facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

(Tęsinys)                                                                                    
Tarpukariu Šiaulių pramonės struktūroje išsiskyrė šios trys pagrindinės šakos: odos ir avalynės, linų apdirbimo ir maisto. Tarpukariu Šiauliuose, kaip ir visoje Lietuvoje, keitėsi pramonės struktūra: šalia senosios odų apdirbimo pramonės, kūrėsi naujos. Senosios odos pramonės įmonės, prieš karą daugiausia dirbusios Rusijos rinkai, dabar turėjo persitvarkyti – gaminti vidaus rinkai, ieškoti partnerių ir užsakovų užsienyje.

1926 m. Šiaulių odų pramonėje pasireiškė perprodukcija, nes vidaus rinkos perkamumas buvo nedidelis, o užsienio rinkos uždarytos. Dalis fabrikų buvo priversti pereiti į 3 darbo dienų savaitę. Odų pramonei iš dalies padėjo išsilaikyti intendantūros užsakymai kariuomenės batams, arklių pakinktams ir kt. 1929 m. Ch. Frenkelio, brolių Nurokų, J. Faino, brolių Rogalinų odos fabrikų metinė produkcija siekė 17 mln. litų vertės, juose dirbo 500 darbininkų (Šiaulių istorija (iki 1940 m.),  p. 158).

Tarpukariu geriausiai sekėsi  Ch. Frenkelio, o vėliau ir Jokūbo Frenkelio valdomam odų fabrikui, brolių Nurokų – Vulfo, Joselio ir Bencelio – gariniam odos fabrikui prie Joniškio plento, J. Faino ir dar kelioms įmonėms. 1929 m. jos daugiausia gamino sunkiąją padų odą. Taip pat juchtus ir ševretus: iš viso apie 38 rūšių įvairių odos dirbinių.

Eksportui gamino Ch. Frenkelio odos fabrikas. Jis savo gaminius išveždavo į Rusiją, Angliją, Latviją ir kitas užsienio šalis. Dar kiek savo gaminius eksportui gamino brolių Nurokų fabrikas. Odos dirbiniams apie 35 proc. buvo sunaudojama vietinė žaliava, likusi dalis buvo įvežama iš užsienio, nes sunkiosios odos gaminiams vietos gyvulių odos  netiko, nes buvo per plonos. Batų padų gamybai žalios odos buvo gabenamos iš Indijos, Kinijos ir Pietų Amerikos. Juchtams ir ševretams buvo naudojamos vietinių gyvulių odos.       

1930 m. Šiauliuose buvo 5 odos fabrikai, 1 avalynės fabrikas ir kt. Šiaulių krašte žymiausios odų pramonės įmonės buvo Ch. Frenkelio, brolių. Nurokų, J. Faino, avalynės fabrikas „Batas“ ir fabrikas „Oda“ Radviliškyje. Vyravo Ch. Frenkelio ir brolių Nurokų, taip pat J. Faino ir Rogalinų odos fabrikai, kurie susikūrė dar XIX a.

Vietinių žaliavų Šiaulių odos pramonei neužtekdavo. Be to, vietinė odų žaliava savo kokybe kietai padų odai gaminti mažai tetiko, todėl žymią odų žaliavos dalį reikėdavo importuoti iš kitų šalių, pirmiausia iš Pietų Amerikos (J. Etingerys, M. Liutermoza, Lietuvos pramonė. Iliustruotas leidinys. I tomas. Kaunas, 1923, p. 429).      

Šiaulių odos fabrikuose darbininkas, odų išdirbėjas 1930 m. uždirbdavo 9 litus per dieną, 1933 m. – 6-7 litus., o nekvalifikuotas darbininkas, uždirbdavęs 1930 m. 6-7 litus per dieną, 1933 m. už tą patį darbą gaudavo tik po 3-5 litus („Šviesa“, 1934, Nr. 4).          

1938 m. Šiauliuose buvo pagaminta apie 85 proc. visos Lietuvos odos, 60 proc. avalynės, 75 proc. linų pluošto ir kt. Todėl neatsitiktinai  Šiaulių odos fabrikai vien tik Lietuvos banko Šiaulių skyriuje turėjo iki 3 mln. litų kreditą – konstatavo Nepriklausomybės 20-mečio proga išleistas „Šiaulių metraštis“ (Šiaulių metraštis. – Šiauliai, 1938, p. 150).

