facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Netipiškas ne todėl, kad jis – jubiliejinis, kad jis – be eilutės sveikintojų, rankose laikančių viena už kitą gražesnes gėlių puokštes ir mintyse saugančių iš anksto suposmuotus linkėjimus. Netipiškas todėl, kad tai –  trijų (Kamajų, Krekenavos ir Skapiškio) parapijų klebonų siurprizas Jubiliatei. Iš anksto suplanuotas be sukaktuvininkės žinios. Tik paprašyta, kad sutartą dieną atvažiuotų iš Vilniaus į Skapiškį, vos puse lūpų užsimenant apie susitikimo intenciją. Nebuvo tradicinių kvietimų nei paštu, nei telefonu... Pasitelkta sena žiniasklaidos forma – iš lūpų į lūpas. Kas norėjo – tas girdėjo! Tas atėjo.

Dr. Aldonos Vasiliauskienės jubiliejinio gimtadienio iškilmės prasidėjo tradiciškai –  Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčioje šv. Mišiomis, kurias aukojo Pandėlio Švč. Mergelės Marijos vardo parapijos klebonas, Panemunio Švč. Trejybės ir Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) parapijų administratorius teol. lic. Albertas Kasperavičius, o iš abiejų pusių prie altoriaus jam stovėjo Kamajų šv. Kazimiero parapijos klebonas, Salų bei Duokiškio parapijų administratorius teol. lic. Andrius Šukys, skaitęs visuotinę maldą, ir Krekenavos bazilikos rektorius, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas, Vadaktėlių bei Upytės parapijų administratorius, Kauno kunigų seminarijos ir Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas teol. m. dr. Gediminas Jankūnas, sakęs homiliją apaštalų apaštalės Marijos Magdalietės tema su itin subtilia potekste.

Gimtadienio jubiliejus ypatingas dar ir todėl, kad po šv. Mišių ėjome M. Reinio alėja, visai neseniai A. Vasiliauskienės pastangomis šiuo vardu pavadinta įamžinant iš Madagaskaro (ne, tai ne Indijos vandenyno sala netoli rytinio Afrikos kranto, tai  kaimas ties Utenos ir Zarasų rajonų riba, priklausantis Daugailių parapijai) kilusio Arkivyskupo atminimą. Ypatingas ir tuo, kad iš tolo mums mojavo prie Aldonos sodybos namo iškeltos Lietuvos ir Ukrainos vėliavos, kad Skapiškio seniūno Ričardo Kiaulėno dėka sukinėjomės po šviežiai nušienautos Aldonos sodybos-muziejaus aplinką...

Staigmena tapo Kupiškio rajono mero Dainiaus Bardausko išnirimas iš svečių tarpo, kad paspaustų Jubiliatei ranką ir pasakytų pačius nuoširdžiausius žodžius. Nors mero pasirodymas Aldonos sodyboje priminė meteoro švystelėjimą saulėtoje padangėje, tačiau tai dr.  A. Vasiliauskienę ir nustebino, ir nudžiugino, ir daugybę gražių minčių sužadino.

Pasak jos, „Meras – vadovas, kuriam rūpi ne tik ūkiški, ekonominiai rajono reikalai, bet ir dvasinis – kultūrinis gyvenimas, kuriam atiduodama daug širdies. Tai asmenybė, kuriam svarbi kiekvieno kampelio, kiekvienos organizacijos bei institucijos Kupiškio mieste bei rajone veikla. Savo dalyvavimu konferencijose ir susitikimuose, pasakytu apmąstytu žodžiu liudija vykstančių renginių indėlį į Kupiškio krašto kultūrinį gyvenimą, skatina organizatorius naujiems darbams, teikia vilčių ateičiai.

