(Tęsinys)                                                                                                     
1931 m. rudenį Kaune, buvusiose Vinco Kudirkos skaityklos patalpose, S. Ušinskas eksponavo iš Paryžiaus parsivežtus savo tapybos ir scenografijos  kūrinius. Šiai parodai dailininkas pateikė daugiau kaip šešiasdešimt paveikslų, kūrinių, tarp jų – dekoracijų ir kostiumų projektų Sofoklio „Karaliui Edipui“, V. Šekspyro „Otelui“, R. Planketo operetei „Kornevilio varpai“, B. Dvariono „Piršlyboms“ ir kt.

Paroda atskleidė jauno dailininko (jam tada buvo tik 26 metai) savitą stilių, meninio braižo ypatumus, kurie bylojo apie didžiulę jo pagarbą klasikai. Meno kritika, vertindama pirmąją S. Ušinsko kūrinių parodą, atkreipė dėmesį į šio dailininko individualaus stiliaus skiriamąsias ypatybes, palyginti su tuo metu besiklostančia koloristine lietuvių tapyba, būdinga „nepriklausomųjų“ darbams (S. Ušinsko paroda buvo atidaryta po Nepriklausomųjų dailininkų draugijos parodos).

Menotyrininkė H. Kairiūkštytė-Jacynienė, recenzuodama minėtą parodą, rašė: „S. Ušinskis nėra tapytojas tikra to žodžio prasme, jam per mažai rūpi tapybinės paveikslo vertybės. Jis yra greičiau  „dekoratorius“, kurio paveikslų koloritas sausokas, stilizuotas, schemiškas. Spalvinės plokštumos švarios, tvarkingos, lygios“ (Kairiūkštytė-Jacynienė H. Dail. S. Ušinsko paveikslų paroda. „Židinys“, 1931, Nr. 8-9, p. 164-165).

Pirmoji dailininko kūrybinė ataskaita Lietuvoje, savo neįprastumu sukėlusi prieštaringų jausmų ir nuomonių, vis dėlto vertė pripažinti įvairiapusį S. Ušinsko talentą bei didelį meistriškumą.

1932 m. S. Ušinskas kartu su Mečislovu Bulaka, Jokūbu Kazlauskus, Maksu Bandu, Adolfu Valeška ir kitais autoriais dalyvauja žydų tapytojo Neemijos Arbitblato įsteigtos privačios Kauno dailės galerijos pirmoje parodoje. 1932 m. dailininkas nutapė drobę „Mama“ (40 x 30 cm), kuri išsiskyrė radikaliu modernumu. Pasak meno istorikų, kompoziciškai šis paveikslas išaugo iš dar Paryžiuje 1930 m. nutapytos daugiafigūrės drobės „Šeimyna“ (100 x 80 cm), saugomos M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinyje. Šiai drobei artimas kitas jo kūrinys „Motina su vaiku“ (1930, 49 x 60 cm).    

Tarpukariu ir vėlesniais metais S. Ušinskas daug dirbo scenografijos srityje. Įvairiuose Lietuvos teatruose jis apipavidalino daugiau kaip trisdešimt scenos veikalų. Yra išlikę daugiau kaip 300 dekoracijų ir kostiumų eskizų. Jo scenografijos kūriniai tokiems spektakliams, kaip R. Planketo „Kornevilio varpai“, Sofoklio „Karalius Edipas“, V. Šekspyro „Makbetas“, B. Sruogos dramos „Baisioji naktis“ ir „Milžino paunksmė“, pirmajam nacionaliniam lietuvių baletui B. Dvariono „Piršlyboms“ ir kitiems scenos veikalams, susilaukė didelio pasisekimo, atskleidė neeilinį jo talentą ir novatorišką požiūrį į teatrą kaip veiksmo meną.

„Teatre kostiumą aš statau pirmon eilėn, o dekoracijas laikau pagalbiniu, foniniu elementu“, – pareiškė S. Ušinskas, atėjęs į teatrą (Eglėnaitė R. Žengęs nepramintais keliais. „Kalba Vilnius“, 1985, Nr. 32, p. 14).

Jo kostiumų ir dekoracijų stilistinė vienovė, jų teatrališkumas, originalumas ir nūdieniškumas tapo vienu reikšmingiausių dalykų to meto lietuvių scenografijoje, susilaukė tarptautinio pripažinimo. Už B. Dvariono baleto „Piršlybos“ scenografiją pasaulinėje parodoje Paryžiuje 1937 m. S. Ušinskas buvo apdovanotas aukso medaliu.
   
