facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

(Tęsinys)                                                                                                                       
Pirmoji lietuviško kapitalo spaustuvė Šiauliuose
Paskelbus Lietuvoje nepriklausomybę, iš pradžių Šiauliuose įkurtų pirmųjų spaustuvių savininkai buvo kitataučiai. Bene pirmąkart lietuviško kapitalo spaustuvės klausimas buvo iškeltas 1920 m. pradžioje Šiauliuose leidžiamame „Sietyno“ žurnale. K. Bielinis straipsnyje „Kurkime savo spaustuvę“ rašė, kad  norint palengvinti „Sietyno“ leidimą, reikia įsigyti spaustuvę. Jis pabrėžė, kad „turime suorganizuoti Šiauliuose kooperacijos pamatais gerą savo spaustuvę“ (Kurkime savo spaustuvę. „Sietynas“, 1920 vasario 8 d., nr. 3, p. 1–2. Pasirašo K. B–nis).

Ši sumanymą po trejų metų realizavo aušrininkas, visuomenės veikėjas ir spaudos darbuotojas dr. Jonas Šliūpas (1861–1944). Jis kaip giminaitis buvo dalinis Martyno Yčo spaustuvės Biržuose savininkas. Iki J. Šliūpui 1923 m. atvykstant į Šiaulius, mieste lietuviškų spaustuvių nebuvo. Norėdamas propaguoti lietuvišką spaudą ir knygą Lietuvoje, jis 1923 m. nutarė čia įsteigti spaustuvę. 1923 m. rugsėjo 1 d. iš Biržų į Šiaulius atgabeno kai kurių Biržų spaustuvės įrenginių. Be to, dar nupirko dvi plokščiaspaudes ir dvi tiglines spausdinimo mašinas, mašiną popieriui pjaustyti ir segti.

„Titnago“ spaustuvė, stereotipija, knygrišykla ir antspaudų dirbtuvė (1923–1941 m. iki 2020 liepos 31 d.) Pasitikėjimo bendrovės „Titnagas“ kapitalas: 100 tūkst. Lt (iš jų 70 tūkst. Lt Jono Šliūpo, 20 tūkst. Lt  Jurgio Aleknos ir 10 tūkst. Martyno Yčo). Oficialiuose dokumentuose bendrovės savininku buvo laikomas J. Šliūpas.  

Spaudoje ir įvairioje literatūroje nurodomos skirtingos „Titnago“ spaustuvės įsteigimo ir įregistravimo datos (1923 m. liepos 25 d., 1923 m. rugsėjo 15 d., 1923 m. spalio 24 d., 1923 m. lapkričio 1 d., 1923 m. gruodžio 10 d. ir kt.).

Autoriaus nuomone, galima nurodyti šias dvi pagrindines šios spaustuvės atidarymo ir įsteigimo datas: pirmą – 1923 m. rugsėjo 1 d. (šią datą nurodo pats dr. J. Šliūpas ir muziejininkas V. Vaitekūnas) „Titnago“ spaustuvė buvo atidaryta, antrą kartą – 1923 m. gruodžio 29 d., kai Lietuvos finansų, prekybos ir pramonės ministerija oficialiai patvirtino leidimą įsteigti Šiauliuose „Titnago“ spaustuvę. Šių datų pagrįstumą patvirtina ir įvykių seka įsteigiant, įregistruojant ir gaunant leidimą atidaryti „Titnago“ spaustuvę.

1923 m. rugsėjo 1 d. J. Šliūpas paskelbė atidarąs mieste „Titnago“ spaustuvę ir antspaudų dirbtuvę. 1923 m. spalio 16 d. Šliūpas raštu kreipėsi į Šiaulių miesto tarybos atstatymo komisiją, prašydamas leisti atidaryti spaustuvę. 1923 m. spalio 24 d. ši komisija davė sutikimą dr. J. Šliūpui įsteigti Šiauliuose, Bažnyčios gatvėje, spaustuvę ir pateikė šį sprendimą tvirtinti Prekybos ir pramonės departamentui. 1923 m. gruodžio 10 d. Šiaulių miesto burmistras K. Ubeika pasirašė leidimą atidaryti  „Titnago“ spaustuvę. 1923 m. gruodžio 29 d. Finansų, prekybos ir pramonės ministerija  leido Šliūpui įsteigti „Titnago“ spaustuvę.  