Išskirtinis mero dėmesys ukrainistikai: jis buvo delegacijos vadovas, kai Kupiškio rajono savivaldybės Kultūros centro choras „Cantus Vita“ vyko į Ivano Frankivską  pirmąsyk atstovauti Lietuvai kalėdinių giesmių festivalyje „Kalėdos Maizliuose“. Jis suinteresuotas ryšių su prie Šiaulių esančiais Bazilionais puoselėjimu  (susitikimai, pranešimas konferencijoje). Dėmesingas Skapiškyje veikiančiai parodai „Pažintis su Ukrainos kultūra“; naujų kunigų iš Ukrainos priėmimams savivaldybėje (neatsitiktinai pirmas atvykusių bazilijonų oficialus vizitas Lietuvoje buvo Kupiškyje). Būtina paminėti konferencijų ciklą (5 kasmetinės konferencijos Kupiškyje) dvasingumo klausimais. Jos vyko vieninteliame rajone visos Lietuvos mastu. O kur dar mero dėmesys konferencijoms Skapiškyje, Dievo tarno Mečislovo Reinio vardo įamžinimui skirtiems renginiams. Mes, organizatoriai, visada buvome ir esame mero dėmesingai išklausomi ir svariais patarimais, įdomiais pasiūlymais praturtinami“. Ir priduria tarsi išvadą: „Gera dirbti – organizuoti, kurti, kai žinai, kad šalia yra tvirta asmenybė, į kurią gali remtis, kuria gali pasitikėti – todėl merui Dainiui Bardauskui tariu nuoširdų AČIŪ“.

Išimtinis faktas tą liepos 22-ąją buvo ir tai, kad prie „švediško stalo“ nereikėjo nei tostų kelti, nei kalbų sakyti – Jubiliatės nebuvo šalia mūsų, nes ją „aneksavo“ jaunatviška, išradinga ir kūrybinga LRT laidos „Šventadienio mintys“ komanda. Tačiau kalbėti apie orą mums neteko – apžiūrinėjome ir džiaugėmės iš Pandėlio kilusios vilnietės Bronės Staskonytės ką tik pasirodžiusia trečiąja poezijos knyga „Gyvenimo vėjuos“, aptarinėjome lyriškai epiniame eilėraštyje „Dr. Aldonai Vasiliauskienei“ (skaitė šio straipsnio autorė) minimus faktus, gėrėjomės poetės gebėjimu taip detaliai atskleisti mūsų Jubiliatės veiklos geografiją, mokslinės veiklos rezultatus ir to kruvino  darbo įvertinimus...

Ir dar vienas argumentas straipsnio antraštei patvirtinti – Jubiliatės sodybos ekspozicijos kambaryje susėsta prie diskusijų stalo. Pokalbio metu akcentuotas parapijoje dirbančio dvasininko ir pasauliečių ryšys, nes parapija gyva tik tikinčiųjų aktyvumu – konkrečiu darbu ir sąmoninga auka.

„Parapija Lietuvoje turi tapti šiuolaikiška, – sakė klebonas A. Šukys, – tad reikia apsispręsti, kaip laikytis tradicijų ir ką konkrečiai keisti: tam dialogas yra tiesiog būtinas. Negalime tęsti to, ko nesuprantame arba kas yra nebeaktualu. Svarbiausia –  gyvas ryšys su Dievu ir noras pažinti Evangeliją. Mažesnės, ypač aptarnaujamos parapijos kviečia parapijiečius pamąstyti – kaip pozityviai veikti parapijoje. Liturgijos šventimas per Kristų, su Kristumi ir Kristuje yra esminis momentas. Būtina nepamiršti, kad bažnyčia yra ir edukacinė erdvė, kurioje mokomės tikėti, palaikyti dialogą su Dievu, kad gyvenimas taptų prasmingas... Tikintysis parapijoje yra pavyzdys: kiekvienam tokia pareiga – iššūkis. Bet Dievui padedant – viskas įmanoma!“

