(Tęsinys)                                                                                                     
Stasio Ušinsko kūryba Amerikoje
Prieš kurdamas pirmąjį lietuvišką marioniečių filmą „Storulio sapnas“ S. Ušinskas, norėdamas geriau susipažinti su veikiančiais marionečių teatrais bei jų techninėmis galimybėmis JAV. Be to, į JAV jį pakvietė A. Oleka-Žilinskas, su kuriuo buvo susidraugavęs Kauno valstybės teatre.

1936 m. vasarą S. Ušinskas išvyksta į Niujorką, kur susipažįsta su tenykščiais lėlių teatrais. 1937 m. vėl važiuoja į JAV, kur sukuria dekoracijas ir kostiumus A. Strinbergo „Jaunosios vainikui“ (1938, Brodvėjaus teatras, A. Olekos-Žilinsko trupė) ir „Trojos moterims“ (1938, N. Rericho muziejaus teatras), dvi marionetes Brodvėjaus lėlių teatrui ir dekoraciją lėlių filmui.  

Prieš išvykstant iš Niujorko, 1938 m. gruodžio 21 d., Madison Avenue 41 esančioje Rogers Gallery buvo atidaryta S. Ušinsko kūrinių paroda. Joje buvo eksponuojama daugybė darbų: Valstybės teatre statytų R. Planketo „Kornevilio varpų“, Sofoklio „Karaliaus Edipo“, K. Gocio „Meilė trims apelsinams“ dekoracijų eskizai, tapybos kūriniais, maketai, kostiumų eskizai bei marioniečių fotografijos (Tumėnienė N. Stasys Ušinskas, p. 25).

1939 m. rugsėjo 7 d. laikraštis „Lietuvos žinios“ rašė, kad „Vienybė“ pranešė, kad „į Ameriką yra atvykęs dail. Ušinskis, kuris su savimi atsigabenęs Kaune demonstruotą spaudai jo lėlių filmą „Storulio sapnas“. Toji filma buvusi demonstruota Brukline rugpjūčio 11 d. susirinkusiems lietuviams. Kaip žinoma, dail. Ušinskis savo pagamintas lėles užpatentavo Amerikoje, kur už patentą reikia gana brangiai mokėti. Dail. Ušinskis yra užsimojęs sudominti jomis marionetinius Holivudo filmų sluoksnius ir jei ne pats pasiliktų Holivude, tai bent už gerą kainą parduotų savo menišką išradimą, kurį panaudoję amerikiečiai galėtų sukurti gražių filmų“ (Dail. Ušinskio filma Bruklyne. „Lietuvos žinios“, 1939 rugsėjo 7, p. 8).

1939 m. pasaulinei Niujorko parodai S. Ušinskas nutapė dekoratyvinį triptiką „Lietuva“ bei pano „Lucko suvažiavimas“ ir „Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas“, pelniusius aukso medalį.

Vėl Lietuvoje
Po sėkmingo S. Ušinsko filmo „Storulio sapnas“ pasirodymo Niujorko pasaulinėje parodoje dailininkas gavo užsakymą pagal H. K. Anderseno pasaką „Lakštingala“ sukurti naują lėlių filmą. Deja, pradėtą darbą marioniečių filmui „Lakštingala“, nupiešus vos penkis eskizus, nutraukė Antrasis pasaulinis karas (G. Kušlys. Senoji mūsų animacija: nostalgija ar žvilgsnis ateities link? „Nemunas“, 2009 spalio 22-28, p. 5).

Sėkmingai pasirodęs ir gerai įvertintas JAV S. Ušinskas, grįžęs į Lietuvą, pasinėrė į darbus ir kūrybą. Kūrė dekoracijas ir kostiumų eskizus I. Dzeržinskio operai „Tykusis Donas“, P. Čaikovskio „Jolanta“, kitoms operoms, vitražus bažnyčioms Kaune, Panevėžio rajone ir kt. Sukūrė tapybos darbą „Pavasaris“. Prasidėjęs karas ir okupacija nenutraukė S. Ušinsko kūrybos. Jis tęsė savo pradėtus darbus, įgyvendindamas kūrybinius sumanymus ir projektus.

