facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

(Tęsinys)                                                                           

Gubernijos bravoras XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje
Gubernijos bravoras garsėjo aukšta alaus kokybe, aludarių patyrimu ir gamybos tradicijomis. Iki XIX a. devintojo dešimtmečio „Gubernijos“ alus buvo gaminamas vien rankiniu būdu ir tik 1890 m., įrengus garo varomąją mašiną, jo gamyba gerokai išaugo. Taip  nuo manufaktūrinės pereita prie pramoninės alaus gamybos, nes jo gamyboje pradėtas naudoti garo variklis.

XIX a. pabaigoje alus bravore pradėtas pilstyti į butelius. Buteliai buvo pagaminti su įmonės ženklu, t. y. su dviem ožiais ir su užrašu kam alaus darykla priklauso.

1884 m. Gubernijos dvaro bravore dirbo 10 darbininkų buvo pagaminta 40 tūkst. dekalitrų alaus, 1890 m. atitinkamai dirbo 20 darbininkų, kurie per metus padarydavo po 100 000 kibirų alaus už 75 000 rublių. 1900 m. čia dirbo 23, 1907 m. alaus darykloje jau dirbo 47 žmonės ir buvo padaryta 250 000 kibirų alaus, 1908-1909 m. – 49 ir 1912 m. – 47 darbininkai (Rimkus V. Šiaulių alaus kombinatas „Gubernija“. Istorija, Šiauliai, 1986; AB „Gubernija“ archyvas).

1912 m. Gubernijos dvaro alaus daryklos metinė produkcija išaugo iki 285 tūkst. kibirų alaus (Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.), p. 99). 1914 m. Gubernijos alaus darykloje dirbo 47 darbininkai buvo pagaminta 285 000 dekalitrų alaus.

Tai buvo viena geriausių tokių įmonių Rusijos imperijoje. 1901 m. ji rinkai tiekė trijų rūšių alų ir „Rusišką porterį“, kuris buvo pardavinėjamas Peterburge, Maskvoje ir Varšuvoje. Vadinamąjį „Bo-byr“ alų įmonė savo vagonais išvežiodavo po Liepojos-Romnų ir Peterburgo-Varšuvos geležinkelių stotis. Kitų rūšių alus buvo realizuojamas Kauno ir Kuršo gubernijose (Gukovskij K. P., Ptaškin I. Uezdnij gorod Šavli Kovenskoj gubernii (Opit istoriko-statističeskago opisanija), Kovna: Kovenskaja gubernskaja tipografija, 1903, p. 42).

Gubernijos alaus darykla buvo drausta daugybę metų iš eilės. 1891–1893 m. apdrausta nuo gaisro Varšuvos draudimo kompanijos Vilniaus agentūroje už 66 000 rublių. Draudimo dokumentuose nurodyta, kad apdrausti alaus daryklos kontora, plovimo, pilstymo, įpakavimo ir alaus virimo skyriai (6 500 rublių), mašinos (14 250 rublių), salyklo džiovykla (3 500 rublių), šios džiovyklos mašinos (1 570 rublių), salyklo auginimo, rūgimo, filtravimo cechai, aludario butas, kontora ir mokykla (30 000 rublių), mašinos (10 380 rublių).

K. P. Gukovskis ir I. Ptaškinas Kauno gubernijos Šiaulių apskrities istorinėje-statistinėje apžvalgoje 1903 m. apie Gubernijos alaus daryklą rašė: „Alaus darykla daro trijų rūšių alų. Be to, darykloje gaminamas ypatingos rūšies alus, vadinamas „Rusišku porteriu“. Ši rūšis buvo pripažinta ekstraktyviausia iš visų alaus rūšių, buvusių Kopenhagos bandomojoje stotyje. Peterburgo cheminės laboratorijos duomenimis, šis alus buvo pripažintas geriausiu Rusijoje, o „Rusiškas porteris“ išgraibstomas didžiuosiuose miestuose: Maskvoje, Peterburge ir Varšuvoje. Kitos rūšys parduodamos Kauno ir kaimyninėje Kuršo gubernijose. Gamykla turi 20 arklio jėgų garo variklį ir padaro kasdien iki 20 000 kibirų alaus. Gamykloje nuolatinių  darbininkų yra 40. Gamykla turi du aukso medalius, gautus parodoje Vilniuje. Paprastas alus pavadinimu „bok-bir“ išvežiojamas savais vagonais po Libavos-Romnų ir Peterburgo-Varšuvos geležinkelio stotis“ (Gukovskij K. P., Ptaškin I. Uezdnij gorod Šavli. Kovenskoj gubernii, p. 39).

