Gyvenome Altajaus krašto Tengos tarybiniame ūkyje. Šalia mūsų barako link Mongolijos vingiavo neprižiūrimas kelias, vieškeliu vadinamas. Juo nuolat judėdavo kolonos moterų vairuojamų sunkvežimių – vyrai fronte. Veždavo krovinius. Tai nebuvo paprastas reikalas. Pavasarį ištirpus sniegui arba po lietaus sunkvežimiai įstrigdavo purvyne. Vairuotojos, negalėdamos iš tų purvaduobių išsikapstyti ir toliau važiuoti, ieškodavo prieglobsčio mūsų barake. Valgyti jos absoliučiai nieko neturėdavo. Išvirdavome arbatos... Vargdavo, kol sulaukdavo traktoriaus, kuris savaitėmis tampydavo įstrigusius Stalino sunkvežimius ZIS-5...
Tuo pačiu keliu „vlasovcai“ (nubausti tremtimi kariai) iš Mongolijos varydavo tūkstantines arklių bandas į Bijską. Sakydavo, kad tai – darbo jėga ir maistas raudonarmiečiams. Iš kiekvienos vilkstinės likdavo ant kelio negyvų arklių, kuriuos mes, tremtiniai, suvalgydavome. Nuolat svarstydavome, kiek Stalinui kainuoja tokia pagalba???
Mūsų tarybinis ūkis raudonarmiečiams veždavo ir veždavo grūdus, kol pagaliau neliko ir sėklų atsargų. Gyventojai badavo – mūsų penkių žmonių šeima gaudavo vieną kartą per mėnesį riekelę duonos. Patys neturėjome nieko, iš ko duonos galėtume išsikepti. Mat, aplinkui žemės plotai – apie šeši šimtai ha – buvo tušti, apžėlę piktžolėmis... Gelbėjo pačios gamtos užveistos laukinių svogūnų ir česnakų plantacijos, kurių gėrybėmis niekas nedraudė naudotis.
Į kaimą atvežė daug moterų su vaikais iš badaujančio Leningrado. Pasirodo, juos pavyko išgelbėti iš apsupto pramonės miesto (blokada tęsėsi 872 dienas) per užšalusį Ladogos ežerą.
Mūsų ketvirtokų klasė pasipildė naujais mokiniais. Daug šiurpių pasakojimų teko girdėti iš jų apie patirtus vargus: blokados metu džiaugdavosi pagal kortelę gavę riekę duonos, keptos iš pušų drožlių, medvilnės sėklų išspaudų ir eglių spyglių; valgydavo žiurkes ir tarakonus; užmušdavo savo mylimą katiną ar šuniuką, kad alkį apmalšintų. Valgė ir žmogieną – mirusią sesę, brolį, močiutę ar svetimą, sukniubusį gatvėje... Neturintieji ir tokios galimybės užvalgyti, peralkę Leningrado darbininkai ir jų šeimų nariai mirdavo gatvėse ir t. t. Naujųjų bendraklasių mamos sirgo įvairiomis ligomis, o gydymo – jokio, nes nebuvo nei daktarų, nei vaistų.
1944 m. birželio pradžioje pasklido žinia, kad atidarytas Antrasis frontas nacių okupuotoje Šiaurės Prancūzijoje. Į pagalbą kovai su naciais atėjo „blogieji“ amerikiečiai. Prisiminkime, kad JAV prezidento Ruzvelto 1941 m. kovo 11 d. pasirašytos programos rėmuose TSRS lendlizu buvo parduota, perduota ir išnuomota: 14 795 vnt. lėktuvų, 7 056 vnt. tankų, 375 883 vnt. sunkvežimių, 35 170 vnt. motociklų, 8 071 vnt. traktorių, 8 218 vnt. šautuvų, 131 633 vnt. kulkosvaidžių, 11 155 vnt. vagonų, 1 981 vnt. lokomotyvų, 345 735 tonų sprogmenų, 106 893 000 tonų medvilnės, 4 478 000 tonų maisto, 15 417 001 porų aulinių batų ir t. t.
Bemat ir mes, Sibiro tremtiniai, pastebėjome nemaža pokyčių. Nors užklimpusių sunkvežimių ZIS-5 vairuotojos vis dar prašydavosi pas mus nakvynės, tačiau dabar – jos vaišindavo mus labai skaniu sutirštintu kondensuotu pienu bei konservais ir kitokiais skanėstais. Visi tie produktai buvo iš... Amerikos!
