(Tęsinys)                                                                                  
Kai kurių mokslininkų (pvz., V. Vaitkaus) nuomone, Šiaulių dvaro bravoro pastatymo data gerokai ankstesnė – apie 1665–1675 m. [Vaitkus V. Šiaulių alaus darykla „Gubernija“. Mokslas ir technika, 1974, Nr. 9, p. 54-56]. „Gubernijos“ alaus daryklos darbuotojas kraštotyrininkas K. Stanelis taip pat 1970 m. tvirtino, kad šiai įmonei yra daugiau kaip 300 metų, archyviniuose dokumentuose minima prieš 1682 m. (Stanelis K. Praeities puslapius atvertus... „Raudonoji vėliava“, 1970 liepos 3 d., p. 2).

Iki 1795 m., t. y. iki trečiojo Lietuvos-Lenkijos padalijimo, Gubernijos dvaras su alaus darykla priklausė Karališkajam dvaro stalui ir būdavo nuomojamas kartu su Šiaulių ekonomija įvairiems didikams. 1795 m. rugpjūčio 18 d. atskiru Rusijos carienės Jekaterinos II įsaku Šiaulių ekonomija kartu su miestu, aplinkiniais žemės plotais ir dvarais, taip pat ir Gubernijos dvaru su alaus darykla už ypatingus nuopelnus buvo padovanota grafui Platonui Zubovui. 1795 m. spalio 10 d., Šiauliams tapus apskrities centru, miestas buvo išskirtas ir grafo Zubovo valdos. Vietoj jo grafas gavo Jurbarko seniūniją (Kryževičius V. Lietuvos privilegijuotieji miestai. V: Mokslas, 1981, p. 135).

Gubernijos dvaro alaus darykla stovėjo prie centrinio pašto arklių kelio Peterburgas-Berlynas-Paryžius ir buvo plačiai žinomas jo alus. Šiaulių metraštyje minima, kad 1807 metais Rusijos caras Aleksandras I su šeima, važiuodamas susitikti su Napoleonu Tilžėje, gėrė alaus darykloje padarytą alų, o Napoleono armijos kariai ir karininkai pravažiuodami pro Šiaulius pakelės namuose ragavo Gubernijos dvaro alaus darykloje pagaminto alaus.  

Grafas Platonas Zubovas pradėjo Gubernijos alaus daryklos tvarkymo darbus, su kuriais siejama dabartinio senojo komplekso pastatų statyba. 1822 m. balandžio 7 d. P. Zubovas mirė. 1824 m. vasario 24 d. mirė ir vienintelė jo turtų paveldėtoja duktė. 1827 m. Šiaulių ekonomija atiteko P. Zubovo broliui Dmitrijui Zubovui ir jo sūnums.

Po grafo Platono Zubovo mirties 1822 m. balandžio 7 d. alaus darykla valdė jos paveldėtojai: A. V. Zubovas (apie 1857 m) ir N. N. Zubovas (iki  1889 m.). Po N. N. Zubovo mirties, pagal teismo sprendimą Didždvaris su Nikolskiu, Šiaulių mieste ir Gubernijos dvaras su kitais žemės sklypais paliekami našlei Aleksandrai Zubovienei.

Zubovų giminės rankose Šiaulių ekonomija ir atskiros jos dalys išbuvo iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigos. 1922 m. Aleksandros Zubovienės įpėdiniai Gubernijos dvarą išparceliavo, sutartomis sąlygomis steigiamai akcinei bendrovei „Gubernija“ perleido 27 hektarus žemės su joje esančiais alaus daryklos ir kitais pastatais. Paskutinė dvaro valdytoja grafienė Sofija Bilevičiūtė-Zubovienė dvarą ir jo bravorą valdė iki 1930 m. (Ulinskytė V. Kultūros vertybės registravimo duomenų lapas G250 K; Kultūros paveldo centro archyvas).

