facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

(Tęsinys)
Brolių Nurokų įmonių bankroto bylos baigmė
Nurokų banko namų ir jų įmonių bankroto byla buvo paskirta nagrinėti 1937 m. vasario 13, 15 ir 17 dienomis. Šią bylą nagrinėjo Šiaulių apygardos teismo teisėjai Boleslovas Pečkauskas, Mikalojus Repšas ir Stasys Šimoliūnas (Nurokų byla bus sprendžiama vasario mėn.  „Įdomus mūsų momentas“, 1937 sausio 10, p. 3).

Šiaulių apygardos teismas, susidedantis iš pirmininkaujančio  B. Pečkausko, teismo narių S. Šimoliūno ir M. Repšio, kaltinimą palaikančio Kauno prokuroro padėjėjo A. Petkevičiaus, nagrinėjo brolių Nurokų banko namų ir jų įmonių bankroto bylą Šiauliuose, apygardos teismo patalpose. Kaltinamųjų suole sėdėjo Vulfas Nurokas, Bencelis Nurokas, Chanė Taubaitė-Bermanienė (banko namų buhalterė) ir Mauša Gechtaras (odų fabriko buhalteris). Kaltinamuosius gynė: Vulfą ir Bencelį Nurokus – prof. Simonas Bieliackinas ir Beras Menašė Abramavičius, Chanę Bermanienę – adv. Henrikas Landau, Maušą Gechtarą – adv. Petras Linkevičius.

Iš viso į  teismą buvo pakviesti 277 indėlininkai ir 4 liudytojai. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą broliai Nurokai Šiauliuose turėjo odų fabriką ir bankinę kontorą, kuri gerai veikė. Prasidėjęs karas sustabdė odų fabriko ir bankinės kontoros veiklą. Po karo grįžę į Šiaulius Nurokai įteikė Finansų ministerijai pareiškimą, kuriame buvo prašoma leidimo vėl atidaryti bankinę kontorą. Toks leidimas jiems buvo išduotas 1921 m. Tais metais Joselis, Bencelis ir Vulfas Nurokai sudarė sutartį ir kiekvienas įnešė po 20 000 auksinių sudaryti pagrindiniam kapitalui. Vėliau, Joseliui Nurokui mirus, bankinės kontoros ir odų fabriko faktiniais valdytojais tapo Vulfas ir Bencelis Nurokai. Joselio Nuroko šeimai buvo kas mėnesį išmokama 3000-3500 litų. Ir jie į kontoros veiklą visai nesikišo.

Ekspertų nuomone, banko namai bankrutavo todėl, kad pernelyg didelės buvo odų fabriko išlaidos ir didelis Nurokų išlaidumas, o pats mokėjimų sustabdymas įvyko dėl odų fabriko gaminių didelio kainų kritimo 1932 m. (Seniai „išgaravusių“ milijonų byla baigiasi. „Įdomus mūsų momentas“, 1937 vasario 21, p. 1).

1937 m. vasario 22 d. Šiaulių apygardos teisme prasidėjo šalių ginčai. Prokuroras savo kalboje išdėstė bylos ir kaltinimų esmę, išnagrinėjo Nurokų gyvenimą ir kokiomis priemonėmis jie pasidarė pramonininkais. Kaltinamųjų Nurokų tėvas Šachno Nurokas buvo paprastas sandėlio sargas, bet jis buvo labai apsukrus, nes sugebėjo savo sūnums Vulfui, Benceliui ir Joseliui palikti gana didelį turtą. Jie gautąjį palikimą dar daugiau padidino ir atidarė savo bankinę kontorą. Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas jų gana daug turto pražudė, bet jie, grįžę į Lietuvą, vėl savo banką atidarė. Savo kapitalo neturėdami, paskelbė, kad jie išmoka visus prieškarinius indėlius. Ir tas veiksmas jiems per metus davė 1 000 000 litų. Nurokai visas senas skolas sumokėjo, bet tai padarė svetimais pinigais. Mokėdami aukštus nuošimčius ir įgiję gerą vardą, indėlių susilaukė dar daugiau. Įsigiję kapitalo, jie pradėjo prabangiai gyventi ir per keletą metų išleido net 1 700 000 litų.

Kai buvo paskelbtas bankrotas Nurokai prisiminė, kad jiems 1 000 000 litų esą skolingi vokiečiai, nes jie karo metu už tokią sumą buvo paėmę iš jų fabriko odų ir mašinų. Bet ar vokiečiai tik vienus Nurokus nuskriaudė, ar tik jų turtą pasisavino. Prokuroras įrodinėjo, kuo buvo garantuoti indėlininkų pinigai, kiek buvo vertas visas Nurokų turtas ir kaip jie nusikalto įstatymams. Prokuroras prašė pagal pateiktą kaltinamiesiems kaltinimą juos nubausti aukščiausia bausme.

