(Tęsinys)                                                                                                             
Šiaulių mokytojų seminarijoje beveik kasmet vasarą rengiamuose pedagoginio darbo kursuose mokytojai buvo supažindinami su kartonažo ir knygrišystės pagrindais, mokomi įrišti knygas, pasigaminti įvairių aplankalų ir dėžučių.

1925 m. vasarą mokytojų kursuose kartono darbus dėstė V. Stulgys, knygrišystę - žinomas pedagogas ir bibliotekininkas, knygos „Kartonažo ir knygrišystės darbų vadovėlis“ autorius Vincas Ruzgas (1890 - 1972)  (Kooperacijos sąjungos „Spaudos fondo“ leidinys. Kaunas, 1926). 1925 m. rugpjūčio 15 d. Šiaulių mokytojų seminarijos rūmuose buvo surengta pedagoginių  kursų klausytojų kūrybos paroda, kurioje buvo eksponuojami medžio, grafikos, piešimo, kartonažo ir knygrišystės darbai.

„Kultūros“ bendrovė Šiauliuose teikė knygrišybos paslaugas ir buvo nustačiusi tokias kainas: už įrišimą knygų iki 80 p. – 75 ct, nuo 80 iki 200 p. – 1,50 Lt, daugiau kaip 200 p. – 2 litai. Bibliotekoms įrišimas buvo 33 proc. brangesnis (geresnis audeklas ir tvirtesnis darbas) (Naudingi sodžiaus skaitymai III dalis. Šiauliai: „Kultūros“ bendrovės leidinys,  1925, p. 170).

1926 m. Šiaulių mokytojų seminarijoje mokytojams buvo surengti knygrišystės kursai, kuriuose kartono darbus dėstė V. Stulgys, knygrišystę – Antanas Vokietaitis (Pedagoginė paroda. „Šiaulietis“, 1926, rugpjūčio 22 (nr. 28), p. 3. Parašas:  Kursų vedėjas; LVA (7), 1.148).

1927 m. Valstybės centralinio knygyno (bibliotekos) Šiaulių skyriuje naujai buvo įrištos 847 knygos, iš jų – 46 laikraščių komplektai, iš viso už 1124,35 Lt (Bugailiškienė O. Valstybės Centralinės bibliotekos (knygyno) Šiaulių skyrius 1927 metais. „Bibliografijos žinios“, 1928 nr. 3, p. 86–87).

Knygų yra įrišęs ir dailininkas Gerardas Bagdonavičius. Pagal jo projektą įrištas kunigo, dailėtyrininko K. Jasėno „Visuotinė meno istorija“ (1927 m.). Kauno bibliofilų paragintas ir moraliai paremtas, G. Bagdonavičius padarė specialių dekoratyvinių knygų įrišimo popierių projektus. Dalis jų buvo eksponuota 1934 m. „Aušros“ muziejaus surengtoje „Senovės knygos“ parodoje (Vaitkus St. Veržlios dvasios kūrėjas. „Varpas“, 1944, p. 330).

Dailininkas Petras Repšys prisimena, kad G. Bagdonavičiaus namuose buvo lentynų su jo paties įrištomis knygomis (P. Repšys. Apie  bičiulius grafikus. „Šiaurės Atėnai“, 2009 rugpjūčio 21).

Šiaulių knygų kiosko-komercinės bibliotekos ir spaudos agentūros „Knyga“ valdytojas Ivanas Vladimirovas (1890 - 1950) kartu su savo sūnumi Levu Vladimirovu (1912 – 1999) taip pat laisvalaikiu įrišinėdavo asmeninės bibliotekos knygas.

Žymus bibliotekininkas L. Vladimirovas prisiminimuose rašė: „Tėvas turėjo knygų įrišimo stakles, presą ir kitus tam reikalingus įrankius. Knygos tada buvo parduodamos dažniausiai minkštais apdarais, ir tėvas išmokė mane rišti knygas. Pats jis buvo nagingas įvairiuose amatuose.  Iki šiol mano bibliotekoje užsiliko keletas knygų, įrištų tada kartu su tėvu“ (Vladimirovas L. Kaip aš pasidariau bibliotekininku. Vilniaus universiteto  bibliotekos metraštis 1999. Vilnius, 2000, p. 95-96).