Grafo A. V. Zubovo alaus darykla „Gubernija“ alų išpilstydavo į specialus butelius, pagamintus iš stiklo, ant kurio išorinių sienelių buvo išlietas karūnos atvaizdas ir  trijų eilučių neapibrėžtas užrašas rusų kalba: ПАРОВОЙ ПИВОВАР. ЗАВОДЪ / „ГУБЕРНIЯ“ / ГРАФ А. В. ЗУБОВОЙ. Kitos rūšies butelyje buvo išlieta karūna ir keturių eilučių neapibrėžtas užrašas rusų kalba: ПАРОВОЙ ПИВОВАР. ЗАВОДЪ / ШАВЛИ / ГУБЕРНIЯ / А. В. ЗУБОВОЙ. Dar istoriniuose šaltiniuose yra aprašytas ir kitas butelis, ant kurio išlieta karūna ir keturių eilučių neapibrėžtas užrašas rusų kalba: ПАРОВОЙ ПИВОВАР. ЗАВОДЪ / ШАВЛИ / НАСЛЬДН. ГРАФ А. В. ЗУБОВОЙ.

XIX a. pabaigoje ant  Gubernijos bravoro „Bock-Bier“, „Miuncheno“ ir kitų alaus rūšių butelių buvo klijuojamos popierinės etiketės. Interneto platybėse pavyko aptikti to laikotarpio alaus, daryto grafo N. N. Zubovo Šiaulių garinėje alaus darykloje, etiketes.

XIX a. II pusėje Gubernijos bravore pradėtas gaminti alus „Bock Bier“. Šio alaus etiketės kairėje, viršuje yra užrašas „БОКЪ БИРЪ“, dešinėje pusėje pavaizduotas ožys, priekinę dešinę koją pastatęs ant paguldytos statinės. Šios etiketės apačioje puslankiu įkomponuotas rusiškas tekstas: ПАР. ПИВОВАР. ЗАВОДА ШАВЕЛЬСКОЙ ЭКОНОМIЙ ГР. Н. Н. ЗУБОВА („Šiaulių ekonomijos gr.[afo] N. N. Zubovo gar.[inė] alaus dar.[ymo] gamykla“). Kitoje etiketėje yra keturių eilučių rusiškas tekstas: ПАРОВОЙ ПИВОВАРЕННЫЙ ЗАВOДЪ / ГРАФА Н. Н. ЗУБОВА / ШАВЛИ / МЮНХЕНСКОЕ ПИВО („Grafo N. N. Zubovo garinė alaus darymo gamykla. Šavli. Miuncheno alus“). Šioje reprezentacinėje alaus daryklos etiketėje įkomponuota senoji N. N. Zubovo alaus daryklos emblema ir keturi medaliai).

V. Puronas straipsnyje „Kaip „Gubernijos“ emblemoje atsirado du ožiu: apie firmos ženklą“, nurodo dar vieną vertikalaus ovalo formos etiketę su įrašu rusų kalba: ПАРОВАЯ ПИВОВАРНЯ / ГРАФА Н. Н. ЗУБОВА, ШАВЛИ. / МЮНХЕНСКОЕ ПИВО / СКЛАДЪ ВЪ ЛИБАВIЪ. („Grafo N. N. Zubovo garinė alaus darykla, Šiauliai. Liepojos sandėlis“). (V. Puronas Kaip „Gubernijos“ emblemoje atsirado du ožiu: apie firmos ženklą“. In: Alus lietuvių kultūroje. Š.: Lucilijus, 2007, p. 205-212).

Šiaulių dvaro alaus daryklos („Gubernija“) veikla ir rekonstrukcijos etapai
Istoriko R. Firkovičiaus nuomone, Šiaulių karališkosios ekonomijos, didžiausios iš visų lietuviškų ekonomijų, Šiaulių dvaro alaus darykla turėjo pradėti veikti daug anksčiau, negu liudija turimos žinios. Jo įkūrimo datą greičiausiai galima nustatyti iš karališkojo rašto arba leidimo statyti alaus daryklą.

Aleksandras Jelskis tyrinėjime apie alų ir jo gamybą pateikia svarbesnių alaus daryklų, veikusių visoje Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje nuo XVII a. iki XVIII a., sąrašą. Sąraše greta Biržų, Daugėliškio, Kėdainių, Kauno ir kitų vietovių minimi ir Šiauliai (Firkovičius R. „Gubernijos“ alaus darykla, p. 56).

