Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba pradeda naują straipsnių rubriką „Kai aš mažas buvau“. Joje apie savo vaikystę kalbės žinomi Lietuvos žmonės, o mintimis apie jų istorijas dalysis įvairių sričių tarnybos specialistai. Prisiminę ankstesnius susitikimus ir įspūdingus koncertus Šiauliuose pristatome pirmąją istoriją – apie pasaulinio garso muzikantą Martyną Levickį.

Karjeros pradžia – Šiauliai
Muzikalumu, charizma ir dinamiškais pasirodymais žavintis  M. Levickis koncertavo penktadalyje pasaulio – tokiuose egzotiškuose kraštuose, kaip Meksika, Honkongas, Singapūras, Kinija, Pietų Korėja, Japonija, kt. Per savo  dar neilgą gyvenimą jis laimėjo kelias dešimtis tarptautinių konkursų, be to, tapo pirmuoju akordeonistu pasaulyje, pasirašiusiu sutartį su prestižine leidybine kompanija „Universal Music“.

Groti muzikantas pradėjo anksti – vos sulaukęs trejų metų. Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos akordeono mokytojos ekspertės Marytės Markevičienės mokinys šalyje išgarsėjo laimėjęs „Lietuvos talentų konkursą“, o užsienyje – Italijoje – pirmąsyk koncertavo trylikos.

Apie savo muzikavimo pradžią jis atvirai pasakojo prieš porą metų knygų mugėje Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje. Šeima anksti pastebėjo muzikinius polinkius. Tai jis vadina likimo pirštu.

Pirmąjį akordeoną padovanojo krikštatėvis, kai berniukui buvo treji metai: „Valandų valandas tyrinėjau instrumentą, spaudžiau klavišus, išgaudavau garsus. Grojau iš klausos liaudies daineles. Tai buvo daiktas, kuriuo galėjau save išreikšti.“

Laiku pastebėję vaiko talentus artimieji nutarė, kad jam reikia mokytis muzikos. Iš Tauragės jiedu su mama persikėlė į Šiaulius, kad būtų geresnės sąlygos mokytis muzikos. Taigi aštuonerių berniukas atsidūrė pas akordeono mokytoją ekspertę Marytę Markevičienę ir suprato, kad... groti nemoka.

„Nervinausi, poros metų prireikė, kol persilaužiau, – sakė M. Levickis. – Dešimt metų mokytoja su manimi kantriai dirbo, jai esu labai dėkingas. Žinoma, asmenybės formavimuisi nemažai davė ir „Juventos“ mokykla. Apskritai, mokyklų keitimas, ko gero, mane užgrūdino, išmokė prisitaikyti. Juk mokytis pradėjau Tauragėje, kur esu gimęs, paskui Šiaulių Centro pradinė, „Juventa“, konservatorija. Visas jas su malonumu prisimenu.“

Martynas sakė, kad į Šiaulius atvyksta retai, tačiau visada jaučiasi čia kaip namuose.

Emociškai turtinga vaikystė
Kristina Lekavičiūtė, Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė, atkreipė dėmesį, kad Martyno vaikystė buvo turtinga ne materialiai, o emociškai. Artimieji buvo šilti ir mylintys žmonės, daug dėmesio skyrę berniuko poreikiams.

,,Mano vaikystė buvo graži. Turiu nuostabią mamą, kuri nuolat spinduliavo geras emocijas ir meilę. Tėvo nepamenu, jo ir nebuvo mano gyvenime, bet mano turėjau nuostabius krikštatėvius – mamos seserį dvynę ir jos vyrą – žinomą skulptorių. Jie gyveno miško apsuptyje – sodyboje Šiaulių rajone. Ten buvo vaikystės pasaka su į kiemą ateinančiomis gulbėmis ir kitais kaimo malonumais bei darbais. Jaučiausi laimingas, nes viską, ko reikia vaikui, turėjau, – su psichologe prisiminimais dalijosi Martynas. – Žiūrėdavau tuomet populiarų serialą ,,Giminės“ ir mane užbūrė personažas, dirbantis geležinkelyje. Apsivyniodavau šaliku ir teatrališkai vaizdavau savo mėgstamą herojų. Taip pat turėjau mylimą gulbę, kuri atskrisdavo į krikštatėvių kiemą. Raišą gulbę aš taip pat vaidinau – krypuodamas vaikščiodavau po kiemą.“ Taip pasakoja  apie savo artistiškumo užuomazgas muzikantas.

