Rašytojo eseisto, humanitarinių mokslų daktaro  Liutauro Degėsio knygos „Lengva nebus“ pristatymas ,,Piknikas su knyga“ vyko „Laiptų galerijos“ sode. Rašytoją  kalbino ir provokavo filosofinį žaidimą literatūrologas, hum. mokslų dr. Nerijus Brazauskas. Autoriaus įtaigiai skaitomos ištraukos  suintrigavo nerti į psichikos problemų gelmes, aiškintis, kaip ir kodėl personažas kapstosi iš kurioziškos situacijos, viliantis, kad skaitydamas suprasi, kur susipina tavo nerimo, meilės ir neapykantos, slaptų troškimų ir geismo klodai.

Intelektualinis nuotykis drauge su autoriumi
Dr. Nerijus Brazauskas rašytoją Liutaurą Degėsį apibūdino kaip labai originalų mąstytoją, pakvietė žiūrovus į intelektualinį nuotykį – parašyti savo būsimo romano pirmą sakinį ir tokiu būdu tapti metaliteratūros šventės bendraautoriais.

Šis romanas yra apie romano rašymą. Juokais tarsi papriekaištavęs dėl atgrasančio, sunkų kelią skelbiančio  pavadinimo (juk dauguma tikimės, trokštame  lengvų dalykų) N. Brazauskas klausė, kas paskatino tokį daugiasluoksnį, daugiakodį  romaną trejus metus rašyti. Juk beprotiško reikia užsispyrimo. Gal pelningą užsakymą gavo?

Toliau pateikiame šiek tiek sutrumpintą autoriaus ir literatūrologo dialogą.

L. Degėsys: Neįmanoma išvengti pokalbio su savimi. Išsikalbėjimas, rašymas veda į savęs, į asmenybės  pažinimą. „Kalbėk, kol save pažinsi“, – sakė graikai. Aš sakau – rašyk, kol save pažinsi. Prikūriau personažų, su kuriais kai išsiskirdavau, būdavo neramu. Jie gyveno savo gyvenimą, jie be manęs savo likimo vingiuose nueidavo taip, kad nebepažindavau kai kurių. Mano pelnas – tai patyrimas. Rašytojas gali žmogui parodyti svarbų  dalyką – yra būdas ištraukti iš galvos tai, kas mūsų galvose, ir parodyti, kad kiekvienas iš mūsų gali tai padaryti. Priemonė yra kalbėjimas. Žmogus gali ir  yra  verta tai daryti. Parodyti kitam, kas darosi jo galvoje, yra darbas ir malonumas.  Aš tokį motyvą kaip paskaitininkas visada turiu – traukiu iš galvos kažką ir parodau – kaip fokusininkas zuikį iš rankovės. Trauki iš galvos, rodai ir pamatai, kad jie pamatė.

N. Brazauskas: Atsiverskime visi knygose 182 puslapį, pažiūrėkime į neįprastą įvardžių vartojimą.   Mėginau suprasti, kiek tų įvardžių jūsų romane. Suktas ir įdomus žaidimas. Ar aš teisus, kad įvardžiai yra ne asmeniniai, bet tarpasmeniniai, kurių mokslas dar nežino? Kas su tais įvardžiais atsitiko?

L. Degėsys: Tose trijose realybėse yra pagrindinis herojus, t. y. rašytojas, kuris rašo apie savo romano veikėją, kuris yra rašytojas. Jis  irgi rašo apie savo romano veikėją. Kodėl įvardžiais sužaidžiau? Mano romanų herojams niekaip nelimpa lietuviški vardai – nežinau, kodėl taip yra.   Trečias romanas, kuriame bandau išsisukti be vardų. Tačiau juos reikia kaip nors atskirti. Grafiškai lengva: tu, kuriuo pagrindinis herojus kreipiasi į save, yra mažąja raide. O Tu, kurį  jis sukūrė, pavirsta personažu. kuris pavirsta ne įvardžiu, o ženklu. Distancija tarp dviejų tu  pamažu tirpsta, nyksta. Viename epizode personažas norėtų nusižudyti, bet jis pats nebegali atskirti savęs nuo to savo sukurto herojaus ir bijo nužudyti ne tą. Sunku nuspręsti ir sunku pastebėti, kas atsitiko, todėl  galėtumėte šį puslapį praleisti skaitydami...