1941–1944 m. S. Ušinskas nuliejo drobę „Sutemos“ (Sušaudymas), vitražus Berčiūnų bažnyčios (Krekenava, Panevėžio r.) vitražus „Kristus“, „Kazimieras“, „Madona“, „Giedraitis“, „Matulevičius“; Kauno Prisikėlimo bažnyčios vitražus, Kauno Šančių bažnyčios vitražus „Juozapas“, „Kazimieras“. 1945–1950 m. – plafoną „Cirko repeticija“ (al. dr., 1945 m.), „Statytojai“ (temp., pop., 1945 m.), vitražą „Žalgirio mūšis“ (1946 m.); Natiurmortą (al., dr., 1946 m.), „Mergaitė su sviediniu“ (temp. pop., 1946 m.), dekoracijų ir kostiumų eskizus V. Muradelio operai „Didžioji draugystė“ (1947 m.), P. Čaikovskio operai „Jolanta“ (1948 m.), V. Blažytės portretą (al. dr., 1948 m.), projektus „Vasaros nakties sapnui“ (I var. – temp., pop., II var. – temp., pop., 1948–1949 m.), vitražą „1940-ieji metai“ (1950 m.), „Sportininkai“ (temp., pop., 1950 m.). 1951–1959 m. dekoratyvinę lėkštę, tris dekoratyvines vazas, dekoratyvines vazas „Mėnuo saulužę vedė“, „Aušrinė“, Trakų pilies vitražų eskizus „Gediminas“. Vytautas; sporto parduotuvės Kaune vitražą.

1960 m. S. Ušinskas sukūrė dekoratyvines vazas „Tetervinų vestuvės“, „Pavasaris“, „Eglė žalčių karalienė“, „Liaudies šventė“ ir kt. 1961 m. dekoratyvines vazas „Klumpakojis“, „Neringa“, vitražus „Mėnuo saulužę vedė“, „Kolūkietiškos vestuvės“, juvelyrinės parduotuvės ir maisto produktų parduotuvės Kaune vitražus. 1962 m. – dekoracijų ir kostiumų eskizus J. Štrauso operetei „Šikšnosparnis“, dekoratyvinę vazą „Sportininkai“, 1963 m. – dekoratyvinę vazą „Lomonosovas“. 1964 m. vitražus „Studentai praktikoje“ KPI centriniuose rūmuose), restorane „Pamir“ Maskvoje, vitražo „Į kosmosą“ Jerevano elektronikos institutui projektus; 1965 m. vitražą „Kristijonas Donelaitis“, 1967 m. restorano „Jakor“ Maskvoje vitražą (kartu su F. Ušinskaite), 1968 m. vitražą „Eglė žalčių karalienė“  Kauno muzikiniam teatrui, 1969 m. vitražo „IX fortas“ projektą. 1970 m. nutapė aktą „Palangą“ (al., dr.), 1971 m. sukūrė vazą su bareljefu Lietuvos kultūros ministerijai, vitražus „Ukrainiečių šokis, I, II“ restoranui „Lilėja“ Poltavoje. 1973 m. sukūrė eskizą vitražui „Antanas Strazdas“ (guašas, pop.) ir kt. (Tumėnienė N. Stasys Ušinskas. Vilnius: „Vaga“, 1978, p. 44-48).

Menininkės kelią pasirinko Stasio Ušinsko sesuo Filomena Ušinskaitė (1921 – 2003) ir jo visa šeima – S. Ušinsko dukros Jūratė ir Vida, iš antrosios santuokos gimusi profesoriaus dukra Rasa taip pat pasuko dailės keliu.

„Užaugau apsupta meno, mūsų šeimoje pagarba šios profesijos žmonėms buvo begalinė. Gyvenome visi vienuose namuose M. Valančiaus gatvėje Kaune: aš su mama, dėdės Stasio šeima ir močiutė. Pamenu savo močiutę Salomėją Ušinskienę, kuri kiekvieną dieną dengdavo baltą staltiesę ant apvalaus didelio stalo ir kantriai laukdavo iš darbo grįžtančio sūnaus Stasio. Jam grįžus, mums, vaikams, liepdavo nutilti, ir tuomet prie pietų stalo prasidėdavo šeimos pokalbiai apie meną“, – pasakojo Filomenos Ušinskaitės dukra Neringa (Filomena Ušinskaitė (sud. Alė Gylienė, dr. Raimonda Kogelytė-Simanaitienė. Kaunas: Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyrius, 2012, p. 6).

Karo ir pokario laikotarpiu S. Ušinskas dirbo monumentaliosios dailės, ypač vitražo ir meninio stiklo, srityje. Nuo 1950 m. pradėjo mokslinius-techninius eksperimentus su vitražais, sudarė žemos temperatūros vitražo gamybos sistemą, Lietuvoje pirmasis pradėjo kurti veidrodinius ir blokinius vitražus. S. Ušinskas turėjo daug sumanymų ir planų, tačiau ne viską galėjo įgyvendinti dėl prasidėjusios sovietų okupacijos. Trukdė ideologiniai barjerai ir cenzūra.