Dr. J. Šliūpas savo prisiminimuose apie „Titnago“ spaustuvės įkūrimą rašė: „1923 m. Lietuvoje nedaug spaustuvių buvo lietuvių rankose, ir galima buvo prisibijoti, kad lietuvių spauda pateks svetimon įtakon. Man tas reikalas labai rūpėjo, todėl sumaniau įsteigti Šiauliuose spaustuvę. Prie to sumanymo realizavimo prikalbinau p. M. Yčą (10 000 litų) ir gyd. J. Alekną (20 000 litų), aš gi pats įnešiau 70 000 litų. Padarėme pasitikėjimo bendrovę be raštų: man pavesta spaustuvės priežiūra. Spaustuvei duotas vardas „Titnagas“. Kad spaustuvė būtų pavyzdinga, pakviečiau iš Karaliaučiaus p. Kiuną vedėju, gan brangią algą mokėdamas, na, betgi parodoje spaustuvė yra gavusi diplomą su aukso medaliu“ (Būtėnas J. Aušrininkas dr. Jonas Šliūpas, Vilnius: „Žara“, 2004, p. 203–204).

„Titnago“ spaustuvė įsikūrė Lietuvos prekybos ir pramonės banko rūsyje, Bažnyčios (dab. Vasario 16-osios) gatvėje 1. To paties namo antrajame aukšte įsikūrė ir  pats savininkas J. Šliūpas su šeima. 1924 m. pakeitus Bažnyčios gatvės numeraciją, „Titnago“ spaustuvės pastatui vietoj 1-ojo buvo suteiktas 58 numeris. 1933 m. šios gatvės pavadinimas buvo pakeistas į S. Dariaus ir S. Girėno. Nuo 1933 m. spaustuvės „Titnagas“ ir antspaudų dirbtuvės adresas – S. Dariaus ir S. Girėno g. 52. Sovietmečiu nuo 1948 m. ši gatvė buvo pavadinta Gegužės Pirmosios g. Nuo 1989 m. ši gatvė vadinama Vasario 16-osios (LCVA, f. 391, ap. 2, b. 2118, lp. 92; Baristaitė R. Centrinės Šiaulių miesto dalies gatvių ir jų pavadinimų  raida. // Šiaulių „Aušros“ muziejaus metraštis 1992–2004, Šiauliai „Aušros“ muziejus, 2008, p. 54–55). Dabar  „Titnago“ spaustuvė įsikūrusi Vasario 16-osios gatvėje 52 numeriu pažymėtame pastate ir veikė iki 2020 m. liepos 31 d.

Muziejininkas V. Vaitekūnas (1908–1987) apie „Titnago“ spaustuvės įkūrimą, rašė: „Lietuvos pilietis, medicinos daktaras Jonas Šliūpas savo 1923. X. 16 d. raštu prašė Šiaulių miesto atstatymo komisiją leisti jam atidaryti Šiaulių mieste spaustuvę „Titnagas“, pridėdamas tris plano egzempliorius, pagamintus inž. Karolio Reisono 29. IX. 1923. Pridėtoje anketoje d-ras J. Šliūpas suteikė ir pirmąsias žinias apie savo spaustuvę: mašinų supirkimas kainavęs 75 000 litų, spaustuvė nesusieta su jokiomis firmomis, įkūrimo data 1. XI. 1923, spaustuvės adresas: Š., Bažnyčios g. Nr. 1, ties rinka, 1 km nuo gelžkelio stoties, spaustuvės tarnautojų 1, darbininkų vyrų 4, darbininkių moterų 2, nepilnamečių 3, trobesys priklauso Lietuvos prekybos ir pramonės bankui, statytas iš plytų, skarda dengtas. Spaustuvė randasi 2-jų aukštų namo sklepe, spaustuvės butų įtalpa 410 kubinių metrų, spaustuvės skyriai: mašinų (presai, popieriaus pjaustymo mašinos ir kt.), zeceriavimo skyr., popieriaus sandėlis. Spaustuvėje trys elektros motorai spausdinimo mašinoms. Jeigu bus užsakymų, spaustuvė veiksianti ištisus metus. Popierius perkamas iš Kauno, tačiau kiek jo bus per metus suvartojama, sunku iš anksto įspėti. Plano eksplikacijoje išvardinta ir spaustuvės technika (...)“ (Būtėnas J. Aušrininkas dr. Jonas Šliūpas, p. 204).