N. Brazauskas: Praleisti tikrai nereikia. Sudėtinga struktūra atsiremia į realybės problemas. Ar lengva realiam autoriui nužudyti personažą, žinant, kad nebus pritaikytas baudžiamojo kodekso straipsnis?

L. Degėsys:  Verta prisiminti Lietuvos statutą. Jame yra straipsnis apie atsakomybę už nepavykusią savižudybę. Jeigu tik gąsdini, galima tau padėti... Viename esė esu tą temą vyniojęs. Ar nereikėtų panašaus straipsnio mūsų Konstitucijoje politikams, kurie apsimeta politikais...

Kadangi mano herojai iš esmės yra „aš pats“, visi mes po truputį žudomės. Gyvenimas yra savižudybė. Moraline prasme mes save išduodame, pilkėjame, prarandame po truputį save. Įsiminė vienos merginos pasakymas, kad labiausiai bijo, jog sugrįžusios į namus nepažins jos šuniukas. Juk mes pamažu keičiamės, kasdien keičiamės.

N. Brazauskas: Leidžiu minutę pamąstyti, ką norėjo pasakyti autorius… Klausimas kyla ir mano galvoje – tai jūsų kūrybos ypatybės. Mano supratimu, išskirtinis bruožas yra gilus psichologizmas, nagrinėjate vaikystės traumų poveikį, savęs analizavimą. Sekasi aprašyti vyro psichologiją, tai natūralu. Bet šitame romane įžvelgiu labai daug subtilių štrichų, kai mėginate žvelgti moters akimis. Net feministės iš jūsų galėtų pasiskolinti kai kurias mintis ir užsirašyti ant  plakatų ar ant kūno, turėtų kuo pasišvaistyti Gedimino prospekte. Klausimas: ar sunku būti moterimis net ir fikciniame pasaulyje? Ar rašydamas jaučiatės Degėsė?

L. Degėsys: Gal iki galo mano herojus kitu savimi netampa. Bet yra noras pabūti kito žmogaus kailyje. Kad pasipainiojo moteris, nėra būtinybės visai susitapatinti. Norisi pajusti, ką jaučia kitas. Realiai šito niekada negalėsime. Mes neturime pojūčio kito žmogaus jausmams pajusti. Tik pagal analogiją, maždaug: aš šitaip jaučiu, gal ir kitas, jis ar ji, šitaip jaučia. Tai noras įveikti vienatvę, priartėti prie kito žmogaus. Šimtmečiais, tūkstantmečiais žmogus bando įveikti šitą ribą visokiausiais būdais: skverbiasi vieni kitiems į kūnus, į galvas, į mintis, tačiau – kuo arčiau prieini, tuo mažiau matosi. Kodėl bučiuojantis norisi užsimerkti? Mano herojus, siekdamas pajausti kitą, praranda visus savo sensorinius pojūčius. Tikslas ne tapti moterimi, o pabandyti suprasti kitą žmogų – kas jis bebūtų, vyras ar moteris.

N. Brazauskas: Jūsų romane dėmesį patraukė mintis: „Visi kurie pradeda gyvenimą, santuoką, verslą ar revoliuciją – baigia. Viską sugadina, supurvina, išniekina, supaprastina ir sunaikina.“ Tokia šopenhaueriška pesimistinė nuotaika persmelkia visą romaną ir oponuoja šiuolaikinei hedonistinei kultūrai. Ar tai, kad judesyje slypi baigmė, nėra žmogaus lemtis, kurią bandome įveikti dialogu, kūrybos pėdsakais, kurie galbūt yra tik tariami?

L. Degėsys: Turbūt ši vieta tinka mano kūrybai iliustruoti. Pradedu aukštu stiliumi, o pabaiga vis tiek panaši. Šitą citatą pratęsčiau kita: „Visi, kas valgo agurkus, miršta.“ Jei valgėte agurkų, jūs mirsite, anksčiau ar vėliau. Reikėjo nepradėti, jei nenorite baigti.  Gal tai žeidžia skaitytoją, bet romantiška metafizine gaida pradėjęs, aš mėgstu kartais šitaip – veidu į mišrainę.

