(Tęsinys)
Odos apdirbimo gamykla „Šiaulių stumbras“ (1944–2005)
1940 m. liepos mėnesį brolių Nurokų odų fabrikas buvo nacionalizuotas ir suvalstybintas. 1941 m. birželio mėnesį frontui perėjus per Šiaulius, gamykla nenukentėjo. Atnaujinusi darbą, įmonė dirbo vokiečių armijos reikmėms.

1944 m. liepą Šiauliuose vyko mūšiai, bombardavimas iš oro. Sudegė arba buvo sugriautos tokios įmonės, kaip Ch. Frenkelio odos fabriko teritorijoje buvę odų fabrikas Nr. 5, avalynės fabrikas „Batas“, taip pat „Stumbro“ odos-veltinių kombinatas. Bombardavimų ir gaistų metu nukentėjo žymi buvusio brolių Nurokų odų fabriko dalis.  

Atstatymo darbai prasidėjo 1944 m. rugpjūčio 3 d. (I. Uosinis. Griuvėsių vietoje – pajėgi įmonė. „Raudonoji vėliava“, 1949 m. rugpjūčio mėn.). Pirmiausia darbas buvo atnaujintas odų mirkymo bei rauginimo skyriuje, pradėjo veikti mašinų skyrius.

Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugoma  Stasio Ivanausko 1944 m. nuotrauka (neg. 14405) „Dvaro gatvė Šiauliuose Gubernijos kryptimi“. Joje tolumoje matyti brolių Nurokų odų fabriko kaminai.

Virš mirkymo kubilų atsirado laikinas stogas, buvo suremontuota dinamo mašina.

Pirmuoju pokariniu laikotarpiu gamykloje gamintas chromas (minkšta oda), juchtas, pradėti išdirbti avikailiai. 1946 m. įmonėje  pradėta gaminti veltinę avalynę. Vietoj sugriauto mirkymo cecho pastatytas korpusas veltinės avalynės gamybai. Metinis naujojo cecho pajėgumas – 200 tūkst. porų veltinės avalynės ir 200 tonų veltinio. Cechas darbą pradėjo 1948 m. 1948 m. tapo Šiaulių odos ir veltinių kombinatas „Stumbras“, 1960 m. – Šiaulių odos gamykla. Netrukus po to gamykla buvo pavadinta Šiaulių valstybiniu odos ir veltinių kombinatu ‚Stumbras“.

1948 m. pertvarkyta odos gamyba – iš kelių vietų perkeliama į vieną. 1949 m. kombinate įdiegta nemažai naujovių: mechanikai pritaikė padinę odų platiravimo mašiną juchtui platiruoti, sumontavo naują mašiną veltiniams užtraukti, tarp veltinių cecho ir gretimo korpuso pastatė metalinį spiralinės konstrukcijos tiltą. Apie tolimesnę kombinato istoriją galima perskaityti Leono Peleckio-Kaktavičiaus knygoje „Odininku per metus netampama“, kurią 1998 m. išleido „Titnagas“ (Leonas Peleckis-Kaktavičius. Odininku per metus netampama, p. 22-24).

„Stumbro“ odos ir veltinių kombinato, vėliau Odos gamyklos, direktoriais įvairių laiku buvo šie asmenys: R. Tamošaitis – 1944–1945 m., K. Butrimavičius – 1945–1946 m., J. Minkus – 1946–1947 m., K. Žvirblis – 1947–1949 m., K. Butrimavičius – 1949–1960 m. (Šiaulių odos gamyklos metraštis (1898–1981), 1982 m., parengė V. Veteikis).

Kretingoje A. Budriaus kailių dirbtuvės bazėje 1944 m. veiklą pradėjo odos gamykla „Briedis“, kuri nuo 1961 m. tapo Šiaulių odos apdirbimo gamyklos „Šiaulių stumbras“ odų cechu (iki 2005 m.).

Iš brolių Nurokų odos fabriko išaugęs Šiaulių valstybinis odos fabrikas „Stumbras“ per savo gamybos istoriją gamino juchto, chromo, žaliaminę odą avalynei, diržams, drabužiams, fetrą, kaišenų klijus, fabrikinę vilną, šerius. 1994 m. įmonė buvo privatizuota, atnaujintos gamybines technologijas, ji per mėnesį galėjo perdirbti 600 tonų žaliavos ir pagaminti 90 000 kvadratinių metrų minkštos odos. 1994–2003 m. AB „Šiaulių stumbras“ generaliniu direktoriumi buvo Jonas Adomavičius, 2003–2006 m. jis dirbo generalinio direktoriaus patarėju.

