facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

„Šiaulių naujienos“ atspausdino keletą straipsnelių iš mano prisiminimų archyvo. Kadangi gavau daug skaitytojų klausimų ir padėkų, nutariau pratęsti prisiminimus iš anų metų.

Vargai po stojamųjų egzaminų
Išlaikiau stojamuosius egzaminus ir buvau priimtas į Tomsko politechnikos instituto (TPI) Elektromechanikos fakultetą, nes tremtinio statusas ribojo teises rinktis kitokį fakultetą ir specialybę.

Tik gražius planus sujaukė nenumatytas įvykis. Bendrabučio kambaryje per egzaminus gyvenome penki būsimieji studentai. Sugrįžę po paskutiniojo patikrinimo, vieni nusiminę prigulė su kostiumais ir batais, kiti, trumpam prisėdę ant lovų, tvarkė savo lagaminus. Aš, irgi sėdėdamas ant savo guolio krašto, skaičiau iš tėvelių gautą laišką.

Netikėtai į kambarį įžengė trijų žmonių komisija ir, apžvelgusi visus, tarė: „Visi jūs negausite bendrabučio, nes nemokate kultūringai gyventi.“

Štai ir atsirado rūpestis. Lėšų buto nuomai neturiu. Kaip išspręsti problemą? Nestudijuosiu – tai ketveriems metams paims tarnybon į armiją. Nusprendžiau išeities ieškoti Statybos institute. Gal atsiras vieta, gal išgelbės mane?

Einu Timiriazevo prospektu. Susitinku vyriškį, kuris man pasirodė panašus į lietuvį. Užkalbinu. Neapsirikau. Jis – Tomske gyvenantis tremtinys. Papasakojau jam savo bėdą ir ketinimus. Pagyrė, kad teisingai mąstau. Ir pridūrė: „Jeigu nepavyks, ateik pas mane, kartu spręsim tolimesnį tavo gyvenimo klausimą.“

Išgirdus tuos žodžius, netikėtai išdygo „sparneliai“. Skrendu toliau. Statybos instituto priėmimo komisijai pasakiau, kad TPI išlaikiau egzaminus, bet negaunu bendrabučio. Pasakiau, kad statyba man patinka. Be to, moku piešti. Padaviau dokumentus, biografiją ir lapą su egzaminų pažymiais. Įdėmiai peržiūrėjo viską. Išgirdau neišpasakytai mielą atsakymą: „Laukiame. Priimsime. Bendrabutį gausite. Mums tokie studentai reikalingi.“

Taigi, atsarginė taktika suveikė, tačiau ir pagrindinis variantas baigėsi puikiai. TPI bendrabutį skyrė!

Kambaryje įsikūrė trylikos studentų – norinčių mokytis ir tinginčių, tvarkingų ir nevalų, mėgstančių maukti degtinę ir jos nepakenčiančių „bendrija“.

Mokslo ir gyvenimo pradžia
Mokslas ir gyvenimas trylikos pirmakursių kambario bendrijoje man davė daug pamokų ateičiai. Štai iš trylikos kambariokų antrakursiais tapome tik du! Dėl tingėjimo, elgesio normų pažeidimų, girtavimo ir kitų priežasčių išvarytųjų vieton buvo priimta 20 buvusių kandidatų. Tokia pirmaisiais studijų metais įgyta patirtis vertė mąstyti, daryti išvadas, ieškoti išeičių. Juk bet kaip ir bet kokioje aplinkoje gyvendamas, savo užsibrėžtų tikslų nepasieksi...

Nutariau imtis iniciatyvos – pirmojo kurso pabaigoje subūriau penkių studentų grupę. Nė vienas nerūkėme, vengėme stipraus alkoholio, sportavome, domėjomės inžinieriniais pasiekimais, buvome mandagūs.

Sukūrėme tradiciją – prieš Rugsėjo 1-ąją kuris nors iš mūsų atvyksta į institutą savaite anksčiau ir išsprendžia bendrabučio klausimą, kad visi penki ir toliau gyventume viename kambaryje. Kita tradicija – iš eilės po dvi dienas kiekvienas ruošdavome visiems pietus. Mėnesio pragyvenimui skirti pinigai buvo bendri – kiek reikėdavo, tiek tos dienos valgio gamintojas jų pasiimdavo. Pinigai gulėdavo ant spintelės, per penkerius metus nedingo nė vienas rublis.

