Šiaulių amatininkystė

(Tęsinys)
Isako Brevdos spaustuvė (1906–1915). Žydų tautybės miestietis Isakas Brevda (pasirašinėjo – Brewde, Brewda, Briaudė) apie 1904 m. Šiauliuose įsteigė spaustuvę. Tais metais pažymėti pirmieji žinomi jo spausdinti leidiniai. Ji buvo įsikūrusi Didžiojoje kalėjimo gatvėje (Laucevičiaus namuose). Joje buvo atliekama blankų ir smulkioji spauda lietuvių, prancūzų ir rusų kalbomis. Ši spaustuvė gyvavo iki 1915 m. (Merkys V. Lietuvos poligrafijos įmonės 1795–1915, p.180; Senieji Šiauliai atvirukuose 1902–1944: katalogas. Sudarė A. Šlivinskas ir kt. Šiauliai, 2006, p. 28; Petreikis T. Regioninės knygos kultūra Žemaitijos knygos 1905–1944 m. pavyzdžiu, p. 370).

I. Brevda užsiėmė leidybine veikla: išleido knygų ir 25 atvirukus su Šiaulių vaizdais. Jis vienas pirmųjų savo lėšomis išleido knygų lietuvių kalba. Vaclovo Biržiškos bibliografijos duomenimis, 1906–1909 m. I. Brevdos spaustuvėje buvo išspausdinti 6 leidiniai lietuvių kalba: 1906 m. – 2, 1908 m. – 3 ir 1909 m. – 1.

1908 m. I. Brevdos spaustuvėje buvo išspausdintos pirmosios šiauliečio poeto Jono Krikščiūno-Jovaro eilėraščių knygelės: „Jausmų kibirkštėlės“ ir „Poezija“. Pastaroji knygelė I. Brevdos spaustuvėje buvo išleista 15 tūkst. egz. tiražu. I. Brevdos spaustuvėje dar buvo išspausdinta mokytojų Simo Vaznelio ir Jadvygos Juškytės „Rašybos lavinimosi darbai pradedamosioms mokykloms“ (1909) ir didelės apimties grožinės literatūros kūrinių lietuvių kalba: M. Rodzevičiūtės „Dievaitis“ (vertė K. Puida), K. Jasiukaičio apsakymų knygelė „Ant bulvaro“ (1914) ir kt. (Prėskienis B. Šiaulių krašto literatūros panorama, Šiauliai: leidykla „Šiaurės Lietuva“, 2003, p. 199, 207; Černiauskaitė V. Lietuviškoji knyga nepriklausomos valstybės atkūrimo išvakarėse 1905–1917 metais. Iš: Lietuvos bibliografija. Serija A. Knygos lietuvių kalba T.3, 1905–1917. Vilnius, 2006, kn. 1-2. Knygos ir autoriniai smulkieji spaudiniai A-L. Vilnius, 2006, p. 29).

Abramo Srogovičiaus spaustuvė ir antspaudų dirbtuvė (nuo 1906 iki 1915 m.). Žydų tautybės miestietis Abramas Srogovičius apie 1906–1909 m. įsteigė kaučiukinių antspaudų dirbtuvę ir spaustuvę, kuri be pertraukos veikė iki 1915 m. Didžiojoje kalėjimo gatvėje (Ibianskio namuose). Joje buvo spausdinama blankų ir smulkioji spauda, knygų lietuvių ir rusų kalbomis (Petreikis T. Regioninės knygos kultūra Žemaitijos knygos 1905–1944 m. pavyzdžiu, p. 377). A. Srogovičiaus spaustuvėje buvo išspausdinti rašytojo J. Miliausko-Miglovaros parengti lietuviškų dainų rinkinėliai, poezijos knygelės.