Dr. J. Šliūpas „Titnagui“ nupirko dvi plokščiaspaudes, dvi tiglines spaudos („Victoria“, „Kositios“, „Hassfeld“, „Heidelberg“)  ir popieriaus pjovimo bei siuvimo mašinas. 1923 m. iš Karaliaučiaus ir Tilžės pasikvietė spaustuvininkus vokiečius, vedėju paskyrė Erichą Kiuną (Kuhn), rinkyklos brigadininku – Konradą Vitskę (Witske), rinkėju – Paulių Radšeitą (Radscheit). Vokiečiai sumontavo ir suderino spausdinimo mašinas, spaustuvė greitai buvo paleista į darbą. Ji pasižymėjo atliekamų darbų kokybe.

Vokiečių spaustuvininkai taip pat apmokė vietinius lietuvius darbininkus. Dirbti spaustuvininkais buvo priimta ir šiauliečių, kurie šio amato išmoko per metus. 1923 m.  „Titnage“ dirbo 1 tarnautojas, 6 darbininkai ir 3 mokiniai (LCVA. F. 388, ap. 2a, b. 301). Spaustuvininkai – V. Bilvinas, J. Breslauskas, J. Gužauskas, V. Kurklenytė, M. Poderis, B. Naudžiūnas ir kt.

Spaustuvėje darbo sąlygos buvo nelengvos. Buvęs spaustuvininkas Bronius Naudžiūnas apie „Titnage“ darbo sąlygas pasakojo: „Rūsyje dr. J. Šliūpas, grįžęs iš Amerikos, įrengė savo spaustuvę. Čia aš mokiausi ir dirbau raidžių rinkėju. O darbo sąlygos rūsyje buvo daugiau negu blogos: žiemą sienos apšerkšnijusios, nuo šalčio sugrubdavo pirštai, dieną – naktį elektros šviesa, švino dulkės, žibalo kvapas, bloga ventiliacija.

(...) Tuo metu „Titnago“ vedėju buvo savininko atvežtas iš Rytprūsių vokietis E. Kiunas. Vėliau pastarasis pagalbininku sau išsikvietė K. Vitskę. Jie įvedė kareivinių drausmę. Klausyti reikėjo, nes priešingu atveju galėjai netekti darbo.

Po darbo mokiniai šluodavo spaustuvės patalpas. O mokytis amato reikėjo trejus metus, ir tik įžengęs į ketvirtuosius, tapęs meistru, išsivaduodavo nuo šluotos“ (Naudžiūnas  B. Laiko uždangą praskleidus. Iš atsiminimų. „Raudonoji vėliava“, 1970 rugsėjo 26, p. 2, 4).

Šias nelengvas darbo sąlygas dr. J. Šliūpas kompensuodavo mokėdamas gerą atlyginimą. Spaustuvės darbininkų visuomet buvo apie 8–10. Į „Titnago“ spaustuvininkus kitų miesto fabrikų darbininkai žiūrėdavo su pagarba ir pavydu. Mat šie buvo labiau išprusę ir daugiau uždirbdavo. „Titnago“ darbininkai labai brangino savo darbą, gerai dirbti jiems buvo būtinybė, nes už spaustuvės vartų siautėjo nedarbas. Pats dr. J. Šliūpas su savo darbininkais buvo malonus, demokratiškas.

