Nedideliame Kuršėnų miestelyje yra gimę ir užaugę žymūs mūsų šalies visuomenės, kultūros ir meno veikėjai. Tai poetas Vacys Reimeris, literatūros kritikas Stasys Lipskis, aktoriai Antanas Gabrėnas, Kazimiera Kymantaitė, Balys Lukošius, ikikarinės Lietuvos kariuomenės vadas Stasys Raštikis. Tris dešimtmečius Kuršėnuose mokytojavo poetas Stasys Anglickas.

Kuršėnuose paskutiniuosius savo gyvenimo metus praleido pirmųjų lietuviškų kalendorių sudarytojas Laurynas Ivinskis (1880–1881). Čia jis ir palaidotas. Centrinėje miesto aikštėje 1960 metais pastatytas paminklas šiam įžymiam šviesuoliui. (architektas S. Ramunis, skulptorius P. Aleksandravičius).

Šį kartą norėtume plačiau pakalbėti apie kuršėniškiams gerai žinomą aktorių, režisierių, dailininką Balį Lukošių.
Stebina šio intelektualo plati ir įvairiapusė gyvenimo paletė. B. Lukošius gimė Kuršėnuose 1908 m. birželio 10 d. Mirė 1987 metais gegužės 28 d. Vilniuje.

Kaip rašoma jo autobiografijoje – gyvenimo kelias buvo susietas su teatru. Jis buvo Lietuvos teatro aktorius, režisierius, pedagogas. 1933 metais baigė Valstybės teatro Vaidybos mokyklą (B. Dauguviečio mokinys).

1933–1934 m. jaunųjų teatro, 1934–1940 m,. Valstybės teatro, 1940–1961 m. aktorius. 1945–1952 m. dėstė teatro studijoje. 1941–1943–1945 m. vadovavo Vilniaus Vaidilos teatrui.

B. Lukošius 1946 m. stažavosi Maskvos „Mossovet“ teatre, 1954–1958m. dėstė Vilniaus pedagoginiame institute.
Šių eilučių autorius prisimena, kad jiems, pirmakursiams lituanistams, labai įdomiai vedė raiškaus skaitymo kurso paskaitas, mėgo humorą.

Po pedagoginio instituto B. Lukošius perėjo dirbti į Vilniaus kultūros švietimo technikumą. Šios mokyklos auklėtiniai sudarė didesnę dalį jo iniciatyva įkurto Vilniaus lėlių teatro trupės branduolį.

B. Lukošius 1949 m. baigė Vilniaus dailės institutą (grafika), jame ir dėstė.

Šis aktorius sukūrė daugiausiai charakterinių vaidmenų. Tai Žiogas K. Binkio „Atžalyne“ 1938 m., Vinteris G. Hauptmano „Prieš saulėlydį“ 1939 m., Propotejus M. Gorkio „Jegore Bulyčiove“ 1948 m.

B. Lukošius režisavo lėlių spektaklį „Eglė žalčių karalienė“ pagal Salomėją Nėrį, „Lakštingalą“ pagal P. Cvirką, B. Sruogos „Aitvarą teisėją“, K. Kubilinsko „Molio Motiejuką“, „Raganių“ pagal V. Krėvę, A. Liobytės „Trys negražios karalaitės“.

B. Lukošius buvo ne tik aktorius, režisierius, bet ir dailininkas. Menininko palikimą sudaro grafikos darbai, piešiniai, pastelės, akvarelės. Žymiausi B. Lukošiaus darbai – dailininko Gerardo Bagdonavičiaus, aktorės Galinos Dauguvietytės, istoriko Algirdo Šidlausko portretai.

2008 m. birželio 10 d. Vilniuje ant namo M. K. Čiurlionio gatvės namo B. Lukošiaus 100-ųjų gimimo metinių atminimui atidaryta memorialinė lenta. Joje iškaltas užrašas: „Šiame name 1961–1974 m. veikė Vilniaus teatras „Lėlė“. Teatrą 1958 m. įkūrė Balys Lukošius.“

Apie šį gabų žmogų labai gražiai atsiliepia jo buvę bendradarbiai, bičiuliai.

Antai aktorius, rašytojas Pranas Treinys sako, kad jį su B. Lukošiumi suvedė Salomėjos Nėries eilėraštis „Dvidešimt su“. Mat 1947 m. Dramos teatro studija paskelbė, kad renka kursą. „Mes keliese nutarėme eiti, paruošėme „gabalus“, o man ir ruoštis nereikėjo – aš „Dvidešimt su“ iš pradžios mokyklos mokėjau.

