(Tęsinys)                                                                                                             
Knygrišiai ir knygrišyklos (nuo XVIII a. iki XX a. pradžios)
Šiauliuose gyvenantys asmeninių ir privačių bibliotekų turtingi savininkai siekė, kad jų rinkinių knygos būtų ne tik patvarios, ilgiau tarnautų, bet ir gražiai atrodytų. Todėl šių bibliotekų ir knygynų valdytojai stengėsi knygas ne tik įrišti, bet ir papuošti. Vienus leidinius savo bibliotekoms jie įsigydavo iš knygynų įrištus, kitiems įrišti negailėjo lėšų.

Apskritai kiekviena biblioteka rūpinosi prestižu, stengėsi turėti meniškai įrištų knygų kietais viršeliais. Augant leidybinei produkcijai, didėjant pigių ir gražių knygų paklausai, mieste darėsi vis svarbiau knygas įrišti.

XVIII a. penktajame dešimtmetyje tarp samdytų amatininkų Šiauliuose jau buvo knygrišys (Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.). Šiauliai: „Momentas“, 1991, p. 22, 224). Manoma, kad jis įrišinėjo grafų Zubovų ir aplinkinių dvarininkų, dvasininkų, bažnyčių ir vienuolynų bibliotekų knygas.

1851 m. rugsėjo mėnesį Šiauliuose įsikūrus berniukų gimnazijos bibliotekai, o XIX a. septintajame dešimtmetyje mieste atsidarius viešajai bibliotekai, knygos buvo pradėtos įrišinėti ir šioms bibliotekoms.

Šiauliai nuo seno vadinami odininkų miestu, puoselėjančiu šios šakos pramonės ir meno tradicijas. Su odų pramone glaudžiai susijusi ir knygrišystė. Oda yra viena svarbiausių šiam darbui naudojamų medžiagų. XIX a. aštuntajame dešimtmetyje Šiauliuose plėtojantis odų pramonei, kuriantis spaustuvėms, bibliotekoms ir knygynams, išaugus knygų leidimui, pamažu plėtėsi ir knygrišystė, atsirado privačių knygrišyklų.

XIX a. pabaigoje dauguma Šiaulių krašto leidyklų ir spaustuvių, kaip ir anksčiau, leido neįrištas knygas su laikinu popieriniu viršeliu. Tik nedaugelis jų turėjo knygrišius ir dažniausiai dalį tiražo užsakiusiems turtingiems užsakovams, išleisdavo įrištą. Apskritai patys pirkėjai pagal savo poreikius ir galimybes turėjo pasirūpinti, kad knygos būtų įrištos.

Spaustuvės ir leidėjai, neturėję savo knygrišių, tokiems užsakymams vykdyti sudarydavo sutartis su privačiais knygrišystės meistrais. Kai kurie turtingi bibliotekų savininkai patys samdydavo nagingus knygrišius, kurie knygas įrišdavo pagal jų pageidavimus (Vladimirovas L. Knygos istorija. XVIII amžius. Vilnius: „Žara“, 2011, p. 56).
Be knygrišio paslaugų negalėjo išsiversti spaustuvės, bibliotekos ir skaityklos.

Knygrišiai ir knygrišyklos (nuo XX a. pradžios iki 1918 m.)
XX a. pradžioje Šiaulių kultūrinį ūgtelėjimą liudija atsiradęs naujas svarbus knygrišio (introligator) amatas. G. Raguotienė nurodo, kad apžvelgiamuoju laikotarpiu knygrišyklos buvo vadinamos knygų aptaisymo, knygų taisymo, knygų apdirbimo, knygų apdarų dirbtuvėmis, o šiuo amatu vertęsi žmonės – knygų taisytojais, knygdirbiais ir tik labai retai knygrišiais (Raguotienė G. Spaudą atgavus. Knyga ir skaitytojas 1904 – 1918 Lietuvoje.  Vilnius, 1996, p. 99–101).

Šiauliuose jau veikė nemažai smulkių knygrišystės dirbtuvių (jos gamino ir įvairius įdėklus, dėžutes ir kt.). Knygrišys turėjo stakles knygoms susiūti, mašiną popieriui pjaustyti, kelis medinius spaustuvus ir kitų pagalbinių darbo priemonių.

Nuo XIX a. pabaigos Šiauliuose knygrišyklos pradėjo steigtis prie kai kurių didesnių spaustuvių, kartais ir prie knygynų, taip pat kaip nedidelės privačios savarankiškos dirbtuvėlės. Šiauliai, kaip ir kiti Lietuvos miestai, knygomis, nelegaliąja spauda apsirūpindavo iš smulkių prekybininkų, knygrišių ir panašiai.

1901 m. Šiauliuose dirbo 18 knygrišių  ir 10 pameistrių, o dar 7 mokiniai mokėsi šio amato. Knygrišyste daugiausia vertėsi žydai, mažiau – lietuviai. Tai buvo savo darbą gerai išmanantys meistrai. Gaila, kad jie nepaliko užrašų. Kai kurie išlikę leidiniai puikiai įrišti.

