facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Kiekviename kaime turbūt yra savas šviesulys, kultūrinio darbo puoselėtojas, neramios sielos žmogus. Jie vadinami keistuoliais, nes viską dirba kitų labui, be atlygio ir dar su entuziazmu. Tai nėra įprasta mūsų per daug skubančioje, sudaiktėjusioje visuomenėje. Kažkaip per šiuos darbus ir gyvenimo gerinimą nebepastebime šalia esančių žmonių, jų nuotaikų, retai kada surandame progą padaryti kažką gero kaimynams. Besikeičiantys laikai su nuvertintomis vertybėmis išvarė juodą vagą. Neviltis ir jos palydovas alkoholis žlugdo dorą kaimo žmogų. Lyg ir nebėra likusios sodybos, kurios šeimininkas, išeidamas iš namų, duris užremtų pagaliu.

Bet yra žmonių, kurie gyvenimą mato kitomis akimis, viską jaučia širdimi. Kunigas Ričardas Doveika yra pasakęs: „Tokie žmonės yra didžiulė dovana ir vertybė, tiesa ir atradimas, padedantis kurti ir puoselėti gėrį. Išryškėja šviesus kuriančio, o ne tik vartojančio tautiečio paveikslas. Tie žmonės – didelės vilties spindulys visiems.“

Niekas tikrai nesiginčys, kad jo Mama pati gražiausia, geriausia, protingiausia... Tik pačius šilčiausius, meiliausius žodžius paskyrė artimieji jau anapilin išėjusiai savo Mamai, Skuodo rajono literatei poetei, mąstytojai, kultūros darbo aktyvistei knygoje „Lyg sodo obelis“. Joje labai jautriai sudėstyta šviesios ir talentingos Daukšių kaimo moters Jadvygos Ruginienės gyvenimo ir kūrybos mozaika.

Į knygą sudėta iš daugybės užrašų knygelių, sąsiuvinių, popieriaus lapelių nuoširdžiausi, gražiausi eilėraščiai.

Kaip sako poetės duktė žurnalistė Eleonora Budzinauskienė, gyvas jautrumas, vietomis baltosios eilės. Puikus humoro jausmas.

Neišsipildžiusios svajonės pasiekti mokslo aukštumų neužgesino kūrybinės ugnelės. Po sunkių darbų ar laisvo laiko minutėmis mokykliniame sąsiuvinyje liejosi eilėraščių posmai tarsi širdimi rašyti, savyje išnešioti. Su jais įvairiausiomis progomis Jadvyga eidavo į žmones, nors kartais ir likdavo nesuprasta.

J. Ruginienė visur buvo kviečiama dalyvauti, paskaityti eilių.

Vaišindama savo pačios kepta duona Mama dažnai palydėdavo gražiais žodžiais:

Žinau, duona būna visokia –
Ir saldi, ir rupi, ir karti.
Ji tokia, kaip ją vertinti moki
Kaip jos skonį ne burnoj,
O krūtinėj jauti.
Šita duona kasdienė,
Šita duona šventa.
Mūsų dirvoj auginta,
Mūsų krosny kepta.
Kaip puiki oratorė dažnai buvo kviečiama į krikštynas, vestuves, kitokias šventes. Piršliauta net aštuonis kartus. Dažniausiai jaunuosius iš namų išlydėdavo šiais žodžiais:
Ar prisimeni, Mama, kaip ją mažą supai,
Per naktis nemiegojai, o susirgus verkei?
Ar prisimeni, Mama, pirmą žingsnį mažytį.
Pirmą žodį, švelniai ištartą „Mama“...
Šitas žodis lydės kur bebūtum toli.
Greit užaugti suspėjo Jus vaikai mylimi,
Rodos, lakstė po kiemą su lėlėm neseniai,
Šiandien nuometą baltą ant galvos jau taisai.
Tad prisek vainikėlį iš rūtelių žalių,
Tą, kuriam jis žadėtas, pavadink ženteliu.

Beje, Daukšių bendruomenė už ilgametį Daukšių vardo garsinimą darbinėje ir kultūrinėje veikloje, aktyvų kaimo tradicijų puoselėjimą Mamą J. Ruginienę buvo išrinkę šio kaimo Metų žmogumi.

Darbščioji Mama labai mėgdavo megzti. Kasmet visiems šeimos nariams paruošdavo kalėdines, velykines, gimtadienio dovanėles su savo mezginiais – vieniems tenka raštuotos kojinės ar pirštinės, kitiems – kepurė ar šalikas, o gal net liemenė ar megztinis. Megztas kojines Mama dovanodavo ir kunigams, ir daktarams, ir šiaip geriems žmonėms. Vytautui Landsbergiui irgi teko garbė gauti Mamos kojines.

Kaip prisimena duktė Eleonora, jos Mama sakydavo, kad visą dūšią sudedanti į tuos mezginius. Ir kas kartą vis kitokios spalvos, kitokie raštai. Juk ne pirktos brangios dovanos yra svarbu, o tai, ką pats savo rankomis padarai savo artimam žmogui, yra sakiusi Mama vienoje jos namuose apsilankiusios Lietuvos televizijos laidoje.

Į viršų