Odos pramonė nuo XIX a. aštuntojo dešimtmečio iki XX a. I pusės
Fabrikinė odos pramonė, išsiplėtojusi iš amatininkiškos odininkystės, Šiauliuose ėmė rastis XIX a. aštuntajame dešimtmetyje. Iki to laikotarpio Šiauliuose buvo tik 1858 m. Austrijos piliečio Teodoro Kiunelio ir M. Nuroko (vienas iš odos pramonininkų) įsteigtas šilkinių ir vilnonių audinių fabrikas, kuriame dirbo 19 žmonių (Materialy dlia geografii i statistiki Rossii. Kovenskaja gubernija. 1861 m.). Šiauliuose dar veikė ir pora odos dirbtuvių su ketvertu darbininkų (Voprosnyje listki po promyšlenym predprijatijam Kovenskoj gubernii. 1870 m.).
1871 m. baigtas tiesti Liepojos-Romnų geležinkelis, suvaidinęs Šiaulių istorijoje svarbų vaidmenį. Ši magistralė sujungė Liepojos uostą, kartu ir Šiaulius, su pietinėmis Rusijos gubernijomis iki pat Juodosios jūros uostų bei plačių Pavolgio rinkų ir atvėrė dar didesnes perspektyvas vystytis pramonei Šiaulių krašte.
XIX a. pabaigoje Šiaulių pramonininkai tuometinėje Kauno gubernijoje ir visoje Rusijos imperijoje bei užsienyje išgarsėjo odos pramone. Ši vadinamoji gyvulinių žaliavų apdorojimo pramonė ligi pat bendro staigaus pramonės pakilimo paskutiniuoju dešimtmečiu buvo silpna. Perėjus nuo rankų darbo prie mechaninio darbo, aukštos technikos būdais mirkant odas, išdirbant minkštas padų rūšis, ji nepaprastai išaugo, viršydama visas kitas šakas, sutelkdama apie pusę viso miesto stambiosios gamybos darbininkų. Šios šakos raidą lėmė odos įmonės, iš kurių stambiausios buvo Ch. Frenkelio, brolių Rogalinų, brolių V., J. ir B. Nurokų ir kt. (V. Merkys, Šiaulių miesto pramonė kapitalizmo laikotarpiu (iki 1914 m.). Iš: Šiaulių praeitis ir dabartis. V.: „Mintis“, 1986, p. 48).
XIX a. II pusėje visoje Rusijos imperijoje odos gamyba buvo smulki, amatininkiška. Tuo metu Rusijos imperijoje buvusios odos įmonės ir dirbtuvės nors ir išdirbdavo odą, tačiau nesugebėdavo pagaminti minkštos odos viršutinėms avalynės dalims. Minkštą odą daugiausia tekdavo atsigabenti iš Vokietijos, Hamburgo, arba iš Amerikos, kur tokios odos gamyba buvo išvystyta. Tokiomis aplinkybėmis didėjo įvežimo muitai.
Kur kas patogiau buvo įvežti žaliavą ir ją apdirbti vietoje. Pastaroji aplinkybė kaip tik ir nulėmė, kad tokios odos pramonė pradėjo vystytis vakariniame carinės Rusijos imperijos pakraštyje, Lietuvoje, kartu ir Šiauliuose, esančiuose labai patogioje geografinėje padėtyje (Šiaulių odos gamyklos metraštis 1898–1981. V. Veteikis. Šiauliai, 1982, p. 4-5. Rankraštis saugomas Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje).
Dar 1874 m. apie Šiaulius buvo oficialiai rašoma, kad čia fabrikinės pramonės beveik nėra. Plėtojasi tik prekyba (Статистические сведения о г. Шавлях. – Iš.: Памятная книжка Ковенской губернии на 1877 год. Ковно, 1876, с. 252, 258).
