facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

(Pabaiga)                                                                                               
Prof. Stasio Ušinsko Atminties vieta Akmenėlių dvare
Akmenėlių kaime, Petrašiūnųg.  6, Pakruojo rajone, šimtamečių medžių paunksmėje, ant Kruojos upės kranto, yra Akmenėlių dvaras – kultūros paveldo objektas.

Šis Akmenėlių palivarkas nuo 1780 m. priklausė vokiečių kilmės baronui Teodorui fon der Ropui. Dvaras restauratorių ir interjero dizainerių atnaujintas pagal XVIII a. dvarų interjero ir eksterjero stilių.  Dvarvietę puošia daugybė gėlių, dekoratyvinių krūmų ir medžių.

Dabar jame šeimininkauja šiaulietė Edita Aperavičienė, puoselėjanti šio krašto dvarų kultūrą, kurianti meno oazę šiame Žiemgalos lygumų krašte. Akmenėlių dvare organizuojamos kultūrinės popietės, rengiamos parodos, koncertai,  susitikimai su aktoriais, istorikais, kultūrologais, menininkais ir įdomiais žmonėmis. Akmenėlių dvare galima pajodinėti su žirgais, maloniai praleisti laiką, gėrėtis gamta, įsigyti meno kūrinių, susipažinti su ekspozicija apie menininką prof. Stasį Ušinską.

Akmenėlių dvare yra Atminties vieta didžiajam Lietuvos menininkui, lėlininkui, vitražistui, scenografui Stasiui Ušinskui. Čia numatyta pastatyti kauniečio skulptoriaus Danieliaus Sodeikos marionetę-skulptūrą „Arkliukas“, skirtą S. Ušinskui atminti. O kol kas toje vietoje stovi 2019 m. pastatytas akmuo. Prie jo pritvirtinta lentelė su užrašu „Tik iš širdies kylantys dalykai amžini ir tvarūs. Didžiam Žiemgalos sūnui Stasiui Ušinskui atminti. Semper Verum (lot. visada tikra) 2019“.

2020 m. liepos 20 d. Akmenėlių dvare surengtas vakaras, skirtas S. Ušinsko 115-ajam gimtadieniui. Vakarą pradėjo Kauno VDU muzikos akademijos fortepijono katedros pianistas Natanas Bairakas, kuris atliko Šopeno ir Bethoveno kūrinius.

Iškilmingą minėjimą atidarė Edita Aperavičienė, šio dvaro savininkė ir Atminties vietos S. Ušinsko muziejaus direktorė. Stasio Ušinsko atminties vietos-muziejaus administratorė ir Akmenėlių dvaro kultūrinės veiklos koordinatorė Raimonda Canderienė papasakojo apie profesorių S. Ušinską, jo įvairiapusišką talentą, prilygindama šio dailininko kūrybą kitam garsiam Lietuvos menininkui M. K. Čiurlioniui. Ji,  iškeldama prof. S. Ušinsko reikšmę Žiemgalai, Šiaulių kraštui, papasakojo, kaip kilo idėja įamžinti jo atminimą Akmenėlių dvare.

Pasak R. Canderienės: „Žiemgala turi gultis ir keltis su Ušinsko vardu. Tokia buvo mūsų idėja ir vizija. Yra daugybė pavyzdžių pasaulyje, kai mažyčiai miesteliai, turėdami vienintelį menininką, gimusį ar gyvenusį ten, tą vietą paverčia turistų traukos centru.“

Kaunietis skulptorius Danielius Sodeika kuria skulptūrą „Arkliukas“, skirtą lėlininko, prof. Stasio Ušinsko atminimui. Šią skulptūrą, kuri kuriama iš privačių lėšų, planuojama šiemet rudenį atidengti Akmenėlių dvare.

