Gyvenimas Skapiškyje* – patys šviesiausi vaikystės atsiminimai. Buvau mylima, godojama ir nuoširdžiausiai globojama ne tik Kanauninko, bet ir visų į Skapiškį atvykstančių dvasininkų. Visi žinojo – mergaitė auga be tėvo, kurį laiką nebuvo ir mamos, tad kiekvienas atvykstantis stengėsi palepinti saldainiu, žaisliuku ar knygele, panešioti ant rankų. Ir tais sunkiais pokario laikais man tetrūko tik tėtės ir mamos. Kanauninkas tai jausdamas tapo auklėtoju. Ir ne tik dvasiniu, bet ir praktiniu. Nuo mažų dienų pradėjęs mane vadinti vaikeliu, taip vadino iki pat mirties. Net ir mirties naktį (tą naktį mamytė mane nuvedė nakvoti pas Vaitoškas) jis paklausė: „O kurgi tas mano vaikeliukas?“

Kanauninko dėka pajutau Dievo meilę ir globą, maldos svarbą, mokiausi sąžiningo elgesio, kantrybės, kruopštaus darbo, susipažinau su ūkiškais – vyriškais darbais, atsikračiau aukščio baimės. Už visa, ką gyvenime nuveikusi, esu dėkinga Kanauninkui, tetai Viktutei (mamos sesei, klebono šeimininkei), Mamytei ir Tėtei, formavusiems mano charakterį, padėjusiems gyvenimui pamatus.

Nepamenu, kad klebonijoje nuo mažų dienų man būtų liepiama eiti į bažnyčią. Tai buvo gyvenimo dalis – visi ėjo ir tu stengeisi neatsilikti. Ir atsisėdę valgiui, pirmiausia visi meldėmės. Visa tai buvo taip natūralu, kad kitaip ir negalėjai įsivaizduoti. Vakare klaupdavomės padėkos Dievuliui maldai. Dėkodavome už dieną, atliktus ir nespėtus padaryti darbus.

Kanauninkas popietėmis ir pavakariais mėgdavo vaikščioti po šventorių – eidamas aplink bažnyčią, kalbėdavo rožančių ar skaitydavo maldas, melsdavosi ir prie savo pastatyto Lurdo. Esu ne sykį sekusi iš paskos – Kanauninko pusbalsiu kalbamos maldos skambėjo kažkokia ypatinga melodija. Norėdavau, kad atėjęs prie Lurdo, rastų besimeldžiančią ne tik mane, bet ir kitus vaikus. Ir kaip smagu būdavo išgirsti, kad aš jau tokia didelė, nes sugebu sukviesti vaikus, o Dievulis už mūsų maldas mus visus laimina.

Tik kai jau gerokai paūgėjau, Kanauninkas, sakydamas, kad manimi pasitiki ir aš mokėsiu gražiai elgtis, sodindavo mane prie stalo kartu su atvykusiais svečiais kunigais. O aš, visus stebėdama, turėjau galimybės mokytis ne tik elgesio, bet ir tarpusavio bendravimo. Tokie pasisėdėjimai man būdavo didžiausia šventė. Juolab kad teta Viktutė su mamyte sakydavo: „Matai, ko tu nusipelnei savo geru elgesiu! Sėstis prie tokių garbingų žmonių ne kiekvienas turi teisę!“

Man būdavo smagu atsakinėti į klausimus iš istorijos, literatūros ar kitų mokykloje dėstomų dalykų, papasakoti apie perskaitytas knygas ir išgirsti tai, ko nėra vadovėlyje. Žinojau, kad manimi pasitikima. Tai svečiams pranešdavo Kanauninkas, perspėdamas, kad ne viską, ką girdžiu, kalbėčiau kitiems.

Iš tų vaikystės dienų susiformavo ir požiūris į dvasininkijos luomą:  kunigas – tave išklausantis, suprantantis, paguodžiantis, visada ištiesiantis pagalbos ranką ir tau labai artimas.

Kanauninko pasitikėjimas manimi man buvo labai svarbus nuo pirmųjų dienų Skapiškyje.

