Paprašyta parašyti apie Viekšnių senąją vaistinę jos 160 metų sukakties proga, susimąsčiau: ką gi įdomaus būtų galima dar papasakoti be to, kas jau ir taip žinoma skaitytojui. Juk vaistinės istoriją būtų galima pateikti trumpai. Įkurta 1860 m., turėjusi tris žymesnius savininkus: apie 20 metų ją valdė Geldneriai ir apie 60 metų – Aleksandravičiai.

„Po vaistinės nacionalizacijos gavusi atitinkamą numerį ir perėjusi valstybės žinion. Pastarieji vaistininkai buvę pažangūs ir tvarkingi. Dėl jų parduodamų vaistų nekildavo konfliktų, jie nebuvo apskųsti dėl savo elgesio medicinos priežiūros institucijoms, gyveno ramų inteligento gyvenimą ir rūpinosi savo farmacine veikla ir šeima. Taigi, pasakojimas galėtų būti trumpas...“ – rašoma Vilmos Gudienės pranešime „ Viekšnių vaistinė ir vaistininkai“.

Vartydama Viekšnių vaistinės muziejaus archyvą aptikau Lietuvos sveikatos mokslų universiteto docentės Vilmos Gudienės konferencijai parengtą pranešimą „Viekšnių vaistinė ir vaistininkai“, manau, radau kaip tik tai, kas reikalinga, nes norėjosi akcentuoti vaistinės įkūrimo pradžią, atskleisti aplinkybes, kurios nulėmė jos atsiradimą Viekšniuose bei jos tolesnį likimą istorijos tėkmėje.

„Juk šios vaistinės savininkams ir vedėjams teko patirti ir 1863 m. sukilimo, ir 1905 m. revoliucijos padarinius. Jų savimonę palietė Tautinio atgimimo įvykiai, jiems teko pergyventi du karus ir turto nacionalizaciją ir kęsti prisitaikėlišką gyvenimą Lietuvos respublikoje“, – rašoma Vilmos Gudienės pranešime „Viekšnių vaistinė ir vaistininkai“.

Apie tai, kaip pavyko įsteigti vaistinę Viekšniuose, kai tuo metu tai įgyvendinti praktiškai buvo neįmanoma, savo pranešime labai išsamiai aiškina Vilma Gudienė: „XIX a. Lietuva buvo carinės Rusijos sudėtyje ir gyveno pagal šios imperijos tvarką. Vaistinių veiklą reglamentavo vaistinių statutai, vaistinių steigimo taisyklės ir kiti potvarkiai. XIX a. pradžioje Vilniaus, Kauno  ir kitų gubernijų vaistinės veikė pagal 1789 m. išleistą Rusijos vaistininkystės statutą.

Tuo metu vaistinių buvo nedaug, todėl jų skaičius nebuvo reglamentuojamas ir tik apibrėžta, kas gali būti jos vedėju. Vaistinės vedėju galėjo būti vyras, ne jaunesnis nei 25 m., tvarkingas, pareigingas ir blaivus.< > 1836 m. išleistas antrasis vaistininkystės statutas detaliau apibrėžė vaistinių steigimo tvarką. Pagal ją išduoti leidimus naujų vaistinių steigimui įpareigotas Medicinos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos.< >

Viena iš šio statuto nuostatų „įpareigojo, steigiant naują vaistinę, gauti jau veikiančių vaistinių savininkų raštiškus sutikimus arba argumentuotus prieštaravimus, kad jų kaimynystėje būtų įkurta nauja vaistinė. Procedūra vykdavo taip. Žmogus, norintis steigti naują vaistinę, rašydavo pareiškimą gubernijos gydymo valdybai. Gavus prašymą, valdyba išsiųsdavo oficialius laiškus artimiausių vaistinių savininkams, klausdama, ar jie neprieštarauja, kad toje vietovėje būtų įkurta nauja vaistinė. Dažniausiai gaudavo atsakymus, kuriuose būdavo prieštaraujama tokiam ketinimui, nepaisant, už kiek kilometrų ta vaistinė būtų steigiama. Vieną kitą klientą vis tiek prarasi, taigi vienintelis atsakymas – „prieštarauju“.< >