N. Brazauskas: Iš pradžių kėlė nuostabą, o paskui pradėjo patikti tai, kad romanas persmelktas erotikos, sekso, juslumo momentų. Froidas (Sigmund Freud) apsidžiaugtų ir sakytų, kad XXI a. žmogus yra toks pat. Suprantu, kad jūs norite pasakyti, jog seksualumas yra kažkas daugiau. Tai yra artėjimas prie kito. Kaip jūs sakote, seksualumas yra universaliausias būdas keistis idėjomis. Vis dėlto liko klausimas, ar šiame romane buvo galima išvengti, bent šiek tiek sumažinti seksualumo? Gal tai yra masalas skaitytojui?

L. Degėsys: Man atrodo, kad ten gryno seksualumo nėra. Yra kalbėjimas apie seksualumą. Kalbėjimas apie meilę nėra meilė. Kalbėjimas apie politiką nėra politika. Taip ir kalbėjimas apie seksualumą nėra seksualumas. Man atrodo, platoniškai bandau parodyti, kad tai vienas iš etapų, kuris neišvengiamas, per kurį reikėtų kažkaip perlipti. Kai studijavau psichologiją, mus ruošė būti psichologais per anatomiją. Mes tris savaites M. K. Čiurlionio gatvėje turėjome patologinės anatomijos kursą, skrodėme lavonus. Su Sauliumi Kondrotu gavome užduotį atsinešti „eksponatą“. 5  metrų gylio formalino duobėse „eksponatai“ plūduriavo. Merginos alpdavo. Man atrodo, jie ruošė mus tam etapui, kad kūną reikės perlipti. Jeigu jį kaip nors pavyktų peržengti, gal prie sielos, prie tos dvasios pavyktų prieiti, pagal Platoną, meilės idėjos lygmenį pasiekti. Užsimerkti, kad kūno nėra, man atrodo, nedora.

N. Brazauskas: Paskysiu banalią frazę, kad visos jūsų knygos yra apie gyvenimą. Bet šiame romane jūs pirmenybę teikiate rašymui, estetiniam išgyvenimui, bet ne empiriniam gyvenimui. „Reikia rašyti, kad pamatyčiau ne tik tai, kas yra, bet ir kaip viskas atsitinka, ir galėčiau suprasti – kodėl.“ Ar tai reiškia, kad rašyti yra prasmingiau negu gyventi? Juk reklama mums dabar sako, kad įdomiau – tik gyvenimas.

L. Degėsys: Aš turiu tokią estetinę nuostatą, kurios stengiuosi laikytis, kad bet kokia kūryba yra ne mėgdžiojimas ir ne aprašinėjimas, o būtent kūryba. Su realybe lenktyniauti nėra prasmės. Blogai pasakysiu, bet man nepatinka rašytojai, kurie rašo apie tai, kas yra. Man tas užsiėmimas atrodo bevertis. Realistinis menas man visada įtartinas, nes tai kopijavimas ar bandymas padaryti geriau negu gamta. Reikia pasidaryti tą pasaulį. Būtų gerai, jei dar galėtum padaryti iš nieko, iš tuštumos, kaip Dievas. Aš kuriu iš savo patirties, iš kelionių. Prieš dešimt metų nebūčiau sukūręs, reikėjo gerokai pagyventi, kad galėčiau atsiplėšti nuo gyvenimo.

N. Brazauskas:  Apie vienatvę pasižymėjau klausimą. Erazmas Roterdamietis parašė „Pagiriamąjį žodį kvailybei“ dar tada, kai lietuvių literatūra buvo nėštumo būsenos. Jūs romane tarsi sukūrėte odę elektriniam paspirtukui. Net  panorau įsigyti. Iš kur ta meilė paspirtukui arba kodėl jį vadinate vienišumo simboliu?