Kun. A. Šukiui pristatant savo nuomonę, kaip glaudinti dvasininkų ir tikinčiųjų tarpusavio bendravimą, prisiminiau kalbėtojo patirtį, apibendrintą teologijos licenciato darbe, kurį apgynė 2017 metais. Jau tada rašiau, kad mokslinio darbo tema labai aktuali praktinei teologijai. „Todėl nenuostabu, kad per devynerius metus Kamajų, Salų ir Duokiškio parapijų kartu su šiuo dvasininku nueitas kelias didelis ne tik popieriuje, bet ir žmonių širdyse. Tikintieji greitai suprato, kad sekmadieninės pamaldos – tai ne kunigo monospektaklis nuobodžiaujantiems žiūrovams. Sekmadienio rinkliavas taip pat renka ne kunigas, o parapijiečiai. Ir kasmetines aukas renka parapijų savanoriai. Šis žingsnis, beje, buvo ilgiausiai ir sunkiausiai formuojamas. Kunigo A. Šukio nuomone, parapija yra jos žmonių reikalas, ir jie turi rūpintis parapijos veiklai reikalingais ištekliais. Kitas svarbus pokyčių dėmuo – pasitikėjimas parapijų žmonėmis. Kaip sako kunigas A. Šukys, svarbu parapijose burti žmones, kurie nori ir gali padėti, pasitikėti jų žiniomis ir talentais. Ir tas pasitikėjimas davė stulbinamų rezultatų ir t. t. Pasak A. Šukio, darbas bendruomenei, vadovavimas parapijai, nėra tik nuostatų, įstatų pildymas, reikia dirbti su – žmonėmis, kurie skirtingai supranta tuos pačius dalykus, ir netgi tas pats žodis skirtingiems žmonėms, skirtingoms kartoms reiškia skirtingus dalykus. „Palaimintas tas vadovas, tas tarnaujantis asmuo, kuris sugeba įgalinti veikti jį supančius žmones“, – pabrėžė jis. Tai – ištisų devynerių metų sielovadinio darbo  paskutinėse trijose parapijose moto: A. Šukys visą dėmesį skiria parapijų bendruomenėms, jų sėkmėms ir ateities veiklos gairėms. Tad nenuostabu, kad 2020-07-26 Kamajų Respublikos prezidentas Vytautas Vilys „už nuopelnus Kamajų Respublikai, už naujoves, išradingumą ir taiklų žodį“ į kitą parapiją išvykstančiam kun. A. Šukiui įteikė  Kamajų Respublikos ordiną, o moterys – pridėjo  puokštę, kurią pavadino „Kietu riešutėliu“. „Toks buvote, tokį jus ir mylime“, – sakė ją teikusios parapijietės ir linkėjo sėkmės naujame tarnystės Dievui ir žmogui kelyje.“ (Lina Dūdėnaitė-Kralikienė, Rokiškio sirena, 2020 0728).

Žinau, kad  kun. Albertas Kasperavičius, 2017 m. liepos 4 d. paskirtas Pandėlio Švč. Mergelės Marijos vardo parapijos klebonu, kartu aptarnaujant Panemunio Švč. Trejybės ir Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) parapijas, savo įžvalgomis ir organizaciniais gebėjimais, rūpesčiu bažnyčia per trejetą mėnesių gebėjo sužadinti žmonių širdyse pasitikėjimą dvasininku, troškimą dalyvauti šv. Mišių aukoje savo miestelio bažnyčioje, įsidrąsinti atsistoti prie vargonų ir giesme šlovinti Viešpatį, tvarkyti ir puošti bažnyčią... Paskyrus jį į Skapiškį, parapijiečiai per labai trumpą laiką suspėjo pasiruošti Šv. Lauryno atlaidams (rugpjūčio 13 d.): buvo iškirsti daugelį metų šventoriuje augę krūmokšniai, prieš šventorių iškirtus ir išgenėjus tujas – atsivėrė gražus vaizdas ne tik į vartus ir vartelius, bet ir į bažnyčią. Klebonas ne vieną dieną, o kartais ir kelis kartus važinėjo iš Pandėlio į Skapiškį talkininkams padėti. O jų atsirado: į darbus įsijungė ir seniūno pavaduotoja Regina Beleckienė, buvęs Kauno Žemės ūkio akademijos dėstytojas Vidmantas Merkevičius, dr. Aldona Vasiliauskienė, Aušra Skupienė, Bronė Rauduvienė, Laima Dilienė, Povilas Puronas ir kiti. Bažnyčios vidus irgi sušvito švara, tvarka, naujomis spalvomis. Tad klebonas prie apskritojo diskusijų stalo visai pagrįstai  džiaugėsi, kad Skapiškio parapijoje daugėja žmonių, kurie ne tik kalba apie pagalbą, bet ir neraginami širdingai imasi darbų.

