facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Fotografinė terapijos forma yra viena iš daugelio vizualinės terapijos formų, kuri kai kada ieško ir randa jungtis, reikiamą paramą kitose vaizdo ar garso formose. Į fotografinę terapiją atsiremia tapyba ir muzika, tuomet į jos raštą galima žiūrėti intuityviai, kaip į regimąją meditaciją.

Meditatyvi garso ir vaizdo, muzikos ir tapybos, fotografijos bei spalvos, linijos bei formos galia, visa tai konceptualiai ir intuityviai galėtume pavadinti sinestezija – sąjūčiu. Sąjūtyje susitinka, vienas kitam į pagalbą ateina keli skirtingi jutimai. Jų sąveikia gali būti pirmine prasme suvokiama kaip vibracija.

Vibracija yra suprantama ir surandama garso ir vaizdo, ritmo ir vaizdinio, derinio ir piešinio, rezonavimo ir spalvinimosi įmantriose samplaikose, jų plačiose, gelmingose, įvairialypėse santalkose. Kalbant apie jutimines santalkas dera pabrėžti ir pačią jutiminę mediaciją.

Mediacijos klausimai jau yra užduoti ir pirmojoje technologinėje medijoje – fotografijoje. Fotografija kaip nesibaigianti estezio perkėla yra produkuojanti-reprodukuojanti, plėtinius ir tęsinius kurianti, skaidanti ir jungianti savyje gausybę materijų, gausybę juslių ir jautrių ir nujautrintų medžiagų. Šios medijuotos jautros jungtys paveikios įvairiausio pobūdžio formacijoms bei transformacijoms.

Jautros jungtys pirmine prasme yra sielos klausimas. Sielos kaip jutiminės medijuotos sąmonės formacijos jungtys, jos yra pirmine prasme juntamos regoje ir klausoje. Vadinasi, čia iškyla labai svarbus sinchroninio, sintetinio aktyvavimo klausimas, kur ir kaip plinta regimas garsas, kokias spalvos kryptis neša ir veda garsas. Toks klausimas ateina iš pačios mediacijos vidujybės, iš medijuojamo vidinio kelio ir iš medijuoto vidinio maršruto.

Vidinis kelias ir vidinis maršrutas yra kelias į tai kas yra savyje, savose formose, savuose vizualiniuose ar audialiniuose pavidaluose. Kaip ir vidinis laikas, taip ir vidinė forma yra sudėtingas sąmonės formatų kaitos maršrutas, visada itin intuityvus ir mobiliai labilus maršrutas. Tame maršrute plyti ir švyti vidinės jungties kelias.

Vidinis jungties kelias yra integralus, sinkretinis atminties-užmaršties maršrutas, užmirštos pirminės kalbos kaip pirminės raiškos kelias, pamirštų vaizdinių, užgožtų garsų maršrutas. Pamirštas maršrutas turi atvirkštinę galią, visa tai prisiminti, visa tai išgirsti. Prisiminti garse, išgirsti spalvoje, spalvotame garse, įgarsintoje spalvoje rasti atgalinį, o tuo pačiu ir pirminį kelią. Atminties proveržis jau transas, jau yra transsfera.

Gabrielė Kuizinaitė ir Darius Šulcas mums pristato sudėtingą ir intriguotą, numatomų ir matomų sugestijų kupiną projektą „Vidinė transformacija“. Projektas, kurį pristato šie du skirtingų sričių kūrėjai, jie vis dėlto juda viena ir ta pačia linkme, nes šis projektas yra projektyviai orientuotas į meditatyvią audiovizualinę sritį.

Muzika ir vaizdas čia ieško pamirštų, patirtyje nugrimzdusių kelių ir maršrutų, kuriais vyksta, juda, teka, srūva perteklingų formų mainai, kur nuolat plėtojasi jų tankios ir tirštos permainos, jų pokyčiai. Visur čia tas pats regimas ir girdimas, klausos rega, regos vizija grindžiamas nepaliaujamas ritmas.