L. Degėsys: Paspitrtuku važinėja specialia poza – kojos negali būti greta. Viena priekyje, kita už jos. Lekia kaip mažieji princai su plasnojančiais šalikais. Čia tik detalės. Jie atrodo baisiai vieniši.  Klausdavau, kodėl nėra dviviečių ar triviečių paspirtukų. Mielai važiuočiau keturviečiu paspirtuku. Esu kėlęs rimtesnę idėją, kad sutaupyti galima ir kitaip: jei būtinai statysime Vytį, ant to paties arklio galėtume pasodinti ir J. Basanavičių. Tik būtų labai daug ginčų, kurį sodinti priekyje. Tai tiek šitos paspirtukų vienatvės.

N. Brazauskas: Labai paprastas daiktas turi gilią potekstę, skaitydami įsitikinsite. Pati tikrovė pasiūlo labai įdomių dalykų. Romane jūs įdomiai sprendžiate filosofinį klausimą. Jūsų romano herojus sako: „Nebegali atskirti, kas tiesa, o kas tikrovė. Kas prisiminimas, nebuvusių daiktų, žmonių ir įvykių prisiminimas. Nebegali atskirti tikrų ir sufantazuotų tikrovių.“ Kitaip sakant, jūsų estetinė pozicija  tokia, kad vaizduotė yra pirmesnė už empirinę tikrovę. Būtent todėl klausčiau, kas jums yra vaizduotė – kūrimas, atkūrimas, pakartojimas, reiškinių ir potyrių dėliojimas?

L. Degėsys: Pats keletą metų dėsčiau psichologams apie filosofinę  interpretaciją. Mūsų sąmonėje gali atsirasti objektai ne tik iš realybės, bet mes galime gamintis objektus iš sąmonės objektų. Buvau parašęs knygą „Prisiminimų prisiminimai“. Galbūt ją išpirko galvodami, kad tai prisiminimų knyga. Sąmonė yra seniausias fotošopas, ji gali pasidaryti baisybę dalykų, gamintis antrinę realybę. Gali galvoti apie savo mąstymą, prisiminti savo prisiminimus, –  metakognityvinis lygmuo. Gali turėti jausmų apie jausmus. Vaizduotė  kuria ne tik vaizdus. Vaizduotėje gali atsirasti idėjų apie idėjas. Galvokime ne tik apie pasaulį, bet ir apie savo mąstymą. Pedagogika yra neįmanoma be to. Be supratimo apie supratimą. Studentams sakydavau: „Išgirdę šią frazę iš dėstytojo ar iš merginos, bėkite kuo toliau. Ši frazė tokia: „Nesuprantu, kaip tu gali nesuprasti.“ Supratimas apie galimą (ne)supratimą yra vienas iš svarbiausių. Mes galime gamintis pasaulius savyje. Kai kas išmoksta juos parodyti kitiems.

N. Brazauskas: Sudėtinga tema, iš kur kyla supratimas ar nesupratimas. Studentai paprastai nemėgsta logikos mokslo. Jūsų tekstai rodo, kad dievinate logiką. Romane kalbate apie bandymų ir klaidų metodą. Tik veikdamas, įveikdamas ką nors gali sužinoti. Kad klydai, visada sužinai tik pabandęs suklysti. Būtų įdomu sužinoti, kokią klaidą gyvenime esate padaręs. Klaidą, kuri atsiskleidė tik mąstymo apie rašymą metu?

L. Degėsys: Klaida yra gerai. Tuo pasireiškia mūsų valios laisvė. Dievas leidžia mums nusidėti. Mano herojus romane sako, kad neracionalu yra tikėti, kad tavo asmeninis racionalumas kitiems yra privalomas. Kad tavo tvarka – kitiems irgi tvarka. Turbūt yra tekę pakliūti į situaciją, kai draugai išvažiuodami jums palieka savo namą. Surasti, kur šaukšteliai, užduotis beveik beviltiška. Ten, kur jūsų manymu, jie turėtų būti – nėra. Ir cukrus ne tokioje dėžutėje. Be reikalo tikiesi, kad kitas turi remtis ta pačia logika.  Jei žmogus prie šviesoforo nerodo posūkio, nereiškia, kad tikrai važiuos tiesiai.

N. Brazauskas: Jūs esate stiprus visuomenės kritikas. Sakote, kad mes praradome jautrumą, empatiškumą, sugebėjimą pagauti dvasios virpesius. Kodėl taip atsitinka?