Dr. kun. Gediminas Jankūnas, moderavęs pokalbį, stengėsi akcentuoti mintis apie kunigo vaidmenį – tikinčiųjų, teorinių tikinčiųjų ir netikinčiųjų – bendruomenėje, skirtingų visuomenės kartų   besikeičiantį požiūrį į tikėjimo dalykus, prasmę. „Vyresnioji karta laikosi tradicijų, jas gerbia, jaunesni – ieško alternatyvos ypač įpareigojančiam tikėjimui, o jauniausieji mano, kad tikėjimo klausimas jiems dar per anksti  suprasti. Vadinasi, negalima apsiriboti vien tik tikėjimo tiesų  mokymu, lygiagrečiai privalu puoselėti  liturgijos esmės supratimą, kad, atlikdami veiksmą, žinotų, kodėl tai  daroma“, – konstatavo dr. kun. G. Jankūnas.

„Svarbiausia vyko širdžių ir kartų pokalbis. Ir dvasininkai, ir pasauliečiai praleidome  tris nuostabias valandas jaukiuose dr. Aldonos Skapiškio namuose... Ir patys tapome jaukesni vieni kitiems čia, prie stalo..., ir bažnyčioje“, –  tokiais žodžiais moderatoriaus buvo apibendrintas priešpaskutinis nestandartinio gimtadienio šventės dėmuo.

Dr. Aldonai Vasiliauskienei
Bronė STASKONYTĖ
2020-02-12    

Čia Skapiškis, čia Kupiškis, aukštaičių žemė,
Čia Utena, Daugailiai, Pandėlys,
Tau netoli net Kijeve aikštė Maidano,
Vladimiro kalėjimas arti.

Prie stebuklingos Dievo Motinos ikonos,
Prie verkiančios Pidhircuos teks liūdėt,
Kiek įspūdžių patirti teks Odesoj, Lvove,
Prie Liubarto gynybinės pilies.

Geografija plati, kruopščiausias darbas,
Dėkinga disertacijos tema –
„Antrasis Lietuvos statutas“ jau iš karto
Pas ukrainiečius nuvedė Tave.

Kiek monografijų, kiek straipsnių parašyta
Skaičiuot ne dešimtim – šimtais reikės,
Lietuvių – ukrauniečių kultūra, jos ryšiai,
Istorija bažnyčių ir kilmė...

Paskaita Šv. Bazilijais Didžiojo bažnyčioj –
Parapijiečiams šventė sukurta,
Klebono J. Urbono tada statytas kryžius,
Ten, prie Šiaulių, įamžino Tave.

Per konferencijas pas mus, tiek Ukrainoj,
Įvykusias tarptautiniu mastu,
Apie vienuolius plečiasi, gilėja mūsų žinios
Ir katalikus – Graikų apeigų.

Katalikų dviejų tautų – Graikų ir Lotynų –
Garsinant bendravimą kartu,
„Dr. Aldonos Vasiliauskienės klasė“ vardinė –
Mokykloj Bazilionų prie Šiaulių.

Pirmoji Briuchovičių, Šiaulių ir Lvovo
Mokyklų šių aukštųjų sutartis.
„Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas“ skaitovams –
Lietuvių – ukrainiečių kalbomis.