Svarbiausia pradėjo keistis autotransportas. Pasirodė sunkvežimiai, neužklimpstantys purve. Jie važiuodavo ir per ražienas, ir per pelkėtas vietas, aplenkdami užstrigusių rusiškų ZIS-5 kolonas... Tai buvo JAV firmų gaminami „Chevrolet“ ir „Studebaker“. Vėl amerikiečių ranka! Tačiau iš vietinių gyventojų neteko išgirsti nė vieno pasidžiaugiančio žodžio. Toji valstybė mokėjo ir tebemoka prispausti savo piliečius slėpti tikrąja savo nuomonę.
Štai kad ir dabar internete gausu nuotraukų, kuriose rodomi labai gražūs Antrojo pasaulinio karo pergalę pasiekusių kareivių veidai, puikiai atrodanti amunicija. Kadangi 1945 m. teko groti kartu su lietuviška kapelėle iš fronto sugrįžusiems kariams, aš ten tokių švytinčių veidų nemačiau. Buvo suvargę vyrai, be kojų, be rankų – dar šiek tiek gyvi kariai.
Čia būtina prisiminti, kaip tuos jaunuolius veždavo per prievartą į frontą, kaip ant kelio likdavo gulėti raudančios motinos. Jokio gailesčio... Neteko matyti, kad suluošintus karius, grįžtančius iš fronto, kas pasitiktų, pavėžėtų ar kitaip pagerbtų. Paprastai jiems tekdavo pėsčiomis eiti iki namų apie 100 km. Mačiau juos žingsniuojančius nuvargusius ir žvyruotu keliu tempiančius paskui save virve pririštą lagaminą. Manau, kad kelionės pabaigoje iš to lagamino būdavo likę tik skylės ir griaučiai.
Taigi, tie atmintyje įstrigę vaizdai visai netapatūs dabar interneto nuotraukų cikle „Pergalės kariai“ rodomiems jauniems, gražiai aprengtiems ir pergale besidžiaugiantiems, laimingiems jaunuoliams. Tikrovėje taip nebuvo!
Karas pasibaigė (tiesiogiai ir netiesiogiai jame dalyvavo per 60 valstybių), bet atokvėpio nesulaukėme. Pasigirdo kalbos, kad likusiems gyviems kareiviams ir ūgtelėjusiam jaunimui teks stoti karan su japonais – vokiečių sąjungininkais. Tai buvo 1945 m. rugpjūčio pradžia – SSSR paskelbė karą Japonijai. Visus sukaustė nerimas... Laimei – vėl amerikiečiai pagalbon atskubėjo: JAV bombonešis numetė porą atominių bombų virš Hirosimos ir Nagasaki, ir viskas baigėsi. Priedo Tarybų Sąjungai atiteko ne tik Kurilų salos, kurias iki šiol neįmanoma grąžinti tikrajam savininkui, bet ir Tilžės kraštas, ir dar, ir dar ...
Mums, visiems gyventojams ir tremtiniams, liko rūpestis – ar dar teks kada nors sočiai pavalgyti duonos – laukai tušti, sėklos nėra. Bet štai į sandėlius pradėjo vežti iš Amerikos kviečių sėklą. Ne tik vietiniams gyventojams, bet ir mums, lietuviams, anksčiau nebuvo tekę tokių kviečių matyti – amerikietiški grūdai buvo beveik dvigubai ilgesni, mėsingi. Retkarčiais, betvarkant grūdus, jų „netyčia“ pribyrėdavo į kišenes. Išvirę juos, puldavome ragauti... Skanumėlis neišpasakytas!
Pavasarį į laukus išvažiavo visi traktoriai su sėjamomis. Džiūgaudami laukėme rudens... Tačiau apsidžiaugta per anksti. Kviečiai sudygo tokie gražūs, bet varpos buvo tuščios, o stiebai nė pašarui netiko. Paaiškėjo nedidelė klaidelė – kviečius reikėjo sėti rudenį. Žieminiai buvo. Kaip visuomet – vėl kalti liko amerikonai...
Mes, sibiriokai, nežinojome, kad Sibiro taigoje buvo pastatytas ypatingas sandėlis, į kurį buvo suvežta iš JAV gauta, dar tinkama naudoti technika. Kai atėjo laikas pagal sutartį tą likusią techniką grąžinti JAV, kurį laiką buvo delsiama. Vis dėlto teko taigos miške suslėptas mašinas krauti į vagonus ir nugabenti į Tolimųjų rytų uostą. Ten laukė keli galingi JAV laivai. Kolegos iš Vladivostoko pasakojo, kaip nelabai seniai vyko šis procesas... Automašinas iš vagonų amerikiečių kranas keldavo į laivą ir išsyk kišdavo jas į galingą presą, o paskui gražų metalo laužo kubą perkraudavo į kitą laivą. Toks buvo karo sovietams pagalbos likučių likimas.