Lazario Fridmano spaustuvė ir litografija (veikė nuo 1908 iki 1911 m.). Jankelio Fridmano spaustuvę ir litografiją paveldėjo jo sūnus Lazaris Fridmanas. Ši spaudos įmonė dirbo įvairiose vietose: 1908 m. – Nikolajaus g., 1910 m. – Policijos gatvėje. 1908 m. joje buvo 4 darbininkai. Spaustuvėje buvo spausdinama įvairi poligrafijos produkcija lietuvių ir rusų kalbomis (Merkys V. Lietuvos poligrafijos įmonės 1795–1915, p. 180-181). 1909 m. liepos mėnesį čia buvo išspausdintas J. Miliausko-Miglovaros laikraštis „Žodis“. 1911 m. L. Fridmanas įmonę pardavė Giršui Perui (Petreikis T. Regioninės knygos kultūra Žemaitijos knygos 1905-1944 m. pavyzdžiu, p. 372).

Giršo Pero spaustuvė ir litografija (nuo 1911 iki 1915 m.). 1911 m. žydų tautybės miestietis Girša Peras iš spaustuvininko Lazario Fridmano įsigijo nuo 1876 m. veikusią spaustuvę ir litografiją. Ši įmonė įsikūrė Policijos gatvėje (Vacmano namuose). Ji užsiėmė daugiausia blankų ir smulkiąja spauda rusų, lietuvių ir kitomis kalbomis. Tik po ilgų ginčų su Šiaulių ispravniku G. Pero spaustuvei buvo panaikintas draudimas spausdinti „Progreso“ bendrovės lietuviškus įstatus (Merkys V. Lietuvos poligrafijos įmonės 1795–1915, p. 180; Petreikis T. Regioninės knygos kultūra Žemaitijos knygos 1905–1944 m. pavyzdžiu, p. 374).

1913 m. šioje spaustuvėje išspausdintame „Šiaulių valstybinio telefono tinklo abonentų sąraše“ nurodoma, kad G. Pero spaustuvė rusų, lenkų, lietuvių, vokiečių ir žydų kalbomis atlieka įvairiausius poligrafijos darbus, spausdina keliomis spalvomis laikraščius, brošiūras, preskurantus, ataskaitas, afišas ir įvairius blankus. Spaustuvė turi sukaupusi įvairių šriftų, naujausio stiliaus papuošimų ir klišių. Darbas nutrauktas per Pirmąjį pasaulinį karą (1915 m.).

Feivelio Šabaševičiaus spaustuvė (1912 m.). Poligrafijos įmonių žiniaraštyje minima ir žydų tautybės miestiečio Feivelio Šabaševičiaus spaustuvė. Ji dirbo tik vienerius metus Soboro gatvėje (Matematiko namuose) (Petreikis T. Regioninės knygos kultūra Žemaitijos knygos 1905–1944 m. pavyzdžiu, p. 377). Ši spaustuvė spausdino įvairią smulkiąją poligrafijos produkciją rusų kalba.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Šiauliuose privačių spaustuvių tinklas sparčiai augo ir sudarė: 1880 m. – 1, 1890 m. – 2, 1900 m. – 6, 1908 m. – 14 ir 1912 m. – 14. Tai daugiausia buvo nedidelės spaudos įmonės, besiverčiančios blankų, etikečių, vizitinių kortelių, vokų, afišų spausdinimu ir kitais smulkiais darbais. Kai kurios didesnės spaustuvės (J. Volbergo, I. Brevdos, A. Srogovičiaus) prisidėjo prie knygų leidybos ir atlikdavo akcidentinės produkcijos užsakymus miesto įmonėms, įstaigoms arba buities reikmėms.