Kritus odos gaminių kainoms, Šiaulių odos įmonės mažino gamybą, stengėsi gamyboje pritaikyti vietines žalias.

Šiaulių odos apdirbimo fabrikams buvo nelengva išlaikyti gamybos ritmą ir apimtis. Ne visos įmonės atlaikė ekonomikos išbandymus. Joselio Faino odos fabrikas nors ir sunkiai vertėsi, bet nesustabdė gamybos: 1939 m. pradžioje turėjo 25 nuolatinius darbininkus, kurie dirbo po 6 dienas per savaitę. Be to, į darbą dar buvo priimami padieniai darbininkai. Tiems darbininkams, kurie dėl fabriko darbo sumažėjimo buvo atleisti, išmokėtos kompensacijos (Faino odų fabrikas dirba normaliai. „Darbas“, 1939 kovo 26, p. 6)

Tarpukariu stambiausias odos pramonės centras Lietuvoje buvo Šiauliai.  Iki 1940 m. Šiauliuose iš viso buvo 77 odos ir avalynės dirbinių įmonės ir dirbtuvės. Juose dirbo odininkai. Iš jų – 38 kurpiai, 25 avalynės dirbtuvės, 5 batams viršų dirbtuvės, 4 odų išdirbimo ir dirbinių dirbtuvės, 3 odos fabrikai, 1 aulų dirbtuvė ir 1 avalynės fabrikas.

1940 m. sausio mėn. Šiaulių miesto ir apskrities cenzinę odos pramonę sudarė odos ir kailių 7 įmonės, kuriose dirbo 618 darbininkų (Lietuvos statistikos metraštis, 1939 m. p. 168-171). Apie Šiaulių mieste paplitusį odininko amatą byloja ir tas faktas, kad Šiauliuose, vadinamajame Kaukaze, atsirado Odininkų gatvė, kuri tokiu pavadinimu yra išlikusi iki šiol.

Pirmoji sovietų okupacija ir Lietuvos pramonės nacionalizacija
1940 m. birželio mėnuo Lietuvai buvo lemtinga. Birželio 15-ąją į šalį okupacijai vykdyti įžengė apie 150 000 Raudonosios armijos karių. Dar išvakarėse Lietuvos vyriausybė gavo ultimatumą, kuriuo Sovietų Sąjunga reikalavo įsileisti savo karines įgulas. Šio ultimatumo priėmimas faktiškai reiškė okupaciją.

Dalis visuomenės tikėjo, kad įžengus svetimai kariuomenei pavyks išsaugoti valstybingumą, kita dalis buvo nusiteikusi pesimistiškiau ir vienintele išlikimo galimybe laikė išvykimą į Vakarus. Tarp jų buvo ir valstybės Prezidentas Antanas Smetona bei grupė Vyriausybės narių, kurie pasitraukę į Vakarus stengėsi apginti jau okupuotos Lietuvos valstybingumą. Be politinių pasikeitimų, radikaliai pakito visuomenės santvarka ir ūkis  (V. Akmenytė, G. Milerytė. Nuo I. B. Volfo ir Engelmano iki Ragučio. 1853–2008 m. Kaunas, 2008, p. 116-117). Tai palietė ir Lietuvos odos pramonę.

Lietuvai tapus socialistine respublika, tuoj pat pradėti kurti „socializmo pamatai“. Visos ūkio šakos buvo pertvarkytos pagal sovietinį modelį, pagal kurį privati nuosavybė turėjo atitekti valstybei. 1940 m. liepos 22 d. Liaudies Seimas priėmė stambiosios pramonės nacionalizavimo deklaraciją. Tą patį mėnesį prie Ministrų tarybos iš Valstybės kontrolės, Finansų ir Pramonės ministerijų atstovų buvo sudaryta nacionalizacijos komisija, kuri turėjo koordinuoti įvairių ekonomikos šakų nacionalizavimą (Lietuva 1940–1990. Okupuotos Lietuvos istorija, Vilnius, 2007, p. 118; Nuo I. B. Volfo iki Ragučio, p. 116-117).

