Ši vasara kitokia nei visos. Vasara, privertusi mus sustoti ir kreipti žvilgsnius ne į tolimus kraštus, o dairytis aplinkui. Sudėtingos situacijos fone galime jaustis įvairiai: skųstis, kad esame riboti ir negalime keliauti, arba plačiai atmerkti akis, atverti sielas ir pamatyti, jog gyvename gražioje šalyje, kurioje dar daug ko nesame matę, pažinę. Galų gale, kad galėtume atsikvėpti ir pailsėti reikia daug mažiau, nei galvojame, įsisukę į savos kasdienybės ratą. Išeiti iš jo, grįžti prie savo esmės, prie šaknų – gali būti pati gražiausia vasaros kelionė.

Leistis į kelionę pėsčiomis nusprendžiame dėl skirtingų priežasčių: norime pabūti vieni, išsilukštenti iš rutinos, pareigų ir titulų, išbandyti fizines jėgas, ištvermę, nugalėti baimę nežinomybei ar vienatvei, pabūti gamtoje, tyloje, išgirsti savo žingsnius...

Galbūt ne visi dar žinome, kad Lietuva jau turi nutiestą ir sužymėtą piligriminį „Camino Lituano“ kelią, nuostabiai tinkantį tokioms kelionėms. Tai 500 km kelias per Lietuvą nuo Latvijos sienos Žagarėje iki pat Lenkijos – Seinų miestelio. Šis kelias suskirstytas etapais ir nėra būtina jį įveikti visą vienu kartu.

130 km nuo Prienų iki Lazdijų per 5 atostogų dienas. Būtent tokią kelionę susiplanavome aš ir mano artimos sielos – Linas ir Virginija. Su Linu pasirinkome keliauti pirmąsias dvi dienas, o su Virginija – tris likusias. Kartu nueitas kelias – tai graži dovana vienas kitam. Tai bendros patirtys, akimirkos, kurios dar ilgai šildys prisiminimais susitikus.

Kelyje mes iš naujo atrandame ne tik save, bet ir vienas kitą.

Kiekvieną įveiktą kelio etapą pažymime antspaudu Piligrimo pase. Jį galima gauti bažnyčioje, informacijos centre arba tiesiog nakvynės vietoje.
Autorės nuotr.

1 diena. Prienai-Punia, 26 km
Mūsų su Linu kelionė prasideda Prienuose. Miško apsuptu Žvėrinčiaus taku su gausia uodų palyda pasiekiame Birštoną. Nusimetame kuprines, nusispiriam batus. Įrėplioju į basakojų taką, tarsi priimti krikštą kojoms, kad sveikos ir stiprios neštų visą šį kelią. Įbrendu į fontaną ir prisėdusi ant atbrailos pajuntu... dabar jau visa širdimi esu įšventinta į pasaulio Valkatas. Ši mintis suteikia begalinį laisvės pojūtį, plati šypsena skrenda pavėjui... Nežinau, ar įmanoma didesnė laisvė, kai niekur nereikia skubėti, kai tampa nesvarbu, kur esi ir netgi – kas esi. Kai kuprinėje tik keletas daiktų ir truputis maisto. Jauti vien tik ramybę, nes žinai, kad tau visko pakaks.

Pusryčiauti nusprendžiame Birštone, ant Vytauto kalno. Kai pasiduodi keliui, visos tavo nuostatos, žinojimas, kas tau patinka ar nepatinka, ką mėgsti ar ne, lieka kažkur anapus. Kelyje dalykus atrandi iš naujo. Pamatai iš kito kampo. Ragauji naujais receptoriais.

Kai pirkome kelionei ispanišką dešrą, sakiau, kad šios aš tikrai nemėgstu, nevalgysiu, imki tik sau. Gerai, kad Linas sau paėmė dvi... Nes man tai buvo patys skaniausi pusryčiai ant pasaulio krašto po baltu debesies sparnu. Tą dešrą valgėm dar dvi dienas ir vis aikčiojau, kokio nuostabaus skonio ji yra!

Skaniausias kelio desertas – ledai. Tai daiktas, dėl kurio verta nueiti 15 kilometrų, o kartais ir visus 30. Nes tik tiek nuėjus galima rasti mažą kaimelio parduotuvę. Ledai yra labai stiprus motyvatorius. Visai kaip vaikystėje, kai laukdavai 15 km eilėje prie kioskelio tos savo ypatingos porcijos. Atrodo, kad ir dabar ragaudama vėl esu tas pats vaikas...