Pažintis su atominėmis problemomis
Prasidėjo paskaitos. Nors institute gana daug fakultetų, tačiau kai kurios paskaitos buvo skaitomos didžiulėse amfiteatrinėse auditorijose kelių fakultetų studentams.

Mūsų fakulteto auditorijose į bendras paskaitas, be mūsų Mechanikos ir Elektromechanikos specialybių studentų, susirinkdavo elektros mašinų, elektros pavarų, kabelinės technikos, hidraulikos specialybių klausytojai, t. y. šešios grupės po 26 būsimuosius specialistus – iš viso 156 studentai. Be to, bendrųjų dalykų paskaitose dalyvaudavo dvi Fizikos fakulteto studentų grupės, t. y. dar 52 žmonės prisidėdavo. Viena grupė – fizikai, o kita – chemikai.

Taigi, į paskaitų salę susirinkdavo per 200 studentų. Fizikos, chemijos, mechanikos, hidraulikos, aukštosios matematikos ir kitų dalykų paskaitų klausydavomės ir jas konspektuodavome kartu.

Tik vienas dalykas krito iškart į akis. Žinia, po paskaitos susirenki savo užrašų sąsiuvinius ir eini į kitą auditoriją arba nešiesi į bendrabutį, o fizikai ir chemikai privalėjo juos sudėti į prie auditorijos durų esančią specialią dėžę, kurią užplombuodavo ir išnešdavo į joms laikyti skirtą patalpą. Kai kitą kartą pagal tvarkaraštį ateidavome į paskaitą, tų fizikų ir chemikų seniūnas atnešdavo tą dėžę, kiekvienas vėl pasiimdavo savo užrašus. Intriguoja. Tik neklausinėkit! Paslaptis...  

Paslaptis ėmė aiškėti trečiajame kurse. Tada pastebėjome, kad daugumos fizikų galvos plikos – nė plaukų šaknelių nematyti, o pakaušiai tiesiog blizga!!! Pasirodo, kad tie mūsų bendramoksliai fizikai ir chemikai – būsimieji atominių objektų inžinieriai. Blizgios jų galvos – gamybinių praktikų atominės technikos objektuose pasekmė.

Sužinojome, kad netoliese Tomsko už 40 km egzistuoja atominis miestelis, į kurį įvažiavimas paprastam mirtingajam uždraustas. Ten iš atomo gamindavo daug slaptų gaminių. Ten studentai atlikdavo praktikas. Ten nuslinkdavo jų plaukai.

Netrukus atokiau nuo TPI pagrindinių korpusų išdygo kolosalus kelių aukštų pastatas – Fizikos fakultetas, kuriame atskirų disciplinų paskaitas teko klausytis ir mums – elektromechanikams. Deja, mes galėdavome įeiti tik į savo auditoriją – kitur mums buvo tabu. Daug laiko praėjo, kol sužinojome atsakymą į klausimą „Kodėl?“

Pasirodo, tame pastate buvo įrengtas galingas atomo dalelių greitintuvas. Kiek mes gavome radiacijos paskaitų metu, iki šiol nežinome.

Daug bauginančių įvykių teko išgirsti iš bendramokslių. Štai vienas bendraamžis buvo paskirtas dirbti minėtame atominiame miestelyje netoli Tomsko. Gavo užduotį atlikti nurodytą praktinį veiksmą, leidžiant atominio kuro strypą į jo lizdą. Vaikinukas atsitūpė prie  kabančio strypo ir bandė rankomis paveikti mechanizmą. Netikėtai tas pavojingas strypas dėl mechanizmo netobulumo atsikabino nuo jį laikančio įrenginio ir, visu greičiu krisdamas žemyn, prašliaužė liesdamas jaunuolio krūtinę, pilvą ir per tarpkojį įkrito į savo lizdą. Kaip  ir kokiu laipsniu jo kūnas buvo apšvitintas atomo spinduliais – nežinia. Nežinia ir tai, kiek ir kaip jis dar gyveno nuo tos atominės avarijos dienos.