Poligrafijos įmones Šiauliuose steigė daugiausia vietiniai gyventojai, dažniausiai žydų tautybės miestiečiai. XX a. pradžioje, kai Šiauliuose nebuvo nuolatinės lietuvių, lenkų ir žydų knygų rinkos, spaustuvininkai buvo priversti, kaip ir anksčiau, verstis smulkiais spaudos darbais, tenkintis įvairiais valstybinių įstaigų ir privačių įmonių užsakytais darbais (afišomis, skelbimais, firminiais blankais), spausdino vokus, etiketes, vizitines korteles ir kt.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą poligrafijos įmonės Šiauliuose spausdino leidinius daugiausia rusų, lenkų ir žydų kalbomis arba vertėsi smulkiais užsakymais. Tik kai kurios spaustuvės spausdino lietuvių kalba.

Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Šiauliuose buvo įsikūrusios 6 spaustuvės. Jų veiklą sustabdė prasidėjęs karas. Karo metais buvo uždarytos beveik visos miesto spaustuvės. Iki Pirmojo pasaulinio karo veikusių spaustuvių įrenginiai buvo vokiečių išvežti arba žuvo karo ugnyje. Šiauliuose vokiečių okupacijos metais buvo sunaikintos penkios spaustuvės. Labai sumažėjo spausdinimo darbų, beveik nutrūko knygų leidyba, o spausdinti kvietimus ar vizitines korteles karo metais buvo per didelė prabanga.

P. Bugailiškis apie to laikotarpio Šiaulių poligrafijos įmonių situaciją rašė: „Pirmojo pasaulinio karo ugnyje žuvus Šiauliuose 5 spaustuvėms (jų tarpe žinomo lietuviškų knygų leidėjo I. Brevdos), spaudos darbai negalėjo greitai atsigauti. Pirmoji, ir tai tik rankinė, spaustuvėlė (B. Fridmano) atsirado čia 1919 m., dėl to didesni spaudos darbai buvo atliekami Raseiniuose, Kaune, Klaipėdoje ir Vokietijoje“ (Parašas: GK, Šiaulių spauda (1919–1927 m. apžvalga), „Bibliografinės žinios“, 1928 m., kovo-balandžio mėn., nr. 2, p. 33).

Vokietijos okupacinės valdžios litografija (nuo 1916 iki 1918 m.). Dr. T. Petreikis nurodo, kad Vokietijos okupacinės valdžios įsteigta litografija Šiauliuose veikė nuo 1916 m. iki 1918 m. pabaigos (Petreikis T. Regioninės knygos kultūra Žemaitijos knygos 1905–1944 m. pavyzdžiu, p. 190, 379). Šioje litografijoje buvo dauginami Šiaulių ir krašto okupacinės valdžios įvairūs dokumentai, atliekami smulkūs užsakymai lietuvių ir vokiečių kalbomis (Bugailiškis P. Šiaulių spauda. „Šiaulių naujienos“, 1924, sausio 18 (nr. 3), p. 1. Parašas: Sf.; Bugailiškis P. Iš I pasaulinio karo užrašų: 1915–1918 m. Vokiečių okupacijos kronika. Vilnius, 1961. LMAVB RS, f. 87-157, lp. 34).

Tarpukario spaustuvininkai, spaustuvės ir litografijos
Išsivadavę iš kaizerinės okupacijos, Lietuvos spaustuvininkai Šiauliuose vėl ėmėsi gaivinti poligrafijos pramonę, steigti spaustuves. Bene pirmoji spaustuvė po Pirmojo pasaulinio karo atsirado 1919 m. Ją Šiauliuose įkūrė Vilniaus spaustuvininkas B. Fridmanas.

1919 m. lapkričio 30 d. Lietuvoje buvo priimtas Spaudos įstatymas. Pagal šį įstatymą steigti spaustuves, litografijos, metalografijos ir kitas tolygias įstaigas arba įgyti ir turėti rankinius spausdinimo prietaisus buvo galima pranešus apie tai vietos apskrities ir miesto arba apskrities viršininkui tik prieš 3 dienas juos įsigyjant ar įstaigas steigiant (Spaudos įstatymas. „Laikinosios Vyriausybės žinios“, 1919 gruodžio 17, nr. 17, p. 5–6).