Iš archyvinių duomenų žinoma, kad 1682 m. Šiaulių dvare esanti alaus darykla alumi aprūpindavo ne tik Lietuvą, bet ir dalį dabartinės Vakarų Baltarusijos, Minską, XVIII a. šios įmonės produkcija pasiekdavo Varšuvą, Peterburgą. Šiaulių dvaro alus buvo pardavinėjamas ir Kuršo gubernijoje.

Dabar sunku nustatyti, koks buvo pirmasis Šiaulių dvaro alaus daryklos pastatas, jo erdvinė planinė struktūra. Technikos paminklų tyrinėtojo architekto V. Vaitkaus nuomone, tai galėjo būti medinis pastatas su ąžuolinių rąstų pamatais. Specialistų nuomone, tokie pamatai gali laikyti daugiau kaip šimtą metų, todėl V. Vaitkus ir padarė prielaidą, kad pirmasis bravoras Šiaulių dvare galėjo būti pastatytas apie 1665–1675 m. Suprantama, tikslesnę alaus daryklos statybos datą leistų nustatyti tik išsamūs archeologiniai bei papildomi istoriniai tyrimai (Vaitkus V. „Gubernijos alaus daryklos pastatų raida ir etapai. In.: Kraštotyra, kn. 19, Vilnius: „Mintis“, 1985, p. 13).

Pirmoji „Gubernijos“ alaus daryklos rekonstrukcija, prasidėjusi 1799 m., truko daugiau kaip dešimt metų. Jos metu buvo keičiami pamatai ir išplėsta pati įmonė. Pastatų pamatai ir sienos buvo išmūrytos iš lauko akmenų, o sienų angų apdailai labai saikingai panaudotos degto molio plytos. Tai būta dviejų aukštų stačiakampio pastato su dvišlaičiu stogu nuleistais galais. Pagrindiniame senajame alaus daryklos pastate, tiksliau – priestate, prie įėjimo į pirmuosius rūsius, vidinėje pusėje prie pat grindų sienoje įmūrytas didelis kertinis akmuo, kuriame iškalti skaičiai „1799“.

Ši data, kaip nurodo V. Vaitkus, pagal mūsų krašto tradicijas reikštų naujų statybų plėtrą ar kokybiškai naujo pastato statybos pradžią (Vaitkus V. „Gubernijos“ alaus daryklos pastatų raida ir etapai, p. 12-13). Šią datą architektas V. Vaitkus laiko pirmosios įmonės rekonstrukcijos pradžia. Su tokia traktuote sutinka ir mokslininkai V. Jocys bei V. Rimkus.

M. Griškevičiaus rašytoje Šiaulių ekonomijos istorijoje apie 1799 metus „Gubernijos“ alaus darykloje rašoma: „Nuo 1 spalinio aludaris Jurgis Trzeščik (čekas) pradeda Šiaulių rakte virti gerą alų, dėl kurio yra atgabenami Brunsvicos apyniai iš Liepojos“ (Griškevičius M. Šiaulių ekonomijos arba stalo dvarų aprašymas“ [rankraštis], Lietuvos mokslų akademijos biblioteka. Rankraščių skyrius, f. 267-113, b. 3192). Manoma, kad atvykus geram užsieniečiui aludariui iš Čekijos buvo pradėti „Gubernijos“ patalpų pertvarkymai, suremontuoti ir pakeisti įrengimai, inventorius.

Įdomu paminėti, kad po šios rekonstrukcijos Šiaulių ekonomijos valdytojas P. Zubovas, 1802 m. vasario mėnesį antrą kartą apsilankęs Šiauliuose, surengė įvairių renginių: „Iš jo valios po visus raktus taisomas banketas dėl valsčionių 23 vasario. Iš Šiaulių dvaro buvo leidžiamas balionas, o austerijoje už miesto, Zubovka vadinamame, padarytas balius dėl visų miesto miestelėnų“ (Griškevičius M. Šiaulių ekonomija, Lietuvos Mokslų akademijos biblioteka, Rankraščių skyrius, f. 267-113, b. 3192).