Muzika – sunkus darbas ir naujos patirtys
Šiaulių konservatorijos muzikos mokykloje, pasak Martyno, ir smagu, ir smalsu, ir sunku. „Būdavo taip, kad ir po 12 valandų grodavau. Pas mokytoją net į namus važiuodavau groti laisvadieniais. Tada prasidėjo koncertai bei konkursai. Iš pradžių Šiauliuose, kituose miestuose, vėliau ir Europoje. Anuomet, prieš 16 metų, apie skrydžius lėktuvu buvo galima tik pasvajoti, važiuodavome autobusu. Su mokytoja pasiimdavom dešrų, duonos ir toks buvo mūsų ,,komfortas“. Bet tai buvo gražus laikas. Pirmą kartą susiruošęs į konkursą Italijoje, pamačiau pasaulį: Lenkijos, Čekijos, Austrijos vaizdai lėkė pro autobuso langą ir žavėjo bei teikė įkvėpimą. Jaučiausi laimingas“, – K. Lekavičiūtei pasakojo Martynas.

Paklausus, o kaipgi vaikiški kaprizai, futbolas, tinginiavimas ar paauglystės maištas, Martynas sako, kad buvo toks pat vaikas, kaip ir visi: „Ir kaprizus rodydavau, ir tingėdavau groti. Kartą krikštamotė, nebegalėdama manęs priversti groti, subarė: ,,Jeigu negrosi, eisi daržų ravėti“. Na ir ką, galvoju, vis tiek negrosiu, geriau jau daržus ravėsiu. Paravėjau keliolika minučių ir supratau, kad geriau groti.

Buvo ir vidinis konfliktas, ir visokių pamąstymų. Atėjo laikas, kai draugai pasigirdavo, kad buvo prie ežero, žaidė futbolą – lyg norėdami mane kartu prisikviesti, lyg bandydami sukelti pavydą. Nesijaučiu dėl to nelaimingas dabar. Aš turiu savastį, kur daug muzikos. Teko ir užgauliojimų patirti: ,,Armonikieriumi“ yra pravardžiavę ir po namų langais šūkavę, laidė visokias replikas ne tik paaugliai, bet ir suaugę. Bet manęs tai niekaip nepalietė dėl to, kad esu jautrus tik man svarbių žmonių pastaboms. Gal apskritai esu iš tų žmonių, prie kurių patyčios nelimpa.“

Martynui buvo gal 14 metų, kai po vieno sėkmingo tarptautinio konkurso Šiaulių savivaldybėje jam buvo surengtas iškilmingas priėmimas su sveikinimais ir dovanomis.

„Iš pradžių miesto meras lyg juokais paklausė, apie kokią dovaną svajoju, gal apie automobilį. Mokytoja atsakė, kad automobilis palauks, o dabar būtinai reikia naujo akordeono. Ir miestas man jį padovanojo. Tada jis kainavo apie 50 000 litų – sutikit, tai didžiuliai pinigai, o vaikui, kuris auga tik su mama, tai buvo tiesiog aukso puodas. Tas akordeonas mano studijoje iki šiol yra, juo groju, man jis kelia labai mielus prisiminimus ir yra savotiškas simbolis“, – pasakoja M. Levickis.

Iššūkių metas – mokslai Londone
Pasak Martyno, gyvenime tampame suaugusiais, nes išmokstame su sunkumais susidoroti. Studijos Londono karališkojoje muzikos akademijoje jam davė labai daug kaip asmenybei ir kaip profesionalui.

Pirmieji metai buvę be galo sunkūs. Su šypsena prisimena, kad pirmąjį studijų pusmetį mokėsi groti vieną garsą, o profesorius vis ramino – tuoj tuoj pavyks. Tai nereiškia, kad grojo blogai, tiesiog reikėjo pasiekti kitą lygmenį. Dekonstravimas buvo naudingas, kad nosies neužriestų ir kad patobulėtų profesine prasme.

