Aštuonioliktą kartą Šiaulių „Laiptų galerijoje“ pražydo tarptautinis dailės festivalis „Šiaulių Monmartro Respublika“. Šių metų festivalio tema – „Geltona ir...“ Šios spalvos asociacijų plenere ieškos Olandijos, Latvijos ir Lietuvos dailininkai. Pandemija ir gamta šiemet festivalio rengėjams įnešė papildomų kliūčių, bet geltona – saulės, šviesos, džiugesio spalva nugalėjo. Ne visi dailininkai galėjo atvykti, bet Ukrainos menininko Matvejaus Vaisbergo (Matvei Vaisberg) paroda atidaryme pristatyta, o festivalio svečius autorius pasveikino iš ekrano. Šventės vakarą lyg tyčia pliaupė lietus, bet festivalis atidarytas geltonomis saulėgrąžomis išpuoštoje salėje. Dauguma vakaro dalyvių su kaukėmis, bet šventinės nuotaikos tai nepaveikė. „Šiaulių Monmartro Respublika‘20“–  gyva, šią savaitę keliauja per Šiaulių miesto ir Joniškio bei Kelmės erdves.

Šiemet pirmą kartą festivalis atidarytas ne P. Bugailiškio sode, o salėje. Bet tradicinė dailės, poezijos ir muzikos dermė išsaugota, žaismingas festivalio reklaminių veidų – Monikos Šaltytės ir Juozo Bindoko – pasveikinimas įnešė ne tik didžiulį glėbį geltonų saulėgrąžų šilumos, bet ir subtilaus humoro. Daug metų „Monmartro Respublikos“ prezidente vadinta galerijos direktorė Janina Ališauskienė „perkrikštyta“ į festivalio gimdytoją.

Teatralizuoto festivalio atidarymo tradicija – ne tik iškilmingai pristatyti svarbiausius festivalio veikėjus – dailininkus, bet ir apdovanoti plenero dalyvius darbo įrankiais bei prijuostėmis. 17 menininkų ir jų cecho vyriausioji meistrė – menotyrininkė dr. Danutė Zovienė vienas po kito apjuosiami geltonomis prijuostėmis. Dabar jau tikrai geltona salė gieda „Monmartro Respublikos“ himną.

Taip susiklostė, kad pernai festivalyje dalyvavusio Ukrainos dailininko Matvejaus Vaisbergo apsilankymas Žagarėje atgaivino prisiminimus, sustiprino litvako ryšius su Lietuva. Skaudžius įspūdžius ir apmąstymus apie ištuštėjusį  miestelį jis sudėjo į paveikslų ciklą „Svetimi namai“. „Laiptų galerija“ ne tik pasiryžo surengti M. Vaisbergo tapybos parodą, bet ir išleido jo atsiminimų knygą. Keistas sutapimas, kad ši paroda vyksta būtent Vilniaus Gaono metais ir Matvejaus Vaisbergo dainuojama močiutės lopšinė krenta dar giliau į širdį.

Menotyrininkė dr. D. Zovienė išsamiai pristatė Maidano įvykių fone M. Vaisbergo nutapytą, garsiose užsienio galerijose aukštai įvertintą biblinį ciklą „Siena“ ir pernai sukurtą 8 paveikslų ciklą „Svetimi namai“. Pasak menotyrininkės, nereikia pavadinimo suprasti tiesmukai. Siena gali būti visur. Ji nebūtinai konkreti, fizinė. Tai gali būti atskirties siena ir siena, kurios griūtis leidžia išsiveržti į laisvę. Maidano įvykių dalyvis M. Vaisbergas taip atskleidė savo išgyvenimus. Mums visiškai suprantamas turėtų būti ciklas „Svetimi namai“. Ištuštėję kažkada gyvenusių žydų nameliai sukrėtė menininką. Kūriniai kviečia susimąstyti apie žmogaus buvimo prasmę, apie kiekvieno iš mūsų misiją ir atsakomybę.

„Šiaulių Monmartro Respublika“ jau nebeįsivaizduojama be prancūziškos muzikos. Rasos Rapalytės ir Daumanto Slipkaus atliekamos dainos nuteikia džiaugtis gyvenimu ir meile, kurti šventę sau ir aplinkui save.

Po lietaus ateis giedra. Būtinai nušvis saulė. „Geltona ir...“ atneša šviesią klasikinės muzikos ir dailės šventę į mūsų miestą: šeštadienį pamatysime puikių plenere sukurtų dailininkų darbų.

Gėlės festivalio gimdytojai Janinai.
Rasos ŠAUČIŪNAITĖS nuotr.

Prijuostės dailininkams.
Rasos ŠAUČIŪNAITĖS nuotr.

Dailininkus visur lydės menotyrininkė dr. D. Zovienė.
Rasos ŠAUČIŪNAITĖS nuotr.

Giedamas „Šiaulių Monmartro Respublikos“ himnas.
Rasos ŠAUČIŪNAITĖS nuotr.

„Monmartro“ festivalis grįžta į Šiaulius. (M. Šaltytė ir J. Bindokas).
Rasos ŠAUČIŪNAITĖS nuotr.