Prie teatro J. Basanavičiaus gatvėje susirinko didžiulė krūva mergaičių ir berniukų – visi laukė tos laimės. Iš teatro išeina toksai maźiukas klebonas, šveicorius ne šveicorius, smailiomis akutėmis ir spigiu balsu kviečia: „Prašom“. Tai buvo Balys Lukošius. Mes kiekvienas su savo „prašom“ lipam paskui jį aukštyn į salę, kur balerinos repetuodavo. Ta salė didžiulė, prieky stalas, už jo sėdi milžinas Borisas Dauguvietis (jis buvo ir teatro, ir studijos vadovas), visuomet dalyvaudavo „avinų pirkimo“ komisijoje. Viduryje stalo atsisėda B. Lukošius.

Mano pavardė raidė „T“ eilėje toli, todėl vargina jaudulys. Pagaliau drebančiomis kojomis ir rankomis išsakau savo „Dvidešimt su“. Grįžęs į bendrabutį išgyvenau, kad nieko gero neišeina. Tačiau sėkmė manęs neaplenkė, sužinojau, kad esu priimtas.

Vaikinai sakė, kad B. Lukošius tyčia rinkosi tuos, kuriems dreba kinkos. Labai reikliai rinkosi trupę, pokalbius pradėdavo nuo paprasčiausių dalykų: kaip tyliai atidaryti duris, be triukšmo vaikščioti senu, girgždančiu parketu. Kitų specialybių studentai supykę sakydavo: „Lukošiukai atsargiai vaikšto.“ Taip mes tapome „lukošiukų gildija“.

O kas buvo tie, kurie juokėsi? Ogi iš Kauno atvažiavę Lukošiaus bendraamžiai. Tai nepaprasto talento pirmapradžiai artistai, bet kas jie buvo iki tol. Rudzinskas – siuvėjo gizelis, Zulonas – pieno ir bandelių išvežiotojas ir t. t. Kai jie iš mūsų šaipydavosi, tai Lukošius sakydavo: „Ko iš jų norėti – pijanuškos.“

Jis mokėdavo pasakyti, o kai supykdavo iš esmės, jei kas neatitikdavo jo estetinių kriterijų, tai jis šitoks kalbovas buvo – geresnio aš gyvenime nesu girdėjęs. O savo kolegų talentą Lukošius gerbė ir kvietė mus žiūrėti, kaip Jonas Rudzinskas „Tartiufą“ vaidina.

„Svarbiausia, – sakė B. Lukošius, – vaidinti dorai, niekuomet nemeluoti. Prisiminkime, kad lėlės – mūsų realaus gyvenimo atspindys.“

Aktorė Aldona Vederaitė prisimena, kad pirmajame studijos kurse dėstytojas buvo būtent Balys Lukošius, ir jie tuo didžiavosi. Buvo epizodas, kada į auditoriją užėjo trupės vedėjas Vincas Tamoliūnas ir kažką pasakė Lukošiui. Jį išklausęs Lukošius peržvelgė visus ir pamojęs man sako: „Tau šiandien reikės vaidinti.“ Ėjo ar septinta, ar aštunta mokslo diena.

Pasibaigus pirmam veiksmui supuolė visi artistai, sveikino gerai pasirodžius. Beje, Tartiufą tada vaidino J. Rudzinskas. O buvau išsigandusi, kad būsiu atleista. Paskui Lukošius pagyrė mane, jog nepasimečiau.“

Dailininkė-apipavidalintoja Audronė Morkūnaitė, sveikindama „Lėlės“ teatrą su 100-osiomis metinėmis prisimena šio teatro vadovo B. Lukošiaus gyvenimo viziją. A. Morkūnaitė labai kritiškai žvelgė į „Eglė žalčių karalienė“ spektaklį. Jai atrodė, kad lėlės neatitinka režisieriaus keliamų kriterijų. Tačiau žiūrovams salėje atrodė viskas gyva. Paslaptinga M. K. Čiurlionio muzika, žalio šilko Žilvino garbanos ir nerimastingai banguojanti jūra pavergdavo širdis.

A. Morkūnaitė su jauduliu prisimena, kai nugriaudėdavo gongas, į salę įleidžiami žiūrovai. Dar tylus čirptelėjimas –tai Petras Radzevičius derina alto stygas. Prieš paviljoną išeina Reda Paulauskaitė: „Šiandien spektaklyje vaidina...“ Tikrai taip buvo, bet šiandien man tai atrodo tarsi pasaka – apie B. Lukošiaus lėlių teatrą ir „lukošiukus“.