Nuo 1994 m. „Šiaulių stumbro“ gamybos apimtys išaugo 3 kartus. Gamykloje buvo sumontuoti italų pagaminti  modernūs įrengimai. Gamyboje buvo naudojamos vakarietiškos cheminės medžiagos. Iš siauros specializacijos įmonės, gaminančios tik juchtą, tinkančią tik karinei ir darbinei avalynei, „Šiaulių stumbras“ tapo visų rūšių odos gamintojas. Jis oda aprūpino Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos, Čekijos, Lenkijos avalynininkus. Per dieną gamykloje buvo perdirbama iki 30 tonų odos (1997 m.).

1997 m. „Šiaulių stumbras“ baigė pramoninio vandentiekio ir vandens valymo įrengimų statybą, kurie bendrovei kainavo  daugiau kaip 3 mln. dolerių. Bendrovė viena pati baigė dar sovietiniais laikais visam miestui statyto pramoninio vandentiekio statybą. Vanduo šiuo vandentiekiu į „Šiaulių stumbrą“ atitekėjo iš Bubių tvenkinio. Vandenį į gamyklą pumpavo siurblinė, įrengta netoli Aukštelkės. Šis pramoninis vandentiekis dar sovietiniais laikais turėjo aprūpinti visą Šiaulių pramonę. Ji buvo sumanyta statyti dėl to, kad vasarą geriamojo vandens tiekimo tinklai nebepajėgdavo Šiaulių aprūpinti vandeniu

„Šiaulių stumbras“ gamybai nebenaudojo geriamojo vandens, vandenį galėjo imti iš baigto įsirengti pramoninio vandentiekio. Buvo įrengti ir išbandyti odos atliekų perdirbimo įrengimai. Iš odos atliekų, kurios iki tol atsidurdavo Aukštrakių sąvartyne, buvo gaminami techniniai riebalai ir baltyminiai priedai. Pagamintus riebalus iš „Šiaulių stumbro“  pirko muilo fabriko, kurie iš jų gamino muilą. Po šių permainų žymiai sumažėjo aplinkos tarša (Z. Kučinskas. „Šiaulių stumbras“ baigė vandens valymo įrengimų statybą.  „Šiaulių naujienos“, 1997  rugpjūčio 14, p. 3).

Pajamos sudarė 21 mln. litų, dirbo daugiau kaip 200 darbuotojų (2004). Įmonės turėjo sutartis su dideliu Baltarusijos batų fabriku, su Suomijos, Portugalijos pirkėjais.

XX a. pabaigoje–XXI a. pradžioje daugiau kaip 85 proc. produkcijos buvo eksportuojama į Italiją, Baltarusiją, Portugaliją. „Šiaulių stumbras“ orientavosi į eksportą, Lietuvoje buvo parduodama apie 10-15 proc. produkcijos. Odos žaliavą bendrovė pirko iš Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Moldovos ir kitų šalių tiekėjų.

Akcinės bendrovės „Šiaulių stumbras“ odos gamyklos bankrotas
2004 m. įmonė patyrė per 10 mln. litų nuostolių, o beveik 50 mln. litų siekiančios skolos viršijo įstatinį kapitalą.  

2005 m. birželio 6 d. Šiaulių apygardos teismas paskelbė įmonės bankrotą. Suklupusią  Šiaulių įmonę administravo bendrovė „Bankrotera“. Įmonė, kurios administracijos iniciatyva buvo iškelta bankroto byla, nenutraukė odų perdirbimo veiklos, ją plėtojo „Šiaulių stumbro oda“, tačiau tai nepadėjo išgelbėti „Šiaulių stumbro“ – jis bankrutavo. Darbo neteko apie 300 odos perdirbimu besiverčiančios įmonės darbuotojų. Pagrindinė priežastis, dėl kurios buvo nutarta skelbti įmonės bankrotą, buvo milžiniški „Šiaulių stumbro“ įsiskolinimai. Jie viršijo daugiau nei pusę bendrovės turto ir sudarė apie 40,9 mln. litų.

Merdinčią Šiaulių įmonę buvo mėginta gaivinti, tačiau bendrovės negelbėjo net tai, kad žmonės joje dirbo ir per valstybines šventes bei laisvadienius. Anksčiau ši bendrovė dirbo pelningai ir atsilaikė net per visą pasaulį krėtusią odininkų krizę, kurios metu bankrutavo daug Lenkijos, Portugalijos, Italijos ir kitų šalių fabrikų.