L. Degėsys: Sunku atsakyti kodėl. Visuomenė keičiasi. Ir jos signalai keičiasi. Kai kurie žmonės pajunta tai anksčiau nei kiti. Keičiasi socialinė realybė ir keičiasi  normos. Pirmieji pajutę signalus pradeda kitaip elgtis, kitaip galvoti, kitaip mylėti. Kas atsitinka? Dauguma žmonių stebi ir nori, kad jiems nepasisektų. Kartais padarau eksperimentą. Nebeturiu šuns, bet socialiniuose tinkluose parašau, kad mano šuo įbėgo į virtuvę, išpylė aliejų, išsivoliojo, aptaškė sienas, nubėgęs į miegamąjį įsirausė į patalus… Visiems patiko mano sugalvota istorija. Kuo man blogiau atsitinka, tuo daugiau ,,laikų“ gaunu. Mane užjaučia, žinoma.

Bandymas klysti yra vienintelis būdas gyventi – nieko negali pakartoti antrą sykį. Gyvenimas yra nuolatinis eksperimentas. Nuo mokslinio eksperimento skiriasi tuo, kad yra nepakartojamas.

Vienas iš mano metodų yra suvesti viską į absurdą, Menininkas ugdo savyje nepraktiškas savybes. Pavyzdžiui, plaukikai, irkluotojai treniruoja raumenis, kurie labai ryškiai matomi. Mes gyvendami treniruojame dvasines traumas, perdėtą jautrumą. Jeigu mūsų ištreniruoti dalykai matytųsi išorėje, vaikščiotume  kruvinais tvarsčiais apsivynioję. Reikėtų praktiškus dalykus savyje ugdyti, negadinti sau sveikatos taip giliai lipant. Atrodo, aš šį kartą išlipau.

N. Brazauskas: Jūs suteikiate galimybe pamatyti tai, ko paprastai nepastebėtum. Gal kiek trikdo jūsų idėja, kad viskas, kas žmogui atsitiks gyvenime, jau yra parašyta knygose. Jei skaitydamas pamatysi, kas tavęs laukia, nejauku. Ar nebijote išgąsdinti skaitytoją?

L. Degėsys: Tai matricos idėja, kad jau esame tarsi nufilmuoti, užrašyti, kad herojus nieko negali pakeisti, kad nulemtumo jausmas yra nulemtas. Noriu atkreipti dėmesį, kad šitaip galime ruoštis mus ištiksiantiems nevilties priepuoliams. Ar verta ruoštis mirčiai, ar geriau gyventi kaip gyvenus? Mano misija – parodyti žvilgsnio perfokusavimo galimybę. Galime pamatyti kitas realybes, galėtume visi būti šiek tiek kūrėjai.

N. Brazauskas: Jūsų sukurtas personažas daro mėnesio pertraukas, rašo ant daugybės lapelių. Ar jus ištinka rašymo pertraukos?

L. Degėsys: Išsidėlioju 50 lapelių ant 6 metrųilgumo stalo. Mano nemodernumas sąlygotas to, kad turiu viską vienu žvilgsniu apžvelgti.  Kompiuteryje aš 50 langų negaliu atsidaryti. Tada ekranas turėtų būti 3 x 4 m.  Reikėtų dirbti nuosekliai, kasdien, nes nevažiuodamas vairavimo įgūdžius prarandi. Tačiau buvo laikas, kai nerašiau. Kartais prireikia pertraukos subręsti. Vėl sugrįžti į savo sukurtą realybę po poros mėnesių nėra lengva.

„Viskas visuomet yra ne viskas. Viskas visuomet būna daugiau ar mažiau“, – cituodamas romano mintis dr. N. Brazauskas apibendrino intelektualųjį žaidimą.

Pirmąjį nesamo romano sakinį parašyti be galo sunku. Iškalbingiausias – „Taigi…“ Pasak jo autoriaus, kad skaitytojas suprastų – jau viską pasakiau.

2020 07 31 11

Vyksta „Piknikas su knyga“.
„Laiptų galerijos“ archyvo nuotr.

2020 07 31 12

Į viršų