Vitražo mokyklos pradininkas
1934 m. S. Ušinskas Kauno meno mokykloje pradėjo dėstyti teatro dekoracijas, vėliau vitražą. Nuo 1935 m. pradėjus vadovauti dekoratyvinės tapybos studijai Kauno meno mokykloje, jo meninė veikla išsiplėtė. Jam buvo užsakomi vitražai, monumentalios tapybos drobės.

Dar besimokydamas Kauno meno mokykloje, 1927 m. Ušinskas sukūrė pirmuosius ornamentinius vitražus Vytauto Didžiojo bažnyčiai ir Kauno valstybiniam bankui. Pirmieji du heraldiniai vitražai su šešių Lietuvos miestų herbais sukurti technologiškai padedant meistrui Adomaičiui. Šie S. Ušinsko vitražai – pirmieji tikrai profesionalūs vitražo kūriniai, sukurti Lietuvoje po Pirmojo pasaulinio karo (Petrusevičiūtė L. Stasio Ušinsko heraldiniai vitražai.

„Žiemgala“, 1995,  Nr. 3, p. 3). Tais pat metais jis dar suprojektavo ir ornamentinę kompoziciją Kauno valstybiniam bankui, tačiau menininkui vėliau išvykus studijuoti į Paryžių, jo projektą padėjo įgyvendinti dailininkas V. Bičiūnas ir vitražo meistras Bružas.

Kadangi tuo metu Lietuvoje spalvotas stiklas nebuvo gaminamas, dailininkas turėjo gilintis į jo technologiją. Jis sukūrė originalią spalvoto stiklo technologiją ir panaudojo savo darbuose; taip pat atskleidė veidrodinių ir blokinių vitražų gamybos paslaptis.

S. Ušinskas nutiesė kelią tolesnei lietuviško vitražo raidai. Su jo vardu siejamas lietuviškos vitražo mokyklos įkūrimas, o dailininkas laikomas jos įkūrėju. S. Ušinsko sukurti žymiausi vitražai istorine ir bibline tema sudaro lietuviškojo vitražo aukso fondą. Tai Vytauto ir Mindaugo vitražai Panevėžio rajono Berčiūnų bažnyčioje (1938), vitražai Šančių ir Prisikėlimo bažnyčiose Kaune (1941–1944), „Žalgirio mūšis“ (1946), „Mėnuo Saulužę vedė“ (1961), „Kristijonas Donelaitis“ (1965), „Eglė žalčių karalienė“ (1968) ir kitos kompozicijos, sukurtos bažnyčioms, visuomeniniams pastatams.  
    
S. Ušinskas apie vitražą yra kalbėjęs: „Aš manau, jog vitražas – tai dekoracija, o ne statybinė medžiaga. Viduramžių architektai sprendė ne tik sienų, bet ir langų lengvumo klausimus <...>. Tradicinis (plono stiklo) vitražas veikia žiūrovą ne tik spalvomis, bet ir siužetinio piešinio kompozicija. Ploname vitraže per spalvotus stiklus perėjęs šviesos srautas ne tik „uždega“ patį vitražą, bet ir vitražuoja visos patalpos erdvę, sudaro nuotaiką, lengvą atmosferą. Šios funkcijos negali atlikti luitinis stiklas“ (Pinkus S. Dekoratyvinio stiklo perspektyvos. „Kultūros barai“, 1967, Nr. 5, p. 34-35).

S. Ušinsko tradicijas vitražo srityje tęsė ir plėtojo jo mokiniai – žinomi menininkai A. Stoškus, K. Morkūnas, F. Ušinskaitė, J. Ušinskaitė ir kt. Prof. A. Stoškus apie savo mokytojo Ušinsko kūrybą rašė: „Visi jo darbai, ypač ankstyvieji, tiek kompoziciniu, tiek spalviniu atžvilgiu buvo labai konstruktyvūs, spręsti daugiausia klasikinio vitražo pagrindu. Vėliau jis daugelį metų skyrė stiklo technologiniams ieškojimams. Ypač žemų temperatūrų stiklo ir glazūrų srityje...“  (Stočkus A. Prisiminimai apie menininką. „Žiemgala“, 1990, Nr. 1, p. 3).

