(Tęsinys)  
Uostadvaris – tai Atmatos upės kairiajame krante, netoli Dumblių vandens telkinio įsikūręs kaimas, dvaras ir uostas Atmatos pakrantėje, paskutinis saugus laivininkų sustojimas prieš Kuršių marias. Senais laikais daug sielių buvo plukdoma Atmatos upe toliau aplink Ventės ragą per Kuršių marias į Klaipėdos uostą. Čia buvo laikomi sieliai, kurių nespėta prieš užšąlant nuvilkti į Klaipėdos Malkų uostą. Ilgainiui Atmatos upėje nuolat iš sąnašų susidarydavo salos, kurios ilgino upės vagą, todėl Uostadvaris tolo nuo Kuršių marių ir prarado savo reikšmę.

1766 m. Atmatos pakrantėje buvusį ūkį su 4 pievomis paveldėjimo teise perėmė Rusnės amtmonas (dvaro palivarko valdytojas) Johanas Gotfriedas Kuwertas. Jis įsteigė savo vardu pavadintą dvarą (Kuwertshof) ir karčemą. Mirus J. G. Kuwertui, našlė Maria Regina 1772 m. ištekėjo už amtmono, Rusnės valsčiaus tarėjo, valstybės patarėjo ir vyriausiojo žvejybos prižiūrėtojo Christiano Fridyricho Brandenburgo. Dalijantis J. G. Kuwerto palikimą, 1781 m. Ch. F. Brandenburgas pusiau kulminėmis (vokiečių ordino) teisėmis įsigijo karčemą ir dvarą Uostadvaryje ir jį valdė iki mirties. Vėliau dvaras ėjo iš rankų į rankas įvairiems savininkams.

1860 m. žemėlapyje Uostadvaryje pažymėta dvaro sodyba ir karčemos pastatas. Ilgą laiką Uostadvario vietovė buvo vadinama Kuwertshofu (Kuwerto kiemas). V. Kalvaičio 1905 m. sudarytame vietovardžių sąraše Uostadvaris vadinamas Ostadwars. 1938 m. Lietuvos karo topografijos žemėlapyje užrašytas lietuviškas šios vietovės pavadinimas – Uosto dvaras (K. Demereckas. Nemuno delta, Klaipėda: 2020, p. 294).

1873–1876 metais svarbiame laivybai punkte, Uostadvaryje, prie Vilkinės Duobės, priešais Minijos žiotis, buvo pastatytas švyturys. Jis buvo itin svarbus, kai Minijos upe ir Karaliaus Vilhelmo kanalu vyko intensyvi laivyba. Uostadvario švyturys – 18 metrų aukščio, taisyklingo aštuonkampio formos, sienos raudonų plytų mūro, tinko juosta, aplink pastatą dekoratyvinėmis nišelėmis, sienų briaunos papuoštos žalios spalvos glazūruotomis plytomis. Viduje – 48 įvijiniai betoniniai laiptai, vedantys į žibinto patalpą, iš kurios patenkama į apžvalgos aikštelę. Jis sujungtas su švyturio sargo gyvenamuoju namu. Dabar švyturys – technikos paminklas. Navigacijai jis nebenaudojamas, tačiau jis yra puikus apžvalgos bokštas, nuo kurio atsiveria vaizdingos Rusnės ir Minijos apylinkės. Apsilankymo dieną Uostadvario uostą, švyturį ir šalia esantį pastatą buvo apgulę statybininkai ir restauratoriai.  1996 m. Uostadvario švyturys paskelbtas Lietuvos Respublikos kultūros paveldo paminklu. 2003 m. Lietuvos paštas išleido pašto ženklą su Uostadvario švyturiu.         

Uostadvaryje pastatyta pirmoji Lietuvoje vandens kėlimo stotis. 1907 m. užtvenkus Praplėšos šaką, netoli Uostadvario švyturio buvo pastatyta vandens kėlimo stotis su galinga garo turbina, kuri susiurbdavo pievų vandens perteklių ir nuleisdavo jį Nemuno upės link. Rusnės saloje Nyderlandų pavyzdžiu buvo pradėtos sausinti nuolat užliejamos pievos, įrengti polderiai, siurbiantys iš salos perteklinę drėgmę. Žemės plotai buvo apjuosiami pylimais, iškasami grioviai ir išsiurbiamas vanduo. Ši hidrotechninė sistema nuo seno vadinama polderiais. Uostadvario vandens perpumpavimo stotyje dabar įrengtas polderių muziejus, kuriame galima susipažinti, kaip kovota su vandens pertekliumi saloje. Šalia polderių muziejaus stovi 2007 m. rekonstruota elektrinė, veikia moderni vandens kėlimo stotis.

Vaikščiodamas po Uostadvarį susipažinau su netoli švyturio gyvenančia vietine gyventoja Buivydiene. Ji papasakojo, kad ankstyvą pavasarį ir vėlyvą rudenį Uostadvarį užlieja vanduo. Tada kaimas būna atskirtas nuo žemyno. Lieka vienintelis susisiekimas – laivais. Iš Uostadvario laivais galima pasiekti Mingę, Rusnę, Kintus, Ventę, Kuršių neriją.

(Bus tęsinys)

Uostadvario naujoji vandens kėlimo stotis.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Atmatos vandenys.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Uostadvario švyturys.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Uostadvario krantinė.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.