Knygos, kaip ir žmonės – gimsta, gyvena ir pagaliau sudūla. Skirtumas tik laikotarpio – vienų puslapius skaitytojai čiužena vos kelerius metus, kitos aktualios būna dešimtmečius.

Vilniuje veikianti leidykla „Versmė“ yra užsibrėžusi labai kilnų tikslą – rengti ir leisti lokalinių monografijų seriją „Lietuvos valsčiai“. Ji taip pat leidžia kitus leidinius.

Pasak leidyklos vadovo Petro Jonušo, leidinys „Lietuvos valsčiai“ – tai daugiatomis leidinys apie Lietuvos miestus ir miestelius, kaimus ir vienkiemius, apie jų apylinkių kraštovaizdžio raidą bei istoriją nuo senųjų priešistorinių laikų iki nūdienos, kovas už Nepriklausomybę. Taip pat apie tradicinę kultūrą, verslus, kalendorinius ir šeimos papročius, bažnyčias, įžymius žmones, tarmių ir vietos šnektų ypatumus, tautosaką, tautines mažumas, jų papročius ir kita.

Kiekvieną serijos monografiją rašo didelis – iki 120 autorių – kolektyvas: žinomi Lietuvos mokslininkai, istorikai, archeologai, kalbininkai, sociologai, geografai, biologai, kraštotyrininkai.

Šiomis dienomis šių eilučių autorius sulaukė tikrai netikėto malonaus siuntinuko – „Versmės“ leidyklos direktorius P. Jonušas dovanojo dviejų tomų monografinį leidinį „Žeimelis“.

Šiame beveik dviejų tūkstančių puslapių leidinyje kruopščiai aprašyta šio Latvijos pasienyje esančio miestelio istorija, minimi čia taikiai gyvenę lietuviai, latviai, rusai, žydai. Daugelis jų nukentėjo nuo nacių, sovietų teroro.

Grįžtu į tolimus 1939 metus, kai į šio miestelio paštą viršininku iš Kelmės buvo paskirtas mano tėvas Jonas Ručinskas, o jo pavaduotoju – žinomo žurnalisto Kęstučio Demskio tėvas. Neišblėso tos ankstyvos vaikystės vaizdai, kaip mes su Kęstučiu noriai nešdavome prie upelio įsikūrusio batsiuvio Juzeliūno dirbtuvėlę klumpes, basutes, nes iš jo nuolat gaudavome latviškų „Gotinia“ saldainių. Tai buvo garsaus muziko ir visuomenės veikėjo Juliaus Juzeliūno tėvas...

Mano tėvui Žeimelyje teko išgyventi didžiuosius valdžių keitimosi sukrėtimus ir palikti vieną kitą pėdsaką, užfiksuotą skurdžiuose to meto archyvuose. Antai skaudžią šypseną sukelia iš pašto departamento skyriams duotas nurodymas, pasikeitus valstybės santvarkai, nedelsiant Lietuvos respublikos prezidento A. Smetonos portretus išimti iš rėmų ir sunaikinti vietoje... Vietoje jų dėti Stalino nuotraukas.

Netoli nuo Žeimelio yra labai gražus miškas. Šalia jo – broliškas 180 Žeimelio žydų kapas. Juos čia sušaudė 1941 metų rugpjūčio 8 dieną. Vedė prie duobės po 3-4 žmones. Leizerį Chaješą sušaudė su senu paltu. Visus nurenginėjo, o jis nesidavė. Taip ir sušaudė.

Baisias nelaimes žeimeliečiams atnešė ir sovietinė okupacija. Ypač tragiškai baigėsi Lietuvos liuteronų bažnyčios veikėjui kunigui Erikui Leijeriui.

Jis dėl atimtos Joniškio bažnyčios parašė
laišką Stalinui. Pasiųstoje telegramoje rašoma: „Jo Prakilnybei SSRS Ministrų Tarybos pirmininkui Stalinui, Maskva 1949 10 11. Be daugelio vietos valdžios atimtų evangelikų liuteronų bažnyčių, šių metų rugsėjo 6 d. nepateisinamu būdu atimta registruota ir veikianti Joniškio bažnyčia, viena iš dviejų tikintiesiems trijų rajonų ribose dar paliktų bažnyčių. Apie tai tuojau buvo pranešta centrinėms įstaigoms Vilniuje, kadangi tuo pažeistos piliečiu teisės, užtikrintos Konstitucijos 95 ir 96 straipsniuose.

Vis dėlto tikintieji evangelikai liuteronai giliai įsitikinę, kad Jūsų prakilnybė nepateisinsite tokio vietos valdžios veiksmo, bet įsakysite atstatyti buvusią padėtį nedelsiant grąžinti Joniškio bažnyčią Konsistorijos žinion. Neabejodamas, kad Jūsų Prakilnybė į tai, kas aukščiau išdėstyta, teiksitės atkreipti savo malonų dėmesį, iš anksto prašau priimti mano gilią padėką.

Kunigas Er. Leijeris, Evangelikų Liuteronų Konsistorijos prezidentas.“

Na ir kas iš to? Vorkutos lageris ir nežinia kur mirtis, kapo vieta nežinoma...

„Žiemgalos“ muziejuje saugomas 1948 m. „Žeimelio valsčiaus buožinių ūkių sąrašas“, patekęs čia atsitiktinai iš kadaise naikinto archyvo. Jis buvo pagrindas valsčiaus ūkininkams netekti Tėvynės. Prie sąrašo tebėra ir dalis valsčiaus „troikos“ pasirašytų ūkių išbuožinimo aktų.

Nenumaldomai bėga metai, skaudžion praeitin nusruveno ir Žeimelio miestelio bei jo apylinkių žmonių tremtys, kitos negandos. Dabar čia įsikūrę paprasti šiuolaikinio kaimo žmonės, tik neužmiršę keliu ir takelių, atvedusių prie ribos, kur sakoma, kad einame į Europą, bet pamirštama, kad nuo amžių gyvename jos centre.

Labai viltingai skamba čia gimusios, čia augusios ir čia šaknis įleidusios Romualdos Ališauskaitės eilėraščiai, paskelbti rinkinėlyje „Vienatvės vaivorykštė“:

Ruduo. Prinokę obuoliai
Ant žemės krenta –
Lyg nugyventi metai,
Ir jauti,
Jog tai, kas buvo,
Jau nesugrąžinsi,
Eini pirmyn lyg tiltu be turėklų,
Bemiegės naktys tampa
Nelauktais svečiais –
Ruduo. Aplink tyla
Ir begalinis vasaros laukimas.