Maža būdama, labai bijojau aukščio. Kanauninkas išmokė nugalėti baimę. Klebonijos didžiajame kambaryje, netoli verandos durų stovėjo aukšta (iki lubų) medinė spinta su lentynomis, kuriose buvo laikomi indai ir kitokie stalo rakandai, staltiesės.  Apatinėje lentynoje nuolat būdavo  padėta lėkštutė su keliais saldainiais. Žinojau, kad suaugusiųjų nepasiklausus imti nevalia – to šventai laikiausi. Užėjus norui suvalgyti saldainį, eidavau į virtuvę, ar į daržą, kur triūsė šeimininkės. Tačiau neišprašydavau saldainių nei iš Viktutės, nei iš mamytės. Jos siųsdavo pas Kanauninką. O aš žinojau, kad Kanauninko be reikalo trukdyti nevalia: būdamas savo kambaryje, jis visą laiką kažką skaitė, rašė. Pamatęs, kad aš sukinėjuosi prie durų (kambario duris uždarydavo tik tada, kai ateidavo koks nors interesantas), Kanauninkas pasiteiraudavo, ką aš norinti pasakyti. Prašydavau saldainių. Paklausdavo, kelių reikia. Pasakydavau – vieno ar dviejų. Daugiau neprašydavau – negalėjau būti godi, žinojau, kad nemandagu ir negražu. Buvo sakoma, kad tokios mergaitės niekas nemylės. O aš taip troškau, kad visi manimi džiaugtųsi, mylėtų...

Kanauninkui leidus, pasiimdavau pasakytą skaičių saldainių, niekada neatėjo mintis paimti daugiau negu prašyta. Nes prie stalo ar šiaip pokalbiuose dažnai buvo kalbama apie sąžiningumą, valios ugdymą, atsisakant kokio skanumyno – saldumyno, tad paimti daugiau būtų buvę labai negarbinga ir tavo angeliukas bus labai liūdnas, nusiminęs. Kartais paprašydavau ir didelio kiekio saldainių. Kanauninkas žinojo, kad nešiu į kiemą vaikams – leisdavo. Net ir pagirdavo, kad nesu godi, bet ir perspėdavo, kad kitą sykį galėsiu tiek paprašyti tik po daugelio dienų. Tas didelis kiekis – tai buvo puiki pamoka matematikai: skaičiuoti, atimti ir sudėti 20-ties ribose išmokau dar nesulaukusi penkerių (lėkštutėje nuolat būdavo 20 saldainių; man kelis paėmus, jų vėl atsirasdavo lygiai tiek pat). Paėmusi kelis saldainius, turėdavau pasakyti, kiek liko, tad ir reikėjo skaičiuoti. O kad lengviau būtų suskaičiuoti, kišenėlėje nešiojausi 20 akmenukų ir, atskyrusi tokį skaičių, kaip ir saldainiai, bėgdavau klausti vyresnių, kad nesuklysčiau sakydama Kanauninkui. Jis matė  šį mano „skaičiavimą“ ir vis pagirdavo. Laikui bėgant, vis mažiau reikėdavo prašyti kitų pagalbos. Ir  akmenukai iš kišenėlių dingo. Tada Kanauninkas pajuokavo: „O kurgi tavo akmenėliai, gal jie pavirto saldainiais? Pažiūrėk, tikrai saldainiai!“ Ir davė man didžiulę saują ne iš lėkštutės paprastų karamelinių saldainių, o ypatingų – šokoladinių, suvyniotų į gražius popierėlius, tokių, kuriais būdavo vaišinami svečiai ir kurių prie svečių aš ne visada drįsdavau paimti – ugdžiausi valią... Šie saldainiai brangūs, o man juk užtenka ir paprastų, ir jų ne visi turi...