S. Ušinskas daugiau jėgų ir talento atidavė pedagoginiams darbui. 1934–1940 m. Kauno meno mokykloje dėstė monumentaliąją tapybą (vitražą ir scenografiją), nuo 1935 m. vadovavo dekoratyvinės tapybos studijai. 1940 – 1954 m. vadovavo (su pertraukomis) monumentaliosios ir Dekoratyvinės tapybos katedrai Kauno valstybiniame taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute ir Dailės institute Vilniuje. Jam 1946 m. suteiktas profesoriaus vardas. 1955 – 1970 m. Kauno politechnikos instituto, nuo 1970 m. – Vilniaus inžinierinio statybos instituto profesorius.

Ten, kur gyveno ir kūrė dailininkas
Kaune, Baritonų gatvėje, buvo didelis medinis namas, pažymėtas 6 numeriu. 1968 m. šiame name įsikūrė dailininkas profesorius S. Ušinskas.  Nuo 1968 m. iki mirties 1974 m. S. Ušinskas čia turėjo keramikos ir meninio stiklo dirbtuves (šiaurinėje namo patalpoje buvo įrengta degimo krosnis). Į šį namą atvedė noras susipažinti su tomis vietomis, kur dirbo ir gyveno dailininkas. Tai buvo prieš daugiau kaip  trisdešimt metų, pavasarį.

Apie šį namą man papasakojo tuo metu Pakruojyje, plenero metu kūręs kaunietis dailininkas V. Laukys ir iš Pakruojo rajono, netoli Rozalimo, Simoniškiuose gimęs, Kaune gyvenantis ir kuriantis grafikas R. Čarna. Taip jų pastangomis ir padedami tų namų tuometinės tvarkytojos menotyrininkės N. Tolvaišienės galėjome savo akimis pamatyti S. Ušinsko namus.

Iš lauko namas buvo apleistas, kažkada buvęs gražus sodas ir oranžerija išdraskyti, išlaužyti piktų rankų. Kaip papasakojo N. Tolvaišienė, namas ilgą laiką buvo be priežiūros, keitėsi gyventojai, o namas, neremontuojamas ir neprižiūrimas, nyko, senėjo. Viduje namas primena didelę valstiečio trobą, plati seklyčia, dar du kambariai, iš jų viename, kaip prisiminė šioje viešnagėje dalyvavęs kraštietis tapytojas Adolis Krištopaitis, buvo profesoriaus studija. Apžiūrėjome visus kambarius, juose baldų nebuvo, mėtėsi įvairios dėžės, seni rakandai. Tačiau šiuose namuose dar buvo jaučiama S. Ušinsko kūrybinė dvasia.

Viename iš kambarių ant sienos  radome pakabintą vieną iš S. Ušinsko lėlių – marionečių. Žinoma, jos  vaizdas buvo apgailėtinas, lėlė be galvos, be vienos rankos. Tačiau ją palaikius, galima buvo įsivaizduoti, kad prie jos buvo prisilietusi geniali kūrėjo ranka. Lėlės mechaniški judesiai, išradingai sukonstruota forma lengvai leido atlikti įvairius lėlių teatro reginiams būdingus judesius.

N. Tolvaišienė mums parodė jos išsaugotą dėžę su įvairių vitražų likučiais ir eskizais bei piešiniais, susuktais į ritinius. Čia padedant V. Laukiui, R. Čarnai ir A. Krištopaičiui, mūsų laukė netikėtas atradimas. Šioje daug metų pragulėjusioje dėžėje radome S. Ušinsko ir jo mokinių vitražų pavyzdžių, paties profesoriaus vitražo eskizų bei jo sesers Filomenos kelių vitražų piešinių. Tuo mūsų malonūs atradimai nesibaigė.

Viename iš šio namo kambarių aptikome ant sienos kabančią  didžiulę lėkštę, vaizduojančią tautiniais rūbais apsirengusių šokančių žmonių grupę. Kaip vėliau išsiaiškinome, ši „lėkštė“ – tai S. Ušinsko sieninis vitražas „Vestuvės kolūkyje“, sukurtas 1960 m. Nors ir kiek apgadintas, šis vitražas dar gana geros būklės ir restauruotas galėtų užimti deramą vietą S. Ušinsko kūrinių ekspozicijoje. Radome ir daugiau įdomių daiktų, vienaip ar kitaip susijusių su S. Ušinsku ir jo studija.