Vadovaujantis šiuo įstatymu 1919–1920 metais Šiauliuose atsirado dvi privačios spaustuvės: B. Fridmano ir Koneckovo, vėliau B. Fridmano ir Goco, dar viena – Š. Savičiaus ir B. Šumkauskio – atkelta iš Raseinių.

Be to, 1919–1920 metais kelias nelegalias spaustuves turėjo Šiaulių partinė organizacija. Spaustuvininkas Martynas Poderis pasakojo, kad 1919 m. pogrindinė spaustuvė buvo įrengta Bazilionuose. Ji turėjo spausdinimo mašiną – bostonkę. Spaustuvė pradėjo dirbti 1920 metų vasarą ir nustojo egzistavusi tų pačių metų rudenį. Joje atsišaukimus spausdino M. Poderis (Drupaitė E. Šiaulių periodinė spauda, p. 67. Rankraštis saugomas Šiaulių „Aušros“ muziejuje). Kita Šiauliuose 1919 m. įrengta nelegali spaustuvė buvo be spausdinimo mašinos. Ji buvusi rankinė.

1919–1940 metais Šiaulių spaustuves pagal nuosavybės pobūdį galima suskirstyti į partijų, draugijų ir privačias. Daugiausia veikė privačių spaustuvių. Paprastai jų savininkai buvo žydai arba lietuviai. Įprastiniai spaustuvių gamybiniai skyriai buvo šie: kaučiukinių antspaudų dirbtuvės, litografijos, knygrišyklos ir stereotipijos. Antspaudus gamino 5 spaustuvės („Titnagas“, „Grafika“, „Globus“, „Spauda“, „Lietpress“). Litografijos skyrius turėjo įsirengusios 3 spaustuvės („Grafika“, „Titnagas“ ir „Globus“), čia buvo atliekami įvairūs litografavimo darbai. Stereotipijos paslaugas teikė 3 spaustuvės („Grafika“, „Titnagas“, „Viltis“).

Techninė spaustuvių įranga buvo nevienoda. Kai kuriose smulkiose privačiose spaustuvėse tebuvo po vieną, dvi, neretai rankines, nenašias mašinas. Didesnės spaustuvės turėjo daugiau ir modernesnės technikos, geresnę poligrafijos bazę. Tarpukario metais kiekviena didesnė Šiaulių spaustuvė turėjo bent vieną ar keletą teksto rinkimo mašinų – monotipų.
Darbo sąlygos Šiaulių spaustuvėse buvo nelengvos, darbo užmokestis kartais netenkindavo darbininkų ir jie neretai streikuodavo. 1924 m. pradžioje vyko Šiaulių spaudos darbininkų streikas. Streikavo Š. Savičiaus ir B. Šumkauskio spaustuvės 15 darbininkų, daugiausia turinčių šeimas. Jie kėlė šiuos reikalavimus: 1) pakelti algas iki 25 proc.; 2) likviduoti su darbininku Gocu iškilusį konfliktą (jis buvo atleistas be jokių kompensacijų); 3) mokiniams algas mokėti kaip nustatyta kolektyvinėje sutartyje.

1924 m. kovo 8 d. Š. Savičiaus ir B. Šumkauskio spaudos darbininkų streikas baigėsi tokiomis sąlygomis: 1. 12,5 proc. pakeltas uždarbis; 2. už dvi streiko savaites darbdaviai užmokėjo streikavusiems darbininkams; 3. darbininko Goco ir mokinių konfliktas liko atviras, nes darbdaviai pasamdė iš Klaipėdos spaustuvininkus vokiečius: vieną mašinistą ir du rinkėjus (Foldenauerį, Pick’ą ir Gumball’ą), be to, dar prisidėjo du mokiniai iš vietinės gimnazijos ir spaustuvė pradėjo dirbti (Šiauliai. Šiauliuose spaudos darbininkų streikas. „Spaustuvininkas“, 1924, nr. 3, p. 7; Šiauliuose spaudos darbininkai streiką laimėjo. „Spaustuvininkas“, 1924, nr. 5, p. 8).