1930 m. kai kuriuos knygrišystės darbus Šiauliuose atlikdavo „Titnago“ spaustuvė, P. Viesulienei priklausanti spaustuvė „Lietpress“ ir kitos miesto spaustuvės, nedidelės dirbtuvėlės ir pavieniai knygrišiai. Knygos buvo įrišamos ir „Kultūros“ bendrovės knygyne Aušros alėjoje. Modernų knygrišybos skyrių atidarė „Grafikos“ spaustuvė.

1930 m. gegužės 5 d. laikraštyje „Mūsų momentas“ išspausdintas Šiaulių mokytojų seminarijos mokinio St. Kunčino linoleume raižytas ženklas savo bibliotekos knygų (ex libris), simbolizuojantis knygrišystę ir mokslą  (Ex libris St. Kunčino. „Mūsų momentas“, 1930 gegužės 6, p. 4).

1931 m. vasario mėnesį Lukšių pradžios mokykloje (Šiaulių aps.) vietos mokytojų pastangomis įrengta knygrišykla tinkamai sutvarkyti pradžios mokyklos bibliotekos knygoms (Nori turėti knygrišyklą. „Šiaurės Lietuva“, 1931 vasario 8, p. 5. Parašas: Buvęs).

Tų pačių metų vasarą dr. V. Kudirkos pradžios mokykloje (Dvaro g. 129) veikė Šiaulių pradžios mokyklų mokytojų pedagoginių darbų kursai, kuriuos lankė 35 moterys ir 39 vyrai. Kursų dalyviai, be kitų  pranešimų, kartonažo ir knygrišystės skyriuje dalyvavo lektoriaus P. Naujokaičio vedamuose praktiniuose užsiėmimuose (30 val.), mokėsi gaminti aplankalus, rėmelius, dėžutes, įrišti knygas ir albumus.  

1931 m. rugpjūčio 16 d. šioje mokykloje buvo atidaryta pedagoginių kursų dalyvių darbų paroda, kurioje buvo eksponuojami grafikos ir karpymo, lipdybos ir pynimo, kartonažo ir knygrišystės bei kiti darbai (Pedagoginė paroda. „Šiaurės Lietuva“, 1931 rugpjūčio 16, p. 4; Pedagoginių darbų kursų užbaigtuvės. „Šiaurės Lietuva“, 1931 rugpjūčio 23, p. 2). 58.  

Apie tarpukariu veikusias knygrišyklas Šiaulių rajone istorikas Jonas Kiriliauskas rašo, kad „duomenų rasta tik apie Kuršėnų miestą. Čia 1931 m. dirbo knygrišys V. Braslauskis. Jis ano metu žurnalistams užkliuvo dėl savo padarytos iškabos: „Knigu Taisitoyuos W. Braslauskys“ (J. Kiriliauskas. Knygrišykla Kuršėnuose. Rankraštis Šiaulių rajono savivaldybės biblioteka, 2019, p. 1).

Kaip ir kitos Lietuvos bibliotekos, Šiaulių centralinis knygynas vengė skaitytojams išduoti į kietus viršelius neįrištų knygų, todėl nuolatos rūpinosi jas įrišti. 1931 m. Centrinio valstybės knygyno Šiaulių  skyriuje knygrišiai įrišo 814 knygų, iš jų 106 laikraščių komplektus už 1289 litus.

1932 m. Šiauliuose veikė dvi knygrišyklos, kurios atliko visus knygrišybos darbus. Šiose įmonėse dirbo 26 darbininkai (Šiaulių pramonė ir amatai. „Lietuvos aidas“, 1933 gruodžio 2, nr. 274, p. 6).

Šiauliuose, Gubernijos rajone apsistojusiame 8-ajame pėstininkų K. K. Vaidoto pulke, ilgą laiką nebuvo knygų rišyklos, dėl to susidarydavo daug keblumų dėl knygų įrišimo ir jų taisymo, be to, visa tai nemažai kainuodavo.

Atsiradus tos srities specialistui, apie 1932 m. birželio mėn. buvo nupirkti visi reikalingi įrankiai ir įsteigta knygų rišykla. Ji veikė 8-ojo pėstininkų K. K. Vaidoto pulko bibliotekoje. Nors knygrišykloje dirbo tik vienas žmogus, bet visos pulko bibliotekos knygų buvo įrištos ir gražiai sutvarkytos. Taip pat ši rišykla įrišo 8-ojo pėstininkų K. K. Vaidoto pulko štabo bylas (Pasirašo: Tūlas Matas. „Karys“, 1932 birželio 30, nr. 27, p. 543; Parašas: Bernst. 8 pėst. K. K. Vaidoto pulkas. „Karys“, 1933, nr. 3, p. 66).