Nuo 1940 m. liepos 26 d. Lietuvoje veikė Stambiosios pramonės nacionalizavimo įstatymas. Šis įstatymas numatė, jog visos pramonės įmonės, kuriose dirbo daugiau negu 20 darbininkų, taip pat ir tos, kuriose dirbo ne mažiau kaip 10 darbininkų ir jose buvo įrengti gamybai svarbūs varikliai, yra nacionalizuojamos.

Įmonėms nacionalizuoti buvo paskirti komisarai (jais dažniausiai tapdavo Komunistų partijai priklausę arba jai palankūs darbininkai (Lietuva 1940–1990. Okupuotos Lietuvos istorija, p. 119), kurie turėjo užtikrinti nenutrūkstamą įmonių veiklą. O visi įmonės savininko ar direktoriaus nurodymai ir jų išduoti dokumentai negaliojo be komisaro parašo. Iki 1940 m. spalio pradžios buvo nacionalizuota apie 600 įmonių, tai yra, visa stambioji ir vidutinė respublikos pramonė (Lietuva 1940–1990. Okupuotos Lietuvos istorija, p. 119). Ši  nacionalizacija neaplenkė ir Šiaulių odos pramonės.

Lietuvos pramonė buvo pertvarkyta iš pagrindų. Įmonės buvo plečiamos, smulkiosios sujungiamos, perkeliamos į kitas patalpas, stambiosios išskirstomos.  Nacionalizuotoms įmonėms buvo nurodyta ir toliau vykdyti mokestines prievoles valstybei ir savivaldybėms.

Apskritai sovietinė nacionalizacija vyko konfiskavimo metodu. Nusavintų įmonių savininkai negaudavo jokios išpirkos ir dar savo asmeniniu turtu turėjo padengti nacionalizuotų įmonių skolas bei sumokėti papildomus mokesčius, nors jų santaupas valdžia nusavino kartu su įmonėmis (Lietuva 1940–1990. Okupuotos Lietuvos istorija, p. 119).

Pagal gamybos apimtį ir darbininkų skaičių odos ir avalynės pramonė buvo stambiausia pramonės šaka tarpukario Lietuvoje. Šiauliuose dirbo iki 1700 darbininkų.

Pirmosios sovietinės okupacijos metais, be Ch. Frenkelio odos fabriko, brolių Nurokų, akcinės bendrovės „Batas“ avalynės fabriko (344 darbininkai), buvo nacionalizuotos šios odos, kailių ir avalynės pramonės įmonės: Radviliškio akcinė bendrovė „Oda“ (95 darbininkai), Joselio Faino odos fabrikas (53 darbininkai), B. Poškaus avalynės dirbtuvė (11 darbininkų), D. Greičiaus avalynės dirbtuvė (8 darbininkai) ir kt.

1941 m. pradžioje sujungus kai kurias odos pramonės įmonės, Šiauliuose veikė odų fabrikas Nr. 5 (buvęs Ch. Frenkelio fabrikas), Odų fabrikas Nr. 6 ir Odų fabrikas Nr. 7. Avalynę gamino „Bato“ fabrikas. Vadovauti odos pramonei buvo sukurtas Odos trestas.

Pirmosios sovietų okupacijos metais visoje Šiaulių odos pramonėje gamybos lygis krito. 1941 m. vasario mėn. chromo gamybos plano neįvykdė Odų fabrikai Nr. 5 ir Nr. 6. Bloga padėtis buvo ir „Bato“ fabrike. Šiaulių odos fabrikai buvo labai blogai aprūpinti žaliava, kurią turėjo gauti iš vietinių resursų ir Sovietų sąjungos fondų buvo dirbama su senais įrengimais ir mašinomis (Šiaulių miesto istorija 1940-1995 m., Šiauliai: „Saulės delta“. Sudarytojas dr. J. Sireika, 2007, p. 26-27).

Odos pramonė Šiauliuose karo ir okupacijų metais
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1941 m. birželio 26 d. vokiečių kariuomenė užėmė Šiaulius. Vokiečių okupacijos metais kai kurios Šiaulių odos pramonės įmonės dirbo ir jos gamino užsakymus vokiečių kariuomenei – daugiausia tenkino vokiečių okupacinės valdžios poreikius. Priartėjus frontui prie Šiaulių, miestas buvo smarkiai bombarduojamas ir sugriautas.

