facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Pastaruoju metu naujų knygų lentynose pasirodė daugiau originalios memuarinės literatūros kūrinių. Jų autoriai, gimę įvairiuose šalies regionuose, rašo apie savų mamų gyvenimo kelius, tarpusavio santykius, jų pastangas suteikti vaikams geresnio gyvenimo perspektyvas.

Vilniuje veikianti LŽS nario S. Lipskio leidykla „Žuvėdra“ išleido prozininko Apolinaro Čepulio knygą „Kai kurie prisiminimai ir neskelbtos kaimo kronikos“.

Šios knygos autorius gimė 1933 metų kovo 13 dieną Akmenaičiuose, Kuršėnų rajone. Jis – technikos mokslų daktaras, Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Rašytojo plunksnai priklauso dviejų dalių romanas „Likimo upė“, knyga „Pokalbiai prie molberto“. Už minėtą romaną jis pelnė Juozo Paukštelio premiją.

„Naujosios knygos puslapiuose, – sako jos autorius, – bandysiu papasakoti apie savo vaikystės aplinką, prisiminimus, girdėtus iš mamos, jos kalbas su tėvu, šeimos nariais, kaimynais, giminėmis apie mūsų šeimos ir kaimynų gyvenimą. Tie mano, mamos ir kaimynų prisiminimai, kurie buvo paskendę „senvagėse“, čia įvardyti kaip „neskelbtos kaimo kronikos“.

Kaip moto savo knygos pratarmei rašytojas panaudojo Algimanto Mačiulio eilėraštį „Brydės per rūką“:

Brendu, brendu per rūką tirštą,
Per tirštą rūką atminties.
Žiūriu atgal nuo metų kalno,
Ar liko ženklas ten koksai,
Nesunaikintas dar visai,
Kuris, praskleidęs rūką švelnų,
Primintų nueitus kelius,
Likimo klystkelius žalius.

Akmenaičių kaimo ūkininkų Aleksandro ir Viktorijos sūnaus Apolinaro, vadinto Poliuku, vaikystė prabėgo, kaip ir daugelio kitų prieškario Lietuvos kaimų vaikų. Prie savo vienkiemio ganė karves, mokėsi ūkio darbų. Greta kaimo tekančioje Ventoje maudė arklius, pats šioje upėje pleškenosi.

Dabar Akmenaičių kaimo vietoje – plynas, vėjo gairinamas laukas. Prie upės glaudžiasi senos kapinaitės su aptriušusiais kryželiais ir keliais medeliais. Tada kalva, kur stovėjo sodyba, buvo apaugusi lazdynais, alksnynais, ąžuolais ir didžiuliais šimtamečiais beržais, matomais iš toli toli... Buvę upeliukai Keciunka ir Lendrupis virto melioracijos grioviais.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, viduryje buvusio kaimo, kažkada buvusioje Poliuko tėvų žemėje, kelelių sankirtoje, ant akmens su iškaltais buvusių gyventojų vardų inicialais ir pavardėmis pastatytas paminklinis plieninis kryžius.
Autorius rašo, kad būdamas dvejų metų, kai moterys ir jo mama jaujoje krovė ar linus, ar kanapes, paguldytas ant išimtų ir ant žemės paguldytų jaujos durų dainavo:

Du metelius turėjau,
Poterėlius kalbėjau...

Dar mama pasakojo, kad mažasis Poliukas norėjo sukti jaujos klojime pastatytą arpą. Mama, bijodama, kad neįkištų į krumpliaračius pirštų, tarp arpo sparnų įkišo pagalį, kad nesisuktų. Tada mažiukas vaikiukas įniršęs lakstė aplink arpą, sukinėjo rankeną, judino kaip įmanydamas ir rėkė:

„Kas čia velc yr, kas čia velc yr...“

Visi, kas tuo metu buvo jaujoje, žiūrėjo ir juokėsi. Apolinarukas prašė, kad pataisytų arpą, kad jis suktųsi, bet niekas jam nepataisė...

Bėgo metai, jo mama Apolinarą nuvežė į Kuršėnų geležinkelio stotyje atidarytą septynmetę mokyklą. Beje, po kiek metų šioje mokykloje teko mokytis ir šių eilučių autoriui, gyvenusiam pas senelius Elzbietą ir Izidorių Ratinus netolimame Gedinčių kaime.

Naujoje A. Čepulio knygoje labai daug vaizdingai aprašytų kaimo gyvenimo kasdienybės epizodų, žmonių tarpusavio santykių.
Knygoje labai tikroviškai aprašomi Antrojo pasaulinio karo įvykiai Kuršėnų apylinkėse, nes prie šio miesto įnirtingai kovėsi vokiečių ir rusų kariuomenės.

Šypseną sukelia epizodas, kai Poliukui Pavenčių durpyne ganant kelias karves ir avis, prie bandos privažiavo vokiečių mašina. Išlipę vokiečiai piemenukui paliepė pasitraukti į šalį, o patys pradėjo gaudyti avis. Poliukas nespėjo net pamatyti, kaip įsibėgėjęs beragis pliekė prie mašinos stovėjusiam su aukšta kepure vokiečių karininkui į užpakalį, tas ir guli... Pašokęs vokietis piktai kažką riktelėjo ir išsitraukęs revolverį keliais šūviais patiesė aviną. Kareiviai pačiupę už kojų įmetė aviną į mašiną ir nuvažiavo...

Plėšikavo ir rusų kariai. Jie be skrupulų iš kaimiečių atiminėjo lašinius, kiaušinius, medų.

Autoriaus mama, kaip ir daugelis jos kartos žmonių, išgyveno dviejų pasaulinių karų baisybes, savo gyvenimu perjautė valstybių sienų, santvarkų pokyčius, matė, kaip keitėsi žmonių gyvybės vertė keičiantis valdžioms... Iš sunkios savo gyvenimo patirties nuo jaunų dienų mama suprato, kad ne vien tik sunkiu ūkininko darbu gyvena žmonės, matė, kad daugelis žmonių siekė žinių ir mokslo, todėl visą sveikatą dėjo tam, kad išleistų Poliuką į pasaulį matantį daugiau, negu pro kaimo gryčios langą...

Pasak A. Čepulio, prisiminimais praeities nepakeisi, o ateities įvykiai jei tekės ta pačia laiko vaga, bus kiti. Kaip sakoma, antrą kartą į tą pačią upę neįbrisi: nors upės krantai ir tie patys, bet vanduo tekės visada vis kitas...

„Žvejodamas senvagėse“, vaikščiodamas užžėlusiais kaimo takeliais autorius stengėsi suprasti, kaip tos kaimo gyvenimo smulkmenos skiriasi nuo reikšmingesnių gyvenimo įvykių, rasti ką nors naujo, suprasti juos...

Į viršų