Pirmą kartą per ketvirtį amžiaus Lietuvos rašytojų sąjungos klube neįvyko „Varpų“ vakaras. Jis buvo numatytas gegužės 7-ąją. Priežastis labai suprantama – karantinas. Tačiau geriausi 2020 metų autoriai buvo paskelbti elektroninėje erdvėje.

Na, o kokios įtakos koronavirusas turėjo patiems „Varpų“ leidėjams? Lyg ir jokios – ant darbo stalo ne tik jubiliejiniai „Varpai“, bet ir abiejų redaktorių naujos knygos.

Ką skaitytojas ras jubiliejiniame numeryje?
Almanacho viršelyje – kitas skaičius: 42. O jūs ruošėtės pristatyti jubiliejinius „Varpus“. Kokia čia paslaptis?

„Tai – atnaujintų „Varpų“ 40-asis numeris. Kadangi mums buvo suteikta teisė pratęsti karo metais išleistų dviejų almanacho knygų leidybą, pirmieji numeriai taipogi mūsų“, – sako literatūros almanacho „Varpai“ vyriausiasis redaktorius Leonas Peleckis-Kaktavičius.

„Kiekvienoje naujoje almanacho knygoje mūsų pirmtaką primena rubrika „Senųjų „Varpų“ skambesys“. Tai dar viena sąsaja su senaisiais“, – patikslina redaktorė Silvija Peleckienė.

Karantinas, regis, neišmušė iš vėžių varpininkų, kuriems nuo 1989 metų darbo diena panaši – tekstų redagavimas ir ruošimas spaudai, pokalbiai su esamais ir būsimais autoriais, maketo peržiūra, korektūros klaidų taisymas ir t. t.

Tiesa, nuo 1995 metų Rašytojų sąjungoje vykstantys „Varpų“ vakarai turi mažiausiai vieną privalumą – čia betarpiškai susitinkama su autoriais. Dabar tenka daug ką patikėti el. paštui. Kita vertus, kai jo nebuvo, kur kas ilgesnis kelias laukdavo tarp autorių ir redaktorių.

Kas gi laukia skaitytojo naujausiame – jubiliejiniame numeryje? Kaip ir dera tikriems miesto patriotams, pradėkime nuo su Šiauliais susijusių publikacijų. Tai – bent trys studijos: Jono Nekrašiaus „Knygų leidyba tarpukaryje Šiauliuose“, Vytenio Rimkaus „Liaudies menas šiuolaikinės kultūros erdvėse“, L. Peleckio-Kaktavičiaus „Rašytojai – Šiaulių berniukų gimnazijos auklėtiniai“.

„Varpų“ svetainės“ svečias – Šiauliuose gimęs žymusis kino ir teatro aktorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Regimantas Adomaitis. Čia ir intriguojantis pokalbis su šiauliečiams gerai pažįstamu dailininku Jonu Daniliausku, savo tapybos darbus ne kartą rodžiusiu „Laiptų galerijoje“, nuolat dalyvaujančiu tenykščiuose pleneruose bei Šiaulių krašto autorių Vytauto Almanio ir Dariaus Rekio kūryba.

„Ką byloja bokštų varpai“ – taip vadinasi profesoriaus Liberto Klimkos esė, apžvelgianti seniausius ir įdomiausius Lietuvos varpus kultūroje ir istorijoje, liejybos paveldą, visapusiškai aptarianti varpų ypatybes ir vertę.

Rubrikai „Labai atviras pokalbis“ atstovauja šiuo metu užsienyje gyvenanti rašytoja Neringa Abrutytė, tvirtinanti, jog „emigracija yra emigracija – niekam tu ten nereikalingas“. Irena Litvinaitė-Avyžienė prisimena savo vyrą, iš Šiaulių krašto kilusį žymųjį prozininką Joną Avyžių. Filosofijos daktaro Andriaus Konickio studija skirta šiuolaikiniams Žemaitijos poetams. Plačiai pristatomi Plungės bibliofilai, visoje Lietuvoje garsėjantys savo įdomia veikla. Lietuvos žydų istorijos metams skirtas menotyrininkės Onos Gaidamavičiūtės straipsnis. Skaitytojus turėtų sudominti Aldonos Elenos Puišytės poema „Manuskriptų ženklai“, Juozo Šikšnelio ir Emilijos Liegutės proza, na ir, žinoma, Henriko Radausko nerimti ir rimti eilėraščiai, atkeliavę į jubiliejinių „Varpų“ puslapius iš 1944 metų „Varpų“.

Naujausiąjį almanacho numerį puošia J. Daniliausko drobės „Balti arkliai“ ir „Besiklausanti bičių dūzgimo“. Dera pagirti ir dizainerį Liudą Nekrošių bei „Neoprinto“ spaustuvę – tokį leidinį malonu ne tik skaityti, bet ir paimti į rankas.

Nueitas ilgas, pavyzdžio neturintis kelias.