Dzūkija – kalnų ir kalvelių kraštas. Kelias kalneliais ima barstytis jau už Nemajūnų. Pradžiai protarpiais vienas kitas pasirodo, o toliau jau susiraito kaip didelės bangos jūroje. Leidiesi nuo vieno kalnelio žemyn, o akys jau matuoja sekantį.

Sustok, pabūk dabar, pajusk, kaip lengva, ir neskubėk būti ten, kur tavęs dar nėra.

Keliautojui pėsčiomis svarbu turėti patogią kuprinę. Ne tik turėti, bet ir išmokti jos gerumus naudoti. Suveržti juosmens dirželius, svorį atiduoti klubams ir atlaisvinti pečius – taip pailsi nugara. O vėliau atvirkščiai, leisti klubams atsikvėpti.

Ir visgi... keliaudamas pėsčiomis kaip niekur kitur pajunti kuprinės svorį. Kelyje mokomės nešti kuo mažiau, atsisakyti visko, kas sveria per daug. Daiktų, slegiančių jausmų, nuoskaudų ir visų kitų nereikalingų rakandų. Jie atima jėgas, sekina energiją. Palikim.

Punioje mus pasitinka miela svečių namų šeimininkė. Turime švarią lovą ir šiltą vakarienę. Vyno taurę. Ir vienas kitą. Tai yra labai daug.

Dzūkijos kalneliai. Kyli ir vėl leidiesi... visai kaip gyvenime.

2 diena. Punia-Alytus, 30 km

Jau iš vakaro žadėjo, kad kitą dieną visoje Lietuvoje verks dangus. Šimtas procentų, kad verks – taip rodė visos orų prognozių programėlės.

Lietpalčius krauname kuprinės viršuje, padėkojame namams už svetingą nakvynę ir iškeliaujame...

Kelyje nė lašo. Debesys plaukia gumulais, bet nepratrūksta, ryžtingai laikosi. Džiaugiamės viskuo pakelyje. Net karvėmis, kurios lydi mus žvilgsniu švelniai gromuliuodamos savuosius pusryčius. Einame per sodus, vėl kalnas po kalno, delnas delne, debesys kaupiasi gerklėje. Šiandien mes atsisveikinsime. Nė lašo lietaus. Tik spaudžia viduje. Tik debesys... debesys...

Mūsų vėl laukia skaniausi pietūs Žemėje. Prieš išeidami į kelią, savaitgalį praleidome sanatorijoje, kur pietų metu mūsų laukdavo stalai nukrauti taip, kad nė pats nežinai, ko nori. Kelyje viskas aišku. Noriu vėl tos dešros. Tiesą sakant, nieko labai jau daug ir neturime. Bet mums atrodo atvirkščiai. Turime dešrą, duonos, porą pomidorų... keletą sausainių ir šaukštą medaus. Argi ne puota?

Alytus pasitinka liūdnas. Norisi, kad pagaliau dangus išsiverktų, palengvėtų. Ir tada prapliumpa: nevaldomai, plačiai, be pabaigos, krūpčioja pečiai... Lydžiu Liną iki autobusų stoties, liūdnas ne tik dangus. Mūsų kelionė baigėsi per greitai. Branginame kiekvieną kilometrą iki pat kelio pabaigos. Tai mūsų. Mus suartinusios patirtys ir akimirkos. Esame dėkingi Gyvenimui, kad turime vienas kitą.

Lietus ir liūdesys – tai kelio dalis. Ir nereikia slėptis. Po lietaus saulės šviesa tik dar labiau viską nuskaidrina.

Nuo stoties iki mano nakvynės vietos – 5 kilometrai. Lietus merkia kiaurai. Einu viena miestu, kurio nepažįstu, laisva lietis lietumi, nutekėti upeliais gatvėmis.

Nakvynės namuose  – viena. Neturiu knygos, nebendrauju telefonu. Tik arbata, sumuštinis, sienos ir tyla. Girdžiu save. Nepamenu, kada taip buvau svetimame mieste. Viena ir... saugi. Stumdau mintis lyg debesėlius, esu jų piemuo. Galiu galvoti, ką noriu, atsiminti, svajoti...

Atokvėpis. Pasišiaušusi vasara laukuose vartosi kūliais...