Kartą spausdindamas vertybinius popierius „Titnagas“ susidūrė su techninėmis problemomis. Norėdami gerai atlikti užsakymą „Titnago“ spaustuvės vadovai pasikvietė į pagalbą Florijoną Živolinską, tuomet dirbusį „Grafikos“ spaustuvėje. Jo darbu užsakovai liko patenkinti, dr. J. Šliūpas pakvietė jį dirbti  „Titnage“.

Nors spaustuvėje iš pradžių nebuvo litografijos, tačiau jau pačiais pirmaisiais savo darbo metais F. Živolinskas linoleume taip meistriškai išraižydavo reikiamą piešinį, kad formą su linoleumu įtvirtinus spausdinimo mašinoje, atspaudai išeidavo kelių spalvų, beje, nė kiek ne blogesni nei litografijos būdu. Jis buvo vienas geriausių to meto specialistų Šiauliuose, sugebantis puikiai išraižyti vinjetes, užsklandas, įvairius piešinius linoleume, litografijas akmenyse. Jo dėka žymiai pagerėjo spausdinamų knygų, brošiūrų, kitų spaudos leidinių kokybė ir išvaizda. Meilę spaustuvininko profesijai jis perdavė ir savo sūnui Leonardui, vėliau taip pat dirbusiam spaustuvininku  „Titnage“.

1927 m. pirmame pusmetyje „Titnago“ spaustuvėje dirbo 1 tarnautojas, 10 darbininkų ir 2 mokiniai, 1927 m. antrąjį pusmeį – 1 tarnautojas, 13 darbininkų ir 2 mokiniai. Vedėju buvo vokietis E. Kiunas, spaustuvininkai: K. Vitskė, A. Bačiauskas, M. Bytautienė, J. Breslauskas, Z. Jaloveckas, E. Juozapaitytė, V. Kurklenytė, S. Gužinskas, F. Živolinskas, L. Živolinskas ir kt.

Nuo 1929 iki 1944 m. „Titnago“ spaustuvės vedėju buvo  Aleksandras Jakubauskas (g. 1875-10-30). Jo pastangomis pagerėjo spaustuvės techninė bazė, spaudos leidinių spausdinimo kokybė. 1930 m. „Titnago“ spaustuvė išleido gausiai iliustruotą ir spalvotą katalogą „Raidžių ir ornamentų pavyzdžiai“, skirtą užsakovui norinčiam pasirinkti ką spausdinti. Jame buvo pateikti šioje spaustuvėje naudojami šriftai, ornamentai, fonai, antspaudų ir klišių formos, įvairūs spaudos ženklai, tekstų, vizitinių kortelių ir receptų bei kitų spaudinių pavyzdžiai (Šiauliai: „Titnago“ [leid. ir] sp., 28 lp. Tekstas vienoje lapo pusėje).

Savo dokumentus ir raštus „Titnago“ spaustuvė žymėjo dviejų eilučių neapibrėžtu spaudu su įvairaus dydžio įrašu: „SPAUSTUVĖ  „TITNAGAS“ / Šiauliai, Bažnyčios g. 58“ ir vertikaliu ovalo formos ženklu, kuriame pavaizduotas presas, o apačioje užrašas „TITNAGAS“.

Dr. Jonas Šliūpas ir „Titnago“ spaustuvė
Dr. J. Šliūpas iš savo spaustuvės Šiauliuose nesiekė didelio pelno, bet turėjo tikslą sudaryti bazę kultūros vertybei – knygoms, laikraščiams ir kitiems spaudos leidiniams spausdinti. Be knygų, laikraščių, įvairių spaudinių, „Titnage“ dar buvo atliekami antspaudų gamybos, knygų įrišimo ir stereotipijos darbai.