1947-ųjų rugsėjis. Mūsų penkis šeimos narius „Studebaker“ vairuotojas slapta veža į Bijską. Bėgame iš tremties. Laimingi susėdę sunkvežimyje ant suoliuko paliekame Kalnuotąjį Altajų, mintimis keliaujame per Lietuvą.
Lėkte pralėkė Lietuvoje keli mėnesiukai... 1948-ųjų birželis. Mes vėl tremiami atgal į Sibirą. Šį kartą į Kiseliovsko miesto pakraštį. Kuzbase...
Kiek akys mato, tušti laukai arba krūmynai. Tik kur ne kur bulvių laukelis. Tačiau visur vyksta intensyvūs darbai. Japonai belaisviai tiesia ir asfaltuoja strateginius kelius. Vokiečiai belaisviai specialaus pastato dirbtuvėse gamina įrangą ir visokius įrankius, reikalingus anglies pramonei. Čečėnai ir totoriai tremtiniai rankiniu būdu ruošia cemento ir smėlio skiedinį plytinių namų statybai... Komanduoja rusai – irgi buvę politiniai kaliniai.
Parduotuvėje randame amerikietiškų konservų ir duonos. Tačiau jeigu norime nusipirkti avižinių kruopų – turime stovėti eilėje per naktį iki pietų... O krovinius vežioja vėl amerikietiška technika...
Netoli nuo mūsų namelio įsikūrė angliakasių, patekusių nelaimėn, gelbėjimo stotis, kurios kieme įrengta krepšinio aikštelė. Įprastinis vaizdas būdavo toks – gelbėtojai tik su glaudėmis aikštelėje žaidžia tinklinį. Šalia jų stovi du sunkvežimiai „Chevrolet“ (sunkiai atskirdavau, nes atsirado panašios rusiškos mašinos GAZ-51). Vietiniai gyventojai girdavosi, kad tautiečiai sėkmingai nukopijavo „Chevrolet“. Tačiau gyvenimo, jei jis nusmurgęs, varganas, užleistas, nenukopijuosi. Bėda veja bėdą, nelaimė nelaimę...
Štai sukaukia sirena ir GAZ-51 lekia avarijos kryptimi. Kėbule nuogi gelbėtojai, paskubomis rengiasi rūbais, ant nugaros užsikabina deguonies aparatus... Baisu būdavo pagalvoti, kad kažkur žūsta žmonės. Po poros dienų gatve nutįsta laidotuvių procesija. Ketvertas vyrų, per pečius persimetę audinio juostas, tempia karstą su žuvusiu šachtininku. Žinoma, karsto dugnas velkasi netoli žemės paviršiaus, karsto dangtis padėtas GAZ-51 kėbule – reikia, kad žmonės matytų žuvusįjį... Veidas sudaužytas ir juodas – tai sprogimo pasekmės. Labai nemalonus vaizdas. Tokių dalykų tekdavo matyti keliskart per mėnesį. Po to tekdavo matyti gatvėje einantį išlikusį gyvą šachtininką – jo veidas atrodydavo taip lyg jam būtų į veidą mesta gera sauja kanapių, išmirkytų rašale. Toks veido nuspalvinimas likdavo amžinai – tai savotiškas liudijimo ženklas, kad žmogus buvo netoli sprogimo vietos – mirties prieangyje. O kai tekdavo atsidurti šalia sportuojančių gelbėtojų, galima būdavo išgirsti įvairiausių baisių istorijų, nutikusių dėl to, kad niekam nerūpėjo žmogus...
Štai viena tokia: angliakasiui buvo duota komanda nusileisti į šachtą ir atlikti nurodytą užduotį. Jis pasuko prie įrenginio, primenančio lifto kabiną, įėjo į ją ir leidosi gilyn į 100 metrų gylį. Tuo metu, kai jis leidosi žemyn, kita tokia pat lifto kabina, prikabinta prie plieninio troso, kilo aukštyn. Vidurkelyje liftai susidūrė, nes buvo netvarkingi, jų trosai susipynė ir abu pakibo 50 metrų aukštyje – nei žemyn, nei aukštyn. Žmogus šaukėsi pagalbos dešimt dienų. Kai gelbėtojams pavyko kabiną iškelti, žmogus iš baimės ir bado jau buvo miręs. Tokių ir panašių atsitikimų nutikdavo kas mėnesį. O kai pradėdavo statyti naują šachtą, dažnai sakydavo, kad anglies klodo užteks tik dešimčiai metų. Tai reiškė, kad po tiek metų tame žemės plote atsiras dykvietės.
„Studebaker“.
Autoriaus archyvo nuotr.
ZIS-5.
Autoriaus archyvo nuotr.
