facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Tėvų ir vaikų santykiai yra aktuali tema tiek auginantiems mažus vaikus, tiek besirūpinantiems suaugusių vaikų gerove. Galbūt todėl ši tema iki šiol dažnai nagrinėjama ne tik mokslinėje, bet ir grožinėje literatūroje.

Atspindėjo dramatiškus šeimos įvykius
Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriuje vykusiame susitikime su rašytoja Nijole Kepeniene taip pat bandyta atsakyti, kas lemia tvirtą ryšį tarp tėvų ir vaikų. Atsakymų ieškota interpretuojant naujausią rašytojos romaną  „Rupaus malimo“. Tai romanas apie žmonių likimus Mažojoje Lietuvoje, parašytas remiantis autentiškais šio regiono atstovės Anos Helenos Saprykinos liudijimais.

Šiame romane per vienos šeimos likimą vaizduojama sudėtinga Rytprūsių istorija. Dramatiški krašto įvykiai atsispindi veikėjų savimonėje. Istorinės aplinkybės pinamos su egzistencinėmis įtampomis.

Per Pirmąjį pasaulinį karą Jurgio Preikšo tėvų sodyba buvo sugriauta. Jis troško ūkininkauti, net du kartus vyko į Ameriką. Užsidirbęs pinigų grįžo ir nusipirko ūkį. Mirus pirmai žmonai Ėvei, vedė Anę, ji pagimdė dešimt vaikų.

Antrojo pasaulinio karo pradžioje į Jurgio namus atvykusi pareigūnė, vadovaudamasi fiurerio nurodymais, išvežė „invalidą“ – sūnų Erikutį su luoša rankele. Artėjant frontui šeima buvo priversta palikti namus, vėliau – bėgti aplinkui sproginėjant minoms. Sūnus Hansas, pasišaipęs iš ruso matininko, merginusio jo mylimą Trautę, atsidūrė Sibire. Vėliau ten buvo ištremta ir visa šeima. Išgyveno anaiptol ne visi.

Bandė pagauti tikrąją tiesą
Rašytoja pripažino, kad romano idėja kilo ne jai pačiai, bet jos draugei Irianai Žalienei, kuri pažinojo Mažojoje Lietuvoje gyvenusią Aną Heleną. Su šia tauria asmenybe draugė supažindino ir ją.

Ana Helena tąsyk buvo susilaužiusi klubo kaulą, tad buvo prikaustyta prie lovos, bet nepaisant to, vis tiek sutiko papasakoti kaip tėvas savo darbu, drąsa ir atkaklumu pelnė ūkį, kaip kantriai jį lipdė, vadovaudamasis sąžine ir širdies priesakais, kaip augino ir auklėjo gausią šeimą, remdamasis per amžius susiklosčiusiomis tradicijomis ir tvirtai įsišaknijusiomis žmogiškumo tiesomis.

Rašytoja Aną Heleną iš pradžių lankė ligoninėje ir iš jos palatos išeidavo pakylėta kaip po pamaldų. Anot jos, pasiklausius moters visi sunkumai atrodydavo įveikiami, o kasdienybė – tauri ir prasminga.

„Atrodė, tie žmonės nešiojasi savyje kažkokią paslaptį, padorumo priesaką, kuria vadovautis jiems visai nesunku. Romanu bandžiau tą tiesą sugauti, išsiaiškinti tą paslaptį pati sau. Kažkokias nuojautas, rodos, nutvėriau, bet tikrosios prūsiškojo charakterio mįslės, manau, dar teks paieškoti. Kuo labiau giliniesi, tuo įstabesnė ta žemė atrodo, dar paslaptingesnė“, – kalbėjo N. Kepenienė.

Pastebėjo tam tikrus pokyčius
Anot rašytojos, tais laikais gyventi buvo tikrai nelengva, juo labiau tiems, kurie augino daug vaikų. Tačiau tie žmonės vis tiek nepasidavė, sunkiai dirbo ir vertino vienas kitą. N. Kepenienė svarstė, kad galbūt tam stipriam ryšiui tarp tėvų ir vaikų įtakos turėjo Dievo tikėjimas ar tiksliau – tikėjimo praktika.

„Jie visada melsdavosi. Atsikėlę iš ryto būtinai pirmiausia žegnodavosi ir taip padėkodavo už tai, kad išmiegojo ir nubudo, vakare vėl būdavo kažkokia žegnonė – padėkojimas už išgyventą dieną. Vaikai labai daug dirbo ir taip, manau, taip pat save ugdė, o dabar vaikai, po mokyklos neturi ką veikti ir bažnyčioje retai apsilanko“, – lygino romano autorė.
Susitikime rašytoją atlydėjusi poetė, gydytoja psichiatrė Jūratė Sučylaitė pritarė išsakytoms mintims. Pasakojo, kad kai dirbo priklausomybės ligų centre, mamos dažnai atvesdavo savo dukrą ar sūnų, jog sužinotų, ar šis iš tiesų vartoja narkotikus, alkoholį. Tik pažvelgus į tuometinius santykius, mamų valdingumą, gydytojai pasidarydavo baisu.