Bankrutavusios odos gamyklos „Šiaulių stumbras“ didžioji dalis senųjų gamyklos pastatų buvo nugriauta. Čia buvo pastatytas 30 tūkst. kvadratinių metrų prekybos ir pramogų centras „Tilžė“. Išlikęs beveik nepakitęs gamybinio pastato fasadas bei dalis kamino, buvo integruoti į prekybos ir pramogų centro „Tilžė“ interjerą.

2007 m. buvusioje brolių Nurokų odų fabriko teritorijoje (vėliau „Šiaulių stumbras“) 2007 m. gruodžio 20 d. pradėjo veikti prekybos ir pramogų centras „Tilžė“. Išlikęs dviejų aukštų administracinis pastatas-architektūros paveldas, organiškai įsiliejęs į prekybos ir pramogų pastatų audinį, kurio pirmajame aukšte veikia restoranas, o antrajame – siuvykla.

Dabar iš viso buvusio akcinės bendrovės „Šiaulių stumbras“ odų fabriko prekybos ir pramogų centro „Tilžė“ statiniuose galima pamatyti tik beveik nepakitusį brolių Nurokų fabriko gamybinio pastato fasadą ir jo kamino dalį.

Odų apdirbimo dirbtuvės Šiauliuose (XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje)
Kitos Šiaulių pramonės ir prekybos šakos, susijusios su odų pramone, buvo daug smulkesnės nei minėti odų fabrikai, ir kai kurios jų veikė palyginti trumpai.    

Dar buvo Kaplano odos dirbtuvė (garborinė), kurioje 1902 m. dirbo 100 žmonių. Darbo sąlygos buvo geros, kaip ir pas Ch. Frenkelį odų fabrike, tik tarpininkai nuo kiekvieno gaminio mokėjo brangiau, bet tas skirtumas pasilikdavo jų kišenėje (Kaplano garborinė. „Darbininkų balsas“, 1902, Nr. 6, p. 30).

1902 m. vasarą dėl pablogėjusių darbo sąlygų ir mažo atlyginimo streikavo Kaplano garborinėje (odų dirbtuvėje – J. N.). „Streikas tęsėsi 7-8 sav.: Iš pradžių viskas ėjo gerai, bet paskui atsirado bedarbių daugybė ir anie turėjo sugrįžti ant senų sąlygų“, – rašė 1902 m. laikraštis „Darbininkų balsas“ (Pasirašo: Žmogus. Šiauliai. „Darbininkų balsas“, 1902, Nr. 7, p. 32).

Šiauliuose nuo XIX a. pabaigos iki Pirmojo pasaulinio karo dar veikė keletas smulkesnių odų dirbtuvių. Tai  brolių Germano odų dirbtuvė (įsikūrė 1896 m.), kurioje 1908–1909 m. dirbo 8 darbininkai. Z. Gordono įmonėje 1908–1909 m. dirbo 8, 1912 m. – 14 darbininkų, brolių Germanų 1908–1909 m. – 8 darbininkai.

Šiose minėtose Šiaulių odų apdirbimo dirbtuvėse vyravo rankų darbas, žaliava buvo vietinė, odos gaminiais buvo aprūpinama Lietuvos rinka. Jose darbo sąlygos buvo neblogos, tačiau atlyginimas nedidelis, darbininkai dažnai streikavo reikalaudami pakelti darbo užmokestį.

Choronžickių bankas ir odos apdirbimo fabrikas
1911 m. buvo įkurtas Choronžickių odos apdirbimo fabrikas (įkūrė Borisas Choronžickis).

Fabrikas dirbo dabartinio „Baltik vairo“ gamyklos senojoje dalyje (pastatas neišlikęs), Tilžės g. 1913 m. Šiaulių valstybinio telefonų tinklo abonentų sąraše nurodyta, kad I. M. Choronžickių ir jo sūnų odų fabrikas buvo įsikūręs Šiauliuose prie Tauragės plento (Šiaulių valstybinio telefonų tinklo abonentų sąrašas. Šiauliai, 1913, p. 10).

Nuo XX a. pradžios funkcionavę Choronžickių banko namai finansavo odų fabriko statybą ir gamybą. 1911 m. jie įdėjo didelį kapitalą į naują įmonę ir iš karto įrengė dirbtuves pagal naujausius technikos reikalavimus. Įrengimai buvo pritaikyti padų odai dirbti iš užsienio žalios odos. Taip pat buvo išdirbami vidpadžiai ir blankas (geresnės rūšies viršutinė oda).