3 diena. Alytus-Miroslavas, 23 km

Rytas nušviestas saulės. Šviesu ir mano viduje, nes šiandien laukiu Virginijos. Mudvi sutariame susitikti Alytaus miesto sode prie fontano. Laukia trys dienos gilumos, atvirumo, pokalbių, emocijų... tylos... ir šilumos.

Pirmiausia, ką darome po to, kai šiltai apsikabiname, – geriame kavą. Susijungiame vienoje akimirkoje. Tos pauzės gurkšnojant, tyla, kurioje aromatas, skonis ir jausmai susilieja į vieną upę. Skalauja minčių krantus, skleidžiasi pokalbis. Mes esame vienas šaltinis. Laukinis. Tekame, žvelgdamos į fontano purslus, odą glosto dar gaivi ryto saulė.

Iškeliaujame. Pirma kelio dalis vingiuoja Vidzgirio mišku. Kokia nuostabiai graži ir kokia giliai giliai liūdna vieta. Tarp kalvelių barstosi sulaužyta Dovydo žvaigždė – paminklai žuvusiems žydams. Mintis lyg adata duria: ką matė ir girdėjo šie medžiai, sugėrė į savo kamienus, šaknis ir kokiomis istorijomis kiekvieną pavasarį maitina savo pumpurus. Viršūnėmis linguoja liūdna švelni pasaka...

Išėjusios iš miško stabtelime pramogų parko erdvėje, „Tarzanijoje“. Žinoma, kad kavos. Ir dar šaltibarščių... ir dar blynelių su varške. Virginija sako, kad šaltibarščiai nelabai vykę, bet ji pirma diena kelyje. O aš jau trečia, tad mano skonio receptoriai viską daugina iš trijų ir man viskas skaniau trigubai.

Kelias išeina iš miško ir veda pro kaimus ir sodybas. Vasara virsta šiaudų kūliais laukuose, kabo prisirpusių kriaušių kekėmis, o mes prisimenam savo pasivaikščiojimą pavasarį, kai laukinė kriaušė dar tik žydėjo. Jauna, graži ir nerūpestinga. Dabar jau subrendusi ir sultinga. Pasirengusi dalytis tuo, ką subrandino. Toks yra gyvybės ciklas. Jis – kiekviename iš mūsų. Galvoju, kuriame jo etape esu aš pati... laukinė kriaušė.

Priekyje jau stiebiasi Miroslavo bažnyčios bokštai. Mūsų nakvynė numatyta klebonijoje. Gauname jaukų kambarėlį, tarpduryje užkalbiname ir patį kleboną Miroslavą. Taip kalbamės jau gerą valandą. Geriame šio miestelio aktualijas ir rūpesčius, bažnyčios gyvenimo rutiną ir taisykles, baisu net pasijudinti iš šito tarpdurio, kad tik nenutrūktų įdomus pokalbis. Ragaujame jį kaip sultingą laukinę kriaušę...

Vakarą leidžiame bažnyčios šventoriuje. Įsitaisome žolėje ant kalnelio, atgręžiame veidus saulėlydžiui. Viskas taip jauku ir paprasta. Pokalbiui nėra pabaigos. Saulė leidžiasi mūsų akyse ir lūpose. Visur aplink – vien tik šventovė. Ramybė ir vakaras.

Užmiegame prisipildžiusios dienos įspūdžių. Atrodo, nieko ypatingo nenutiko, o tiek jausmų viduje. Esame čia, Miroslavo bažnyčios klebonijoje. Vietoje, kurioje niekada neatsidurtume. Jeigu ne tas pirmas žingsnis iš namų.

Laukinė kriaušė - pasirengusi dalytis tuo, ką subrandino. Toks gyvybės ciklas. Galvoju, kuriame jo etape esu aš pati. Autorės nuotr.

4 diena. Miroslavas-Meteliai, 22 km

Akis pramerkiame Dievo užantyje – kokia jauki ir rami naktis! Kraunamės savo „namus“, tempsime šiandien juos iki Metelių. Bet prieš tai, aišku, kava. Kelionėje jau gerokai pavargusį saldainį padalijame į mažus gabalėlius... Ir turbūt šiame veiksme slepiasi koks magiškas burtas, nes tas gabalėlis kaip niekad skaniai tirpsta burnoje. Mažuose dalykuose telpa tiek daug. Mėgaujamės rytiniu ritualu tyliai žvelgdamos į bažnyčios bokštus.