Tarpukariu Šiauliuose buvo organizuojami knygų įrišimo kursai. 1932 m. rugpjūčio mėnesį Šiaulių mokytojų seminarijoje mokytojams buvo surengti pedagoginių darbų kursai. Juose kurso klausytojus su kartonažo ir knygrišystės darbais supažindino mokytojas P. Naujokaitis (Mikėnas, Viktoras. „Darbinis mokymas Lietuvos pradinėje mokykloje“. Disertacija pedagogikos mokslų kandidato laipsniui gauti. Vilniaus universitetas. Vilnius, 1965. VUB RS, f. 76-589, lp. 122-123, 139;  Pedagoginių darbų kursai Šiauliuose. „Šiaurės Lietuva“,  1932 rugpjūčio 14, p. 2).

1933 m. Šiaulių valstybinėje pirmojoje amatų mokykloje (direktorius Albinas Geležiūnas), be kitų skyrių, buvo įkurtas odos dirbinių ir moderniosios knygrišystės skyrius, kuriame moksleiviai buvo supažindinami su knygrišystės pagrindais. Ši valstybinė amatų mokykla veikė iki 1940 m. (Šiaulių valstybinė vidurinė amatų mokykla. „Lietuvos aidas“, 1933 gruodžio 2 d.  Parašas: V. Kar.).

1933 m. Vilniaus g. 203 darbą pradėjo V. Levito ir L. Goco knygrišykla, kartoninių knygų ir dėžučių dirbtuvė. Šios imonės pagrindiniai savininkai buvo: Vulfas Levitas, g. 1887 m., gyv. Šiauliuose, Višinskio g. 14, ir Leiba Gocas, g. 1892 m., gyv. Šiauliuose, Rūdės g. 29. Bendrovė prekybos registre buvo įregistruota 1938 m. birželio 9 d. (byl. Nr. 1595). („Vyriausybės žinios“, II dalis, 1938 m. birželio 25 d., p. 24).  Ši dirbtuvė veikė iki 1940 m.

Techniškai V. Levito ir L. Goco knygrišykla buvo gerai aprūpinta: turėjo popieriaus ir kartono pjovimo, siuvimo, štancavimo, lankstymo, perforavimo ir liniavimo mašinų, auksavimo presą ir kt. Ji taip pat vertėsi ir saldainių dėžučių gamyba  „Birutės“  ir  „Rūtos“  fabrikams, kai kurioms kitoms miesto įmonėms. 1934 m. šioje įmonėje dirbo 13 darbuotojų: 3 moterys ir 10 vyrų, o vėliau jų padaugėjo iki 29 (V. Levito ir L. Goco knygrišyklos ir kartonažo dirbtuvės klausiamas lapas. 1934, rugpjūčio 7. LCVA, f. 388, ap. 2a, b. 1896, lap. 7; V. Levito ir L. Goco kartonažo dirbiniai ir knygrišyklos nacionalizacijos aktas. 1940, liepos 31, LCVA, f. R-771, ap. 2a, b. 641, lapai nenumeruoti).   

1934 m. balandžio 23 d. L. T. „Jaunosios Lietuvos“ Šiaulių skyrius Šiaulių miesto ir rajono nariams surengė vyrams ir moterims bendrus nemokamus knygrišystės ir keramikos kursus  (Naudingi kursai. „Įdomus mūsų momentas“, 1934 balandžio 22, p. 4). Tų pačių metų birželio mėnesį Šiaulių valdžios vyrų gimnazijoje surengta mokinių darbelių ir piešinių paroda. Be piešinių, kartono, pynimo, buvo ir knygrišystės darbų (Gimnazijoje paroda. „Mūsų kraštas“, 1934 birželio 17, p. 12).

1934 m. rugsėjo 23 – spalio 21 dienomis Šiaulių „Aušros“ muziejuje veikė Senovės knygos paroda. Joje vienas iš skyrių buvo skirtas knygų įrišimams. Tai pirma tokia didelė knygų įrišimų paroda ir jos išsamus aprašymas Šiaulių krašte.