Iki Pirmojo pasaulinio karo įmonei pavyko išplėsti didelę gamybą. Prekės buvo eksportuojamos į Rusiją ir kitas šalis. Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomas odų fabriko „I. Choronžickis ir sūnūs“ 1914 m. lapkričio 16 d. raštas Kauno gubernijos fabrikų inspektoriui

Pirmojo pasaulinio karo metais odų pramonė Šiauliuose nežymiai nukentėjo. 1915 m. prasidėjo fabriko evakuacija, o paskui – vokiečių okupacija. Dėl laimingo atsitiktinumo fabrikas per karą nukentėjo mažiau nei kiti Šiaulių odų fabrikai. Per karą Choronžickių odų fabrike buvo paskelbtas karantinas ir tai jį išgelbėjo nuo didesnių sugriovimų ir grobstymų.

Lietuvos nepriklausomybės metais – 1920 m. pavasarį – Choronžickių odų fabrikas pirmasis Šiauliuose pradėjo savo darbą.  Jis vadinosi Choronžickių pirmoji Lietuvos odos dirbtuvė Šiauliuose (dar – Pirmoji Lietuvos odų fabrika Choronžickių Šiauliuose). Kiti Šiaulių odų fabrikai darbą pradėjo metais vėliau.

Tarpukariu odų fabriką valdė broliai Naumas ir Solomonas Choronžickiai. Solomonas Choronžickis buvo žinomas kaip visos Rusijos Odininkų draugijos organizatorius ir tos draugijos pirmininko pavaduotojas. Jis 1915–1920 metais taip pat dalyvavo šios organizacijos akcininkų bendrovių įkūrimui ir įvairioms medžiagoms odų dirbtuvėms tiekti („Kožsojus“ ir „Kožsnabženije“).

1920 m. Šiauliuose leidžiamas žurnalas „Sietynas“ rašė, kad prieš karą Šiauliai buvo apsupti iš visų pusių odų fabrikų „kvepalais“: Ch. Frenkelis ir Nurokai teršė ežerą, Choronžickis – aplinkinius upelius, o karo metu, užsidarius dirbtuvėms, vanduo ežeruose šiek tiek apsivalė („Sietynas“, 1920, Nr. 21, p. 22).

Tarpukariu Choronžickių odų fabriko korespondencija buvo siunčiama spaustuvėje atspausdintuose firminiuose vokuose su įvairaus dydžio užrašais lietuvių ir vokiečių kalbomis:  „Pirmoji Lietuvos Odų fabrika / CHORONŽICKIŲ / Šiauliuose. // Erste Litauische Lederfabrik / CHORONSHITZKY / Schaulen (Litauen)“ (1924, 1925). Fabrikas naudojo spaustuvėje spausdintą firminį blanką su įvairaus dydžio užrašais lietuvių kalba: „Pirmoji Lietuvos odų Fabrika / CHORONŽICKIŲ / ŠIAULIUOSE // Erste litauische Lederfabrik / CHORONSHITZKY / SCHAULEN (Litauen)“. Įvairų įmonės dokumentų žymėjimui buvo naudojamas trijų eilučių neapibrėžtas spaudas: „Pirmoji Lietuvos odų Fabrika / CHORONŽICKIŲ / ŠIAULIUOSE“ (1923) (Žr.: P. Kaminskas, Firminiai vokai Šiauliuose. Informacinės-reklaminės antraštės 1896–1944. Vokai Šiauliuose 1960-1988. Šiauliai, 2020, p. 44-45, 132).    

1927 m. laikraštyje „Lietuvis“ Choronžickių odų fabrikas save reklamavo: „Pirmoji Lietuvos garinė odos fabrika / CHORONŽICKIŲ / Šiauliuose / Išdirba: odą padams, juchtą, chromą, špaltą ir kt. (Skelbimas. „Lietuvis“, 1927 sausio 20, p. 4).

Tarpukariu Choronžickių odų fabrikas turėjo du garo katilus ir garo varomąją mašiną 170 HP. Jau po Pirmojo pasaulinio karo buvo paleista gamyba ir tam pastatyta daug naujų mašinų. Visos juchto gamybos stadijos, kurios paprastai buvo atliekamos rankomis, šiame fabrike buvo atliekamos mašinomis. Mašinomis buvo daromi falcavimai, blanžavimas ir krauzavimas. Buvo pastatyta  taip pat špaltmašina, su kurios pagalba viena oda buvo perpjaunama į dvi dalis. Odos mirkymas vyko žlugtuose ir būgnuose. Veikė garo įrengimai padams dirbti.