Vieną dieną saldainių lėkštutė stovėjusi žemutinėje lentynoje dingo. Buvau tokia nusiminusi ir sutrikusi, kad Kanauninkui pagailo manęs ir jis liepė į spintą pažiūrėti iš toliau. Pamačiau, kad lėkštutė su saldainiais užkopė į kitą lentyną, nes aš, kaip pasakė Kanauninkas, – jau paaugau. Kanauninkas leido pasiimti saldainių, bet aš jų negalėjau pasiekti. Pasiūlė prisitraukti kėdę ir užsilipti ant jos. Kėdę tai prisitraukiau, bet užlipti bijau. Pasakiau Kanauninkui savo baimę, apie kurią, be abejo, jis žinojo, ir paprašiau nukelti žemyn lėkštutę. Kanauninkas atsakė, kad labai užsiėmęs, tad dar ilgai negalėsiąs išpildyti mano prašymo, o aš, jei labai norėsiu, tai ir pati pasiimsiu. Ir paprašė netrukdyti. Ilgai laukiau, kada atsilaisvins Kanauninkas, o jis sėdėjo kėdėje ir skaitė nepakeldamas galvos. Aš vaikščiojau apie kėdę. Jau tįso ir seilė, nes burnoje jau tarsi tirpo saldus saldus saldainis, tačiau bijojau lipti ant kėdės. Po kurio laiko surizikavau: šiaip taip užsiropščiau ant kėdės ir pasiėmiau saldainį. Stovėjau ir mąsčiau, kaip nulipsiu. Pajutau, kad kažkas glosto mano galvą. Kanauninkas ne tik glostė galvą, bet ir gyrė mano drąsą, sakydamas, kad juk visai buvo nebaisu. Nukėlė nuo kėdės ir paprašė parodyti, kaip aš užlipau. Antrą kartą lipau drąsiau, nes šalia buvo Kanauninkas – žinojau, jis neleis pargriūti. O trečią kartą užlipus, Kanauninkas pasiūlė nulipti pačiai. Pasirodė, kad visai nebaisu.

Po kurio laiko saldainių lėkštutė pakilo dar į aukštesnę lentyną, o paskui – ir į pačią aukščiausią. Kaskart baimė vis mažėjo, o jai dingus, karsčiausi po medžius geriau negu miestelio berniukai.

Man patikdavo žiūrėti, kaip Kanauninkas pjauna ir skaldo malkas. Labai norėjosi jam padėti. Kanauninkas, matydamas mano norą, atsinešdavo dvirankį pjūklą, pastatydavo didžiulę kaladę, ant kurios aš atsistodavau ir leisdavo man, įsitvėrus vienos rankenos, talkinti. Tik suaugusi supratau, kad tai buvo ne talka, o Kanauninko kankynė, nes jis tempė ne tik pjūklą, bet ir mane, nes vis prašydavo nespausti pjūklo žemyn. O man atrodė, kuo daugiau spausiu, tuo greičiau perpjausime rąstą. Dabar mane stebina tokia Kanauninko kantrybė.

Supjautas kalades Kanauninkas skaldydavo, o aš nešdavau ir kraudavau pašalėje. Kai  jau nebepasiekdavau, dėdavau glėbelius ant žemės, o Kanauninkas sukeldavo malkas aukštyn. Labai norėjosi ir man skaldyti. Kadangi kirvis buvo didelis ir sunkus, Kanauninkas įtaisė man nedidelį kirvuką ir mokė skaldyti. Šias jo pamokas prisimenu ir šiandieną – ir galiu pasigirti, kad visai neblogai skaldau malkas.

Rudenį šventorių ir klebonijos kiemą bei keliuką nuberdavo auksiniai, rudi ir gražiausiai spalvoti klevų lapai. Šventoriuje lapus grėbėme į dideles krūvas, kimšome į maišus ir nešėme namo. Tuomet tai buvo puikus pakratas gyvuliams: kiaulėms ir karvytei, nes kitokio nebuvo. Man buvo įtaisytas nedidelis vaikiškas grėbliukas. Turėjau užduotį –   nugrėbti keliuką tarp klebonijos ir Benediktų (Genutės ir Benedikto Vaičiūnų) – buvusio parapijos namo bei klebonijos kiemą. Išgrėbdavau tikrai švariai, o čia vėjas papučia ir vėl lapų pribyra. Eina Kanauninkas, o aš pasigyrusi, kad labai švariai išgrėbsčiau, jau laukiu, kad jis pasidžiaugs mano darbu, o jis apsidairęs sako: „Tavo grėbliukas pametė dantuką.“ Paklausus – kodėl, atsako, kad nesugrėbia visų lapų. Tada taip pykdavau – viską žinantis Kanauninkas nesupranta, kad tas nenaudėlis vėjas, parodęs savo galią, vėl pribarstė lapų. Pasirodo, kad jo pasakymas turėjo labai gilią mintį, kurią tik suaugusi suvokiau: nereikia pačiam labai girtis gerai atliktais darbais – jie yra tik atlikti...