Išeiname smagiai nusiteikusios gražiausiai kelionės daliai, žemėlapis rodo, kad bus daug miško ir eisime ežero pakrante. Net saldu nuo minčių, o gal nuo to užburto saldainio gabalėlio. Žemėlapis meluoja. Einame dulkėtu keliu ir ežeriuką galime tik nujausti kažkur už medžių kairėje. Žadėtasis miškas virsta į kelią plentu visiškoje atokaitoje. Šią kelio dalį mus gaubia kantri kantri tyla... Siaubingai karšta.

Pakely graužiame kukurūzų burbuoles ir kriaušes. Virginija savo ir taip nelengvus namus papildo krepšeliu kriaušių dukrai. Juk ypatingos – iš kelio, iš laukinės Dzūkijos. Neatkalbinėju, man irgi atrodo, kad mintis labai graži. Matyt, kalta saulė...

Kelio viduryje mums žada parduotuvę. Atstumą iki jos skaičiuojame katinais. Jų kaip niekad daug šiandien kelyje. Aštuoni katinai iki parduotuvės, kuri... uždaryta! Ir vėl tie neišsipildę pažadai. Nosys nukabintos iki kelių. Ir jeigu ne vietinis senelis, pamokęs, kad atėjus į kaimo parduotuvę reikia skambinti durų skambučiu kaip į svečius, būtume likusios be ledų!!!

Nusileidus nuo Papėčių piliakalnio žvyrkeliu, Virginija prisimena, kad Dzūkijoje reikia ieškoti titnago. Man tai skamba taip pat egzotiškai, kaip ir laukinės kelio kriaušės, ir aš entuziastingai prikraunu kuprinės kišenę titnago gabalų. Parnešiu sūnui lauktuvių. Dar Linui... Daužome titnagą, bandydamos įskelti ugnį. Kiekviena žiežirba palydima šūksniu, uostome akmenis, traukiame į save dūmų kvapą, pačios lyg vaikai. Iš tiesų tai juk dėl savęs nešame ir laukines kriaušes, ir titnagą. Taip mes jaučiame gyvenimą. Paverčiame jo mažas detales ypatingomis. Apipiname jausmais ir istorijomis...

O toliau mus pasitinka toji tylioji atokaita plentu. Kur buvo žadėtas miškas. Šliaužiame kaip sraigės, įjungusios penktą pavarą. Ir krentame išvargusios kone ant kelio į medžio pavėsį. Iš sodybos išlenda linksmas seneliukas. Daug juokiasi. Išsiskyręs. Žmona suvalkietė, todėl nesuėjo. Bet ne vienišas, yra šuniukas, katukė... Imkit obuolių. Labai mažai pasiėmėt. Imkit daug! Taip. Šalia kriaušių ir titnago puikiai tilps dar ir daug obuolių. Senelis palydi mus šypsena ir palinki visada būti linksmoms. Nešamės šį susitikimą kaip gražią lauktuvę, kuri nieko nesveria.

Pagaliau pasiekiame Metelius, slenkame iki nakvynės vietos ir toks baisiai didelis mums atrodo šitas miestas, kokia ilga jo pagrindinė gatvė – galo nematyti. Šliaužiame kaip sraigės, antra pavara...

Meteliai įsikūrę ypatingoje vietoje – tarp dviejų ežerų. Vienoje pusėje – Dusia, kitoje – Metelys. Bet šitam romantiškų pakrančių miestelyje mudvi pasirenkame suoliuką priešais parduotuvę. O gal ne mes renkamės, galbūt istorijos mūsų viduje renkasi vietą ir laiką, kada turi būti papasakotos ir išgirstos. Pokalbiams pati gražiausia vieta yra čia, o tinkamiausias laikas – dabar. Būname, ilgai, kiek tik norisi... Gęsta diena.

Nusiperkame 10 kiaušinių. Po 2 vakarienei. Po 1 pusryčiams, po 2 rytojaus pietums. Štai kur prireikia matematikos. Ir visai ne iš taupumo. Mes netaupome gyvenimui. Abi tokios esame, siaubingai netaupios... Bet šį kartą abi nusprendžiame, kad visko pakanka.

2 kiaušiniai ant Dusios ežero kranto. Vakarieniaujame. Šalimais supasi valtis, stikliniu ežero paviršiumi slysta gulbės. Viduje tirpsta gerumas, širdies kamputyje švelniai sūpuojasi laimė...