1879 m. Chaimas Frenkelis Šiauliuose įsteigė odos dirbtuvę. Ji išaugo į vieną stambiausių šios šakos pramonės įmonių Rusijos šiaurės vakarų krašte. 1896 m. pradėjo veikti brolių Rogalinų, 1898 m. – brolių V., J. ir B. Nurokų. XIX a. pabaigoje Šiaulių odos pramonę papildė brolių Germanų odos įmonė, 1911 m. – brolių Choronžickių ir kt. Kitos žydų pramonės ir prekybos šakos, susijusios su odos pramone Šiauliuose, buvo daug smulkesnės nei minėti žydų fabrikai, ir kai kurios jų veikė palyginti trumpai. Šiaulių krašte buvo ir kitų smulkesnių odos dirbtuvių. Nedidelė odos gamybos įmonė veikė Žagarėje.
Kauno gubernijoje stambioji odos pramonė koncentravosi Šiauliuose. 1879 m. čia įsisteigė Chaimo Frenkelio įmonė, kurioje 1900 m. dirbo 128 žmonės. Pagal 1909 m. pramonės statistiką Kauno gubernijoje odos pramonėje buvo 3 įmonės, kuriose dirbo daugiau kaip 1000 darbininkų, iš jų: Ch. Frenkelio ir brolių Nurokų fabrikuose (J. Etingerys, M. Liutermoza, Lietuvos pramonė. Iliustruotas leidinys. I tomas, Kaunas, 1923, p. 18-19).
Kitos įmonės buvo daug smulkesnės, kai kurios jų veikė trumpai. Antai Z. Gordono ir kompanijos odos įmonėje 1908-1909 metais dirbo 8, 1912 m. – 14 darbininkų, brolių Germanų 1908-1909 m. – 8 darbininkai (V. Merkys, Šiaulių miesto pramonė kapitalizmo laikotarpiu (iki 1914 m.) p. 49).
Apskritai Šiaulių odos fabrikai nuolat augo, didindami darbininkų skaičių. Jie gamino padų, vidpadžių, juchto, Hamburgo odas. Šiaulių odos fabrikų dirbiniai plito po visą Rusiją. Jie buvo kokybiški ir todėl turėjo didelę paklausą. Pasinaudodamos tuo, kad neišdirbtų odų įvežti muitas netrukdė, Šiaulių odos įmonės plačiai importavo užsienines žaliavas. XX a. pradžioje Ch. Frenkelio fabrikas dideliais kiekiais odas atsiveždavo iš Pietų Amerikos (Brazilijos, Brazilijos) ir Indijos. Padų odą gamino daugiausia iš Pietų Amerikos ir Ukrainos jaučių odų; vietinę žaliavą tenaudojo vidpadžiams (apie 30 proc. visos gamybos).
Odų išdirbimo medžiagų įmonės įsigydavo ne tik Rusijoje, bet ir importuodavo ir užsienio. Stambiausi Šiaulių odos fabrikai turėjo neblogas produkcijos realizavimo sąlygas įvairiuose Rusijos imperijos rajonuose. Šių įmonių produkcija buvo perkama ir kariuomenės reikalams. Jos dalį produkcijos eksportuodavo į Angliją ir Prancūziją.
Lietuvoje, Kauno gubernijoje, XIX a. pabaigoje ir ypač XX a. pradžioje susiformavo didoki pramonės centrai. Antras pramonės centras Kauno gubernijoje buvo Šiauliai, turėjęs stambiausią lietuviškųjų gubernijų odos apdirbimo pramonę. Nors Kauno gubernijoje XX a. per. veikė daug odos apdirbimo įmonių, tačiau 92 proc. odos pramonės produkcijos davė trys stambiausios Šiaulių odos apdirbimo įmonės: Ch. Frenkelio, brolių Nurokų ir Choronžickių fabrikai. Šiose trijose įmonėse dirbo 52,8 proc. Kauno gubernijos odos pramonės personalo. Odos pramonė naudojo vietinę žaliavą, o kietoms odoms gaminti taip pat žaliavą iš Pietų Amerikos, Indijos, Afrikos bei kitų šalių. Odos pramonės vystymui lietuviškosiose gubernijose nemažos įtakos turėjo Vakarų Europos, ypač Vokietijos, kapitalas (Lietuvos pramonė ikisocialistiniu laikotarpiu, p. 310-311).