Fabrikas buvo aprūpintas nuosavais gesintuvais ir gaisro siurbliu. Be to, įmonė turėjo nuosavą privažiuojamąjį kelią prie geležinkelio magistralės. Fabriko statinių grindys buvo cementinės. Buvo įrengti 4 cemento baseinai odų mirkymo skyriams ir penktasis baseinas – skysčiams nusunkti. Tarpukariu Choronžickiai ir Ch. Frenkelio odų fabrikas daugiausia tiekė odą kariuomenės reikalams Lietuvos intendantūrai ir apie 10 proc. privačiai rinkai. Buvo naudojama lietuviška žalioji medžiaga. Padams, blankui ir vidpadžiams odos buvo vežamos iš Pietų Amerikos. Visa mirkymo medžiagos buvo atvežamos iš atogrąžų kraštų, ir tiktai žievė – lietuviškos kilmės.      

Choronžickių odų fabrike apie 200 darbininkų dirbo nuolat dviem pamainomis. Vidutinis dieninis darbininkas uždirbo per dieną nuo 6 litų ir daugiau, o specialistai darbininkai gaudavo nuo 10 iki 20 litų. Be to, nuolatiniai darbininkai gaudavo kiekvieną mėnesį maisto produktų: 3 pūdus ruginių miltų, 2 pūdus kvietinių miltų ir 6 svarus cukraus.

Choronžickių odų fabriko gaminiai buvo gerai vertinami Lietuvoje surengtose parodose: 1922 m. parodoje Kaune buvo apdovanoti sidabro medaliu, o 1923 m.  – aukso medaliu, 1923 m. Šiauliuose – I laipsnio aukščiausiu diplomu.

Tarpukariu Choronžickių odų fabrikas Šiauliuose veikė Tilžės g. 11. Įmonė užsiėmė įvairių odų išdirbimu. Fabrikas Kaune, Maironio g. 4, turėjo įgaliotinį V. Braude (J. Etingerys ir M. Liutermoza, Lietuvos pramonė. Iliustruotas leidinys. I tomas, Kaunas, 1923, p. 53-54)

Nors 1919-1920 metais odų pramonės įmonės Šiauliuose buvo atstatytos, bet prieš karą buvusios produkcijos jos jau nepajėgė pasiekti, nes truko patogių rinkų odos gaminių eksportui. Dėl to ir darbininkų skaičius labai sumažėjo.

Vengdami bankroto, 1925 m. trys stambiausi Šiaulių odų fabrikai (Ch. Frenkelio, brolių Rogalinų, brolių Nurokų bei brolių Choronžickių) sudarė kartelį, kuris reguliavo produkcijos kainas ir kiekį, reikalingą vidaus rinkai, bet tai jų neišgelbėjo nuo krizės. Šis kartelis minėtais metais įsteigė  Ch. Frenkelio odų apdirbimo fabriko patalpose akcinės bendrovės „Batas“ avalynės fabriką (vieni iš šios bendrovės steigėjų, be kitų akcininkų, buvo Naumas ir Saliamonas Choronžickiai).

Tarpukariu sumažėjus odų gamybai ir rinkoms Choronžickių fabrikas neprisitaikęs prie laikmečio sąlygų 1927 metais bankrutavo ir 1928-1929 metais visai užsidarė.

1927 m. liepos mėn. laikraštis „Šiaulietis“ rašė: „Pasirodo, kad visos kalbos apie Br. Choronžickių odų fabriką uždarymą jau yra įvykęs faktas. Šio fabriko savininkai dėl nepalankių sąlygų nugyveno iki bankroto ir štai pirmasis Lietuvos odų fabrikas dviem mėnesiams visiškai sustabdė darbą, atleisdamas apie 70 darbininkų, kuriems tik kompensacijos išmokėta suma siekia 60 000 litų“ (Šiaulių pramonė. „Šiaulietis“, 1927 liepos 3, p. 3).

Tarpukariu buvusiame Choronžickių odų fabrike dar veikė ir Jankelio Kaco vinių, vielos ir šratų fabrikas.

(Bus tęsinys)

Choronžickių odų fabriko frminis blankas. 1923 m. Iš Č. Galkaus rinkinio.

Firminis vokas. Pirmoji Lietuvos odų fabrika Choronžickių Šiauliuose. Laiškas siųstas 1924 m. lapkričio 24 d. iš Šiaulių į Frankfurtą. Iš Č. Galkaus rinkinio.

Brolių Nurokų odų fabriko administracinio pastato fragmentas prekybos ir laisvalaikio centre „Tilžė“. Jono Nekrašiaus nuotr.

Reklaminis skelbimas „Pirmoji Lietuvos garinė odos fabrika Choronžickių Šiauliuose“. „Lietuvis“, 1927 sausio 27.