Tarp šios parodos organizatorių buvęs Vladas Zdzichauskis apie joje eksponuotus knygų įrišimus rašė: „Keliasdešimt eksponatų rodo tipiškus kelių praeitų amžių įrišimus. Didžiuliai tomai greta mažų knygelių, įrišti į vieną odos gabalą. Kai kurios vietoj kartono turi lenteles, o kitos, be to, dar užkabas. Įrišimuose, šonuose ir nugarėlėj įvairūs išspausdinimai, paauksavimai, užrašai. Nugarėlėse dažnai spalvotos odos juostelės, tekstas ir knygų savininkų pavardės, titulai ir inicialai. Susiuvimas ne toks, kaip dabar. Naujesnių knygų dažnai vien nugarėlės odinės arba visai „vegetariški“ įrišimai. Yra pavyzdžiai ir moderniškų įrišimų. Pagaliau įrišimo meną demonstruoja kelios dešimtys paveikslėlių“ (Zdzichauskis V. Senovės knygos paroda. Atspaudas iš „XXVII knygos mėgėjų  metraščio“. Kaunas, 1937, p. 25).

Tarpukariu knygrišystės darbus Šiauliuose atlikdavo pavieniai knygrišiai: V. Batvinis, kurio dirbtuvė buvo Aušros alėjoje, J. Pociaus knygrišykla veikė Šiauliuose, Kalniuko rajone,  Aukštosios ir Tilžės gatvių kampe. Maždaug nuo 1933 m. netoliese savo dirbtuvėlę turėjo ir Jonas Balakas. Jis atkakliai konkuravo su knygrišiu J. Pociumi.

1935 m. J. Balakas ir J. Pocius dėl paskleistų gandų apie nedorą J. Pociaus praeitį smarkiai susipyko. Vienas kitą kaltino įvairiais nusikaltimais, neapsieita ir be teismų. Spaudoje dėl jų užvestų teisme bylų buvo rašoma: „J. Balakas per teismą įrodė, kad šiaulietis knygrišys J. Pocius yra prieš karą Lietuvoj siautęs garsusis plėšikas Pacukas. Šiauliečiai gana gerai pažįstantys ir J. Balaką, ir J. Pocių, ramiai rišantį šiauliečiams knygas, todėl su ypatingu įdomumu laukė šitos bylos. J. Pocius apsigyveno po karo Šiauliuose ir užtrynė visas savo praeities nuodėmes. 1902 m. Julijonas Pacukas Mintaujos-Žagarės kely smūgiu į galvą nužudė Žagarės pirklį žydą Sochotą, apiplėšė ir pasislėpė“ (Kaip J. Balakas įrodė, kad J. Pocius yra prieškarinis Pacukas. „Šiaulių aidas“,  1935 rugsėjo 3, p. 3).

 J. Balako nenuginčijamų įrodymų prispirtas, knygrišys J. Pocius teisme prisipažino padaręs žmogžudystę ir buvo nuteistas. Taip J. Balakas per teismą įrodė, kad  knygrišys  J. Pocius yra tas pats prieškarinis plėšikas ir žmogžudys Julijonas Pacukas.

Mokyklų ir viešųjų bibliotekų kietojo įrišo poreikis skatino spaustuves įsirengti knygrišybos skyrius. Tuo metu knygrišyklą įsirengė „Titnago“ spaustuvė. Apsirūpinusi moderniomis knygrišybos mašinomis ir įsirengusi atskirą gamybinį skyrių, ji galėjo patenkinti visus užsakovų poreikius („Titnago“ spaustuvės žinių lapas. 1936, gegužė. LCVA, f. 388, ap. 2a, b. 2424,  lp. 12; T. Petreikis. „Regioninės knygos kultūra Žemaitijos knygos 1905-1944 m. pavyzdžiu“. Daktaro disertacija. Vilnius: Vilniaus universitetas,  2014, p. 220).