XX a. pradžioje odų pramonė Šiauliuose buvo pasiekusi palyginti didelį mechanizavimo laipsnį. 1912 m. brolių Nurokų ir Ko odų apdirbimo įmonėje mechaninė jėga sudarė 385 AJ (J. Etingerys ir M. Liutermoza, Lietuvos pramonė. Iliustruotas leidinys. I tomas, p. 297). Vien tik Šiaulių Ch. Frenkelio ir brolių Choronžickių odų fabrikai kasmet išveždavo į įvairias Rusijos vietoves įvairios odos už 7,75 mln. Lt (Lietuvos pramonė ikisocialistiniu laikotarpiu, p. 337).
Iki Pirmojo pasaulinio karo Šiauliuose daugiausia buvo vystoma odos pramonė. 1911 m. gegužės mėn. laikraštis „Lietuvos žinios“ rašė: „Jau nuo seniai plėtojasi Šiauliuose odininkų pramonė, ir iš tos pramonės šakos Šiauliai yra jau visoje Kauno gubernijoje pagarsėję. Nėra nei vieno naujesnio geografijos rankvedžio, kur nebūtų Šiauliai, taip pat kaipo odininkų pramonėje svarbus punktas minimas. Pirmą vietą užima toje pramonėje milžiniškas Frenkelio fabrikas, vertinamas jau šiandien į kelis dešimtis milijonų rublių.
Tas fabrikas užima kelias dešimtines žemės ir kaskart jos apyvarta didėja. Ji turi dargi Brazilijoje nuosavus tanino medžio miškus. Tuos medžius ji pati savo mašinomis sutrupina ir parduoda su geru uždarbiu kitiems odų išdirbimo fabrikams, nebijodamas jokios konkurencijos. Tačiau šalia to milžiniško fabriko plėtojasi ir auga Šiauliuose ir kitos, kaip pavyzdžiui, Nurokų, Rogalinų, Gordonų ir kitų.
Šiandien jau su Šiaulių odos fabrikų dirbiniais skaitosi visos Rusijos rinka ir biržos. Iki šiol, kaip matėm, visa tos šakos pramonė buvo vien žydų rankose.
Dabar užsimezgė bendrovė, susidedanti daugiausia iš vietinių dvarininkų ir šiaip jau kapitalistų. Nupirktas ir plecius prie Tauragės plento, kur ketinama fabriko trobas statyti. Sudėta tuo tikslu daugiau 100 tūkst. rublių kapitalo ir, valdžiai bendrovę patvirtinus, ketinama leisti akcijas“ (Šiauliai. Odininkų bendrovė. „Lietuvos žinios“, 1911 gegužės 5, p. 2).
Ch. Frenkelio sėkmės paskatinti Šiauliuose kūrėsi brolių Nurokų, Rogalinų, Choronžickių odų fabrikai. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Šiauliai buvo viso Pabaltijo odų pramonės centras, nes tada Šiauliuose veikė 6 dideli ir maži odų fabrikai, kurių didžiausias buvo Ch. Frenkelio odų fabrikas. Šiauliuose buvo gaminama kietoji ir minkštoji organinio (tanidinio) rauginimo oda.
Enciklopedija „Britanica“ 1911 m. Šiaulius įvardijo kaip pasaulinį odų pramonės centrą. Ir kituose XX a. pradžios užsienio enciklopediniuose leidiniuose ir žinynuose Šiauliai įvardijami kaip didžiausias odos pramonės centras, savo odos gaminiais tenkinęs bene didžiausią Rusijos poreikių dalį ir eksportavęs juos ne tik į Rusiją, bet ir į daugelį pasaulio valstybių.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui pramonės įmonių veiklos sąlygos pasikeitė. Iškilo pavojus, kad gali būti nusavintas įmonių turtas, nebuvo garantuotas žaliavų pristatymas, neužtikrinta produkcijos realizacija. Vos prasidėjus karui, 1914 m. pabaigoje, Šiauliuose buvo paskelbta karo padėtis. 1915 m. didelė dalis žydų paliko miestą. Žydams priklausė dauguma tuometinių pramonės ir prekybos įmonių, tad jų pasitraukimas turėjo neigiamos reikšmės. Per Pirmąjį pasaulinį karą ir kaizerinę okupaciją odos pramonės įmonės Šiauliuose patyrė žymių nuostolių. Per karą labiausiai nukentėjo minėtų savininkų įmonių gamybiniai pastatai.
Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių okupacijos metais Šiauliuose veikė tik industrinio pobūdžio įmonė – Ch. Frenkelio odų fabrikas. Kitos odų pramonės įmonės smarkiai nukentėjo. Dalis Šiaulių odos pramonės įmonių įrengimų buvo išvežta į Rusiją ir Vokietiją, dalis perdirbta, panaudota karo reikmėms arba sunaikinta vietoje.
Tarpukario odos pramonė
Šiauliuose, kaip ir visoje Lietuvoje, pramonė pradėjo atgyti tik nuo 1920 m. pabaigos. Pramonės atkūrimo procesą sunkino tokios aplinkybės, kaip atsiskyrimas nuo Rusijos, jos rinkų ir žaliavų, bazės netekimas, Vilniaus krašto praradimas, problemos, susijusios su Klaipėdos krašto prijungimu.
Pirmojo pasaulinio karo ir okupacijos metais buvo sunaikinta ne tik pramonė, bet ir visos kitos ūkio šakos, ypač sunki buvo žemės ūkio būklė. Esant tokioms sąlygoms, pramonė buvo atkuriama lėtai. Pirmiausia pradėjo atsikurti smulkios įmonės, naudojančios vietinę žaliavą ir tenkinančios vidaus rinkos poreikius (Lietuvos pramonė ikisocialistiniu laikotarpiu, p. 349).
Po Pirmojo pasaulinio karo Šiauliuose odos pramonė pradėjo atsistatinėti ne iš karto. 1921 m. žurnalas „Sietynas“ rašė: „Šiauliuose pramonės įmonės pradeda vis daugiau atsigauti. Be smulkių dirbtuvėlių, 2 saldainių fabrikų, „Ventos“ fabriko ir keleto odų dirbtuvėlių, plačiau imasi darbo senieji fabrikai Ch. Frenkelio ir Nurokų“ (Pramonė. „Sietynas“, 1921 birželio 1 d., Nr. 11, p. 15).
Tarpukariu Šiauliai tapo Lietuvos odos pramonės centras, kur veikė 3 dideli odų fabrikai ir kelios mažesnės avalynės įmonės. 1920 m. Šiauliuose pirmiausia gamybą atnaujino trys odos fabrikai: Ch. Frenkelio, brolių Nurokų ir Choronžickių. Iš pradžių šiuose fabrikuose dirbo apie 300 žmonių, iš jų apie 50 darbininkų dirbo brolių Nurokų įmonėje („Mūsų laikraštis“, 1924 kovo 20 d.).
1924 m. Šiauliuose veikė 3 stambios odos įmonės su 272 darbininkais. Šiauliuose koncentravosi apie 85 proc. visos Lietuvos odos pramonės. Iš šių 85 proc. daugiau negu pusę produkcijos, t. y. maždaug 50 proc. visoje Lietuvoje pagamintos odos, pagamindavo Ch. Frenkelio fabrikas. Brolių Nurokų įmonė visais atžvilgiais buvo maždaug tris kartus mažesnė už Ch. Frenkelio fabriką.
Tarpukariu nors dauguma Šiaulių odos pramonės įmonių buvo atstatyta, bet prieškarinės produkcijos jau nepajėgė pasiekti, nes trūko patogių rinkų odos gaminių eksportui. Dėl to ir darbininkų skaičius žymiai sumažėjo. Dėl tų pačių priežasčių Choronžickio įmonė nepajėgė išsilaikyti ir 1925 m. visai sustabdė savo veiklą.
Tarpukariu veikė Ch. Frenkelio, brolių Nurokų fabrikai ir nedidelė Faino dirbtuvėlė. Visos minėtos įmonės kas metai pagamino už 18-19 milijonų litų įvairių odos dirbinių, kuriais visiškai patenkino visą vietos rinką ir dar šiek tiek išvežė į užsienį. Šiaulių odos pramonės įmonės daugiausia gamino sunkiąją padų odą. Taip pat juchtus ir ševretus: iš viso apie 38 rūšis įvairių odos dirbinių. Eksportui daugiausia gamino Ch. Frenkelio fabrikas. Jis savo gaminius išveždavo į Rusiją, Angliją, Latviją ir kitur. Bent kiek mažiau odos dirbinių išvežė į užsienį brolių Nurokų fabrikas.