Besileidžiančios saulės atspindžiai nudažo ir mūsų sielas - akimirka, kada nieko netrūksta. Ramuma.

5 diena. Meteliai-Lazdijai, 30 km

Kylame anksti, kelio daug, o žada labai karštą dieną. Prisiminus vakar dienos nuovargį ir karštį beveik norisi tiesiog teleportuotis į Lazdijus. Norime ten ateiti anksčiau, kad liktų laiko pabūti kartu paskutiniame kelionės taške. Į kelią išlydi kamienu krebždantis voveriukas ir ežere miegančios jachtos...

Šiandien kaip niekad puola sparvos. Spiečiais. Turime nuolat mojuoti rankomis. Pirmąją kelio dalį stipriai darbuojamės, kol pasiekiame vidury laukų ant ežero kranto rymančią koplyčią. Galvoju apie tai, kad jei ne tas pirmas žingsnis iš namų, niekada nesurasčiau, ko neieškojusi. Nežinomas kelias mus nuolat stebina netikėtumais. Nustebdami mes nesustojame pažinti ir augti. Kaip vaikai išplėstomis akimis.

Neriame į laukinę pamiškę. Aplink neįžengiami brūzgynai ir taip trokštamas pavėsis. Virginija džiūgauja, atsigauna jos laukinė dvasia, o manoji, matyt, sukepė saulėje. Taip puola uodai, kad iš piktumo padidinu tempą ir skuodžiu neatsigręždama, draugė lieka užnugary, o aš... staiga sustoju it įbesta. Priešais mane kelią kerta šernų šeimyna. Vienas, du, trys, keturi... Sulinksta kojos, bėgu pas Virginiją, šnabždu, kas vyksta... Gavau šiandien gražiausią dovaną. Lyg atsiprašymą už sugeltas kojas tankmė man padovanojo šernus. Dar kurį laiką kojos it guminės – ar iš baimės, ar iš laimės, pati nesuprantu.

Pietums – du kiaušiniai, pomidoras ir, koks stebuklas, prieiname parduotuvę! Perkame skardinę tuno aliejuje, apklojame popierine servetėle, uždegame ir... turime šilto maisto. Nuostabus, su dūmo kvapu. Tai dar vienas kelionių atradimas – šitokiu būdu šildomas tunas. Valgome ir stebime, kaip lizde virš mūsų galvų pietauja gandrų šeimyna. Mama atryja maistą, gandriukai pešasi... Skanaus!

Kelias palaukėmis, ant kalno klykauja gervių pora, pievoje stebime stirnas... Visa tai matyti yra neapsakomas džiaugsmas. Tomis akimirkomis pamiršti viską pasaulyje.

Pasiekiame Lazdijus – galutinį mūsų kelionės tašką. Ant galvų dedamės ąžuolo vainikus, žengiame į miesto aikštę, o ten mus pasitinka minia žmonių... Oi, kokios sutiktuvės! Juokiamės. Pataikėme sugrįžti, kai miestas švenčia abiturientų išleistuves. Miesto aikštėje sukasi tik tik išsiskleidę pumpurai, vaikai-nebe vaikai. Lengvumas, trapumas, grožis. Graudinamės ir visai dėl to ne gėda.

Sukirtusios po didelį kepsnį nešam pilvelius į Lazdijų autobusų stotį. Gera, kad galime grįžti kartu... paskutinis šios kelionės apsikabinimas. Visa, kas kartu patirta, plevena ore tarp mūsų ir įvardyti žodžiais šią akimirką nieko nereikia.

Tikriausiai prie šio Lazdijų miesto ženklo nusifotografuoja kiekvienas einantis "Camino Lituano" keliu.

Kelias – tai vedlys ir mokytojas, psichologas ir mūsų sielos atspindys. Kiekvieno mūsų viduje gyvena nuoga laukinė dvasia, tik truputį primiršta rutinoje, truputį apdulkėjusi... Žingsniuodami nutrepsime dulkes nuo Esmės, kuri vadinasi Paprastumas. Susiliedami su akimirka pajuntame turintys viską, ko reikia. Apima toks didelis  Pakankamumas, kad atrodo, jog sprogsi iš vidaus.

Šio jausmo išsiilgę mes leidžiamės į kelią, jo vedini ir pareiname namo.

Aš tokia maža, o ji tokia didelė. Turbūt jau šimtametė drebulė. Iš prigimties visa trapi ir virpanti, o radusi savyje drąsos, pasiekia dangų.