Nurokų gynėjas prof. Simonas Bieliackinas tvirtino, kad šioje byloje jokių apgavysčių ar sukčiavimų nėra. Jie kaltinami suardę daugeliui žmonių gyvenimą, bet niekas nesako, kiek jie padarė  gero. Pinigų Nurokai nevyliojo, nes savo banko balansų neskelbė. Katastrofa įvyko tik todėl, kad labai krito kainos ir visi indėlininkai iš karto pareikalavo pinigų. Advokatas prašė ginamuosius Nurokus išteisinti.

Advokatas B. M. Abramavičius gana daug kalbėjo apie brolių Nurokų garbingumą. Jis teigė, kad jie galėjo pasiimti iš banko 2 mln. litų ir išvažiuoti iš Lietuvos, bet jie to nepadarė, nes norėjo visiems pinigus grąžinti. Advokatas tvirtino, kad jo ginamieji nepadarė nusikaltimo, todėl prašė juos išteisinti. Kaltinamųjų Chanės Taubaitės-Bermanienės ir Maušos Gechtaro gynėjai taip pat prašė jų ginamuosius išteisinti.

Šiaulių apygardos teismas 1937 m. vasario 22 d. paskelbė nuosprendį ir, remdamasis Baudžiamojo teismų įstatymo 1 p. 771 str. ir Baudžiamojo statuto 51 str.; 3 p. 445 str. ir 1 d. 580 str., nusprendė: Šiaulių miesto gyventojus Vulfą, Šachno sūnų, Nuroką, 60 m. amžiaus, Bencelį, Šachno sūnų, Nuroką, 56 m. amžiaus, Chanę, Chaimo Abelio dukterį Taubaitę-Bermanienę, 28 m. amžiaus. ir Maušą, Efrioso sūnų, Gechtarą, 40 m. amžiaus, kaltinamus pagal Baudžiamojo statuto 51, 445 str. 3 p. ir 580 str. išteisinti.

Teismo išlaidas apmokėti Valstybės iždo lėšomis. Kaltės  įrodymo daiktai grąžinti kam kas priklauso, o indėlių knygutės, skolos rašteliai ir testamentai, pateikti teismui, grąžinti civiliniams ieškovams. Teismas konstatavo, kad civiliniai ieškiniai palikti nesvarstyti, kadangi veikia administracija ir indėlininkai pinigus palengva atgauna (Broliai Nurokai išteisinti. Civiliniai ieškiniai nesvarstyti. „Įdomus mūsų momentas“, 1937 vasario 28, p. 1, 5).

Su šiuo Šiaulių apygardos teismo sprendimu nesutikęs, Nurokus kaltinęs Kauno prokuroro padėjėjas A. Petkevičius šį sprendimą apskundė apeliacijos protestu. Protestas kartu su Nurokų byla buvo išsiųstas nagrinėti Apeliaciniams rūmams (Nurokų byla į Apeliac. Rūmus. „Įdomus mūsų momentas“, 1937 balandžio 18, p. 3).

Šiaulių apygardos teismui brolius Nurokus išteisinus, prokuroras padavė apeliacijos protestą, kurį Apeliaciniai rūmai nagrinėjo 1937 m. spalio 7 d. Nagrinėjant prokuroro protestą paaiškėjo, kad Nurokai patraukti atsakomybėn ne tuo pagrindu. Broliai Vulfas Nurokas ir Bencelis Nurokas buvo patraukti atsakomybėn pagal Baudžiamojo statuto 578 straipsnį. O šis straipsnis taikomas akcinių bendrovių ir akcinių bankų tarnautojams, nusikaltusiems toms bendrovėms. Tačiau Nurokų banko namai ir įmonė nebuvo akcinė bendrovė, o privati įmonė. Juos galbūt buvę galima traukti atsakomybėn už sukčiavimą, indėlių viliojimą, bet tuo pagrindu jie nebuvo patraukti kaltinamaisiais. Apeliaciniai rūmai Šiaulių apygardos teismo sprendimą Nurokų byloje patvirtino, prokuroro padėjėjo apeliacijos protestą atmetė (Nurokus Apel. Rūmai išteisino. „Įdomus mūsų momentas“, 1937 spalio 10, p. 1).

Apeliacinių rūmų prokuroro padėjėjas Sasnauskas nesutikdamas su tokiu sprendimu Nurokų bankroto byloje, padavė Vyriausiajam Tribunolui kasacijos protestą dėl Apeliacinių rūmų sprendimo.  Šioje byloje ir proteste buvo iškeliami principinės reikšmės klausimai dėl atsakomybės akcinėse bendrovėse ir privačiose įmonėse, kai operuojama visuomenės turtu ir pasitikėjimu. Į tuos klausimus brolių Nurokų byloje ir turėjo atsakyti Vyriausiasis Tribunolas (Nurokų byloj kasacijos protestas. „Įdomus mūsų momentas“, 1937 lapkričio 8, p. 4).