Tiesa, statute buvo išlyga, kad bus leidžiama steigti vaistines ir be kitų vaistinių savininkų sutikimų, jei VRM nutars, kad vaistinė toje vietoje reikalinga, o prieštaravimai jos steigimui nepagrįsti. Po šio sprendimo patvirtinimo per 20 metų buvo įsteigtos vos kelios vaistinės ir tik nuo 1857 m. naujų vaistinių skaičius pamažu ėmė augti“, – rašoma Vilmos Gudienės pranešime „Viekšnių vaistinė ir vaistininkai“.

„Vaistininkai, vengdami konkurencijos ir baimindamiesi prarasti vaistų prekybos monopolį regione, stengėsi trukdyti kitiems kurti vaistines. Jie patys steigė vaistines gretimuose miestuose, kūrė savo giminės vaistinių tinklus, todėl skatino savo sūnus baigti farmacijos mokslus ir dalyvauti šeimos versle. Vaistininkų sūnūs turėjo palankias sąlygas pradėti verslą, nes jų laukė mažiau sunkumų dėl kaimyninių vaistinių savininkų, kuriais dažniausiai būdavo jų pačių tėvas ar brolis, prieštaravimų. Žymiausios to meto vaistininkų šeimos buvo: katalikų Geldnerių ir protestantų Kenigšteterių“, – rašoma Vilmos Gudienės pranešime „Viekšnių vaistinė ir vaistininkai“.

1798 m. gegužės 23 d. Telšiuose (XVIII a. Telšiai buvo svarbus Žemaitijos miestas) vaistinę atidarė Fridrichas Cigleris. Pastarajam mirus, ją paveldėjo našlė Luiza Cigler. 1821 m. šios vaistinės vedėju buvo provizorius Fiodoras Geldneris. Jis vedė Ciglerio dukterį Vilhelminą ir vėliau tapo šios vaistinės savininku ir plačios vaistininkų dinastijos pirmtaku. Su žmona Vilhelmina susilaukė trijų sūnų: Nikolajaus, Leopoldo, Fiodoro. Šie taip pat pasekė tėvo pėdomis.

„Taigi Telšių vaistininkas Fiodoras Geldneris 1860 metais įsteigė ir vaistinę Viekšniuose. Tokia tad būtų vaistinės gimimo istorija. Po metų vaistininkas mirė ir abiejų vaistinių priežiūra atiteko sūnui provizoriui Leopoldui. VIII dešimtmetyje Geldneriams priklausė Telšių, Raseinių, Kelmės, Viekšnių vaistinės. 1865 m. vaistinės vedėjo pareigas perėmė brolis Fiodoras Geldneris, kuris parėmė 1863 m. sukilimo dalyvius Viekšniuose ir dėl to nukentėjo, ir 1871 m. mirė. Netekus vaistinės vedėjo Rusijos medicinos sąrašuose randama žinutė, kad Viekšnių vaistinė laikinai uždaryta. Po to pereina nuomininkų žinion“, – rašoma Vilmos Gudienės pranešime „Viekšnių vaistinė ir vaistininkai“.

„Miesto vaistinei turėjo vadovauti provizorius, du metus studijavęs farmaciją carinės Rusijos universitete Medicinos fakultete. Kaimo vaistinės vedėju galėjo būti ir provizoriaus padėjėjas. Tai žmogus, tris metus dirbęs vaistinės mokiniu ir išlaikęs provizoriaus padėjėjo egzaminą universitete sudarytoje komisijoje. Toks asmuo turėjo menką teorinį pasirengimą.< > Nuomininkui buvo sunku pelningai išlaikyti vaistinę kaime. Taigi, patekus į nuomininkų priežiūrą, Viekšnių vaistinė stabilumą prarado. 1873 m. vaistinę iš Geldnerių įpėdinių nuomavo Rietavo vaistininkas Julijonas Surkovas, vėliau vaist. pad. A. Relanderis, o 1880–1884 m. šią vaistinę nuomavo Zeidleris, sulenkėjęs vokietis iš Vilniaus“, – rašoma Vilmos Gudienės pranešime „Viekšnių vaistinė ir vaistininkai“.

