vitebskas tuo metu buvo vienas iš stambesnių Rusijos šiaurės vakarų miestų, sėslumo ir aktyvaus kultūrinio gyvenimo koncentracijos centru, o žymią jo inteligentijos dalį sudarė žydai.

Čia savo vietą Vitebsko gubernijos kultūroje ir dailėje atrado žydų kilmės litvakų dailininkas ir pedagogas Judelis Penas (1854–1937), apie kurį verta papasakoti plačiau.

J. Penas gimė 1854 m. birželio 5 d. Kauno gubernijoje, Zarasuose, tuometiniame Novoaleksandrovske. Buvo auklėtas tradicinėje žydiškoje aplinkoje ir gavo religinį išsilavinimą. Vitebske baigęs žydų pradinę mokyklą, mokėsi sinagogos religinėje mokykloje, kur susidomėjo piešimu. Nuo trylikos metų mokėsi dažytojo amato Daugpilyje (Latvijoje). Norėdamas įsigyti dailininko išsilavinimą, 1879 m. įstojo į Sankt Peterburgo dailės akademiją, kurią baigė 1881 m. Baigęs mokslus Sankt Peterburge grįžo į Zarasus. Vėliau ieškodamas darbo jis lankėsi Rygoje, Daugpilyje.

1896 metais pakviestas Vitebsko gubernatoriaus atvyko į šį miestą ir 1897 m. lapkričio 19 d. atidarė savo privačią piešimo ir tapybos mokyklą, kuri veikė iki 1918 m. Ši mokykla, J. Peno dėka tapo labai svarbia daugelio dailininkų karjeros pradžia. Jo mokiniais buvo Markas Šagalas (1887–1985), Osipas Cadkinas (1890–1967), Elizaras Lisickis (1890–1941) bei daug kitų dailininkų ir skulptorių. Pasak menotyrininkų, dailininkas J. Penas vadinamas psichologinio portreto meistru. Jam pavyko atskleisti žmogaus būseną ir charakterį. Dailininkas tapė ir peizažus, daug dėmesio skyrė žydų amatininkų gyvenimui, buities vaizdams, yra laikomas Vitebsko metraštininku. M. Šagalas, kalbėdamas apie savo mokytojo kūrinių realizmą, pabrėžė, kad žiūrėdamas į juos, pasijunti tarsi gyventum šiame mieste.

J. Penas buvo aukštos kultūros, labai gerbiamas žmogus. Jis ne tik įkūrė pirmąją dailės mokyklą Vitebske, bet ir savo studijoje įrengė galeriją, į kurią galėjo užeiti kiekvienas, mylintis meną, norintis pažintį grožį ir kultūrą.
(Bus tęsinys)

2021 03 03 5