Nusileidome ir į namo rūsį. Čia radome gerai išlikusią krosnelę, kurioje profesorius ruošė stiklą savo vitražams, atlikinėdavo technologinius bandymus su stiklu. Daug kas priminė profesorių: ir knygos, bet kaip suverstos ant grindų, ir į kiemą išmestas senas rašomasis stalas, prie kurio daug kartų sėdėjo S. Ušinskas, ir įvairūs jo darbo ir kūrybos įrankiai bei instrumentai.

Žiūrint į visa tai, mums kilo sumanymas bent dalį S. Ušinsko studijai priklausiusių ir be priežiūros paliktų daiktų parodyti jo gimtinėje, steigiamame jo memorialiniame kambaryje Pakruojyje. Dalyvaujant kraštiečiui, M. K. Čiurlionio muziejaus direktoriui Osvaldui Daugeliui ir tuometiniam Pakruojo rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjui A. Šimkui, buvo pasirašytas eksponatų perdavimo aktas, pagal kurį dalis S. Ušinsko daiktų ir kūrinių iš šio namo iškeliavo į dailininko gimtąjį Pakruojį ir bus eksponuojami jo kūrybos parodoje ir memorialiniame kambaryje. Tai didžiojo menininko sugrįžimas savo darbais į tėviškę, kurioje jis patyrė pirmąsias meno ir kūrybos pamokas .

Minėtą viešnagės Kaune dieną dar apsilankėme ir pas S. Ušinsko dukrą, taip pat vitražistę J. Ušinskaitę, gyvenančią Kauno senamiestyje. Šiuose namuose taip pat S. Ušinsko gyventa, čia yra išsaugota jo asmeninių daiktų ir kūrinių.

Susitikimo metu J. Ušinskaitė pasidalijo prisiminimais apie tėvą, pasidžiaugė pakruojiečių dėmesiu – pagarba S. Ušinsko atminimui tėviškėje. J. Ušinskaitė perdavė keletą nuotraukų ekspozicijai iš S. Ušinsko gyvenimo ir kūrybos (Nekrašius J. Ten, kur gyveno ir dirbo dailininkas. „Žiemgala“, 1990 Nr. 1, p. 4).  Ji papasakojo, kad Kaune, S. Daukanto 17-1, yra išlikęs gyvenamasis namas, kur 1961–1967 m. gyveno S. Ušinskas. Ant šio namo sienos pritvirtinta atminimo lenta.

Dailininkas profesorius Stasys Ušinskas mirė 1974 m. birželio 14 d., palaidotas Kaune, Šilainių pl., Romainių kapinėse.

Pagerbiant dailininko S. Ušinsko atminimą, 1990 m. pastatui buvo suteiktas respublikinės reikšmės istorijos paminklo statusas. 1990–1994 m. panaudos teise šį namą valdė Dailininkų sąjungos Kauno skyrius, planavęs čia įrengti grafikos centrą. Deja, šiems planams nebuvo lemta išsipildyti. 2003 m. Kauno miesto savivaldybė perdavė objektą Valstybės turto fondui, įgaliotam vykdyti privatizavimą. 2010 m. privatizavus sklypą, 2011 m. avarinės būklės namas buvo nugriautas. Taip baigėsi šio XIX a. antroje pusėje statyto pastato istorija, kurio atskiras egzistavimo laikotarpis susieta su iškilaus menininko profesoriaus Stasio Ušinsko asmenybe ir jo kūryba.

(Bus tęsinys)

2020 07 08 6

Scena iš S. Ušinsko lėlių flmo „Storulio sapnas“. Iš J. Nekrašiaus rinkinio.

2020 07 08 8

S. Ušinsko kostiumo eskizas Sofoklio „Karalius Edipas“. 1931 m.

2020 07 08 7

S. Ušinskas. Plafonas „Cirko repeticija“ (fragmentas). 1945 m.

2020 07 08 4

S. Ušinsko studijoje. Iš kairės: V. Jankauskas, S. Juknienė, V. Ciplijauskas, nežinoma pozuotuoja, A. Stoškus, E. Survila. 1951 m.

2020 07 08 9

S. Ušinsko dekoracijos eskizas lėlių flmui „Lakštingala“. 1940 m.

2020 07 08 10

S. Ušinskas. „Į kosmosą“. Vitražo projektas. 1964 m.

Į viršų