Karo metais mieste iš 42 įmonių visiškai buvo sunaikinta 21: du odų fabrikai, aliejaus gamykla, geležinkelio elektros stotis, tekstilės fabrikas, du saldainių fabrikai ir kt.  Daug įmonių buvo sugriauta  išgrobstyta, išvežtos vokiečių arba sunaikintos mašinos, žaliavos, sugadinti įrengimai, nuniokoti sandėliai.

Antrojo pasaulinio karo metais „Elnias“ (buv. Ch. Frenkelio odos apdirbimo fabrikas) buvo sugriautas. Praėjus frontui, iš kai kurių cechų,  pavyzdžiui, mirkymo-rauginimo ir klijų virimo skyrių, visai nieko neliko.

Ch. Frenkelio odos fabriko atstatymas prasidėjo 1944 m. Pirmiausia buvo atstatytas medinis mirkymo-rauginimo cechas ir tų pačių metų pabaigoje įmonė pagamino pirmąją produkciją. Iki 1944 m. gruodžio mėn. pradėjo veikti chromo apdirbimo, žievės malimo skyrius, kalvė, o vėliau ir kailių apdirbimo skyrius.

1946 m. „Elnio“ gamykloje buvo pastatytas pirmasis respublikoje avalynės gamybos konvejeris. 1949 m. pradėta antrojo konvejerio statyba. Chromo gamybai buvo gautos naujos mašinos ir atidarytas naujas cechas. Įmonė specializavosi gaminti chromą iš arklių ir kiaulių odų. Be to, buvo gaminami plaukai ir šeriai, kurie buvo siunčiami į kitas įmones. Įmonės produkcija buvo realizuojama Lietuvoje, visoje Sovietų Sąjungoje  (Šiaulių miesto istorija 1940–1995, p. 104).

Miesto įmonių ir odos pramonės atkūrimas pokariu vyko sunkiai. Atstatant Šiaulių odos pramonę kartu vyko ir jos koncentravimas – atskirų giminingų įmonių sujungimas. Geriau išlikusiose įmonėse buvo gaminama technologiškai nevienarūšė produkcija, kuri anksčiau buvo gaminama kitose įmonėse. Pavyzdžiui, „Stumbro“ gamykloje be juchto buvo pradėtas gaminti ir chromas, kadangi „Elnio“ gamykla  karo metais stipriai nukentėjo (Šiaulių miesto istorija 1940–1995, p. 102-103).

Antrosios sovietų okupacijos metais ūkį ir vėl teko perorganizuoti ir pritaikyti jį prie Sovietų Sąjungos poreikių. Griuvėsiais paverstos odos pramonės įmonės Šiauliuose vėl buvo atstatomos, paleidžiama gamyba. Pokario metais Šiauliuose veikė odos gamykla „Elnias“ (Odos gamykla Nr. 5), odos gamykla „Stumbras“ (Odos gamykla Nr. 6) ir „Bato“ avalynės fabrikas.

Antra didelė odos avalynės pramonės įmonė mieste buvo Šiaulių odos gamykla Nr. 6. Per Antrąjį pasaulinį karą pagrindiniai įmonės cechai buvo sugriauti. Jos atstatymas prasidėjo 1944 m. Gamykla pirmąją produkciją išleido 1944 m. pabaigoje. 1945 m. kovo mėnesį įmonėje dirbo 249 darbininkai. 1945 m. įmonė pasiekė tik 58 proc. ikikarinio lygio.

Gamykla buvo plečiama, 1948 m. ji pavadinta odos veltinių kombinatu „Stumbras“. 1948 m. buvo įsisavinta naujos produkcijos gamyba – veltiniai statyboms ir pakinktų gamybai. Pagrindinė kombinato produkcija buvo odos (juchtas), veltiniai ir veltiniai kaip izoliacinė medžiaga (veltinius kombinatas gamino iki 1961 m.). Kombinato gaminamos odos buvo naudojamos Lietuvos avalynės fabrikuose ir buvo siunčiama į Sovietų Sąjungos miestus ir respublikas.

Pokariu buvo atkuriamas avalynės fabrikas „Batas“. Pagrindinis žaliavos tiekėjas buvo „Elnio“ kombinatas, kuris tiekdavo 3-4 rūšies odas. Jo gaminama produkcija ne visada pasižymėjo kokybe, brokas, įmonėje trūko kvalifikuotų meistrų, pagaminta produkcija ne visada atitiko gaminių kokybės ir paklausos.  

