facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Almyra GIRDENIENĖ
„Valerijono“ vaistinės direktorė-vaistininkė

Šiemet Šiaulių miesto „Valerijono“ vaistinė švenčia 150-mečio jubiliejų. Tikriausiai nedaug suklysime sakydami, kad mažai sutiksime ne tik šiauliečių, bet ir aplinkinių rajonų gyventojų, kuriems neteko apsilankyti šioje vaistinėje.

O šių metų rudenį sukanka 222 metai nuo pirmosios vaistinės įsteigimo Šiauliuose.

Šiaulių vaistinių istorijos bruožai
Vaistinės Lietuvoje buvo pradėtos steigti XVI amžiuje, bet iki XVIII a. pabaigos jų buvo labai mažai – tik stambiausiuose miestuose ir kai kuriose feodalų rezidencijose.

Valstybės iždininko Antano Tyzenhauzo nurodymu buvo sukurta Ekonomijų gydytojų taryba, o gydytojai savo namuose privalėjo turėti vaistų. Tad jau 1777 m. Šiaulių ekonomijos gydytoju buvo paskirtas Jonas Volanskis.

1913 m. skelbtame Mykolo Brenšteino straipsnyje „Vaistinės Lietuvoje“ (straipsnio autorius rėmėsi Mauricijaus Hryškevičiaus rankraščiu „Istoriniai Šiaulių ekonomijos bruožai“) nurodoma, kad pirmasis Šiaulių pavieto gydytojas Bernhardas 1798 m. spalio 30 d. gavo privilegiją ir įsteigė viešąją vaistinę nuosavame name Šiaulių miesto Leparsko gatvėje. Vaistinę Bernhardas greitai pardavė iš Torūnės atvykusiam farmacininkui Dovydui Hekingui, kuris šiai vaistinei gavo valdžios privilegiją ir perkėlė ją į nuosavą namą Fabriko (dabar – Vilniaus) gatvėje.

1815 m. vaistinėje be paties savininko dirbo vienas gizelis ir vienas mokinys. D. Hekingas vaistinę labai išplėtė ir 1816 m. Vilniaus ir Leparsko gatvių kampe pastatė specialiai vaistinei skirtą didelį medinį namą.

1820 m. gubernijos gydymo valdybos ataskaitoje nurodoma, kad D. Hekingo vaistinė labai gerai įrengta ir aprūpinta vaistais, o ataskaitos paraštėje inspektoriaus parašyta: „Verta viršininkų dėmesio.“  D. Hekingas priklausė Sankt Peterburgo farmacijos mokslinei draugijai.

1822 m. rugsėjo 1 d. provizorius Rafailas Bambergas Šiauliuose įsteigė antrą vaistinę.

Mirus D. Hekingui, jo našlė samdė vaistinės valdytojus: iš pradžių provizorių Petrą Melcerį, paskui – vaistininką Berhertą, dar vėliau vaistinę pardavė.

Nuo 1833 m. jos savininkas buvo provizorius Šeferis.

1834 m. gubernijos gydymo valdybos ataskaitoje rašoma, kad abi Šiaulių vaistinės tvarkingos, tačiau R. Bambergo vaistinė, t. y. naujoji, neturi gyventojų pasitikėjimo ir todėl jos savininkui yra nelengva. Provizorius R. Bambergas, negalėdamas atlaikyti senosios vaistinės konkurencijos, 1834 m. vaistinę pardavė provizoriui Danieliui Šeferiui, kuris netrukus vaistinę perkėlė į Šiluvą, į Raseinių pavietą.

1866 m. rugpjūčio 10 d. V. Zeifertas Šiauliuose įsteigė antrą vaistinę, o 1870 m. provizorius Nurokas gavo leidimą įsteigti Šiauliuose trečią vaistinę.

Tad 1872 m. Šiauliuose minimos trys vaistinės: D. Šeferio, V. Zeiferto ir Nuroko.

Vilniaus generalgubernatoriaus 1872 m. ataskaitoje nurodyta, kad tais metais Kauno gubernijoje buvo 50 vaistinių, iš kurių viena Šiauliuose sudegė ir nebuvo atstatyta, o mirus jų savininkui buvo uždaryta ir Šiluvos vaistinė. Taigi 1872 m. sudegė senoji Šiaulių vaistinė, įsteigta 1798 m. ir veikusi Šiauliuose 74 metus.