Tuo metu svarbiausios alui daryti medžiagos, miežiai, buvo naudojami vietiniai ir iš dalies – atvežti iš Rusijos gubernijų ir gaunami iš Volynės – iš Lenkijos bei kitų šalių. Į geresnes alaus rūšis užsieniniai apyniai buvo maišomi iki 35-40 proc. Gaminamos šios alaus rūšys: I (aukštesnė) rūšis („Pilzeno“ – 2,5 proc., „Stalo“ – 1 proc., „Juodasis“ – ¾ proc., „Eksportinis“ – ¾ proc.), II rūšis („Bavarijos“ – 1,5 proc.) (Rimkus V. Šiaulių alaus kombinatas „Gubernija“. Istorija). Dar buvo gaminamas paprastas, vadinamasis „Bok-Bir“ alus ir „Kunigaikščių“ alus.

Alaus darykloje darbo laikas buvo dvylika valandų ir ilgiau, atlyginimas darbininkams siekė 12 rublių per mėnesį, be to, iš dalies už darbą buvo atlyginama ir alumi. Tokios darbo sąlygos išliko iki 1905 m. Po 1905 m. darbo diena sutrumpinta, o atlyginimai darbininkams buvo pakelti.

Pirmojo pasaulinio karo metu alaus darykla skaudžiai nukentėjo: rusų karo vadovybė visas garines mašinų dalis išvežė į Rusiją, kurios ten kažkur ir pradingo. Nukentėjo ir pastatai – dalis jų buvo sugriauta, o likę įrengimai sugadinti. 1915 m. gegužės mėn. laikraštis „Lietuvos žinios“ rašė: „Gr. Zubovo dvarų nuostoliai siekia iki 80 tūkst. rub. Gubernijos bravaro alaus dalis išgerta, kita gi išpilta“ (Šiauliai. „Lietuvos žinios“, 1915 m. gegužės 24 d., p. 2).

Vokiečių kaizerinė okupacinė valdžia iki 1916 m. įvedė tam tikrą alaus mokestį. Alaus darykloms buvo leista veikti tik Rytų karo vadui sutikus su sąlyga, kad šis leidimas gali būti bet kuriuo metu panaikintas. Alų leista gaminti tik iš miežių salyklo, apynių, mielių ir vandens. Tačiau dėl miežių stokos (daug miežių buvo išvežama į Vokietiją, panaudojama kariuomenės reikmėms). Gubernijos alaus darykla veikė nereguliariai – čia atsidarydavo, čia vėl užsidarydavo. Vėliau darykla buvo paversta vaisių-daržovių džiovykla (Jocys V. „Gubernijos“ dvaro sodyba, Šiaulių m. istoriniai tyrimai. Vilnius, 1994, UAB „ORI“ archyvas).   

Akcinė bendrovė „Gubernija“ tarpukariu, karo ir okupacijos metais (iki XX a. I pusės)
Praeityje Gubernijos alaus daryklos gamybos pavadinimui buvo vartojamas vokiečių kalbos skolinys „bravoras“ (dar bravaras). Vėliau šis žodis buvo pakeistas į lietuvišką žodžių junginį – „alaus darykla“.

Nepriklausomos Lietuvos laikais (1918–1940 m.) Šiauliuose alaus pramonė buvo iš naujo atkuriama. Gubernijos alaus darykla pradėjo atgyti tik 1922 m. Tų metų pradžioje pramoninkas Vladimiras Zubovas kartu su Prekybos ir pramonės banku įkūrė „Gubernijos“ akcinę bendrovę. Tarp jos steigėjų buvo ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Jokūbas Šernas, pirmąjį lietuvišką banką suorganizavęs Lietuvos finansų, susisiekimo bei prekybos ir pramonės ministras Martynas Yčas. Akcinės bendrovės įstatuose buvo nurodyta, kad grafienės Aleksandros Zubovienės įpėdiniai perleidžia „Gubernijos“ bendrovei 27 hektarus žemės su esama alaus darykla, malūnu, mūriniais gyvenamaisiais namais, mūriniais tvartais ir kitais trobesiais bendrovės steigėjų su A. Zubovienės įpėdiniais sulygtomis sąlygomis.