Chaimo Frenkelio odos fabrikas
Odos pramonės atsiradimas Šiauliuose siejamas su Chaimo Frenkelio (1857–1920), gimusio Ukmergėje, vardu. Jis mokėsi Voložino rabinų seminarijoje, kurią nebaigęs metė. Balstogės fabrike išmoko odos apdirbimo amato ir kartu su broliu Abraomu Ukmergėje atidarė dirbtuvę, kurioje išdirbdavo odas. Jis kelerius metus šiuo amatu vertėsi Ukmergėje.

1879 m. Ch. Frenkelis su sukauptu kapitalu persikėlė į Šiaulius ir, pietrytiniame Šiaulių priemiestyje iš vietinio žydo (vadinto Nocumu – odų raugintoju) nupirkęs žemės sklypą, iš Urbanavičiaus nuomotas nedideles odų apdirbimo dirbtuves, dviejuose mediniuose namuose atidarė nedidelę odų išdirbimo dirbtuvėlę ir čia pradėjo plėtoti savo verslą. Įmonėje dirbo vos 10 darbininkų  ir pats savininkas Ch. Frenkelis. Viskas buvo daroma rankiniu būdu. Įmonė iš pradžių gamino tik „hamburgiškas“ (arklių) odas.

1887–1889 metais Chaimas Frenkelis prie užtvenkto upelio, tarp Talkšos ežero ir dabartinio Prūdelio, pastatė mūrinius odos fabriko pastatus.

Ilgainiui Ch. Frenkelio odos fabrikas išaugo į vieną stambiausių šios šakos įmonių Rusijos šiaurės vakarų krašte. Ch. Frenkelio odos fabrikas buvo vienas geriausių visoje Lietuvoje. Savo odos dirbiniais jis peržengė Lietuvos rinkos sienas, įsisavindamas ir įdiegdamas Lietuvoje vokiečių odos išdirbimo metodus, pritaikydamas naujas gamybos technologijas, paskatino Šiauliuose įsisteigti panašioms odos pramonės įmonėms (brolių Nurokų) ir kt.

Ch. Frenkelio odos gaminių paklausa nuolat augo, fabrikas ėmė sparčiai plėstis. 1880 m. buvo pastatyta dalis dabartinio fabriko pastatų. 1894 m. buvo pastatytas garo katilas ir pirmoji Šiauliuose elektros dinamo mašina.

Ch. Frenkelio odos fabrikui anais laikais augti padėjo ir ta aplinkybė, kad jis pirmas pradėjo gaminti raudonos spalvos padus ir vidpadžius; iki tol buvo gaminama tik gelsvos spalvos oda. Pažymėtina dar ta aplinkybė, kad Ch. Frenkelis, įsteigęs pirmąjį Šiauliuose modernų odų fabriką, buvo toje srityje reformatorius, nes lengvoms odoms išdirbti buvo reikalinga eglių žievė, kuri prieš pradedant veikti Ch. Frenkelio odos fabrikui, buvo atvežama iš Vilniaus krašto ir iš kitur.

Ch. Frenkelis pirmasis pradėjo Žemaitijoje supirkinėti eglių žieves, važinėdamas po miško kirtimo rajonus. Jis išmokė ūkininkus ir miškininkus, kaip tą žievę nuimti ir ją paruošti. Laikui bėgant Žemaitijoje eglių žievės surinkimas tiek išaugo, kad ji buvo vežama net į Rygą ir Varšuvą.

(Bus tęsinys) 

2020 11 27 33

Ch. Frenkelio odos fabrikas. XX a. pradžia. Nespalvotas atvirukas. Iš P. Kaminsko rinkinio.

2020 11 27 20

Brolių Nurokų odos fabrikas. XX a. pradžia. Iš P. Kaminsko rinkinio.

2020 11 27 5

Ch. Frenkelio odos fabrikas. XX a. pradžia.

2020 11 27 7

Brolių Nūrokų odos fabrikas. Fotografuota prieš pirmąjį pasaulinį karą.

2020 11 27 8

Brolių Nūrokų dirbtuvė Šiauliuose.

Į viršų