Paslaptys gaubdavo visus tokius įvykius, nes žmogaus gyvybė valstybei buvo visiškai nesvarbus faktas. Prisiminkime 1986 m. Černobylio (90 km į šiaurę nuo Kijevo ir 15 km nuo sienos su Baltarusija) avariją. Dėl operatorių klaidos sprogus reaktoriui ir kilus gaisrui, į aplinką pateko radioaktyvios medžiagos. Visos informacijos priemonės skelbė, kad Lietuvoje radiacija padidėjo labai mažai. Tik Norvegija įsibaiminusi buvo!

Man, dar studijų laikais suvokusiam atomo keliamą siaubą, ir vėliau sunku buvo patikėti tomis žiniasklaidos informacijomis.

Sykį susitikau du pažįstamus, buvusius Šiaulių pedagogus, tuo metu dirbusius Vilniuje ir skraidydavusius lėktuvu virš Lietuvos, tyrinėjant Černobylio avarijos nulemtą oro užterštumą. Pasiteiravau, ar Lietuvos gamtą labai paveikė Černobylis. Atsakymas buvo itin konkretus – visos pamiškės užterštos radioaktyvumu žymiai daugiau negu leistina norma!
Taigi, įvyko didžiausia pasaulyje atominės jėgainės avarija, turėjusi globalaus masto pasekmių: dėl priežasčių, susijusių su katastrofa, žuvo per dešimt tūkstančių žmonių, apie 3,5 milijono susirgo, dėl radiacijos skydliaukės vėžys padažnėjo dešimčia kartų. Sovietų spauda tai nutylėjo.

Paslaptingumas Tarybų Sąjungoje gaubdavo daug faktų, kuriuos, be abejonės, privalėjo žinoti visi gyventojai.

Štai Sovietų Sąjungoje buvo atliekama daugybė eksperimentų ir atominių bombų bandymų. Žmonės apie tai nė nenutuokė, gyveno sau ramiai. Tik dabar žiniasklaidos priemonėse galima šį bei tą paskaityti apie to meto baisumus. Pavyzdžiui, prieš 70 metų Sovietų Sąjunga išbandė atominę bombą, bet skaudūs to eksperimento padariniai persekioja visa, kas gyva, iki šių dienų. Pacituosiu kelis vieno šaltinio fragmentus.

* Prieš 70 metų Semipalatinsko branduoliniame poligone buvo išbandyta pirmoji Sovietų Sąjungos atominė bomba. Per 40 metų čia buvo atlikti 546 branduolinio ginklo bandymai, taigi, beveik ketvirtadalis visų kada nors atliktų branduolinių bandymų.

Aplink teritoriją, kurioje buvo įkurtas poligonas, tuo metu gyveno žmonės – skausmingos bandymų pasekmės šiaurės kazachus tebelydi iki šiol. 1947 metais vietą poligonui kartu su Rusijos atominės bombos tėvu vadinamu Igoriu Kurčiatovu išrinko Lavrentijus Berija. Jis teigė, kad poligonui planuojama skirti stepių teritorija „neapgyvendinta“.
Deja, tai buvo netiesa. Aplink būta mažų gyvenviečių, iš kurių žmonės taip ir nebuvo iškelti. Artimiausias didelis miestas anuomet buvo Semipalatinsku vadintas Semėjus, nuo poligono nutolęs 120 kilometrų. Statant naująjį poligoną, šiaurės Kazachstane buvo pasitelkta darbo jėga iš gulago lagerių.

Greta poligono buvo įkurtas slaptas miestelis (Semipalatinskas-21), šiandien žinomas Kurčiatovo pavadinimu. Jame buvo apgyvendintas visas poligono personalas. Pirmasis branduolinio ginklo bandymas, operacija „Pirmasis žaibas“, Semipalatinsko poligone buvo atliktas 1949-ųjų rugpjūčio 29 dieną. 22 kilotonų bomba ant žemės paviršiaus sprogo 7 valandą ryto vietos laiku.

* Pirmosios bombos detonacijos metu aplink sprogimo aikštelę buvo palikti lėktuvai, karinė technika ir daugiau kaip 1500 gyvūnų, kad būtų matyti sprogimo poveikis jiems.

Pastatuose įtaisytos kameros užfiksavo milžinišką, viską niokojančią galią, kuri pranoko sovietų mokslininkų lūkesčius. Tačiau bandymas turėjo ir kitų liudytojų – vietinius gyventojus, kurie net nežinojo, koks pavojus jiems kilo.