S. Ušinskas dar pasireiškė ir kaip knygų iliustratorius. Tarpukariu jis iliustravo knygas vaikams: „Du gaideliai“, P. Cvirkos ir K. Geručio „Lapė karalienė ir kiškelių krikštynos“, K. Geručio „Rainiukai“ (visos 1934 m.) ir kt.

S. Ušinskas daug dėmesio skyrė monumentaliajai tapybai. Iš tokių darbų išsiskiria jo paveikslai istorine tema, sukurti 1939 m. pasaulinei parodai Niujorke, dekoratyvinis triptikas „Lietuva“ bei pano „Lucko suvažiavimas“ ir „Lietuvos Didysis kunigaikštis Algirdas prie Maskvos vartų“, pelnę aukso medalį šioje parodoje. Taip pat jis sukūrė paveikslus plafonuose „Muzika“ (1939), „Cirko repeticijoje“ (1945), „Vasaros nakties sapnas“ (1948) ir kt.

Šiuose kūriniuose jaučiamas menininko dėmesys istorijai, pagarba žmogui, jo darbui, kūrybiniam polėkiui. S. Ušinskas, nuo 1934 m. pradėjęs dėstyti dekoratyvinę tapybą, mėgdavo cituoti savo studentams Didro mintį: „Įstatymdavystė neturi leisti menui virsti ekstravagancija, juokų darymu, menkysta. Menas neturi skleisti liguistumo arba prieštarauti bendrai visuomeninei krypčiai“ („Gimtasis kraštas“, 1985, liepos 25 d.).

Lėlių teatro kūrėjas
Dar studijuodamas Paryžiuje, S. Ušinskas pradėjo domėtis marioniečių teatru, judėjimo problema mene. Abu jo mokytojai Paryžiuje – A. Ekster ir Fernando Leger – tyrinėjo judėjimą.

F. Leger filme „Mechaninis baletas“ (1924 m.) pagrindiniais herojais tapo erdvėje judantys kasdienybės daiktai – jų gyvybingas ritmas, figūrų judesiai naujai ir išradingai atskleidė visagalio judėjimo prasmę.

S. Ušinską, kaip ir daugumą to meto žmonių, buvo pakerėjęs W. Disney‘aus „Mikis Mauzas“ („Peliukas Mikis“), kuriuo jis sekė, sužmogindamas gyvulius ir groteskiškai vaizduodamas žmones. Įkvėptas savo mokytojų ir palankios lėlių teatrui to meto aplinkos, S. Ušinskas dar Paryžiuje pradėjo domėtis marionečių teatru, susižavėjo kinų ir japonų menu, turinčiu senas lėlių teatro tradicijas. Aptiko daug įdomios medžiagos apie bažnytinį marionečių teatrą ir Radvilų lėlių teatrą Lietuvoje (iki tol buvo žinomas tik XVII a. Oginskių dvaro lėlių teatras bei kaimo lėlių teatrai). Paryžiuje jis taip pat turėjo galimybę susipažinti ir su prancūzų lėlininkų veikla, lankydavo žymių lėlių teatrų gastrolių spektaklius.

Grįžęs į Lietuvą, S. Ušinskas neužmiršo šių idėjų ir, skatinamas įgytų lėlių teatro praktinių žinių, 1934 metais pradeda kurti lėlių teatrą Lietuvoje. Tam tikslui susirado lėlių teatro dramaturgą, scenaristą, rašytoją Antaną Gustaitį ir lėlių darymo meistrą – konstruktorių, pakruojietį, nagingą stalių Petrą Svidrą. 1934 m., pasikvietęs į talką savo kraštietį, gerai su čekų marionečių mechanizmais susipažinusį meistrą Petrą Svidrą (1893–1957) Ušinskas pradėjo kurti pirmąsias marionetes. Jis nutarė daryti iš kazeino plastmasines lėlių galvas, rankas ir kojas, tai yra, skulptūrines dalis, o P. Svidras – visų lėlių konstrukcinę ir mechaninę valdymo įrangą. Toks darbas – lėlių teatro dekoracijų ir lėlių gamyba spektakliui „Silvestras Dūdelė“ – pradėtas 1934 m. Kauno meno mokyklos mansardoje, dailininko S. Ušinsko asmeninėje dirbtuvėje.