Šiauliuose vėl liko dvi vaistinės: V. Zeiferto ir Limbergo. Vadinasi, trečiosios vaistinės įsteigėjas Nurokas vaistinę, vos tik ją įkūręs, pardavė Limbergui.

Abu vaistininkai draugiškai sugyveno, nes 1875 m. jų abiejų vardu buvo išduotas leidimas Šimšėje įsteigti jų vaistinių filialą, tačiau vaistinės neįsteigė ir 1877 m. oficialiai atsisakė duoto leidimo.

Tuo metu abiejų vaistinių apyvarta buvo nemaža. 1877 m. provizoriaus V. Zeiferto vaistinėje buvo pateikti 6 274 receptai, už kuriuos gauta 2 454,88 rublių. Už bereceptinį pardavimą gauta 1 117,22 rublių. Taigi iš viso – 3 572,10 rublių. Provizoriaus Limbergo vaistinėje iš viso gauta 3 865,50 rublių.

1880 m. pasikeitė abiejų vaistinių savininkai: vienos savininku tapo provizorius A. Legeika, kitos – provizorius Freimanas.

1884 m. provizorius Vilhelmas Slavitas įsteigė Šiauliuose homeopatinę vaistinę, kuri veikė dešimt metų iki 1894 m. 1889 m. A. Legeikos vaistinę nuomojosi ir valdė provizorius Jonas Kozmianas, provizoriaus Freimano įpėdinių vaistinę valdė provizorius Isakas Karlinas.

1892 m. provizoriaus A. Legeikos vaistinėje dirbo vienas provizorius, vienas provizoriaus padėjėjas ir du mokiniai, provizoriaus Freimano įpėdinių vaistinėje – vienas provizorius, vienas provizoriaus padėjėjas ir trys mokiniai, tik provizorius V. Slavitas savo homeopatinėje vaistinėje dirbo pats vienas.

1894 m. provizoriaus Freimano įpėdinių vaistinės savininku tapo provizorius Cemachas Volpė.

C. Volpė aktyviai dalyvavo miesto savivaldos gyvenime, paskutinėje Nepriklausomos Lietuvos Šiaulių miesto taryboje buvo vienas iš žydų tautos atstovų.

1900 metais Šiauliuose gyveno 16 491 gyventojas ir veikė trys normatyvinės vaistinės.

Po Pirmojo pasaulinio karo, 1922 m., Šiauliuose buvo keturios vaistinės, du vaistų urmo sandėliai, o 1938 metais – jau buvo septynios vaistinės, vienas vaistų sandėlis ir chemijos farmacijos laboratorija „Galen“, kurios įkūrėjas – provizorius K. Kazlauskas.

Volpės vaistinė
1934 m. C. Volpė mirė. Sveikatos departamento 1938 metų oficialiame leidinyje „Lietuvos medicinos, veterinarijos ir farmacijos įstaigų ir personalo sąrašas“ nurodoma, kad Šiauliuose, Vilniaus g. 173, savininko C. Volpės įpėdiniu tapo jo sūnus chemikas-vaistininkas Ilja Volpė.

C. Volpės sūnūs pasekė tėvo pėdomis: Ilja tapo chemiku-vaistininku, 1902 m. gimęs Zigfridas – vaistininko padėjėju. Zigfridas dirbo vaistinėje padėdamas tėvui.

Ilja Volpė, gimęs 1896 m., buvo labai kvalifikuotas specialistas. Jis turėjo chemiko-vaistininko, bakteriologo ir maisto analitiko kvalifikacijas. Buvo gamtos mokslų daktaras, mokėjo vokiečių, prancūzų, lietuvių, rusų, žydų ir hebrajų kalbas.

1914 m. baigęs Šiaulių gimnaziją I. Volpė įstojo į Peterburgo (dabar Sankt Peterburgas) universiteto Fizikos-matematikos fakulteto Gamtos mokslų skyriaus biologijos grupę ir iki 1921 metų išklausė 8 semestrų kursą ir išlaikė visus egzaminus. Specialiai studijavo fiziologiją pas profesorių Vedenskį.  Besimokydamas universitete I. Volpė dirbo Peterburgo gubernijos maisto komitete kontrolieriumi.