1926 m. „Šiaulių naujienos“ apie spaustuves mieste rašė: „Šiauliuose buvo 3 spaustuvės, dvi iš jų didelės, kaip tai: Š. Savičiaus ir B. Šumkauskio spaustuvė, Bažnyčios g. „Birutės“ namas, „Titnago“ spaustuvė Bažnyčios g., Prek. ir pramonės banko namai. Šiose spaustuvėse daugiausia spausdinama knygų, laikraščių, jos spausdiniais aptarnauja didelę dalį Lietuvos. Mažesnė spaustuvėlė B. Fridmano. Taipgi yra Šiauliuose Š. Savičiaus ir B. Šumkauskio litografija, kuri atlieka įvairius litografijos darbus. Š. Savičiaus ir B. Šumkauskio dirbtuvė atlieka visokių rūšių antspaudų“ (Spaustuvės. „Šiaulių naujienos“, 1926 rugpjūčio 22, nr. 35, p. 3).

Tarpukariu Šiauliuose įvairiu laiku veikė B. Fridmano ir Š. Goco, Š. Savičiaus ir B. Šumkauskio, dr. J. Šliūpo „Titnago“, A. Maizenfuso ir kitos nedidelės spaustuvės ir litografijos. Vidutiniškai Šiauliuose spaustuvių būdavo 3 (1920–1926) ar 6 (1932 m.). 1930 m. Šiauliuose buvo 4 spaustuvės, kuriose dirbo 43 darbininkai. Iš senųjų Šiaulių spaustuvių ilgiausiai dirbo A. Maizenfuso įmonė (įvairius nedidelius užsakymus ji atlikdavo nuo 1905 iki 1930 m.) ir „Titnagas“, kuris su pertrūkiais dirbo nuo 1923 iki 1940 metų.

Bunino Fridmano spaustuvė, antspaudų dirbtuvė (nuo 1919 iki 1920 m. – B. Fridmano ir Ko[neckovo], nuo 1920 iki 1922 m. – B. Fridmano ir Š. Goco) spaustuvė, antspaudų dirbtuvė ir rašomųjų daiktų sandėlis (nuo 1919 iki 1932 m.). 1919 m. balandžio mėnesį į Šiaulius iš Vilniaus atvyko žydų tautybės Vilniaus miestietis Buninas Fridmanas. Jis gimė 1886-11-10 Ašmenos aps., Vilniaus gub. Kartu su kompanionu Koneckovu Šiauliuose įkūrė spaustuvę, kuri nuo 1920 m. veikė Dvaro g. 26 (Petreikis T. Regioninės knygos kultūra Žemaitijos knygos 1905–1944 m. pavyzdžiu, p. 371). 1920 m. pradžioje „Sietyno“ žurnale buvo išspausdintas toks skelbimas: „Šiauliuose, Dvaro g-vė 26 atidaryta B. Fridmano ir Ko spaustuvė, kuri atlieka lietuvių kalba visus spaudos darbus: spausdina knygas, blankus, pakvietimus, afišas ir t. t.“ („Sietynas“, 1920, nr. 1-2).

