Pakeliui tarp Burano ir Murano salų vandens autobusas vaporetto užsuka kanalu į Torčelo (it. Torcello) salą, esančią maždaug už penkių kilometrų nuo Venecijos. Artėjant prie šios salos iškyla kvadratinis katedros bokštas. Torčelas  – Venecijos užmiestis: rami, retai apgyvendinta ir sekli sala, keli restoranėliai, kavinės, fermos. Labiausiai turistus traukia IX–XI a. statyta Basilica di Santa Maria dell‘Assunta  su įspūdingo grožio XII–XIII a. bizantiško interjero mozaikomis. Aikštėje priešais ją eksponuojami viduramžių artefaktai ir akmeninis sostas „Trono di Attila“, pagal padavimus priklausęs hunų vadui Atilai (406–453 m. po Kr.).         

Mūsų vandens autobusas sustojo prieplaukoje netoli Santa Maria dell‘Assunta. Išlipome apžvalginei ekskursijai po Torčelo salą. Takas veda palei siaurą kanalą, pro gausybę mažyčių tratorijų ir kavinukių link Locanda Cipriani ir jo sodų, laikomų vienu iš gražiausių restoranų visoje Venecijos lagūnoje. Einame palei mažą kanalą, kuris atveda prie tilto be turėklų Ponte del Diavolo. Daug turistų sutraukia šis legendomis apipintas Velnio tiltas. Jis apipintas istorijomis, legendomis ir šiurpiais pasakojimais. Pagal vieną iš legendų, velnias per Kalėdas ateina prie šio tilto juodos katės pavidalu pasiimti pažadėtųjų žmonių sielų.

Pakeliui užsukame į jaukią tradicinę italų užkandinę „Trattoria al Ponte del Diavolo“, kur pusryčiaujame: kava, kiaušiniai, kumpis. Čia galima ir skaniai papietauti. Maistas išties geras. Skoniai švelnūs ir sodrūs. Puiki vieta ir geras laikas atsipalaiduoti, pasinerti į meditaciją. Torčelo sala – išskirtinės ramybės ir tylos vieta lagūnoje, tapusi Venecijos miesto pirmtake. Šią salą buvo pamėgęs ir ją savo akvarelėse įamžino garsus britų politikas, Didžiosios Britanijos premjeras seras Vinstonas Čerčilis (Winston Churchil, 1874–1965) ir ją viename iš savo romanų aprašė žymus amerikiečių  rašytojas Ernestas Hemingvėjus (Ernest Miller Hemingway, 1899–1961).

E. Hemingvėjus Italijoje 1948 m. rudenį kelis mėnesius atostogavo, Venecijos lagūnos vandenyse medžiojo antis, čia būdamas rašė du romanus „Atsisveikinimas su ginklais“ ir „Across the river and into the trees“ („Anapus upės, medžių ūksmėje“). E. Hemingvėjus 1948 m. lapkritį ir gruodį Torčele plaukiojo su gondoljeru gondola po salos kanalus, Venecijos viešbutyje ir Locanda Cipriani restorane linksmai leido laiką išlenkdamas stipraus vietinio gėrimo grapos, rinko medžiagą ir rašė romaną „Across the river and into the trees“. Hemingvėjus mėgo Torčelo salą, buvo nuolatinis Armono Cipriani įkurto Locanda Cipriani baro klientas. Jo knyga puikiai perteikia Venecijos salų ir jūros grožį, vyro ir moters santykius ir jausmus. Tai bene gražiausias Hemingvėjaus romanas apie meilę, kuri užgimė Venecijoje.

E. Hemingvėjus  knygoje „Across the river and into the trees“ apie Torčelo salą rašė:  „Tiesiai priešais mus Torčelas, – parodė pulkininkas. – Ten gyveno žmonės, vestgotų išstumti iš žemyno. Štai jūs matote bažnyčią su kvadratine varpine. Jų buvo trisdešimt tūkstančių, tų žmonių, ir jie pastatė bažnyčią savo Viešpaties garbei ir ten šlovino jį. Paskui, kai bažnyčia jau buvo pastatyta, Silės žiotys užako, o gal koks didelis potvynis pakreipė jos vagą, ir visa žemė, per kurią mes dabar važiavome, buvo užlieta; čia priviso moskitų, ir žmonės ėmė sirgti maliarija. Daug jų išmirė, todėl susirinkę vyresnieji nutarė, kad reikia kraustytis į sveikesnę vietą, kur iš jūros negrėstų pavojus, ir nei vestgotai, nei lombardai, nei kiti plėšikai negalėtų jų užpulti, nes tie plėšikai neturėjo laivyno. O visi Torčelo vyrai buvo puikūs laivininkai. Taigi jie susikrovė savo namų akmenis į baržas, tokias, kokias ką tik matėm, ir pastatė Veneciją.

Tai vyrai iš Torčelo. Atkaklūs jie buvo ir statė labai skoningai. Jie atėjo iš Kaorlės, mažo pakrantės kaimelio. Bet kai vestgotai juos pavergė, visi žmonės – ir miestų, ir kaimų – patraukė paskui Torčelo vyrukus. O vienas iš Torčelo, kuris vežė ginklus į Aleksandriją, surado šventojo Morkaus kūną ir paslėpė, pakišdamas po kiaulių skerdiena, kad jo neužtiktų nekrikštai muitininkai. Tas vyrukas atgabeno šventojo Morkaus palaikus į Veneciją, ir miestas gavo savo patroną, o žmonės pastatė jam katedrą“ (Ernest Hemingway. Anapus upės, medžių ūksmėje. Iš anglų kalbos vertė S. Lomsargytė-Pukienė, Vilnius: leidykla „Žaltvykslė“, 2006, p. 29).

Torčelo muziejaus vidinis kiemelis su varpine, šuliniu ir vyskupo sostu.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Derlingumą simbolizuojanti skulptūra Torčelo saloje.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Jaunavedžių povestuvinė kelionė į Torčelo salą.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Jaunavedžių povestuvinė kelionė į Torčelo alą.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Torčelo salos artefaktai.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.