Pagalvodavo, kad galbūt paauglys ir negali kitaip elgtis, nes šeimoje nėra jokio normalaus dialogo, noro suprasti vienam kitą.

„Manau, gyvenant šiame technologijų amžiuje mes visi svetimėjame, bet jeigu yra svetimėjimas, tai turėtų būti išlikęs ir tam priešingas noras suartėti, jausti vienas kitą ir suprasti tam tikrus dalykus“, – šių dienų realiją atskleidė J. Sučylaitė.

Anot jos, N. Kepenienė teisingai pastebėjo, kad mus visus suartina bendrumas, kai visi esame lygūs: „Manau, dvasiniai ritualai, kalbėjimas leidžia suartėti tėvams ir vaikams. Viena, kai namuose mama būna kaip tarnaitė, o visai kas kita, kai šeimos nariai pasidalija pareigomis ir susėda prie bendro stalo.“

Psichologijos mokslų daktarės nuomone, šiais laikais mes visi tampame pragmatiški, labiau galvojame tik apie savo poreikių tenkinimą, nebėra to dvasinio lygmens, ir tai yra problema. Mums visiems reikėtų eiti dvasingumo, tarpžmogiškumo link, tada visi jaustumėmės geriau.

Įžvelgė tikėjimo naudą
Savo pamastymais pasidalijo ir susitikime dalyvavusi skaitytoja lituanistė Angelė Bražaitė. Jos nuomone, sunkiausius laikus išgyveno tik patys ištvermingiausi, padoriausi žmonės, kitaip tariant, labiausiai tikintys.

Štai, pavyzdžiui, tremtinių pagrindinis moto buvo: „Atleisk jiems, Viešpatie, jie nežino, ką daro.“ Tremtiniai nesiekė keršto už tai, kas jiems buvo padaryta, priešingai, juos palaikė tik tikėjimas.

„Santykiuose tarp tėvų ir vaikų visada yra užprogramuotas konfliktas, bet santykiai tampa švelnesni, jeigu vaikams yra įdiegiamas tikėjimas“, – akcentavo ji.

Lituanistės nuomone, kai kurie šiuolaikiniai žmonės nebežino, kas yra tos didžiosios vertybės, nebeturi reikiamų pagrindų, nesupranta, kad namą reikia statyti ne ant smėlio, bet ant uolos.

„Anksčiau darbai nuo mažumės užgrūdindavo, vaikai neprieštaraudavo, kai reikėdavo eiti pašerti kiaulių, tai būdavo savaime suprantami dalykai. Dabartinėse šeimose vaikai pernelyg išlepinami, kai kuriems iš jų, pagrindine vertybe tampa pinigai, daiktai ir ta bedievystė atsigręžia prieš mus visus“, – svarstė A. Bražaitė.

Pasidalijo gerąja patirtimi
Romano autorė replikavo, kad nereikia visko suabsoliutinti, jog viskas iš tiesų nėra taip blogai. Ji papasakojo, kad yra ir daug nuostabių jaunų žmonių, kuriems žmogiškumas nesvetimas, kurie gerbia vyresnius ir prireikus visada yra pasiruošę padėti.

„Važiuojame kartą su drauge iš teatro, pliaupia lietus, gatvės duobėtos ir pliumt rato nebėra. Devynios valandos vakaro, ruduo, nebežinau ką daryti. Išlipusi iš mašinos pasižiūriu, kaip atrodo tas ratas, pasirodo, kad katastrofiškai, visas subliūškęs. Staiga privažiuoja mašinytė, išlipa trys jaunuoliai, klausia, ar turiu atsarginį ratą. Sakau, kad kažkur turėtų būti. Pasirodo, kad jis mašinos apačioje, jaunuoliai bando jį atsukti, bet tam reikia varžto. Sako, netoli gyvename, tuoj atsivešime. Pagalvoju, kad jau ir taip daug padarė, turbūt nebeatvažiuos, bet ne, grįžo, viską susukiojo. Panorau atsidėkoti, sakau, gal pyrago iškepti, bet ne, sako viską sutvarkėme, važiuokite“, – gerąją patirtimi pasidalijo N. Kepenienė.

Tokios ir panašios istorijos tik įrodo, kad šiuolaikinės kartos atstovai nėra vien tik savanaudžiai materialistai, tereikia dažniau dalytis gerosiomis patirtimis. Be to, gerieji pavyzdžiai visada yra kur kas veiksmingesni už bloguosius. Todėl jeigu galime padaryti kažką gero, tai ir padėkime, pasidžiaukime tuo, tada ne tik atstatysime pašlijusiu tarpusavio santykius, bet ir išspręsime kitas mums kilusias problemas.

2020 07 10 5

J. Sučylaitė šiuolaikinėse šeimose pasigenda normalaus dialogo.
Autorės nuotr.

2020 07 10 13

N. Kepenienei nesvetima tarpusavio santykių tema.
Autorės nuotr.

2020 07 10 9

Susirinkusiems šiauliečiams susitikimas neprailgo.
Autorės nuotr.

Į viršų