Gubernijoje veikiančios alaus  daryklos bendrovės tikslas buvo alaus, salyklo, vaisvandenių ir įvairių sulčių gamyba ir prekyba. Buvo nustatyta alaus darymo ir alaus daryklos veiklos tvarka. Alui daryti reikėjo gauti apskrities akcizo revizoriaus alaus gamybos liudijimą, kuris buvo išduodamas kiekvienam alaus gamybos laikotarpiui. Gubernijos alaus darykla privalėjo turėti atsakingą aludarį, turintį tam darbui mokesčių departamento leidimą (V. Rimkus, Šiaulių alaus kombinatas „Gubernija“. Istorija).

1922 m. pramoninkas Vladimiras Zubovas apgriautą alaus daryklos pastatą iš naujo perstatė, išplėtė, įrengė naują virimo skyrių, pastatė sandėlius ir dirbtuves, taip pat namai administracijos darbuotojams. Katilų skyriuje veikė garo katilas, kurio šildomasis plotas buvo 70 kv. m. Mašinų skyriuje veikė 60 arklio jėgų stiprumo garo mašina. Dirbo dinamo mašina 15 kilovatų apšvietimui pilstomajame skyriuje, mašinų darbui. Vandeniui tiekti iš artezinio šulinio buvo pastatyti du siurbliai. Naujai pastatytos dvi geležies ir betono dirbtuvės ir aruodai miežiams su reikalingomis mašinomis grūdams valyti.  Pilstomajame skyriuje buvo vartojami patobulinimai alui pilstyti į bosus ir butelius. Rūsiai alui laikyti pasižymėjo tuo, jog išlaikė nuolatinę žemą lygią temperatūrą. Reikalingi bravorui ledai buvo pristatomi iš specialiai iškastų prie pat alaus daryklos tvenkinių. Į bravoro teritoriją buvo nutiesta siaurojo geležinkelio atšaka.     

Nuo 1922 m. rugsėjo 1 d. alų virdavo garu, pilstydavo rankine pilstymo mašina iš šešių čiaupų, užkimšdavo ir etiketes klijuodavo rankiniu būdu. Buvo gaminamas keturių rūšių alus, kurio iš pradžių per metus pagamindavo 500 000 litrų. Didėjant poreikiui, gamyba išaugo iki 1 500 000 litrų per metus. Alaus darykloje tuo metu dirbo 30 darbininkų ir 7 kontoros valdininkai.

„Gubernijos“ alaus daryklos valdybos pirmininku trumpai buvo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Prekybos ir pramonės banko direktorius Jokūbas Šernas (1888–1926), bravoro direktoriumi valdytoju – inžinierius technologas Vaclovas Bielskis (1870–1936), kuris ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą nuo 1906 m. buvo vyriausias grafienės A. Zubovienės Gubernijos dvarų ir bravoro valdytojas. Daugiausia alaus buvo parduodama Šiaulių, Biržų, Kėdainių, mažiau – Panevėžio, Raseinių, Tauragės ir Kretingos apskrityse.       

Akcinis alaus bravoras „Gubernija“ įėjo į Lietuvos alaus bravorų sąjungą. Ji vienijo Didžiosios ir Mažosios Lietuvos alaus daryklas. Lietuvos bravorų sąjungos įstatai buvo įregistruoti 1924 m. gegužės 31 dieną. Jos biuras įsikūrė Kaune. Pagrindinis biuro uždavinys buvo stebėti ir kontroliuoti sindikatinio susitarimo vykdymą. Buvo nustatyti visiems sindikato nariams bendri veiklos principai (V. Akmenytė, G. Milerytė. Nuo I. B. Volfo ir Engelmano iki Ragučio. Alaus daryklos istorija. 1853–2008 m. Kaunas, 2008, p. 86). Buvo nustatyta alaus darymo ir alaus daryklos veiklos tvarka. Alų leista daryti tik iš salyklo, mielių, apynių ir vandens ir tik fermentavimo būdu. Alkoholio jame negalėjo būti daugiau kaip 7,5 proc.

Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugoma alaus daryklos „Gubernija“ iškaba, kuri tarpukariu puošė bravoro pastatą Šiauliuose. Vertikalioje ovalo formos raudonos spalvos metalinėje, emaliu dengtoje žalios spalvos apibrėžtoje iškaboje pavaizduoti du juodos spalvos ožiai, kojomis atsirėmę į alaus statinę ir joje galima perskaityti baltos spalvos trijų eilučių užrašą: „Akc. Alaus Bravaroninė / „GUBERNIJA“ / Šiauliai“. Muziejininkų nuomone, ši „Gubernijos“ alaus daryklos iškaba gali būti siejama su XX a. trečiuoju dešimtmečiu (M. Ostapenko, „Aušros“ muziejuje – senoji „Gubernijos“ iškaba, „Šiaulių kraštas“, 2005 rugsėjo 7 d.).   

1928 m. „Gubernijos“ akcinės bendrovės alaus darykla savo produkciją reklamavo laikraštyje „Momentas“. Jame buvo patalpinta tokio turinio reklama: „Kiekvienas žino, / kad geriausią alų Lietuvoje / gamina Akc. Alaus Bravaro B-vė „GUBERNIJA“ / ŠIAULIUOSE. Reikalaukite visur alaus „Gubernija“!

1931 m. laikraštis „Diena“ rašė: „Bravoras alų parduoda Šiaulių, Biržų, Kėdainių apskrityse. Iš naujai išdirbamų „Gubernijos“ alaus rūšių pažymėtinos „Bock-bier“ ir „Pilzeno“ alus. Vartojant „Gubernijos“ alų reikia kreipti dėmesį į kapsules ir kamščius su bravoro ženklu. „Gubernijos“ alus yra maistingas ir skanus“ („Diena“, 1931 kovo 29 d, p. 10).

Tarpukariu „Gubernijos“ alaus daryklos etiketėje dominavo dviejų ožių kompozicija ir 1799 m. data.  Ši emblema su dviejų ožių kompozicija tapo „Gubernijos“ alaus daryklos logotipu. Tarpukariu alus šiuose buteliuose buvo uždaromas specialiais kamščiais su užrašu: „ALAUS DARYKLA / ‚GUBERNIJA‘ / ŠIAULIAI“.

1934 m. „Gubernijos“ alaus daryklos vyriausiuoju aludariu pradėjo dirbti Vokietijoje baigęs aludarystės mokslus Adolfas Beweris, kuris dirbo šioje darykloje iki 1939 m., po to išvyko į Vokietiją. Įdomu tai, kad A. Bewerio brolis Karlas Beweris tuo pat metu buvo paskirtas vyriausiuoju aludariu „Gubernijos“ akcinės bendrovės per varžytines 1938 m. įsigytoje Kauno „Ragučio“ alaus darykloje.

(Bus tęsinys)

2020 10 16 14

2020 10 16 15

Gubernijos alaus daryklos etiketės. XX a. I pusė. Iš K. Šalkausko rinkinio.

2020 10 16 16

Gubernijos alaus daryklos darbuotojai 1927 ir 1935 m.

2020 10 16 17

2020 10 16 13

Lietuvos kariuomenės kariai vaišinami Gubernijos alaus daryklos alumi. 1930 m. Iš P. Kaminsko rinkinio.

2020 10 16 30

Gubernijos alaus daryklos pilstymo skyriaus dirbantieji. XX a. I pusė. Iš P. Kaminsko rinkinio.

2020 10 16 1

Alaus bravoro „Gubernija“ iškaba. Originalas saugomas Šiaulių „Aušros“ muziejuje.

2020 10 16 18

Gubernijos alaus daryklos alaus išpilstymo linija. Apie 1930 m.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Į viršų