1938 m. spalio mėnesio pradžioje Vyriausiasis Tribunolas svarstė Nurokų ir kitų jų įmonių bankroto bylą, sprendimas buvo paskirtas paskelbti 1938 m. spalio 18 d. Tačiau 1938 m. spalio 18 d. jis paskelbė tokį  nutarimą: Vyriausiojo Tribunolo baudžiamasis skyrius nutarė prašyti Vyr. Tribunolo visuotinį susirinkimą išaiškinti teisės klausimą: ar valdžios leidimu veikią privatūs bankiniai namai, bankinės kontoros, pinigų keitimo kontoros yra kredito įstaigos baudžiamojo statuto 578-580 str. prasme. Ar tai įstaigai kenkimas, jos turto pasisavinimas, darymas neleistinų operacijų, sąskaitų, balansų klastojimas ir t. t. yra baudžiamas pagal šiuos straipsnius, t. y. ar šie baudžiamojo statuto straipsniai taikytini Nurokams?

Tik kai visuotinis Tribunolo susirinkimas išaiškins šį klausimą, tuomet gali būti padarytas šioje byloje sprendimas  (Kada bus sprendimas. „Įdomus mūsų momentas“, 1938 spalio 23, p. 3).

Brolių Nurokų odų fabrikas parduotas iš varžytinių AB „Maistas“
1939 m. sausio mėn. buvusiame brolių Nurokų odų fabrike dirbo 120 darbininkų (Gerinamos darbo sąlygos Šiaulių įmonėse. „Darbas“, 1939 sausio 15, p. 8). Brolių Nurokų odų fabriko administracija nepajėgė išmokėti skolų kreditoriams ir karštligiškai buvo bandoma gelbėti brolių Nurokų odų fabriką ir jų įmones nuo bankroto.

Gelbėdama brolių Nurokų odų fabriką nuo bankroto jų įmonių administracija ieškojo rinkų ne tik Lietuvoje, bet net ir Sovietų Sąjungoje. 1937 m. balandžio mėn. laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ pranešė, kad „Br. Nurokų odų fabriko administratorius M. Kleinas ir to paties fabriko atstovas Kaune Braudė keliom dienom buvo išvykę į SSSR.

Administratorius ir atstovas tarėsi su atitinkamomis SSSR įstaigomis odų eksporto iš Lietuvos reikalu. Kelionė buvusi sėkminga – br. Nurokų administracijos valdomas odų fabrikas gavo užsakymą“ (Nurokų administratorius lankėsi Rusijoje. „Įdomus mūsų momentas“, 1937 gegužės 30, p. 3).

Tačiau kritus gaminių kainoms, fabrikas ėmė bankrutuoti. Savininkai ėmė mažinti gamybą. 1939 m. žurnalas „Tautos ūkis“ apie padėtį bankrutavusiame brolių Nurokų fabrike rašė: „Prieš keletą metų subankrutavo plačiai žinomas Br. Nurokų odų fabrikas. Bankrotas palietė daugelį asmenų. Fabriko reikalams toliau tvarkyti buvo sudaryta administracija. Ji fabriko reikalus neišsprendė, tik dar labiau pablogino, pridarydama naujų skolų. Pagaliau įmonę perėmė savo žinion Lietuvos bankas. Perimant fabriką, paaiškėjo, kad nesirūpinta ne tik reikiamu gamybos tvarkymu, bet net inventoriumi. Mašinos rastos neapsakomai apleistos, kieme – kalnai atmatų, darbo organizacija – visiškai pakrikusi. Perėjus įmonei į naujų šeimininkų rankas, stengiamasi šalinti visus trūkumus ir darbą pastatyti kaip reikiant. Tuo tarpu fabrike dirba per 100 darbininkų. Fabrikui vadovauja inž. J. Slavinskas“ (Br. Nurokų odų fabriką perėmė Lietuvos bankas. „Tautos ūkis“, 1939, Nr. 38, p. 706).

1939 m. lapkričio 14 d. brolių Nurokų odų fabrikas Šiauliuose (Tilžės g. 225) už įvairias skolas buvo parduotas iš varžytinių. Fabrikas buvo įkainotas 1 mln. 240 tūkst. litų. Jį nupirko akcinė bendrovė „Maistas“, pasiūliusi už fabriką 1 mln. 245 tūkst. litų. Pažymėtina tai, kad 1932 m., skiriant administraciją, tas pats fabrikas buvo įvertintas 2 mln. 432 tūkst. litų. Nurokai liko skolingi 2 mln. 877 tūkst. litų (Nurokų fabrikas parduotas iš varžytynių. „Įdomus mūsų momentas“, 1937 lapkričio 19, p. 1)

Akcinė bendrovė „Maistas“ sunkiai besiverčiantį brolių Nurokųį odų fabriką Šiauliuose įsigijo dviem sumetimais. Nurokų fabrikas buvusių jo savininkų buvo skaudžiai nugyventas – jam buvo dideli sunkumai, grėsė pavojus užsidaryti ir atleisti darbininkus. Kita vertus odų sritis „Maistui“ labai artima. „Maistas“ rinkai tiekia  geriausias odas. Todėl „Maistas“ tą fabriką ir pirko, tikėdamas galėsiąs teigimai veikti Lietuvos odų rinką (Žr. „Tautos ūkis“ 1940, Nr. 6).