Ir pasipylė tarsi iš gausybės rago –
Padėkų raštai – jų keli šimtai.
Palaiminimus POPIEŽIUS Tau siuntė, rašė,
Net iš Šventosios Žemės jų gavai.


Garbės diplomai, premijos „Lietuvos balso“,
Korporacijos Giedros (JAV) ir kitų,
Kaip S. Rapalionio ir P. Dovydaičio,
Pasipuošei ir G. P. –  Bitės medaliu.

Kunigaikštienės Olgos ordinas garbusis
Su trečią laipsnį reiškiančia žyme
Nuo Ukrainos prezidento – tarsi  vėjo gūsis,
Su pakylėta džiugesio banga.

I. Franko, T. Ševčenkos jubiliejiniais medaliais,
Nuo prof. A. Kolodnyj padėkos raštu,
Apdovanota daug darbų padarius
Religijotyrai didžiai vertų.

(UMNA) G. S. Skovorodos filosofijos institute
Tu – bendradarbė ir Garbės narė,
„Aukso aruodų“ laureate tenka būti,
Jau lydima sėkmės tolimesnės.

Pasaulio moterų su nuopelnais žinyne
Tarp biografinių vardų esi.
Diplomus skyrė Tau „Pasaulis – Ukraina“,
„Aukso žvaigždes surinkusi neši.

Labai svarbus Didysis Aukso Garbės ženklas,
Vilniuj įteiktas nuo tautinių mažumų,
Ir Kryžiaus Riterio –  nuo mūsų Prezidentės,
D. Grybauskaitės dekreto teikimu.

Ir „Už nuopelnus Kupiškio krašto kultūrai“
Padėkos ženklas Mero specialus...
Religinės terminologijos aiškumui
Rašei ir straipsnius, ir komentarus.

O Kamajų bei Pandėlio kalba klebonų,
Gerų linkėjimų Tau sklidina.
T. Pavlo, klebono vienuolių bazilijonų,
Jų klestinti švietėjiška veikla.

Koplytstulpis prie namo ir Rūpintojėlis,
Net žemės sauja atvežta
Iš ten, kur arkivyskupas tiek daug kentėjo,
Kur M. Reinio tremties vieta.

Tiek Analecta tomas, jau išleistas Romoj,
Muziejus mažas Skapiškio rimty,
Tiek ambasadorių lankymasis regione –
Verti darbai nebūna pamiršti.

Čia Skapiškis, čia Kupiškis, aukštaičių žemė –
Ukrainistikos lopšys, pradžia...
Dviejų tautų istorikė čia „stiprybės semias“.
Tepadeda Tau DIEVAS, mylintis Tave.
(Iš knygos: Bronė Staskonytė, GYVENIMO VĖJUOS, UAB „Petro ofsetas“, 2020)

2020 08 03 6

LRT laidos „Šventadienio mintys“ komanda su dr. A. Vasiliauskiene jos sodyboje prie koplytstulpio Mečislovui Reiniui ir Rūpintojėlio.  
A. ŠUKIO nuotr.

2020 08 03 7

Jubiliatės atsisveikinimas su svečiais iš Vilniaus.
A. ŠUKIO nuotr.

2020 08 03 9

Gimtadienis užbaigtas liaudies dainomis. Iš kairės: tremtinė Ona Leknickienė, varpininkas ir zakristijonas, klebono pagalbininkas Povilas Puronas, bibliotekininkė Roma Bugailiškienė, mokytoja lituanistė Nijolė Bagdonavičienė ir dr. kun. Gediminas Jankūnas (A. Vasiliauskienės nuotr.)
A. VASILIAUSKIENĖS nuotr.

2020 08 03 5

Skapiškiečių pagarbos Arkivyskupui, užu Maskvos Vladimiro centralo kankiniui, ženklas.
A. ŠUKIO nuotr.

2020 08 03 8

Dr. kun. Gedimino Jankūno staigmena – praktinis diskusijų stalo tęsinys.
A. VASILIAUSKIENĖS nuotr.

Į viršų