facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Gražaus Latvijos miesto Balvi pavadinimo dauguma šiauliečių nė nežinotų (nuo Šiaulių jis nutolęs daugiau nei per tris šimtus kilometrų), jei ne vienintelio žinomo lietuvio kunigo ir skulptoriaus Antano Rimavičiaus, mūsų krašto vaiko, biografija.

Gimė jis 1865 m. Šakynos miestelyje, Šiaulių apskrityje, ūkininko šeimoje, baigė Šiaulių miesto berniukų gimnaziją, o katalikų kunigo mokslų ir luomo siekė Petrapilio dvasinėje akademijoje. Devynioliktojo amžiaus pabaigoje jaunasis kunigėlis buvo paskirtas dirbti į... Latviją. Nepasiginčysi. Anuometinei katalikiškai Latgalai labiausiai jo reikėjo. Sunku turėjo būti Antanui: nei latvių kalbos mokėjo, nei tame krašte buvo lankęsis, bet tarnystei pakluso ir visą gyvenimą dirbo įvairiose Latvijos katalikų parapijose. Todėl jam mirus 1933 metų liepos 6 dieną, latviai pagrįstai pareiškė: „Ė-e-e, broliai lietuvaičiai, Antanas Rimavičius (jie sako – Antons Rimovičs) – mūsų pilietis, ne jūsų, juk jis čia keturiasdešimt metų rūpinosi ne tik mūsų sielovada, bet ir puošė Latvijos katalikų bažnyčių altorius savo skulptūromis, drožė gražiausias klausyklas, stacijas-bareljefus, feritronus... Visa tai liko ir tarnauja mums.“

Tai – tiesa, hm.., nors ne visa..!

Visą savo aktyvųjį gyvenimą kunigas Antanas Rimavičius nepamiršo esąs lietuvis ir šiaulietis, kūrė dvigubai didesnes už save ne tik Lietuvos kunigaikščių stovylas, bet ir gausybę sakralinių kūrinių: angelų, šventųjų skulptūras, bareljefus ir goreljefus, kryžius su išmoningais krucifiksais ir nepaliovė svajoti, kad visą jo kūrybinį palikimą, atėjus laikui, priimtų Lietuva.

Anuomet, vos tik sužinojęs, kad įsikūrė Šiaulių „Aušros“ muziejus (1925 – 1928 m.), ir pajutęs artėjant lemtingąją valandą, jis surašė testamentą, kuriuo gera valia visą savo kilnojamąjį kūrybinį palikimą paskyrė Šiauliams, „Aušros“ muziejui.

„Mūsų, – sakome, – Antanas Rimavičius, šioje žemėje užaugęs vienintelis žinomas lietuvis kunigas ir skulptorius, kūręs Lietuvai be jokio atlygio, tiesiog iš meilės, drožęs ir skaptavęs skulptūras, arklių tempiamomis rogėmis ir ratais vežiojęs jas po kelias dešimtis kilometrų iš vienos Latvijos katalikų parapijos į kitą, vis artyn Lietuvos tam, kad galėtų papuošti ir praturtinti jomis savo Tėvynę, savo gimtąjį kraštą.“

Taip pagal paskyrimus jis apkeliavo bene visą Latviją, kunigavęs net devyniose parapijose, tarnybą pradėjęs nuo Estijos sienos, baigęs Rubene parapijoje, buvusioje prie pat Lietuvos sienos, kurioje ir mirė. Jis yra palaidotas šios bažnyčios šventoriuje.

Po kunigo mirties, sužinoję jo testamento valią, vos nesusipykome su latviais. Dramatiškas buvo ir kai kurių jo kūrinių likimas sovietmečiu, kaip, beje, ir visas dvidešimtojo amžiaus vidurys, kurio kunigas jau nebematė.

Taip jau susiklostė, kad kunigas Antanas Rimavičius tapo net vienu iš Balvi miesto įkūrėjų (!). Neatsitiktinai jo vardu yra pavadinta didelė aikštė, kurioje stovi gražus šiuolaikinis, 2018 metais jam pastatytas paminklas. Miesto muziejuje jo atminimui skirtas deramas dėmesys. Balvi miesto vadovai jau kelintą kartą maloniai kvietė šiauliečius, savo miesto įkūrėjo kraštiečius, į miesto šventę. Prieš kelerius metus joje buvo apsilankęs nemažas būrys šiauliečių, vadovaujamų Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio.

Šiemet šio miesto šventės iškilmės vėl vyko Antano Rimavičiaus aikštėje. Šventės dalyvius ir svečius sutelkė ne tik didelio miesto pučiamųjų instrumentų orkestro koncertas. Į šventę susirinkusius miesto ir apylinkių žmones nudžiugino grupė mūsų krašto visuomenininkų, kurie  medaliu „Lietuvos atkūrimo trisdešimtmečio ženklas“ apdovanojo Rūtą Cibulę, vietos kraštotyrininkę ir aktyvistę, daug širdies investavusią, renkant informaciją apie lietuvį kunigą-dailininką.

Latvių kalba miestiečius pasveikino šiaulietis dizaineris Vilius Puronas, kaip Lietuvos meno kūrėjų asociacijos narys, sąjūdininkas bei riterijos atstovas, užvedęs susirinkusius kartu sudainuoti latvių patriotinę dainą. Jam talkino viešnagėn į Balvi kartu atvykę Stasys Šalkauskas, Šakynos miestelio patriotas ir puoselėtojas, Birutė Žymantienė, knygos „Testamentas“ (apie kunigo Antano Rimavičiaus gyvenimą ir kūrybą) autorė. Viešnagės bei kelionės įspūdžius filmavimo kamera fiksavo Kęstutis Balčikonis.

Apie Balvi miesto bei Latgalos istoriją daug įdomaus papasakojo to miesto muziejaus vadovė Iveta Supė. Iš Šiaulių atvykusiems vyrams pavyko ne tik nufilmuoti elegantišką ir gražią Balvi miesto katalikų bažnyčią, kurią daugiau nei prieš šimtą metų nuo visiško sunykimo išgelbėjo Antano Rimavičiaus dorybės, darbštumas ir talentas, bet ir priminti, kad Šiaulių naujosios Dainų bažnyčios bei vyskupijos Pastoracinio centro interjeruose gražiai įsikūrė šio kunigo-dailininko kūriniai. Tai – reljefinės Kristaus kančių kelio vaizdų kompozicijos, šventųjų stovyklos...

Praeitis ir dabartis sujungė Šiaulius ir Balvi, Lietuvą ir Latviją, nes Antano Rimavičiaus kūryba, jo gebėjimas mylėti žemę, kurioje jis gimė ir augo, lygiai taip pat tą, kurioje jis gyveno ir dirbo, yra visiems pavyzdys ir abiejų broliškų tautų turtas, kaip besvarstytume. Nuo to laiko pasikeitė jau kelios miestiečių kartos, bet jo atminimas šventai saugomas.

20 07 23 20

Kęstučio BALČIKONIO nuotr.

20 07 23 26

20 07 23 16

Rūtos Cibulės apdovanojimas.
Kęstučio BALČIKONIO nuotr.

20 07 23 17

Grupė mūsų krašto visuomenininkų  medaliu „Lietuvos atkūrimo trisdešimtmečio ženklas“ apdovanojo Rūtą Cibulę, vietos kraštotyrininkę ir aktyvistę, daug širdies investavusią, renkant informaciją apie lietuvį kunigą-dailininką.
Kęstučio BALČIKONIO nuotr.

Į viršų