Dešimtoji S. Peleckienės knyga – vieno gyvenimo istorija
Birželio paskutinę savaitę pasaulį išvydo dar viena prozininkės S. Peleckienės knyga, jau dešimtoji.

Knygoje „Neužmiršk manęs...“ persipynę vienos giminės gyvenimai ir likimai. Jie ganėtinai skaudūs, ypač pagrindinės herojės, kurios ankstyva mirtis verčia vis iš naujo prisiminti tai, kas jau praėjo ir kas galėjo būti kitaip.

Kad S. Peleckienė yra subtilios prozos meistrė, jau spėjome įsitikinti ankstesnėse jos knygose. Į tai yra atkreipę dėmesį tokie literatūros grandai, kaip Mykolas Sluckis, Jonas Mikelinskas, Algimantas Baltakis, Petras Bražėnas, Viktoras Rudžianskas ir kt.

Nors tai ne novelečių (kurių pripažinta kūrėja yra) knyga, jos puslapiai ypatingi. Subtili sakinio plastika, romantiška, preciziška maniera – tai, kas išskiria. Kiekvienas žodis neatsitiktinis, turintis savo vietą, išieškotas. Be kita ko, autorė – puiki psichologė, ne kiekvienas sugeba taip giliai pažvelgti į žmogaus vidų. O svarbiausia – daug skausmo sutalpintuose knygos puslapiuose laimi šviesa ir skaidrumas.

Silvijai ne tik pavyko suintriguoti skaitytoją, bet ir atskleisti tokius žmonių tarpusavio santykius, kurie šį pasaulį nušviečia ypatingomis spalvomis. Jautriai atskleidžiami moters ir su šia istorija susijusių žmonių gyvenimai ir sopuliai. Autorė subtiliai apžvelgia sudėtingas moters meilės, praradimų temas, klausia, kas yra teisingumas, žmogiškumas, atleidimas. Taip sukuriamas pulsuojantis pasakojimas apie žmogaus gyvenimą ir likimą.

Anot recenzento Algimanto Lyvos, išlikdama savita ir be žalingų postmodernistinių įtakų, autorė puoselėja ir tęsia lietuvių literatūros tradicijas.

Naujausioms knygoms – dvi solidžios recenzijos
Naujausios L. Peleckio-Kaktavičiaus knygos – romanas „Šuns plaukai“ (2019) ir „Raudona kėdė fontano viduryje“ (novelės ir apsakymai, 2020).

Romane – dviejų giminių istorija, prasidedanti XX a. pradžioje ir siekianti šiuos laikus. Pagrindinis kūrinio herojus filosofijos daktaras Selemonas Davulis – padorus, tačiau neryžtingas, pusiaukelės žmogus, kuriam sovietmetis atėmė apetitą gyvenimui. Su juo susijusių asmenų gyvenimus ir likimus daugiau ar mažiau keitė  ar tiesiog luošino ne tik laikmetis ir atsitiktinės aplinkybės, bet ir sutikti žmonės, o kartais artimieji. Čia daugiau nelaimingųjų nei laimingųjų, tačiau mirštančio seniausio herojaus lūpomis ištarti paskutiniai žodžiai nuteikia daugiau ar mažiau viltingai.

Novelėms ir apsakymams būdinga intriguojanti fabula ir prasmės paslaptis. Nevengiama skaudžių dalykų, dramatiškumo. Ne vieno herojaus komplikuotas dvasinis pasaulis, prigimties dvilypumas. Kūriniuose nemažai ironijos, subtilios satyros elementų. Tarp autoriaus išgalvotų herojų – ir viena kita praeityje gyvenusi istorinė asmenybė. Dar daugiau – šiauliečiai tarp jų neabejotinai atpažins personažus, kurie pasitarnavo juos įamžinant rašytojo plunksna.

Paskutinė naujiena: „Naujosios Romuvos“ naujausiame numeryje (2020, nr. 2) – dvi didelės recenzijos, skirtos šioms knygoms. Jų autoriai – Vilniaus universiteto humanitarinių  mokslų daktarė doc. Dalia Čiočytė ir akademikas Vytautas Martinkus. Jose – gili, visapusiška kūrinių literatūrologinė-filosofinė analizė, labai solidus, įspūdingas tų knygų įvertinimas.

Beje, „Raudona kėdė fontano viduryje“ – 38-oji L. Peleckio-Kaktavičiaus išleista knyga.

Vienintelė Lietuvoje
Leonas ir Silvija  – vienintelė Lietuvoje šeima, kurios ir vieno, ir kito kūrybinės pastangos įvertintos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“ (2018 ir 2019 m.). Be to, abu jie Šiaulių miesto kultūros ir meno premijos laureatai (2013 ir 2017 m.).

2020 07 03 50

Naujausių knygų viršeliai.

2020 07 03 16

Silvija ir Leonas Lietuvos rašytojų sąjungoje; „Varpų“ vakaro akimirka.

Į viršų