Į mokyklą patekau tik Benediktienės (Genovaitės Vaičiūnienės) dėka – mamytė sakė, kad per anksti, o aš labai mažytė (ne tik metais, bet ir ūgiu) ir dar reikės palaukti, ji į mokyklą neves, nes man tai būtų kančia. Kaip išganymo laukdama, verkšlenau Kanauninkui. „Kaip Dievulis panorės, taip ir bus... Bet kokia tu būsi mokinė, jeigu dar nė nesimokai, o jau verkšleni?“ Jau balsu verkdama pažadėjau neverkšlenti, net jeigu ir niekas į mokyklą nenuves. Nuoširdžiausiai meldžiausi, prašydama, kad Dievulis panorėtų... Net ir šventoriuje, Kanauninkui maldoje einant apie bažnyčią, aš prisigretinusi, prašydavau, kad jis kartu su manimi pasimelstų. Taip troškau, kad išsipildytų mano svajonė – mokykla. Tik dabar galiu teigti, kad Benedikto žmona mane vedė į mokyklą paprašyta Kanauninko. Manęs nenorėjo priimti, sakė per maža, nepajėgsiu viena net suolan atsisėsti, kas mane užkėlinės, be to, ir metų – vos šešerių. Kaimynės prašymą atsimenu ir dabar: „Priimkit, vaikas taip nori, tegul nors kiek palanko mokyklą. Palankys ir nusibos, tada jau ūgtelėjusi rimčiau mokysis kitąmet. O jeigu dabar neleisime, tai ir iš viso gali nebenorėti mokytis.“ Taip ir patekau į mokyklą. Džiaugiuosi, kad nenusibodo. Vyresnės ir augesnės mergaitės sodindavosi ant kelių, kad nepaskęsčiau suole ir matyčiau lentą bei mokytoją. O Kanauninkas beveik kasdien teiraudavosi apie mano pasiekimus „moksle“.

Pradžios mokyklą lankiau savo gatvėje esančiame mediniame name, penktąją klasę pastate – prie Misijoms skirto paminklo, dabar esančios parduotuvės antrajame aukšte.

Pradinėse klasėse, kaip ir daugumas vaikų, buvau kalbinama į spaliukus, vėliau – pionierius. Nors ir kaip gražiai apie juos kalbėta mokykloje (nepatiko tik, kad spaliukai negalės lankyti bažnyčios) – mamytė buvo tarusi griežtą ne: „Tavo tėvelis kankinasi lageryje, Sibire tetos, dėdė, seneliai, pusseserė ir pusbroliai. Juos išvežė sovietinė valdžia, o kurie liko neišvežti, tai per spaliukus ir pionierius nori atitolinti nuo Dievo, kad jaunimas augtų nepažindami tikėjimo ir sulaukėtų.“ Nelabai įsivaizdavau, kaip galima sulaukėti tapus spaliuku, tačiau mamytė šia tema daugiau nenorėjo kalbėti. O Kanauninkas pasakė trumpai: „Nedera Sibire kenčiančio tėvo dukrai tarnauti sovietų valdžiai: spaliukas ir pionierius – pirmas žingsnis į tarnystę, taigi ir į tėvelio išdavystę. Tėvelis, tau įstojus į spaliukus, nebus patenkintas, jam bus skaudu. Be to, nepamiršk, kad tu augi klebonijoje ir čia garbinamas Dievulis.“

Penktojoje klasėje reikalai pasisuko aštriau. Ne sykį ryte vėluodavau į pamokas: po rytmetinių šv. Mišių į klasę įbėgdavau su skambučiu arba ir po jo. Tapau ne tik klebonijos panele, „davatka“, bet dar ir kitokia... Kartais po patyčių būdavo taip skaudu, kad norėjosi prikulti ne tik mokytoją, bet ir jos paskatintus erzaliuoti vaikus. Nesinorėjo mokytis: nesimokysiu, išmes iš mokyklos, ir aš ramiai gyvensiu. Kanauninkas jau smarkiai sirgo, tad nenorėjau skųstis ir gadinti jam nuotaikos, bet jis pats, domėdamasis mano mokslu ir elgesiu, iš kažkur sužinojo. Tai, matyt, ir buvo paskutinis toks ilgas ir rimtas mūsų pokalbis. Nepamenu tiksliai pasakytų jo žodžių, tačiau pokalbio esmė nulėmė ir tolesnį mano gyvenimą, gebėjimą atlaikyti įvairias negandas, daug ir sąžiningai dirbti, išlikti principingai, tvirtai nusistatymuose, nepamiršti, kad visur – Dievo valia ir kiekvienas sunkumas – tai mūsų išbandymas, kad Kristus ne tiek dėl mūsų iškentėjo, o aš nors ir maža, galiu truputį pakentėti ir nebus taip skaudu kentėti tada už tuos, kurie tyčiojasi – pasimelsiu, jiems maldos labai reikalingos, nes jau tolsta nuo Dievo. O aš Dievo buvimą  turiu liudyti savo gražiu, pamaldžiu elgesiu...    