„Titnago“ spaudiniai pasižymėjo labai gera kokybe ir 1926 m. vasarą spaustuvė buvo apdovanota Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodoje aukso medaliu ir diplomu.

„Titnago“ spaustuvėje 1923 m. gruodžio 1 d. buvo pradėtas spausdinti laikraštis „Šiaulių naujienos“. Taip pat čia buvo spausdinamas laikraštis „Laisvoji mintis“, žurnalas „Varpai“, vaikams – „Čiulbuonėlis“, „Vyturėlis“ ir kt. Pastarojo leidėjas buvo Raudonojo Kryžiaus draugija, o redaktorius dr. J. Šliūpo brolis Rokas Šliūpas (1865–1959).

1920 m. lapkričio 26 d. Šiauliuose įkurta spaudos leidimo ir kultūros bendrovė „Kultūra“ (1920–1927 m.) išleido apie 150 knygų, iš jų 66 leidiniai buvo populiarinti mokslui. Šiuos leidinius daugiausia spausdino „Titnago“ spaustuvė. 1927–1940 m. „Kultūros“ bendrovės veiklą tęsė Kultūros švietimo draugija, ji 1928–1940 m. išleido 18 knygų. L. Jakavičiaus knygynas „Lietuva“ nuo 1923 m. „Titnago“ spaustuvėje spausdino knygeles, kalendorius, sapnininkus ir kt.

„Titnago“ spaustuvėje buvo išspausdinta 17 paties Jono Šliūpo knygų, tarp jų šie leidiniai: „Jaunatvė – gyvenimo pavasaris“ (1927), „Hygiena arba sveikatos dėsnių mokslas“ (1928), „Jėzus Kristus ir šventoji Romos inkvizicija“ (1929), „Prigimtinė moralybė“ (1929), „Valstybė ir jos uždaviniai“ (1929), „Lietuvių ir latvių sąjunga ir sąjungos projektai“ (1930), „Lietuvių, latvių bei prūsų arba baltų ir jų prosenelių mitologija“ (1930), referatas  „Katalikų bažnyčios veikimas nepriklausomoje Lietuvoje nuo 1919 iki 1933 m.“ (1933),  „Senovės ir viduramžių medicinos historija“ (1933), „Palyginamoji pasaulio religijų istorija“ (1936), taip pat Jono Šliūpo ir Jadvygos Juškytės „Du įžymiu darbuotoju Lietuvos naudai: Juozas Zauka ir kun. Aloyzas Šliupavičius“ (1936) ir kt. 1929 m. dr. J. Šliūpas išvertė ir Šiauliuose išleido J. McCabe knygą  „Moteriškės religija“.

Dėl vienos dr. J. Šliūpo išleistos knygelės „Tikri ir netikri šventieji“, kurios antroji laida buvo išleista nenurodžius autoriaus (pirmoji laida išėjo 1906 m. Skrantone, JAV), jam buvo iškelta byla Šiaulių apygardos teisme dėl Katalikų bažnyčios įžeidimo. Jis pateikė teismui įdomių samprotavimų ir atsiliepimų. Byla buvo nagrinėta uždarame teismo posėdyje. Dr. J. Šliūpas buvo nuteistas vienam mėnesiui arešto, konfiskuota jo knygelė. Šį teismo sprendimą dr. J. Šliūpas apskundė Vyriausiajam Tribunolui, tačiau Vyriausiasis Tribunolas Šiaulių apygardos teismo sprendimą patvirtino (Bugailiškis  P. Gyvenimo vieškeliais. Šiauliai: „Aušros“ muziejus, 1994, p. 306).

Dr. J. Šliūpas prisidėjo prie pirmojo mieste lietuviško savaitraščio – „Šiaulių naujienos“ steigimo. Šis laikraštis buvo leidžiamas Šiaulių miesto ir apylinkės gyventojų reikalams (pirmasis laikraščio redaktorius ir leidėjas P. J. Purvis). Šio laikraščio adresas nurodytas Bažnyčios g. 1. Jį spausdino „Titnago“ spaustuvė.