Nors odos pramonė mieste atgijo, tačiau 1926 m. ji tebuvo pasiekusi tik 15 proc. ikikarinio lygio. Nežiūrint į iškilusias problemas, odos pramonė nuolat augo. Šiaulių odos įmonės, iki Pirmojo pasaulinio karo gaminusios daugiausiai kietą odą, pradėjo specializuotis ir minkštos bei kitų rūšių odų gamyboje. Minkšta oda buvo pradėta gaminti ir kitoms valstybėms (Pasirašo: J. M. Odų pramonė Lietuvoje. „Momentas“, 1929 m. rugpjūčio 24, p. 3).
1926 m. birželio 24 d. Šiauliuose buvo įsteigtas ir akcinės bendrovės avalynės fabrikas „Batas“. Jam žaliavą tiekė visos trys Šiaulių odos pramonės įmonės.
1928 m. prasidėjus krizei, užsidarė Choronžickio odos įmonė ir pradėjo veikti J. Faino odos fabrikas, kuriam vedus verslininko Nuroko seserį, atiteko dalis jo senosios įmonės.
1929 m. laikraštis „Momentas“ apie odos pramonės įmones Šiauliuose rašė: „Iš viso Lietuvoje priskaitoma apie 180 odų apdirbamųjų įmonių. Žinoma, daugelis jų yra visai nežymios, išmėtytos provincijos miestuose ir miesteliuose ir išdirba odas išimtinai naginėms ir vidpadžiams ir kailius, aptarnaudamos tiktai savo apylinkę. Stambiausios odų pramonės vienintelis centras yra Šiauliuose. Čia randasi didžiausias odų fabrikas Ch. Frenkelio, brolių Nurokų, Choronžickio ir J. Faino odų fabrikai. Pirmosios trys įmonės garsėjo dar prieš karą, o jų aukštos kokybės dirbiniai turėjo plačią rinką, ne tiktai Lietuvoje ir Rusijoje, bet buvo labai reikalaujami visose Europos rinkose. O Ch. Frenkelio padų oda laisvai konkuravo su pasauliniai garsios Knocho firmos dirbiniais (Pasirašo: J. M. Odų pramonė Lietuvoje. „Momentas“ 1929 m. rugpjūčio 24, p. 3).
Šiaulių odos fabrikai prieš Pirmąjį karą daugiausia gamino kietą odą, tarpukariu pradėjo gaminti žymiai daugiau minkštos ir kitų rūšių odos, nes naujomis sąlygomis to reikalavo paklausa ir rinka.
Produkcijos išleidimo kiekiui bei kainoms reguliuoti šios Šiaulių odos pramonės įmonės sudarė kartelį, kuriame dominuojančią padėtį užėmė tarp jų stambiausias Ch. Frenkelio odos fabrikas. Pagrindinis šio kartelio tikslas – išleidžiamos produkcijos kiekio bei kainų reguliavimas. Tačiau šis susivienijimas turėjo gana netvirtą pagrindą. Kiek tvirtesnis sindikatinio pobūdžio susitarimas odos pramonėje „Centralinio sandėlio“ vardu buvo sudarytas 1932 m. „Centraliniame sandėlyje“ buvo sukoncentruotas visų Šiaulių odos pramonės įmonių odos produkcijos pardavimas. Sutartis buvo sudaryta 3 metams, tačiau „Centralinis sandėlis“ 1933 m. pabaigoje iširo dėl stambių kontrahentų bankroto.
(Bus tęsinys)
Ch. Frenkelio fabriko atvirlaiškis. Atvirlaiškis siųstas 1899 m. spalio 20 d. iš Šiaulių į Libau (Liepoją). Iš P. Kaminsko rinkinio.
Šiaulių miesto vaizdas iš Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios bokšto. Priekyje, dešinėje rūksta brolių Nurokų odos fabriko kaminai. Apie 1930 m. Iš P. Kaminsko rinkinio.
Šiaulių miesto vaizdas iš Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios bokšto. Viršuje Ch. Frenkelio odos fabrikas. Apie 1930 m. Iš P. Kaminsko rinkinio.