„Vaistinė parduodama iš varžytinių ir ją įsigyja vaistinės nuomininkas ir vedėjas Vincentas Aleksandravičius. Jis šios vaistinės savininkas ir vedėjas nuo 1883 iki 1926 m. Pirmus metus nuomavo vaistinę iš Geldnerio,1886 m. ją nusipirko“, – rašoma Vilmos Gudienės pranešime „Viekšnių vaistinė ir vaistininkai“.

Išeiti mokslus Maskvos universitete ir įsigyti vaistinę Vincentui padėjo jo dėdė, Žagarės kunigas Kazimieras Aleksandravičius.

„Tai, kad minėtas kunigas bendravo su Daukantu, leidžia manyti, kad jam buvo nesvetimos Tautinio sąjūdžio idėjos, todėl manoma, kad kunigas Aleksandravičius galėjo pastūmėti savo sūnėną eiti šiuo profesijos keliu žinodamas, kad jis galės grįžti į Lietuvą ir užsitikrinti sau ir dvasinę, ir materialinę gerovę. Vincentas studijuodamas susidraugavo su aušrininkais ir su medicinos studentu iš Žagarės Antanu Buivydu. < > Atsakydamas savo draugui dėl nuogąstavimų, jog jis prastai moka lietuvių kalbą ir dirbdamas vaistinėje mažai gali prisidėti prie lietuvybės, Buivydas pataria, kad reikia tiktai tvirto noro. Siūlo užmiršti merginas, mesti į šalį lenkiškas knygas ir gazietas  ir skaityti „Aušrą“ ir lietuviškas knygas“, – rašoma Vilmos Gudienės pranešime „Viekšnių vaistinė ir vaistininkai“.

Dėdė kunigas įpareigojo Vincentą išleisti į mokslus gimines, ką šis ir padarė. „Vincento pirmoji žmona – Žagarės vaistininko pulkininko Kazlausko duktė – 1885 m. jauna mirė. Antrą kartą vedė 1892 m. rygiškę Kotryną Kerbedytę. Su antrąja žmona Kotryna susilaukė šešių vaikų. Trys jo sūnūs mirė Rusijoje. Sūnus Juozas tapo farmacininku ir savo tėvo vaistinės paveldėtoju.

Dirbdamas vaistinėje Vincentas rinko liaudies medicinos žinias, užrašinėjo liaudies dainas ir padavimus. Dirbdavo dažniausiai su vienu ar dviem mokiniais. Būdavo metų, kad samdydavo ir provizoriaus padėjėją. Apie darbą vaistinėje Elžbieta Avižonytė, vėliau Jasiukevičienė rašė, kad ji uždirbdavo 5 rub. per mėnesį. Dirbo nuo 8 val. ryto iki 10 val. vakaro, dar budėdavo vaistinėje ir, kad savininkas draudė skaityti cicilikų knygas“, – rašoma Vilmos Gudienės pranešime „Viekšnių vaistinė ir vaistininkai“.

(Bus tęsinys)

Viekšnių vaistinė Juozo Aleksandravičiaus valdymo metu, apie 1927 m.
Viekšnių muziejų nuotr.

J. Aleksandravičiaus pirmoji muziejinė ekspozicija 1960 m.
Viekšnių muziejų nuotr.

Provizorius J. Aleksandravičius savo darbo vietoje.
Viekšnių muziejų nuotr.

F. Geldnerio ir J. Aleksandravičiaus laikotarpio signatūros vaistinėje.
Viekšnių muziejų nuotr.