Sunku buvo kalbėjimas, komunikacija, įsiliejimas į bendruomenę. Labai trūko pinigų. Laimė, vaikino pasiekimus ir mokslą parėmė ,,Baltik Vairas“. Kai vėliau visus planus sugriovė krizė, 2009-ųjų vasarą, po pirmojo kurso, su 20 svarų kišenėje išskrido į Ameriką. Vėl teko įrodinėti savo vertę ir kovoti už vietą po saule. Ten dalyvavo konkursuose, kuriuose laimėjo pirmas penkias premijas visose kategorijose. Taip užsidirbo pinigų, kad galėtų tęsti studijas.
Muzikantas paatviravo ir apie gėdingą nuotykį Amerikoje, kai po skrydžio užmigo koncerto užkulisiuose ant kėdės. Pusę minutės negalėjo susivokti, kur esąs, laimė, ne solinis koncertas buvo.

Pokalbiuose M. Levickis pabrėžia nepritariąs bumbantiems, kad jauni išvažiuoja į užsienį. Jo manymu, būtina keliauti, pažinti, pamatyti, įgyti patirties. „Nesu švietimo ekspertas, bet įsitikinau, kad grįžta tvirta asmenybė, mokanti siekti savo tikslų“, – teigia muzikantas.

Esu laimingas, nes patiriu vis naujų dalykų
„Gyvenime svarbu patirti vis naujų dalykų, tik taip galime įpūsti ugnies į savo kasdienybę. Esu laimingas, kad mane supa tiek žmonių, kurių sielos įkvepia, skatina, kelia iššūkius, leidžia svajoti, pažinti margą pasaulį ir žmogų bei jaustis laisvai. Nieko nėra geriau už visa tai. Ačiū jums visiems“, – socialiniuose tinkluose džiugiomis mintimis dalijasi M. Levickis. Džiaugsmo teikia repeticijos, kelionės, koncertai, net ramus pabuvimas namuose meistraujant.

Dėl karantino atšaukus suplanuotus koncertus ir muzikantų gastroles Vokietijoje, M. Levickis atsidėjo naujos muzikos įrašams ir leidybai. Jo rankose nauja vinilo plokštelė – „Martynas Levickis & Mikroorkéstra „Vivaldi: The Four Seasons“. Čia muzika susilieja į nepakartojamą akordeono ir styginių instrumentų pašnekesį, kuriame gali išgirsti švelnią gamtos pabudimo melodiją ir nesuvaldomos stichijos šėlsmą.

Svarbiausia leisti svajoti
Pasaulyje žinomas akordeonistas M. Levickis sako, kad visko pasiekti gyvenime galima, jeigu daug kryptingai dirbsi, o svarbiausia, tikėsi savo svajonės išsipildymu.

Anot Martyno, gyvenime sutinkame daug gerų žmonių, kurie, lyg švyturys vaikui parodo kelią, tik reikia ir pačiam stengtis bei išdrįsti svajoti: „Aš gal nežinau, bet svarstau, kaip užauginti laimingus vaikus – pirmiausia leiskime vaikams svajoti ir gyventi tose svajonėse, net jeigu mūsų, suaugusiųjų, manymu, tai yra kvailystė ir ta vaiko svajonė niekada neišsipildys. Tarkime, vaikas svajoja tapti aktoriumi, bet akivaizdu, kad jis tam neturi gabumų. Tegul vaikas lanko dramos būrelį, tegul gauna antraeilius vaidmenis, tegul nusivilia. Jeigu nežlugdysite vaiko svajonių, atsitiks mažiausiai du geri dalykai: vaikas supras, kad aktoriaus kelias ne jam ir negaiš laiko vėliau atrasdamas save. Kitas geras dalykas – toks vaikas praplės savo akiratį, taps puikiu teatro žinovu ir visą gyvenimą mėgausis žiūrėdamas gerus spektaklius, o gal net rašydamas pjeses ir jausis laimingas.“

Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė K. Lekavičiūtė ragina tėvus paieškoti „aukso vidurio“, kuris leistų adekvačiai išreikšti tėvišką rūpestį, meilę, išauginti vaiką savimi pasitikinčiu žmogumi – iššūkis kylantis daugeliui, tačiau įgyvendinamas. Tėvams reikia kelių dalykų: rodyti meilę ir pagarbą savo vaikui, ugdytis kantrybę, tikėti savo vaiko gražia ateitimi, leisti vaikui nuolat bandyti ir eksperimentuoti ieškant jam įdomios veiklos. Juk vaikų svajones galime vadinti jų ateities ir savarankiško gyvenimo varikliu.

Būsimojo muzikanto kelias.
VTAĮT archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.