Mūsų knygų lentynose literatūros vaikams ne per gausiausia. Tad naujų knygų jaunieji skaitytojai labai laukia. Moka juos sudominti linksmais pasakojimais apie Lietuvos miškų gyventojus žinomas gamtininkas Selemonas Paltanavičius.

Antai, naujosios S. Paltanavičiaus knygos veikėjas – tai rudasis lokys Brunas. Jis visą gyvenimą dirbo cirke: važinėjo dviračiu, šoko ir kitaip linksmino žiūrovus. Tačiau atėjus laikui Brunui išeiti į pensiją, jis buvo paleistas į mišką, kad gyventų kaip paprastas lokys. Tačiau gyventi be patogumų ir šiltos pastogės buvęs cirko artistas juk nemoka. Tad Brunas nusprendźia prašyti pirmo miške sutikto žmogaus pagalbos.

Vaikams ir jaunimui skirta leidykla „Nieko rimta“ išleido jautrų gamtininko ir rašytojo Selemono Paltanavičiaus pasakojimą apie cirko lokio likimą, o šiltai ir jautriai iliustravo dailininkė Lina Eitmantytė-Valužienė. Knyga skirta 7-10 metų vaikams.

Knygos pradžioje autorius patiria neįprastą nuotykį – anksti rytą girioje palikęs nuokelėje neužrakintą mašiną, grižęs aptinka ten įsiropštusį didžiulį rudą lokį.

– Tu nebijok, aš tau nieko blogo nepadarysiu, – žmogaus balsu prabilo meška. – Mane iš miesto išvežė į mišką, o aš jo bijau, nežinau kaip jame gyventi.

„Į miestą mes nevažiuosime. Tavo namai turi būti saugūs, – pasakiau. – Niekas neturi žinoti, kur gyvena meška. Kol sugalvosiu, kur tau įsikurti kaip reikiant, turėsi gyventi čia.“

Automobilis sustojo prie žvėrių šėryklos. Mudu išsiropštėme laukan ir žiūrėjom į medinę stoginę ant aukštų rąstinių kojų. Dabar čia niekas nepila maisto, niekas nevaikšto – antai ant smilgų sūpuojasi melsvi voratinkliai. Stoginėje medžiotojai prikrovė šieno, kuriame Brunas galės miegoti.

– Brunai, negi tu nežinai, kad meškos žiemą miega? – paklausiau jo. – Nea, – jis pakreipė galvą. – Aš nežinau ką daro meška. Aš tik žinau, ką daro žmonės.

O iš kur Brunui žinoti, kai tikri lokiai gyvena miškuose, o jis visą gyvenimą praleido cirke?

„Jeigu vakar kas būtų pasakęs, kad miške vieni du kalbėsiuos su meška būčiau nepatikėjęs. Beje, Bruno mieste niekas nelaukia. Žmonės jį vėl mielai uždarytų į narvą ir savo vaikus vestų dar kartą pasižiūrėti. Negaliu to sakyti Brunui, bet kiek žmonių norėtų namie turėti patiestą meškos kailį. Ne vienas ir ne du! Brunui gera gyventi taip, kaip dabar. Kas jo laukia? Jo laukia susitikimai su skaitytojais.

Knygos autorius sako, kad meškinas Brunas – didelis, jo užteks visiems.

„Manau, kad šioje žemėje, – teigia rašytojas S. Paltanavičius, – gyventi ir būti laimingi turi teisę visi. Brunas – vienas iš mūsų.

Beje, apie visai kitą Bruną autorius sužinojo prieš daug metų lankydamasis Bavarijoje, pietinėje Vokietijoje. Pasirodo, kad ten namuose augintas meškinas ištrūko į laisvę ir keliavo net kelių valstybių miškais. O kadangi gamtoje jis nieko nerasdavo, skriaudė ūkininkus – ėdė jų pasėlius, vartė avilius. Tas mano nepažįstamas Brunas padarė daug žalos, žmonės nežinojo, ką daryti...

Knygos autorius gamtininkas S. Paltanavičius teigia: „Perskaitęs vaikas turi kažką pajusti savo širdelėje, sužinoti ir pats padaryti sau išvadas. Kokias? Čia jau kaip kam duota? Tačiau norėčiau, kad skaitytojas įsijaustų į Bruno pasaulį, pamąstytų taip, kaip galvoja jis... Pagaliau įsivaizduotų jo naktis miške (jis gi miško nepažįsta, galbūt jo net bijo...), ilgą žiemą praleis ąžuolo drevėje.

„Jeigu Bruno istorija pasės nors keletą gerumo sėklelių – būsiu laimingas, – sako autorius. – Gerumo mūsų pasaulyje labai trūksta, todėl reikės dar labai daug Brunų, kad mes prisimintume juos visus ir išmoktume gyventi neskriausdami meškų ir žmonių.“