1921 m. I. Volpė kartu su kitais pabėgėliais sugrįžo į Šiaulius. 1922–1926 m. mokytojavo Šiaulių žydų gimnazijoje. 1926 m. rudenį I. Volpė įstojo į Prahos universitetą, kurį 1928 m. vasario mėnesį baigė. Jis apgynė Prahos universiteto geografijos instituto disertaciją „Liaudies ūkio pagrindai, liaudies ūkis ir pasaulio ekonominiai santykiai Lietuvoje“ ir gavo gamtos mokslų daktaro laipsnį.

Tais pačiais metais įstojo studijuoti į Prahos universiteto Farmacijos skyrių, čia išklausė dviejų semestrų kursą ir atliko visus praktikos darbus. Vienerius metus dirbo Valstybiniame institute Prahoje pas profesorių Neslerį.

1929 m. sugrįžo į Lietuvą ir įstojo į Kauno universiteto Medicinos fakulteto Farmacijos skyrių. 1933 m. gruodžio 14 d. gavo chemiko-vaistininko diplomą. 1933 m. ėmęs vadovauti vaistinei ir įkūrė chemijos – bakteriologijos laboratoriją, medicinos, bakteriologijos ir techninėms analizėms atlikti.

1940 m. sovietinė valstybė Lietuvą nacionalizavo, bet I. Volpė buvo paliktas vedėju.

Prasidėjus karui, jis pasitraukė į Rusiją. Šeima liko Šiauliuose, o I. Volpė pateko į Mordoviją ir dėstė Saransko felčerių-akušerių mokykloje. 1942 m. sausio mėn. buvo mobilizuotas į 16-ąją lietuviškąją diviziją. Tačiau po trijų mėnesių suimtas, nes buvo apkaltintas antisovietine propaganda, kai dėstė Saransko mokykloje, ir buvo nuteistas mirties bausme.

I. Volpė kreipėsi į SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumą ir šis mirties bausmę pakeitė 10 metų lagerio. Atlikęs bausmę buvo ištremtas į Kazachiją, kur 1985 m. mirė.

I. Volpės šeima žuvo Šiauliuose vokiečių okupacijos metais.

Vaistinė Nr. 123
Po nacionalizacijos I. Volpės vaistinei buvo suteiktas 123-iasis numeris. Karo metu dalis vaistinės buvo sunaikinta.

Atstačius vaistinę 1948 m. jos vedėju buvo paskirtas provizorius Stasys Šipyla, gimęs 1881 m. netoli Kražių, stambių ūkininkų šeimoje.

S. Šipyla baigė Palangos progimnaziją, dirbo vaistinės mokiniu Vitebske. Petrogrado universitete išlaikė vaistininko padėjėjo egzaminus, o 1909 m. Kijevo universitete gavo provizoriaus diplomą. 1912 m. sugrįžo į Šiaulius, dirbo vaistinėje, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui pasitraukė į Rusiją: dirbo Maskvos, Čitos, Tomsko vaistinėse. 1923 m. jis susituokė su gydytoja ir persikėlė į Kražius, dirbo vaistinėje, o jo dvare Gezletiškėse įsteigta ambulatorija ir ligoninė.

1936 m. persikėlė į Šiaulius, dirbo vaistinėse. 1940–1944 m. buvo Gurvičiaus įpėdinių vaistinės vedėju, po karo buvo paskirtas vaistinės Nr. 125 vedėju, o nuo 1948 m. vadovavo vaistinei Nr. 123. Atleistas iš vaistinės vedėjo pareigų kaip buvęs namų ir dvaro savininkas, dirbo vaistinėje Nr. 124,  apie 1958 m. išėjo į pensiją. Mirė 1965 metais.

Šiaulių miesto 123-iojoje vaistinėje daugiau nei dešimt metų dirbo provizorė Aldona Krasauskaitė. Baigusi 1947 metais Vilniaus Valstybinio universiteto Farmacijos skyrių, ji buvo paskirta į 123-iąją vaistinę, kur iš pradžių dirbo receptare, vėliau – vedėjo pavaduotoja ir vaistinės vedėja.