Knygrišybos skyrių atsiradimas miesto spaustuvėse siejamas ir su 1936 m. liepos 15 d. „Valstybės žiniose“ paskelbtu įstatymu dėl mokyklinių vadovėlių įrišimo. Įstatyme buvo numatyta, kad mokykliniai vadovėliai privalėjo būti įrišti tik kietu įrišu (Bizauskas K. Vadovėlių formatas ir jų įrišimas. „XXVII knygos mėgėjų metraštis“, 2004, f. 2, p. 56).
1936 m. spaudoje buvo rašoma, kad knygrišystė yra gerai apsimokantis amatas. Šiaulių, kaip ir kitų Lietuvos miestų, geresniems knygrišiams darbo netrūko. Albumų ir jų viršelių gaminimas, bloknotų gamyba, sąsiuviniai ir kitos rašomosios medžiagos formavimas buvo knygrišių beveik pagrindinis darbas. Be knygų aptaisymų, dar buvo knygų įrišimas, kuris taip pat atnešdavo knygrišiams nemažai pajamų (Pasirašo: L. R. Dėmesio knygrišystės amatui. „Amatininkas“, 1936, nr. 24, p. 2).

1937 m. Švč. Jėzaus Širdies kongregacija Šiauliuose, Pagyžių (dab. Vytauto) g. 73, mokė miestiečius ne tik siuvimo, namų ruošos, bet ir knygrišystės pagrindų. 1937-1938 m. Darbo rūmų Šiaulių kultūros klube veikė specialūs kursai, kuriuose, be kitų amatų, buvo mokoma odų išdirbėjų ir knygrišystės specialybės (Vitauskas A. Šiauliuose steigiami darbininkams svarbūs kursai. „Įdomus mūsų  momentas“, 1937 birželio 27, p. 1).     

Šiaulių  kalėjimas taip pat turėjo savo  knygų rišyklą. Joje dirbo ir šio amato mokėsi teismo paskirtą laisvės atėmimo bausmę atliekantys kaliniai (Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.), p. 157).

1937 m. gruodį Šiaulių rajono tunto Kęstučio draugovės skautas Narcizas Prielaidas išvyko į Italiją baigti studijuoti knygrišystės, kad įgytų knygrišio specialybę (Išvyko Italijon. „Įdomus mūsų momentas“, 1937 gruodžio 25, p. 6).

Iki 1940 m. sovietų okupacijos Šiauliuose dar veikė šios knygrišyklos:  V. Levito ir L. Goco knygrišykla ir dėžučių dirbtuvė – Vilniaus g. 203,  Juozo Želvio knygrišykla – Dvaro g. 49, Iciko Levitaso knygrišykla ir dėžučių dirbtuvė – Tilžės g. 159 (buvusiame L. Jakavičiaus knygyne) (Šiaulių informacinis kalendorius su radijo stočių lentele 1940 metams. Šiauliai, 1940, reklamos prieduose).

1940 m. Šiauliuose iš viso veikė: 8 knygrišyklos, dėžučių ir maišelių dirbtuvės (Sąrašas pramonės įmonių, esančių Šiaulių apylinkės mokesčių inspekcijos ribose. 1940 m. L. Lifšico fondas, 4 rinkinys, p. 25–91, 110, ŠAM).

Šiaulių miesto bibliotekose saugoma nemažai tarpukariu vietinių knygrišių įrištų knygų. Įrišę knygas, Šiaulių knygrišiai paprastai apie save nepalikdavo jokių autorinių ženklų. Todėl dabar labai sunku nustatyti, kokie amatininkai ir knygrišiai  šias knygas yra įrišę.

Išimtis yra Šiaulių apskrities P. Višinskio bibliotekoje saugoma L. Jakavičiaus knygyno „Lietuva“ 1929 m. išleista knyga „Juokų maišelis. Vaistai širdgėlai nuraminti“. Šios įrištos knygos viršelio vidinėje pusėje yra priklijuota lipdė su spaustuvėje išspausdintu tekstu: „R. Isevičius / knygrišys“.

(Bus tęsinys)

2020 07 03 5

Knygrišio Stanislovo Sipkaus ekslibrisas. Dailininkas G. Bagdonavičius. XX a. II pusė. Iš J. Nekrašiaus rinkinio.

2020 07 03 14

S. Kunčino ekslibrisas simbolizuojantis knygrišystę ir mokslą. 1930 m. Linoraižinys. Dail. G. Bagdonavičius. Ekslibriso originalas saugomas „Aušros“ muziejuje.

2020 07 03 10

Šiaulių knygrišykla Dvaro gatvėje. XX a. II pusė. Dail. G. Bagdonavičius. Piešinio originalas saugomas „Aušros“ muziejuje 

Į viršų