Šiauliuose dr. J. Šliūpas gyveno gana kukliai su savo dukterimi Hypatija, vėliau ištekėjusia už Martyno Yčo. Jis buvo ne tik vienas iš „Titnago“ spaustuvės savininkų ir leidėjų, bet dar ėjo Lietuvos Prekybos ir pramonės banko Šiaulių skyriaus direktoriaus pareigas ir atstovavo šiam banko skyriui įvairiose instancijose (1923-11-24 Šiaulių I nuovados taikos teisėjo sprendimas civilinėje byloje, kurioje Lietuvos prekybos ir pramonės banko Šiaulių skyriui atstovavo dr. J. Šliūpas. Civ. Bylos kopija saugoma rašinio autoriaus rinkinyje). Be to, 1921–1923 m. jis mokytojavo Biržų ir Šiaulių berniukų gimnazijose, kur, be higienos, dar dėstė prancūzų ir anglų literatūros istoriją. Dėl žmonos ligos dr. J. Šliūpas pradėjo nuolat lankytis Kaune, nuo 1924 m. tapo dėstytoju Lietuvos universiteto Medicinos fakultete privatdocento teisėmis. Iš Šiaulių dr. J. Šliūpas 1925 m. išvyko į Kauną.

Nuo 1926 m. dr. J. Šliūpą pradėjo persekioti nesėkmės. Neišgalėdamas laiku sumokėti „Kultūros“ bendrovės skolų pagal vekselius, dr. J. Šliūpas buvo priverstas bylinėtis teismuose. Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomos 1926 m. Šiaulių apskrities Šiaulių I nuovados taikos teisėjo išnagrinėtos civilinės bylos pagal ieškovo Lietuvos banko Šiaulių skyriaus reikalavimus skolininkei „Kultūros“ bendrovei, jos vekselių laiduotojams dr. J. Šliūpui,  „Titnago“ spaustuvei ir kitiems atsakovams. Manoma, kad visos civilinės bylos 1926 m. buvo iškeltos vienu metu, pašlijus „Kultūros“ bendrovės finansiniams reikalams.

P. Bugailiškis apie tai rašė: „Savo spaustuvėje J. Šliūpas spausdino ir „Kultūros“ bendrovės leidinius. Ją jis ir materialiai palaikė, priimdamas jos vekselius, dėl kurių vėliau turėjo nemalonumų, kai bendrovė „susilikvidavo“ ir nebeišpirko beveik 10 tūkst. litų vekselinių pasižadėjimų“ (Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais, p. 306).

Žinant, kad 1926 m. „Kultūros“ bendrovės finansinė padėtis buvo labai sunki, aišku, kodėl iš dr. J. Šliūpo, „Titnago“ spaustuvės bei kitų laiduotojų buvo reikalaujama tikrų pinigų sumų Lietuvos bankui. Apie šį sunkų „Kultūros“ bendrovės, dr. J. Šliūpo, „Titnago“ spaustuvės ir kitų atsakovų laikotarpį byloja 1926 m. Šiaulių I nuovados taikos teisėjo išnagrinėtos civilinės bylos, saugomos Šiaulių „Aušros“ muziejuje (ŠAM saugomos civilinės bylos Nr. 602, 607, 712, 713, 714, 716. Bugailiškio P. segtuvas 125b).

(Bus tęsinys)

2020 08 07 40

Dr. J. Šliūpas su „Titnago“ spaustuvės spaustuvininkais. 1935 m. Iš P. Kaminsko rinkinio.

2020 08 07 4

Spaudos šventė Šiauliuose. „Titnago“ spaustuvės stendas ir logotipas. 1988 m. R. Struogos nuotr.

2020 08 07 39

Spaudos fondas – Spaustuvė Vilniaus gatvėje (kairėje pusėje). Iš P. Kaminsko rinkinio.

Į viršų