B. Lukošius straipsnyje „Iš lėlių gyvenimo (1)“ rašo: „Talentingas lietuvis dailininkas Stasys Ušinskas iš Paryžiaus Lietuvon atvažiavo su Vakarų Europos lėlių  teatro naujoviška menine samprata, o jo pasikviestas talkininkas auksarankis amatininkas Svidras perkėlė iš Prahos į Kauną teatrinių lėlių gamybos senas tradicijas turintį amatą, kuris Lietuvoje jau seniai – su Oginskio lėlių teatru – buvo nuėjęs į užmarštį. Ši lėlių teatro entuziastų veikla ir sudarė tą antrąją prielaidą lėlių teatrui atsirasti Lietuvoje“ (Lukošius B. Iš lėlių gyvenimo (I). „Respublika“, 1990,  spalio 19 d.).

S. Ušinsko marionetės atliktos papjė mašė technika. Menotyrininkė N. Tumėnienė apie šias lėles rašo: „Jos buvo ypatingos tuo, kad dailininkas tikslingai hiperbolizavo veikėjų išorę ir veido bruožus, skyrė didelį dėmesį plastinei formai, dėl ko jo lėles galima pavadinti „judančiomis skulptūromis“ (Tumėnienė N. Stasys Ušinskas (Lėlių teatro darbų paroda, skirta Lietuvių profesionaliojo lėlių teatro 50-mečiui). Parodos katalogas. Vilnius, 1986).

S. Ušinskas piešė, darė eskizus, kartu su savo pagalbininkais sukonstravo lėles teatrui ir savo lėšomis jų nemažai pasigamino. Rašytojas A. Gustaitis šioms marionetėms parašė tekstą, režisierius G. Kučinskas pastatė spektaklį „Silvestras Dūdelė“, išvesdamas dvidešimt dvi lėles į sceną. Pirmasis spektaklis parodytas Kauno meno mokykloje, dalyvaujant aktoriams M. Mironaitei (Katinas), J. Kalvaičiui (Beždžionė, Višta, Šuo), P. Zulonui (Silvestras Dūdelė), H. Nakui (Ožys) bei kitiems.

1936 m. gegužės 6 d. Kaune „Metropoliteno“ salėje, įvyko premjera. Lėlių teatras turėjo milžinišką pasisekimą: nuo premjeros iki tų pačių metų lapkričio 7 d. buvo parodyta 50 spektaklių, kuriuos aplankydavo vidutiniškai 300-400 žmonių („Lietuvos aidas“ 1936 m. lapkričio 7 d.). Be spektaklių Kaune, teatras gastroliuodamas apkeliavo beveik visą Lietuvą – Ukmergę, Tauragę, Šiaulius, Jurbarką, Raseinius, Klaipėdą, Palangą ir kitus miestus bei miestelius.

Paskatintas pasisekimo, S. Ušinskas ryžtasi naujam žingsniui. Papildęs keliomis naujomis lėlėmis turimą lėlių būrį, pradeda kurti kino filmą „Storulio sapnas“ – pirmąjį garsinį lietuvių marionečių filmą-komediją.    
   
1938 m. dailininkas sukūrė pirmąjį lietuvišką garsinį marionečių filmą – komediją „Storulio sapnas“, linksmą groteskinį, dvidešimt minučių trunkantį trumpametražį filmą. Šis filmas turėjo didelį pasisekimą, buvo demonstruojamas Niujorko pasaulinėje parodoje (1939 m.), taip pat Brukline susirinkusiems lietuviams.

S. Ušinskas savo pagamintas lėles užpatentavo tiek Lietuvoje, tiek JAV. Dailininkas greitai išgarsėjo visame pasaulyje. Jam po sėkmingo pasirodymo Niujorko pasaulinėje parodoje, buvo pasiūlyta pagal H. K. Anderseno pasaką „Lakštingala“ sukurti naują lėlių filmą. Deja, pradėtą darbą, nupiešus vos penkis eskizus, sustabdė Antrasis pasaulinis karas.    

(Bus tęsinys)

S. Ušinskas. Marionetė. 1934 m.

S. Ušinskas. „Lakūno sapnas“. 1939 m.

S. Ušinskas. Scena iš marionečių flmo „Storulio sapnas“.

S. Ušinskas. Scena iš marionečių flmo „Storulio sapnas“.

S. Ušinskas. Vitražas „Žalgirio mūšis“. 1946 m.

S. Ušinskas. Tapyba „Motina su vaiku“. 1930 m.

S. Ušinskas. „Lietuvaitė“ (Klaipėda). 1935 m.

S. Ušinskas. Vitražas „Kristijonas Donelaitis“. 1965 m.