Koneckovas B. Fridmano spaustuvės kompanionu išbuvo iki 1920 m. birželio, nes jau 1920 m. liepos mėnesį „Sietyno“ žurnale pasirodė skelbimas: „Dėmesio! Ieškau kito kompaniono arba pirkėjo. Reikalinga turėti kapitalo nuo 20 iki 30 tūkst. rublių. Ch. B. Fridmanas. Šiauliai. Dvaro g. 26. Spaustuvė, štampelių dirbtuvė ir rašomųjų daiktų sandėlis“ (Skelbimas. „Sietynas“, 1920 liepos 24, nr. 13-14, p. 27). 1920 m. tarp liepos ir gruodžio spaustuvininko B. Fridmano kompanionu buvo tautietis Šmerelis Gocas. Jų spaustuvė įsikūrė Dvaro g. 26, vėliau Kalno gatvėje 2, mūriniame name (Sąrašas spaustuvių ir tolygių joms įstaigų Šiaulių aps. veikusių 1921 metais. Šiauliai, 1922. LCVA, f. 412, ap. 9, b. 141, lp. 18; „Sietynas“, 1920 spalio 15, Nr. 18). Įmonėje dirbo 5 žmonės. Joje buvo atliekami smulkūs poligrafiniai darbai.

Kaip nurodo dr. T. Petreikis, apie 1922 m. B. Fridmanas iš Š. Goco išpirko jo dalį (Petreikis T. Regioninės knygos kultūra Žemaitijos knygos 1905–1944 m. pavyzdžiu, p. 373). 1923 m. B. Fridmano spaustuvė buvo įsikūrusi Turgavietės g. (Levitano namuose), 1925 m. – Aušros al. 6, 1927 m. – Tilžės g. 163. 1928 m. birželio mėnesį Fridmano spaustuvė persikėlė į Varpo g. 18, 1931 m. – į Dvaro g. 2.

1927 m. B. Fridmano spaustuvė iš Rygos raidžių liejyklos firmos „Gutenberg“ įsigijo sau reikiamo šrifto ir spaustuvinių ornamentų. Šioje spaustuvėje greta „Boston press“ tipo spaudos mašinos buvo pastatyta ir plokščioji pusės formato spausdinimo mašina (Glosienė A. Poligrafijos įmonės Lietuvoje 1918–1940 metais. „Knygotyra“, 1991, t. 18 (25), p. 54).

B. Fridmano spaustuvėje buvo atliekami įvairūs spaudos užsakymai: blankinė ir smulkioji spauda. Buvo spausdinami Šiaulių krašto laikraščiai ir žurnalai, blankai, kontorinės knygos, afišos, atvirukai, knygos ir kalendoriai. Pagrindinis užsakovas buvo knygyno „Lietuva“ savininkas L. Jakavičius. Čia lietuvių kalba buvo išspausdinti „Šiaulių srities vartotojų bendrovių sąjungos įstatai“ ir kt.

Bunino Fridmano spaustuvė nustojo veikti 1932 m. vasario mėnesį. Jos savininkas buvo kaltinamas tuo, kad suklastojo vekselius, prisidarė skolų, kreditoriams buvo įsiskolinęs apie 24 tūkst. Lt. B. Fridmanas, nebegalėdamas išmokėti skolų kreditoriams ir savo darbininkams, palikęs spaustuvę, šeimą Šiauliuose, slapčia pabėgo į lenkų okupuotą Vilnių.

Policija sustabdė šiauliečio spaustuvininko veiklą, aprašė jo turtą, užantspaudavo spaustuvę (Spaustuvininkas Bunimas Fridmanas, sako, jau Vilniuje. „Šiaurės Lietuva“, 1932 vasario 21, p. 2; Šiaulių kronika. „Lietuvos žinios“, 1934, balandžio 17 (nr. 87), p. 8). Buvo paskelbtos varžytinės. 1932 m. birželio 20 d. bankrutavusią spaustuvę iš antrųjų varžytinių už 5 000 litų nupirko Paulina Vesulienė.

Kurį laiką pagyvenęs Vilniuje, B. Fridmanas emigravo į Palestiną, kur dirbo spaustuvėje raidžių rinkėju („Vyr. žinios“, II dalis, 1935 kovo 15, Nr. 367, p. 8; T. Petreikis. Regioninės knygos kultūra Žemaitijos knygos 1905-1944 m. pavyzdžiu, p. 371).

(Bus tęsinys)

20 07 24 13