Toks ritmas, vizualinis ritmas, tai vizualinio įsiklausymo, įsijungimo, linijinio įsitraukimo į esatį ritmas, esaties formato kaitos ir jos apykaitos formacijos yra vibracija plačiąja šio žodžio prasme. Vibracija pirmiausia suvokiama kaip stebimų, sekamų, įveikiamų ritmų seka. Nuo išorinio jutimo, nuo paviršinio pastabumo garse ir vaizde yra palengva einama link galingesnio, didesnio vidinio plėtinio. Einama link ieškomos reikiamos vidinės garso ir vaizdo formos.

Garsas ir vaizdas, tonas ir spalva, jie savame plitime, savo plėtroje užkliudo ir išjudina tam tikras ribas, atsiremia į jau esamas, susikūrusias ar dar tik besikuriančias formas. Kai riba sujuda, kai ji ima vibruoti, prasideda aktyvi garso ir judesio sąveika, o tada atsiranda jutiminio apvado atsakas, juntamas garsinis ar spalvinis blyksnis. Apvadas virsta aura, įgarsinta ar nuspalvinta aura.

Šis projektas numato auratinio, auralinio, į garso ir vaizdo aureolę nuvedamą, į juntamą vidinę šviesos liniją ar vidinę šviesos ribą atsiremiančią, į somatinį kontūrą nukreiptą skambančio suvokimo veiklą.

Čia yra siūloma nusileisti į juntamą jutiminį pokytį ir pradėti regėti ir girdėti  pačius suvokinius. Spalvos formos, garso spalvos sąjūčiai, tai dinaminiai sąjūčiai grindžiami dviguba, dualia rezonacija. Pačios spalvos formos paliestos garso, atradusios atkreipusios į save dūžį, nukreipusios nuo savęs aidą virsta spalvos dūžiu, atspalvio trenksmu, išsiliejančiu ir išsiplečiančiu koloritu. Formos linija čia netikėtai virsta temple, spalvine įtampa. Įtampa yra pastangos linija, susikaupimo ir įsigilinimo linija.

Plačiau šnekant, tai yra  jutiminės apykaitos tampri linija. Spalvinė įtampa rezonuodama kuria tam tikrą spalvinį skambesį. Pati formos linija virsta gija, kuri rezonuodama tiesia ir kuria trūkinėjančio ar trūkstamo kontūro kelią, kai kada susipindama, įsipindama į kitas gijas. Gijos įtampa čia kai kada virsta gajos įtampa. Minkšta spalvos linija, žema garso linija, tai gyjanti ar atgyjanti linija, išnyranti žemiškame trūkio, organiniame stokos maršrute.

Vidinėje garsų bei vaizdų transformacijoje yra savaip paliečiamas jutiminės valios klausimas. Toks valios klausimas yra vidinio klausymo, vidinio suvokimo kelias į supratimą. Garsų ir vaizdų transformacijoje yra vidinė daiktų plotmė, neradusi, laukianti savo raiškos plotmė. Vidinis jutimų pasaulis, vidinės jautros terpės yra vidinė valia, uždarų, savaiminių formų valia, įdaiktinanti valia, su uždara raiška.

Valia, kuri yra uždaryta, užverta, atitverta, ji atsveria. Garso ar vaizdo, aido ar vaizdinio atveriama valia pati ima skambėti ir švytėti. Žemame tone ima skambėti pakilimo, iškilimo ar prisikėlimo melodika. Prasiveriančioje spalvoje ima regėtis trokštami spalvos plėtiniai.

Vidinis jutimų pasaulis pats ima virpėti ir judėti, pulsuoti ir laviruoti naujomis kryptimis. Naujos kryptys virsta nauja klausos rega ir regos klausa. Krypties ir kreipinių inicijuota rega, kreipties kreipinių pasiūlyta klausa. Nauja klausa ir nauja rega, tai atsivėrusios ir sušvitusios valios, galios, jėgos iniciatyvos.