A. Krasauskaitė daug pastangų dėjo aprūpinant gyventojus vaistais, kurių tuo metu buvo stygius. Vedėja rūpinosi ir įdėjo daug energijos, kad būtų praplėstos vaistinės patalpos. Provizorė A. Krasauskaitė (1922–2019) vaistinėje dirbo iki 1958 metų, t. y. kol buvo perkelta į Respublikinės Šiaulių ligoninės vaistinę.

1953 metais Šiaulių moesto 123-iosios vaistinės vedėju buvo paskirtas provizorius Leonardas Jurgutis. Baigęs 1946 m. Šilalės vidurinę mokyklą, jis tais pačiais metais rudenį pradėjo studijuoti farmaciją Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultete. 1950 metais gavo provizoriaus diplomą ir buvo paskirtas į Šiaulių miesto 314-ąją vaistinę receptaru, vėliau  dirbo Vyriausiosios farmacijos valdybos Šiaulių skyriuje farminspektoriumi.

1953 m. mokėsi Maskvos Farmacijos instituto 5 mėnesių farmacinio darbo organizatorių kursuose, po kurių buvo paskirtas Šiaulių miesto 123-iosios vaistinės vedėju. Jo nuoširdžiu darbu ir rūpesčiu buvo išplėstos vaistinės patalpos, jis kapitališkai suremontavo ir sutvarkė vaistinę, palengvino ir pagerino darbuotojų sąlygas.

Baigusi farmacijos mokslo studijas 1954 metais vaistinėje pradėjo dirbti ir provizorė Antanina Klapšaitė.  

1965 metais provizorius Leonardas Jurgutis (1928–2006) pradėjo dirbti Šiaulių farmacijos laboratorijoje „Galen“  inžinieriumi technologu.

Provizorė Elena Beinoravičiūtė, baigusi 1961 m. Kauno medicinos instituto farmacijos fakultetą. 1965 m. paskirta Šiaulių miesto 123-iosios vaistinės vedėja. Ir dirbo iki 1973 m. Pagrindinis vedėjos ir vaistinės kolektyvo narių rūpestis buvo, kad žmogus iš vaistinės išeitų tik gavęs jam reikalingų vaistų. Kasdieninis kruopštus kolektyvo darbas sėkmingai ugdė pagrindinius ūkinius finansinius rodiklius.

Kalbant apie provizorę E. Beinoravičiūtę negalima pamiršti, kad ji buvo didelė dainos mylėtoja. Ji ir pati visados teigė, kad daina neatskiriama nuo gyvenimo. Su daina ir dirbti lengviau. Už kruopštų atsidavusį darbą apdovanota „Sveikatos apsaugos žymūno“ ženklu, garbės raštais, padėkomis.

Provizorė E. Beinoravičiūtė 1973 m. paskirta naujai steigiamos vaistinės  Nr. 341 vedėja.

1973 metais vadovauti vaistinei paskiriama provizorė Aleksandra Pospielovienė. Ji, 1949 metais baigusi Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Farmacijos skyrių pagal paskyrimą pradėjo dirbti Šiaulių vaistinėje Nr. 123 receptare, vėliau – vedėjo pavaduotoja, nuo 1973 metų – vedėja. Provizorė aktyvi Farmacininkų mokslinės draugijos ir Moterų tarybos narė. Už gerą darbą pažymėta Vyriausiosios farmacijos valdybos (VFV) viršininko ir VFV Šiaulių tarprajoninės kontoros valdytojo įsakymuose. 1977 metais gyvenimo gija dėl ligos nutrūko. Anksti išėjo palikdama kolegas, neįgyvendintus darbus, svajones…

Kaip gimė „Valerijono vaistinė“

1981 m. ant išorinių vaistinės sienų atsirado su valerijono augalu susiję piešiniai, o ant stogo ir kaminų užlipo katinai (autorius Vilius Puronas).

Vaistininkų iniciatyva buvo pakeistas vaistinės pavadinimas į „Valerijono vaistinę“.  