Baisu pagalvoti ir patikėti, kad taip galėjo būti...

Vėl grįžtu į studijų metų prisiminimus. Pagaliau mūsų mokslas įžengė į penktą kursą. Netikėtai iš Maskvos atvyko keturi kažkurios tarnybos atstovai ir iš mūsų 150-ies iškvietė į dekanatą trylika studentų.

Dekanate kiekvienam iš anksto buvo pasiūlytas darbas po diplomo gynimo.

Vienam pasiūlė darbą dykumoje, keli šimtai kilometrų nuo didmiesčio, su geru atlyginimu. Kur paslaptis? Po dvidešimties metų sužinojome – tai buvo Baikonūras, vienas iš trijų kosmodromų pasaulyje, leidžiančių kosminius aparatus su žmonėmis, be to, iš ten galima paleisti visų tipų nešančiąsias raketas.

Kitam panašiai pasiūlė darbą Vakarų Europoje. Tačiau viena sąlyga – privalės vesti moterį, kurią nurodys jo būsimas vadovas...

Trečiajam sąlyga diametraliai priešinga – jis niekuomet negalės turėti žmonos...

Ir kiti siūlymai buvo analogiški bei paslaptingi...

Po dvidešimties metų į jubiliejinį bendrakursių susitikimą Tomske vienas iš minėtų studentų atvyko 2000 km tarnybine „Volga“ (sovietmečiu lengvoji mašina buvo neįtikėtinai retas dalykas), vengė bendrauti su buvusiais kurso draugais, nes jis jau buvo regiono KGB vadovas.

Dar pora prisiminimų apie paslaptis
Studijų metu mums buvo privalomos ir Karinės katedros organizuojamos paskaitos. Be to, elektromechanikos specialybės būsimieji inžinieriai privalėjo įsigyti ir radiolokacijos kario specialybę.

Todėl auditorijoje stovėjo veikiantis radiolokatorius (radaras) – radiotechninis įrenginys oro erdvei stebėti ir kontroliuoti. Dėstytojas detaliai supažindino mus su šio prietaiso veikimu ir aptarnavimu. Per pratybas skirdavo užduočių radaro „gedimams“ rasti ir likviduoti.

Po paskaitos mūsų konspektai buvo surenkami ir užrakinami dėžėje. Niekuomet nesupratome, kodėl taip daroma, nes radiolokatorius buvo pagamintas Anglijoje ir su angliškais užrašais. Tokius radiolokatorius naudojo anglai kovose su vokiečiais dar iki 1941 m.

Prisiminkime tuos prietaisus, įrengtus apie Šiaulių miestą. Jie stūksojo ir Ginkūnuose, ir Salduvėje, ir kitur. Buvo vykdomi įmonių vyrų apmokymai – nuodugniai mus supažindindavo su šių radiolokatorių paskirtimi, veikla ir pavojais. Dėstytojai-kariškiai, primygtinai sakydavo, kad radarai spinduliuoja sveikatai pavojingą energiją, kuria tam tikrą laiką apšvitinus kariškius, šie nebegali tikėtis palikuonių.

Tačiau apie tai, kad tais spinduliais kasdien apšvitindavo netoliese esančius kelius, takelius ir pievas, kur nuolat vaikštinėjo ar važiavo civiliai vyrai, niekas iš tų kariškių-dėstytojų dėmesio nekreipė.

Kitas įdomus dalykas. Mums paskaitose ne sykį buvo aiškinta Tarybų Sąjungos taktika – „Atomines elektrines ir panašius atominius objektus privalu statyti kiek galima arčiau kaimyninių valstybių sienos, kad jos nenorėtų jų bombarduoti!“

Reikia pasakyti, kad nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos politikai, uždarydami atominę elektrinę Ignalinoje, apie tokius dalykus net nesuko galvos. Jeigu būtų globaliai pamąstę ir keletą metų neskubėję dėti savo parašus, šiandien Astravo elektrinės nebūtų!