Vidinė garso ir vaizdo galia, užkliudoma, save plečianti galia, tai ir ribų įveikimo, naujų pavidalų, naujų iniciatyvų susidarymo klausimas. Bet tuo pačiu tai spalvų bei garsų transcendencijos klausimas. Toks vizualinis ir audialinis klausimas, kuris veda į savęs peržengimą ir į savęs sugrįžimo sferą. Gebančios save išgirsti klausos galios yra tylių intonacijų, lėtų tonacijų, vos girdimų veiksmų ir veikų galios.

Tokios galios yra ir save vizualizuojančios galios. Keičianti  savo formatą, keičianti savo nuostatą klausa bando save išgirsti. Tuo yra grindžiama ir vizualinė klausa, kai yra išgirstama spalvos linijos, spalvotos linijos virpesyje, sklaidos ar trūkio, plyšio, skilimo, organinio skleidimosi jaudulyje vizualinę plėtrą.

Vizualizacijos kaip kristalizacijos, naujos struktūros procesai yra ir tekstūros klausimas. Audiovizualinė tekstūra kuria savo šviesą, garsinę, balsinę, toninę bei linijinę, gijų, vijų, stygų šviesą. Garsas savo žvalgoje kuria girdimą garso įžvalgos maršrutą. O atsivėrusi vizualinė tekstūra kuria vizijų maršrutą, vizualizuojantį maršrutą, kuriuo plūsta ir plinta vizijų, planų, ketinimų, schemų, užmačių maršrutai.

Gabrielės Kuizinaitės ir Dariaus Šulco audiovizualinis projektas – tai plati ir gelminga vidinės, jutiminės jautros, jos projekcijos trajektorija, kai intuityvia garso ir vaizdo kelione, sau paklususios galios, sau išgirsto galios valia, savojo išplėtoto maršruto linija, savyje išskleista, lanksto įvija, tampria gija yra nusileidžiama ir iškylama iš sustingusių ir apmirusių struktūrų.

Čia yra pasišviečiama pačiomis garso atspindžio, spalvos atgarsio šviesomis, lašančiais ir dūžtančiais garsų apvadais yra įveikiamos ankštos savasties ertmės. Garso, spalvos, šviesos sintezė, fotografijos, tapybos bei muzikos jungtis, tai juslinės galios atgavimo, tokios galios susitikimo, jos norų ir reikmių, gyvų ir mirusių reikšmių, vidinės galios raiškos, vidinės pagavos formacija. Tokia formacija, kai duotis virsta užduotimi, kai pasyvi lemtis tampa lanksčia išeitimi. Kai sava  įtaiga, savos dingstys ar polinkiai tampa gyvai ir gaiviai virpančia, save  vizualizuojančia melodija. Atliktas ar įžvelgtas kelias, tai vidiniai, migruojantys, transcentuojantys, save keičiantys, sau pasišviečiantys pėdsakai, atlikties bei atlikimo, jutiminio likimo pėdsakai. Jais kai kada ir dera lėtai eiti, nuo deformacijos link transformacijos, pro buvusias ir esamas formacijas. Pro formas link pirminės formacijos, pro transą link transcendencijos. Kol pirminis kontūras ima vibruoti.

Toks šiame projekte pateiktas audiovizualinės terapijos principas, kaip  gretutinė, aktyvuojanti bei intensyvinanti priemonė, jau naudojamas praktikoje teikiant pagalbą kenčiantiems nuo priklausomybių, emocijų, santykių bei elgesio sutrikimų bei taikant įvairias pasaulyje pripažintas terapijos formas, moksliškai pagrįstas metodikas ir praktikas.

Tokios audiovizualinės terapijos tikslas yra tikslas išvesti mintimis ir vaizduotę žmogų per pateiktą alternatyvią realybę į pozityvų sprendimą pritaikyta ateičiai. Išeiti iš įstrigusių ir sustingusių formų į naujas formas.

Projekto autoriai: hipnozės meistras, praktikas, muzikos kūrėjas Darius Šulcas ir fotomenininkė, galeristė ir menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė.

2021 02 22 4

Iš G. Kuizinaitės ir D. Šulco projekto „Vidinė transformacija“.

Į viršų