Aludaris čekas J. Tšeščikas (Trzeščik) „Gubernijoje“ išdirbo septynerius metus. M. Griškevičius, aprašydamas 1806 m. įvykius Šiaulių ekonomijoje, nurodo: „Apsistojo gero alaus dirbimas ekonomijoje, nes aludaris Trzeščikas iš jos išeina“ (M. Griškevičius Šiaulių ekonomija... Ten pat). Turbūt dėl blogo miežių derliaus ar dėl kitų priežasčių sumažėjo alaus darymas ir Šiaulių ekonomijos pajamos iš smuklių.

1810 m. liepos mėnesį nurodoma, kad „kunigaikštis leidžia po laukų nuvalymo, vienoje dienoje visoje ekonomijoje padaryti dėl valsčionių pabaigtuves – dėl savo reikalo taisyti alų užmokėjus tam tikrą mokestį – volinį (czopowe) pagal savarankišką susiderėjimą su revizoriumi“, o 1811 m. rašoma, kad „užderėjimas šiemet menkas – alaus bravoras Šiaulių ir Naisių raktuose sustojo“ (M. Griškevičius. Šiaulių ekonomija... Ten pat).

Tačiau „Gubernijos“ alaus darykla visiškai neužsidarė ir veikė toliau – M. Griškevičius apie 1820 m. rašo, kad „apyniams ir dėl savo reikalų trūkstant, kunigaikštis liepė apynių auginimą pagerinti“ (Griškevičius M. Šiaulių ekonomija. Ten pat). Alaus mažiau buvo verdama ir dėl prancūzų ir rusų karo.

1824 m. Šiaulių dalyje, rakte buvusi alaus darykla perdirbta į ligoninę sergantiems gyventojams „Byla przetem piwowarnia przerobiona na lazaret Wloscianski“. Buvo įrengtos patalpos chirurgui, ištinkuotas vidus, pastatytos krosnys, įdėti langai, grindys“ (LVIA, f. 1341, ap. L, b. 27). Kad Gubernijos alaus darykloje buvo ligoninė patvirtina ir 1837 m. įrašas. Ten minima, kad „Šiaulių dalies valsčionių ligonbutis perkeltas iš Šiaulių rakto į Ginkūnų raktą. Tuo pačiu metu ekonomijos archyvas ir kontora iš Ginkūnų rakto perkeliama į Šiaulių dvarą (M. Griškevičius. Šiaulių ekonomija... Ten pat, p. 95)

Gubernijos bravoras, atkurtas 1849 m., vėl tęsė alaus darymą. Antroji „Gubernijos“ alaus daryklos rekonstrukcija vyko XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Jos metu buvo išplėstos alaus virimo patalpos, pertvarkytos ir praplėstos fermentacijos patalpos, prie pastato šiaurinės pusės pristatytas aludario butas. 1890 m. bravore pastatyta pirmoji 12 arklio jėgų galingumo garo mašina ir katiline, įrengti trys nauji rūsiai alui laikyti. 1895 m. praplėstas salyklo gamybos pastatas, užstatant ant esamų sienų dar du aukštus, atvestas geležinkelis. Ši rekonstrukcija baigta 1900 m., o prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą dar buvo išplėstos fermentacijos patalpos, sujungti įvairios paskirties pastatai (Vaitkus V. „Gubernijos“ alaus daryklos pastatų raida ir etapai, p. 13).

Lietuvių spaudos draudimo metais (iki 1904 m.) Gubernijos bravoro rūsiuose buvo įkurtas knygų slėpimo sandėlis ir slepiama draudžiama lietuviška spauda, alaus daryklos darbuotojai su grafo V. Zubovo pritarimu platino lietuviškus laikraščius ir knygas. Vienas iš tokių knygnešių globėjų ir aktyvus spaudos platintojas Jonas Ambrozaitis (1856–1916) dirbo Gubernijos alaus darykloje ekspeditoriumi.

(Bus tęsinys)

Gubernijos alaus darykla žiemą. Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Grafo N. N. Zubovo alaus daryklos Gubernijos alaus etiketės.

Gubernijos bravoro pastato apdaila ir langai.