Buvęs brolių Nurokų odų fabrikas pakeitė savo priklausomybę ir pavadinimą ir vadinosi „Akc. b-vės „Maistas“ odų fabrikas“. To meto laikraštyje „Įdomus mūsų momentas“ buvo skelbiama, kad „Akc. B-vės „Maistas“ odų fabrikas (buv. Br. Nurokų) Šiauliai, Tilžės g. 225, išdirba iš pirmarūšių užsieninių ir vietinių žaliavų geriausias ir patvariausias odas: chromą, įvairiausių spalvų naco juchtą, blanką, ševretą, ševro, veliūrą, odų portfeliams, špaltą, padines odas (kruponus, galvas, šonus), vidpadžius ir kt.“ (Skelbimas. „Įdomus mūsų momentas“, 1940 birželio 16, p. 6).

1940 m. balandžio 3 d. buvo surengtas Šiaulių miesto tarybos posėdis. Jame be kitų, buvo svarstomas klausimas, susijęs su buv. brolių Nurokų administracijos odų fabriku, kurį nusipirko akcinė bendrovė „Maistas“. Naujieji fabriko savininkai siekė fabriką žymiai praplėsti ir padidinti jo gamybinį pajėgumą. Kadangi fabrikas yra ne cheminės pramonės rajone, tai fabriko administracija kreipėsi į miesto savivaldybę, prašydama leisti fabriką praplėsti. Šis klausimas tarp tarybos narių sukėlė gyvą diskusiją. Vieni pasisakė, kad reikia leisti fabrikui plėstis, nes fabriko praplėtimas miestui duos tik naudos, o kiti siūlė prašymą atmesti, nes fabrikas dar daugiau terš orą. Tarybą nutarė: leisti buv. Br. Nurokų fabrikui plėstis su sąlyga, kad visos atliekos iš fabriko būtų leidžiamos per tam tikrus filtrus (Paskutinis Šiaulių m. tarybos posėdis. „Įdomus mūsų momentas“, 1940 balandžio 3, p. 1, 4).       

Kai fabriką perėmė akcinė bendrovė „Maistas“, buvo stengiamasi gamyboje naudoti vietines žaliavas. „Vietoj iš Pietų Afrikos gabenamos padams odos jis pradėjo naudoti vietinių bulių odą, kuri pasirodė gera ir patvari“ (Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.). – Šiauliai, 1991, p. 160).

Dailininkas G. Bagdonavičius brolių Nurokų fabriką pavaizdavo šiuose darbuose: „Šiauliai. Brolių Nurokų fabriko fragmentas“ (Pop. akv. 51,5 x 68,5. 1935. ŠAM, D-T 832), kitoje šio kūrinio pusėje yra  dail. G. Bagdonavičiaus užrašas: „Br. Nurokų fabriko fragmentas. Stebint iš pietų pusės“; „Šiauliai. Brolių Nurokų odų fabriko pastatai“ (1935), urbanistinis peizažas, antrame plane viena linija išdėstyti fabriko pastatai su dviem aukštais kaminais, toliau kairėje pusėje Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, šis piešinys saugomas Šiaulių „Aušros“ muziejuje (pop., piešimas. ŠAM D-T 4297).

(Bus tęsinys)

2021 02 19 15

Brolių Nurokų odų fabriko kamino apatinė dalis prekybos ir laisvalaikio centre „Tilžė“. Jono Nekrašiaus nuotr.

2021 02 19 23

Reklaminis skelbimas „Br. Nurokų įmonėms administracija Odų fabrikas“. Apie 1935 m. Iš J. Nekrašiaus rinkinio.

2021 02 19 16

Reklaminis skelbimas „Akc. B-vės „Maistas“ odų fabrikas (buv. Br. Nurokų). „Įdomus mūsų momentas“, 1940 birželio 16, p. 6.

2021 02 19 7

Reklaminis skelbimas „Brol. Nurokų įmonėms administracija“ 1937 sausio 24, p. 5.

2021 02 19 1

Ištrauka iš straipsnio „Broliai Nurokai išteisinti“ laikraštyje „Įdomus mūsų momentas“, 1937 vasario 28, p. 5.

Į viršų