Kanauninkui jutau didžiulę meilę, jis man buvo ir tėvas, ir senelis, ir draugas. Ir dabar juntu jo globą iš Amžinybės. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, ėmiau tyrinėti lietuvių katalikiškąjį intelektinį sąjūdį (disertaciją apsigyniau iš Antrojo Lietuvos Statuto tematikos), rašau knygas bei straipsnius apie dvasininkus, bažnyčių bei parapijų istorijas, religine – istorine tematika organizuoju konferencijas, skaitau pranešimus ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Ši katalikiška veikla – tai skolos grąžinimas gražiai, šviesiai vaikystei.

Šis atsiminimas man labai brangus, kaip ir daugelis kunigų, kuriuose randu tos savo nepakartojamos vaikystės kunigų bruožus.

* Pirmasis mano atvykimas į Skapiškį buvo 1948 m. pavasarį, kai trejų metų mane mamytė atvežė pas tetą Viktoriją Žiogūnaitę, šeimininkavusią pas kanauninką Nikodemą Kasperiūną, ir paliko, nes jai reikėjo slapstytis, kadangi Galvydžių kaime (Anykščių r.) gyvenusius Pajedas 1948 m. gegužės 22 d. ištrėmė į Sibirą. Mama, pasičiupusi mane, spėjo pabėgti. Kurį laiką slėpėsi Panevėžyje pas pažįstamus ir manęs aplankyti atvykdavo naktimis. O kai aš ryte pasigirdavau, kad naktį atėjo mamytė, man tvirtindavo – sapnavau, nes visiems reikėjo būti atsargiems. Po kelerių metų, kai nebegrėsė suėmimas, mamytė atvyko į Skapiškį ir ėmė šeimininkauti klebonijoje, siuntė į Sibirą siuntinius, taip lengvindama vyro Vlado Pajedos dalią.

Tėvelį Vladą Pajedą – vieną partizanų būrio „Nepriklausoma Lietuva“ organizatorių – ir jo brolį Petrą suėmė 1944 m. gruodžio 22 d., gruodžio 24 d. suėmė kitą brolį Antaną ir beveik visus partizanus. Partizanai buvo kankinami Šimonyse, Panevėžyje ir Vilniaus KGB rūsiuose. Visiems aštuoniems buvo užvesta kolektyvinė byla. Petrą Pajedą taip kankino, daužė, kad akistatoje tėvelis, žiūrėdamas į prieš jį sėdinčią ištinusią mėlynai violetinio veido, išsukta ranka būtybę, nepažino brolio, tik balsas paliudijo, kad čia brolis... Petras Pajeda buvo Vilniuje KGB rūsiuose uždaužytas. Tačiau mirties liudijime įrašyta, kad mirė dėl širdies nepakankamumo. Karo tribunolas visus įtariamuosius pripažino kaltais. Tad visi nuteisti po 15 metų katorgos darbams  ir penkerius metus atimant teises. Tėtis pateko į Spasko lagerį Karagandoje, į anglių kasyklas, iš kurių retai kas grįždavo gyvas (užgriūdavo, uždusdavo, užmušdavo kriminalistai, mirdavo nuo išsekimo).

1955 m. priėmus Pirmąją Komuniją prie Skapiškio klebonijos verandos. A. Vasilaisukienė viduryje, šalia stovi Mamytė – Ona Žiogūnaitė-Pajedienė (1918-04-16–1999-01-21). Kairėje pusėje sėdi klebonas kan. Nikodemas Kasperiūnas (1872-01-22–1896-05-18–1956-02-13), dešinėje – vikaras kun.  Juozapas Lukšas (1917-10-19–1944-03-25–1997-03-09).
Autorės archyvo nuotr.