1998 metais Šiauliuose buvo 49 vaistinės ir jų filialai bei dešimt didmeninių vaistų tiekimo įmonių. Šiose vaistinėse  ir tiekimo įmonėse dirbo per 500 darbuotojų, iš jų – per 200 farmacijos specialistų.

1977 metais 123-iajai vaistinei vadovauti paskiriama šios vaistinės vedėjo pavaduotoja provizorė Almyra Girdenienė. 1969 metais baigusi Kauno medicinos instituto Farmacijos fakultetą pagal paskyrimą ji pradėjo dirbti Šiaulių miesto ir rajono centrinėje vaistinėje Nr. 105 receptare. 1973 metais paskirta Šiaulių miesto vaistinės Nr. 123 vedėjo pavaduotoja.

Ji jau daugiau nei 40 metų sėkmingai vadovauja Šiaulių miesto „Valerijono“ vaistinės darbuotojų kolektyvui. A. Girdenienė sumaniai pertvarkė ir suremontavo vaistinės patalpas, kad jos būtų patogios dirbti darbuotojams, įrengė nemažai mažosios priemonių, lengvinančių darbuotojų darbą.

Ji gerai žinoma ir pažįstama, ne tik Šiaulių miesto ir Šiaulių krašto, bet ir Kauno bei Vilniaus farmacininkams.

Provizorė A. Girdenienė palaiko glaudžius ryšius su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto mokslininkais. 2017 metais parodoje „Rinkis prekę lietuvišką – 2017“ „Valerijono“ vaistinėje sukurtas ir pagamintas regeneruojamasis kremas „Razalija“ su hialurono rūgštimi ir kofermentu Q10 tapo parodos laureatu.

2018 metais jubiliejinėje parodoje „Rinkis prekę lietuvišką – 2018“ kiekvienam šiauliečiui gerai žinomos vaistinės „Valerijonas“ gaminama natūralios sudėties kosmetika „Razalija“  apdovanota aukso medaliu. Jį pelnė kartu su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto mokslininkais. Tai jau antrasis toks aukso medalis, skirtas šiai vaistininkų sukurtai ir gaminamai kosmetikai.

„Valerijono“ vaistinės kuriamos kosmetikos gamyboje naudojamos garsių Europos kompanijų gaminami biologiškai aktyvūs ingredientai pažymėti aukšta kokybę patvirtinančiais sertifikatais.

2019 metų pradžioje „Valerijono“ vaistinėje duris atvėrė farmacijos Vaistininkystės visuomeninis muziejus. Tai ketvirtas muziejus Lietuvoje po Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus Kaune, Viekšnių vaistinės muziejaus Mažeikių rajone, „Entafarmos muziejus“ Vilniaus rajone.

Muziejui 175 eksponatus iš savo farmacijos senovinių eksponatų rinkinių padovanojo vaistininkai Antanina ir Liudvikas Rulinskai.

Provizorė A. Girdenienė apdovanota „Sveikatos apsaugos žymūno“ ženklu, jai suteikta aukščiausioji kvalifikacinė kategorija, išrinkta Lietuvos farmacijos sąjungos garbės nare.

2004 m. provizorei buvo suteiktas Nusipelniusio Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojo vardas ir apdovanota Garbės ženklu. Provizorė apdovanota  „Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus“ ženklu „Gloriae Pharmaciae Lithuaniae“  Kauno  Rotušėje 2017 m. šiuo garbingu ženklu apdovanota 10 žymiausių Lietuvos vaistininkų.

Vaistinės darbuotojų kolektyvas prisimena ilgus metus vaistinėje dirbusias provizores: A. Jančauskienę, V. Liukenskienę, A. Švedienę, J. Mašidlauskienę, vaistininko padėjėjas  O. Augustauskaitę, M. Tuzinienę, A. Rumbauskienę, I. Žadeikienę, V. Žiedienę, darbuotojas T. Jovaišaitę, O. Karpavičienę, J. Stungienę, A. Bekerienę, Z. Butienę, A. Bytautienę, R. Kaušienę, A. Laumakienę, T. Morkienę.

2020 09 14 5

„Valerijono“ vaistinės darbuotojai dabar.

Į viršų