Poeto J. Marcinkevičiaus eiles skaitė Kauno dramos teatro aktorė Eglė Tulevičiūtė, kuri paaukojo nemažą pinigų sumą skulptūrai „Arkliukas“ sukurti.  

Vilniaus „Lėlės“ teatro režisierius, lėlininkas, būsimos monografijos apie S. Ušinską marionečių dalies bendraautoris Rimantas Driežis papasakojo apie S. Ušinsko įkurtą Marionečių teatrą Kaune, jo marionetes, lėlių spektaklį „Silvestras Dūdelė“, vaizduojantį savotišką lietuvišką „daktarą Aiskaudą“ ir jo globojamus gyvulius, ir pirmąjį garsinį lietuvišką marionečių filmą „Storulio sapnas“.  S. Ušinskas pasireiškė ir kaip nagingas meistras, sukonstravęs tokią sudėtingą marionečių valdymo sistemą, kuri leido ne tik lengvai koordinuoti jų judesius, bet ir vartyti akis, krutinti lūpas, daryti įvairias grimasas.

Renginio metu kalbėjo Kauno lėlių teatro direktorė Rasa Bartninkaitė, atvežusi ir pristačiusi Kauno valstybinio lėlių teatro Valerijos ir Stasio Ratkevičių įkurto lėlių muziejaus eksponatų parodą į S. Ušinsko muziejų Akmenėlių dvare. Buvęs ilgametis Kauno lėlių teatro direktorius Sigitas Klibavičius pasidžiaugė kilnios ir prasmingos idėjos užuomazga įprasminti prof. Stasio Ušinsko atminimą Žiemgaloje, Akmenėlių dvare.

Apie futurizmą ir modernistinį meną bei Ušinsko kūrybos svarbą Lietuvos avangardinei krypčiai kalbėjo kaunietė grafikė Aistė Ramūnaitė, iškeldama šio menininko didžiulį indėlį į Lietuvos dailę, jo kūrybos svarbą dabarties kartoms.

Rasa Ušinskaitė, prof. S. Ušinsko dukra, padėkojo renginio organizatoriams už tėvo atminimo puoselėjimą ir saugojimą, papasakojo, kad profesorius daug dirbo, kūrė vitražus. Ušinskas buvo labai paprastas, mėgo gamtą, pajūrį.

Retkarčiais išvažiuodavo atostogauti į Juodkrantę. Čia mėgo daug vaikščioti, rinkdavo šermukšnius ir jų prisirinkęs didžiulį lagaminą parsiveždavo į Kauną. Iš šermukšnių sulčių gamindavo vyną. Kaune visi menininkai žinojo garsųjį Ušinsko šermukšnių vyną.

Rasa Ušinskaitė kartu su S. Ušinsko vaikaičiais Jonu Prapuoleniu, Liepa Jusaite padovanojo Akmenėlių dvaro savininkei šermukšnio sodinuką, kuris bus pasodintas prie paminklo, linkėdami, kad po daug metų visi susirinkusieji galėtų pakelti taures su šermukšnio vynu S. Ušinsko atminimui.

Stasio Ušinsko mintys apie meną ir kūrybą
Stasys Ušinskas – vienas brandžiausių ir novatoriškiausių Lietuvos menininkų, kurio kūryba apima daug sričių. Jis buvo vienas pirmųjų vitražo profesionalų Lietuvoje, o tapybos palikimas taip pat unikali Lietuvos dailės istorijos dalis. S. Ušinsko kūrybinio metodo savybės, dėmesys žmogui atsispindėjo jo darbuose ir pedagoginėje veikloje.  Jo mintys apie meną ir kūrybą aktualios ir šiandienos kontekste.

* Menas, kaip ir gyvenimas, vienoje vietoje nestovi. Jis eina kartu su gyvenimu ir keičia savo formas tiek, kiek keičiasi gyvenimo dvasia. Juk menas nė daugiau, nė mažiau, kaip laiko dvasios reiškėjas.