Daug pavyzdžių, rodančių, kad mąstymo mažoka. Štai kad ir naftos vamzdis į Mažeikius! Tiksliau sakant, viena ilgiausių pasaulyje tarptautinė magistralinių naftotiekių sistema, kuria Rusijos nafta tiekiama Baltarusijai, Ukrainai, Lenkijai, Slovakijai, Čekijai, Vengrijai, Vokietijai. Ja buvo tiekiama nafta ir Mažeikių naftos perdirbimo gamyklai, ir Būtingės naftos terminalui.

2006 m. naftotiekio atkarpa Lietuvoje uždaryta. Atrodo, tiek įmerkta lėšų buvo, gyvenk draugiškai su kaimynais ir pardavinėk naftą iki sudils vamzdynas. Tačiau taip nedaryta. Žmonių pinigų negaila buvo.

Na, ir pabaigai
Prisipažinsiu nepajutau, kad jau šešiasdešimt ketverius metus gyvenu savo tėvynėje – Lietuvoje. Tai labai malonus jausmas, nes buvau išgyvenęs jos netektį.

Pasitaiko išgirsti nuomonių, kad sovietiniais laikais gyventi buvo geriau. Tiesą sakant, sunku suprasti tokį žmogų, kuriam gimtasis kraštas nemalonus. Tik kodėl jis nė neketina kraustytis į tą „geresnę“ šalį?

Antra vertus, mes mažokai, oi kaip mažokai žinome, kiek daug paslapčių sovietmečiu buvo „užkonservuota“ Lietuvoje. Sakykime, ar kiekvienas žmogus žinojo ir žino, kur Lietuvoje mūkso paliktos kenksmingos medžiagos ar „patupdyti“ spinduliai?

Kiti klausimai, laukiantys kiekvieno mūsų atsakymų. Pavyzdžiui, ar buvo Lietuvoje kur nors paslėpta atominė bomba? Kodėl įmonėse dokumentacija buvo rašoma rusiškai? Kodėl Lietuvos strateginiai elektros tinklo valdymo prietaisai buvo įrengti už Lietuvos ribų? Kodėl buvo reikalingos Sausio 13-osios aukos?

Daug teko matyti objektų Rusijoje, daug teko girdėti minčių ir žodžių, žeidžiančių širdį. Toje valstybėje žmonės jautė ir tebejaučia priespaudą ir kryptingą tikslinį auklėjimą. Tad suprasti žmogų, ar jis kalba taip, kaip mąsto, sunku.

Štai keletas prisiminimų, ką gyvenant ten tekdavo dažnokai išgirsti:
* Sibire žvirblius vadindavo žydais.

* Sibiro ir ne tik Sibiro rusas, išgirdęs lietuvišką kalbą, dažniausiai klausdavo, kodėl kalbame totoriškai, ir kaltindavo, kad esame fašistai.

 * Susitikimas po dvidešimties metų Tomske pasibaigė. Traukiniu vykstame Maskvon. Vagone kartu važiuoja keletas diplomuotų inžinierių, buvusių bendrakursių. Vienas jų netikėtai manęs klausia: „Romanai, ar tu lietuviškai moki kalbėti???“ Atsakau, kad moku. Paprašo pasakyti porą sakinių. Pasakau. Po to klausimas: „Romanai, kodėl jūs tokie negudrūs? Kodėl kalbate kažkokia totoriška kalba? Valstybei tai neapsimoka ekonomiškai! Juk turime vieną nuostabią kalbą – rusų. Ar to neužtenka?“

* Arba toks prisiminimas. Keletas mūsų kurso studentų buvo atvykę iš Kazachstano. Sykį pasidomėjau, kaip sekėsi bendrauti su kazachais. Štai jų prisiminimas... Alma Atoje jie nuėjo į valgyklą. Atsisėdo prie stalelio. Prie jo sėdėjo du kazachai, valgydami jiedu bendravo gimtąja kalba. Pasirodo, mano bendrakursius tai supykdė. Jų nuomone, tai – grynas nacionalizmas, panašus į fašizmą. Kokia stipri ideologinio auklėjimo dvasia išryškėjo toje jų išvadoje!

* * *  
Taigi, mielas skaitytojau, branginkime savo tėvynę, tobulinkime gyvenimą, džiaukimės. Dažniau prisiminkime savo protėvius, stenkimės palikti prisiminimus apie laisvą ir nepriklausomą Lietuvą savo palikuonims. Būkime laimingi!

Į viršų