facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Turbūt Lietuvoje nėra žmogaus, kuris nežinotų, ar nebuvo bendravęs su Eugenija Šimkūnaite, habil. biologijos mokslų daktare, farmacininke, žolininke, dažnai vadinama Lietuvos žiniuone, žolių karaliene, artimiausių draugų – Lietuvos ragana.

Jai pačiai labiausiai prie širdies buvo Raganos vardas. Net ekslibrisą turėjo – paparčių ir skruzdėlės fone ant šluotos jojanti ragana, pakilusi taip aukštai, kad mėnulį dengė.

Sukaupusi didžiulį žinių lobyną, žymioji žolininkė savitai ir subtiliai tomis žiniomis dalydavosi su žmonėmis. Jos paskaitų pasiklausyti ateidavo šimtai. O dešimčių ir šimtų auditorijos jos laukdavo per radiją. Šimtus straipsnių apie vaistažoles, apie liaudies mediciną ji paskelbė Lietuvos viešojoje viešojoje spaudoje.

Lietuvos Respublikos Seimas, įvertinęs habil. dr. Eugenijos Šimkūnaitės darbų svarbą ir nuopelnus visuomenei, jos 100-ųjų gimimo metinių proga 2020 metus paskelbė Eugenijos Šimkūnaitės metais.

Vilniuje sėkminga veikianti rašytojo, LŽS nario Stasio Lipskio leidykla „Žuvėdra“ išleido knygą „Eugenija Šimkūnaitė – Lietuvos legenda“.

Šioje knygoje jos sudarytojas S. Lipskis pateikia E. Šimkūnaitės autobiografiją, iš rašytinio palikimo, atsiminimus, laiškus, vaizdus.

Rašytoja Ona Voverienė sako, kad Eugenija buvo gamtos vaikas, jai kalbėjo ir žolynai, ir miškai, ir akmenukai ežero pakrantėje, ir vėjo sušiauštos Tauragno bangos, todėl tetos, senos žolininkės, kiti kaimo senoliai, gerai pažinę augalus, mokėję juos paruošti, nuo mažens to mokė ir besidominčią tuo menu Eugeniją. Jai perdavė gamtos paslaptis, išmokė užkeikimų ir užkalbėjimų, išmokė suprasti senovės dainas ir pasakas, žolynais gydyti žmones.

E. Šimkūnaitė gimė 1920 m. kovo 11 d. Novorosijske (Krasnodaro krašte) Olgos ir Prano Šimkūnų šeimoje. Kaip ji pati pasakojo, jos motina buvo rusė, senelė – baškirė, o senelis – ukrainietis, stačiatikių šventikas, tėvas – grynas lietuvis. Iš senelės ji paveldėjo plačias strėnas, iš senelio – romantišką polėkį, o iš tėvo – darbštumą, loginį mąstymą. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tėvai grįžo į Lietuvą. Apsistojo Tauragnuose.

Tėvas buvo vaistininkas. Tauragnuose turėjo gražų, šiltą namą, kurio apačioje buvo vaistinė, o viršuje šeima gyveno. Tėvas prekiavo žolėmis ir nemažai jų parduodavo užsienin.

Kartą, kai Eugenijai buvo vos penkeri metukai, ji nuklydo į mišką, iš kur ją parvežė suradęs kaimietis. Ji sakėsi, kad miške žaidusi su šuniukais. Tai buvo vilkiukai. Bet vilkė stebėjo ir jai nieko jos nedarė – „turbūt pažino sau artimą gamtos padarą“.

E .Šimkūnaitės mokslinių tyrinėjimų kryptis – vaistažolininkystė. Mokslininkė sudarė žemėlapį „Užliejamos Nemuno pievos“, parašė knygą „Vaistažolės“ ir tapo knygos „Vaistiniai augalai“ bendraautore.

Kita jos tyrimų kryptis – tai lietuvių vaistažolininkystės ir liaudies medicinos palyginamoji analizė su kitų tautų analogiška patirtimi. Tam ji keletą metų dirbo Kazachstane, daug keliavo, bendravo su Rusijos, Baltarusijos, Latvijos, Estijos ir kitų šalių mokslininkais.

Nuo pat vaikystės E. Šimkūnaitė suprato medžių kalbą, vėliau – jų filosofiją ir jų stebuklingąsias gydomąsias galias. Savo pasakose vaikams ir suaugusiems „Girios medeliai, žali žaliuonėliai“ ji atskleidė tas paslaptis, kurias jai medeliai patikėjo ir pašnabždėjo.

Štai jaunikaičiui, kurio motulė serga ir kaip žvakelė smilksta, klevas pataria, kaip ją gydyti:
Mano lapeliai – karščiui ištraukti.
Mano žiedeliai – kvapui atgauti.
Mano sulelė – širdžiai atgauti.

Atitiko klevo atsakymas motulės ligą: „Prisileido sulos, prisirinko žiedų, prisiskynė jaunų besprogstančių lapų. Namo parėjęs, davė tų vaistų sengalvėlei – motulė beregint pasveiko“.

E. Šimkūnaitė mėgo stipriai pavalgyti ir pati mokėjo skaniai gaminti. Daktarė ypač mėgo riebią kiaulieną. Nors turėjo antsvorio, nesilaikė jokių dietų. Teigė, kad dietų ar badavimų sutirpinti kilogramai atauga dvigubai. Šių eilučių autorius prisimena, kai jie su E. Šimkūnaite užėjo į Seimo restoraną papietauti, ji užsisakė riebų karbonadą: „O jums, tamstele, žvelgiant į jūsų pilvuką, priklauso tik pieniška dešrelė su trimis šaukštais grikių košės bei trimis salotų lapas bei gaivinantis rabarbarų kompotas...“ – tąsyk pasakė.

1996 m. sausio 31 d. habil. dr. E. Šimkūnaitė išėjo į Amžinybę. Artimi bičiuliai ant jos kapo Tauragnuose, kur ji atgulė šalia savo tėvų Olgos ir Prano Šimkūnų, pasodino vyšnią. Praėjo keleri metai ir Tauragnų žvyro kalnelyje vyšnia išaugo jau išaugo į didoką medį. Ji normaliai žydi ir dera. Tauragnų E. Šimkūnaitės pagrindinės mokyklos auklėtiniai šiais mokslo metais rašė mokslininkei skirtą knygą. Kiekviena klasė joje skyrė savo puslapį. Pristatydami savo knygą penktokai berniukai deklamavo posmus:

Kas čia knygoj vaikšto
Gražios ir linksmutės?
Tai laukų mūs gėlės
Su margom suknutėm.

Vaikšto lauko aguona
Išsipuošusi, linksma
Ir raudona jos galva
Plazda vėjo pučiama.

Eina gėlės iš lėto
Ant pirštelių galų,
Bėga vasara gėlėta
Ir laukais, ir šilu.

Į viršų