* Menas – tai ne pramoga, o visuomenės idealų įtvirtinimas.

* Menas turi kilti į renesansą, eiti su epocha, su architektūra. O su muziejų estetika reikia baigti!

* Menas turi būti labai rimtas ir taurus, pačių rimčiausių užmojų. Jis – ne desertas, jis turi auklėti žmogų.

* Epochos dvasia – pagrindinis dalykas, ko aš ieškau jau daug metų savo kūryboje... Elektronikos amžius padiktavo mums naujus principus meno srityje, ir aš ieškau būdų, kaip tinkamiau pavaizduoti mūsų epochą, kad suprastų paprastas žmogus...

* Mano kūrybos uždavinys – žmogus. Jį keliu į pirmą vietą. Žmogus su savo siekimais. Individas, kuris yra laimingas ir kurį nelaimės kartais ištinka. Žmogus raudona gija eina per mano kūrybą. Kartais aš einu realiu keliu, o kartais realizmas remiasi alegoriniu simboliniu pagrindu. Toks mano kelias. Peizažas ir kiti architektoniniai dalykai yra tik fonas žmogui. Centre aš visuomet keliu žmogų – kovojantį, siekiantį.

* Savo dekoratyvinių darbų pagrindu imu graikus. Bet į graikus aš žiūriu per geležies ir betono prizmę <...>, aš jaučiuosi esąs industrinis dailininkas.

* Aš laikau, jog vitražas – tai dekoracija, o ne statybinė medžiaga. Viduramžių architektai sprendė ne tik sienų, bet ir langų lengvumo klausimus <...>. Tradicinis (plono stiklo) vitražas veikia žiūrovą ne tik spalvomis, bet ir siužetinio piešinio kompozicija. Ploname vitraže per spalvotus stiklus perėjęs šviesos srautas ne tik „uždega“ patį vitražą, bet ir vitražuoja visos patalpos erdvę, sudaro nuotaiką, lengvą atmosferą. Šios funkcijos negali atlikti buitinis stiklas.

* Turi savo darbą gerbti ir su derama pagarba pateikti. <...> Jeigu nori būti vitražistu, tai turi nebijoti būti juodnugariu kupranugariu.       

* Vakarais eidavau į Luvro biblioteką rinkti medžiagos apie seną kinų, japonų marionečių teatrą. Svajojau apie panašų teatrą mūsų krašte; kūriau projektus, dariau eskizus, rausiausi jo technikoje...

* Jei įsižiūrėsite į mano darbus, į paveikslus, dekoracijų ar kostiumų eskizus, jūs pastebėsite, kad juose vyrauja architektūrinis elementas. Dekoracijos ir kostiumai, mano manymu, turi būti ne tapybiniais kleckais išmarginti, bet turėti aiškias architektūrines linijas. Dekoracijas aš taip suprantu ir sąmoningai prie to einu. <...> Teatre, dekoracijų ir kostiumų atveju, aš remiuosi klasika, žinoma ją sumodernizavęs. Pavyzdžiui, kaip ir Antikos teatre, aš noriu įvesti kaukes, bet ne klijuotas barzdas bei ūsus. Mano manymu, tai yra teatrališkiau. Turiu pabrėžti dar vieną mano pažiūrą, būtent tą, kad teatre kostiumą aš statau pirmoje eilėje, o dekoracijas laikau pagalbiniu, foniniu elementu.

2020 07 29 4

S. Ušinskas.

2020 07 29 8

Akmenėlių dvaro interjeras. J. Nekrašiaus nuotr.

2020 07 29 1

S. Ušinsko marionetė „Arklys“. 1935 m.

2020 07 29 10

S. Ušinsko marionetės lėlių spektakliui „Silvestras Dūdelė“

2020 07 29 11

S. Ušinsko marionečių piešiniai.

2020 07 29 9

S. Ušinskas. Apie 1970 m.

 

 

 

Į viršų