1906–1909 m. Šiauliuose dirbo knygrišys Stasys Mackevičius, čia 1906 m. persikėlęs iš Telšių. Spaudos draudimo metais platino draudžiamą lietuvišką spaudą. Šiauliuose vertėsi knygrišio amatu. Dirbdamas knygrišiu pasižymėjo kaip geras savo srities meistras. Gavęs įrišti knygą, pirmiausia ją perskaitydavo (Gudynas P. Vytautas Mackevičius. Vilnius, 1971, p. 7).

Pas jį buvo galima užsiprenumeruoti pasaulietinės demokratinės krypties leidinių: „Vilniaus žinias“, „Lietuvos ūkininką“ ir kt. („Lietuvos ūkininkas“, 1906 spalio 12 (25); „Vilniaus žinios“, 1909 m. sausio 31 (vas. 13). S. Mackevičius kartu su fotografu, savamoksliu dailininku ir knygnešiu Aleksandru Ratkumi 1908 m. Šiauliuose atidarė pirmąją modernią knygrišyklą. Ši „knygų apdarų“ dirbtuvė įrišinėjo knygas ir M. Miliaus knygynui.

1908 m. rugsėjo mėnesį Šiauliuose, Šoseinaja gatvėje, Levitano namuose priešais Zingerio krautuvę, įsikūrė M. Miliaus „Lietuvių knygynas“. „Knygynui dirbo savas knygų taisytojas S. Mackevičius, kuris knygas aptaiso labai įvairiai, gražiai ir pigiai“ (Skelbimas. „Vilniaus žinios“, 1908 rugsėjo 18, p. 1). 1908 m. rugsėjį laikraštyje „Vienybė“ buvo įdėtas skelbimas, kad „Naujas lietuvių knygynas Šiauliuose, Š[oseinaja] g. priešais Zingerio magaziną parduoda ir aptaiso puikiai ir nebrangiai visokias knygas“ (Skelbimas. „Vienybė“, 1908, nr. 46, p. 1, Tas pat, 1908, nr. 47, p. 1).
1909-1910 m. Šiaulių knygrišiai vertėsi sunkiai. Nors jų mieste anuomet reikėjo, tačiau jų darbas buvo menkai atlyginamas. A. Ratkus, 1910 m. susirgęs džiova, 1910 m. kovo 1 d. Šiauliuose mirė, bet S. Mackevičius ir toliau įrišinėjo knygas Šiauliuose (Korespondencija. Aleksandras Ratkus (1868–1910). „Lietuvos žinios“, 1910 gegužės 8 d., p. 2).

Buvęs knygnešys Pranas Jacevičius, 1913 m. atsikėlęs iš Vilniaus į Šaulius, Joniškio gatvėje įsteigė rašymo daiktų krautuvę, knygų ir laikraščių agentūrą ir knygrišyklą (Skelbimas. „Lietuvos žinios“, 1913 balandžio 23, p. 4). Čia 1913 –1915 metais buvo įrišamos kanceliarinės knygos, įvairūs spaudos leidiniai ir kt.

1913 m. Šiauliuose, Didžiojoje kalėjimo gatvėje, Šmuilovo namuose, knygrišyklą ir kaučiukinių antspaudų dirbtuvę turėjo Aronas Oklianskis. Šiaulių įstaigoms ir įmonėms gamino antspaudus, fotoateljė žymeklius, atlikdavo knygrišybos užsakymus.

Šiauliuose, Didžiojoje kalėjimo gatvėje, Berzo namuose, knygrišyklą turėjo V. Blochas. Ano meto reklamoje apie šią knygrišyklos įmonę rašoma, kad ji atlieka įvairiausius įrišimo darbus, gamina kontorines knygas, segtuvus ir kt. (Списокъ абонентовъ Шавельской правительственной телефонной сети. Šiauliai: Š. G. Pero spaustuvė, 1913).

1913 m. duomenimis, Šiauliuose dirbo 16 knygrišių, 5 darbininkai, dar buvo 12 mokinių. Jie, kaip ir kitų Lietuvos vietovių knygrišiai, rišo tiek buhalterines ar apskaitines, tiek įprastas knygas, tiek vienetinius, tiek masinius užsakymus, tiek pačiais pigiausiais, tiek prabangiausiais viršeliais, tačiau (plintant fotografijai) gamino ir albumus, saldainių dėžutes, futliarus ir dėklus (skrybėlėms, chirurgijos įrankiams, muzikos instrumentams ir t. t.), klijavo vokus, žemėlapius ant drobės, siūlė įvairius odos (galanterinius) dirbinius bei kitas smulkmenas, restauravo senų maldaknygių ir net vykdė rėminimo užsakymus ir kt.(Taukinaitytė-Narbutienė R. XIX a. II p.–XX a. I p. knygrišystė Lietuvoje. „Voruta“, 2013 spalio 12, p. 7).

Ilgainiui XX a. pradžioje Šiauliuose didėjant spaustuvėse spausdinamų knygų tiražams ir knygas pradėjus įrišti mechanizuotai, individualus knygrišystės amatas mieste menko, tačiau jis tenkino to meto šiauliečių poreikius ir paklausą.

Pirmojo pasaulinio karo metais knygrišyklos, kaip ir spaustuvės, Šiauliuose buvo sunaikintos, arba uždarytos ir nedirbo, knygrišiai buvo išblaškyti, dalis jų pasitraukė į Rusijos gilumą. Tik pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui ir Šiaulių ūkiui bei amatams grįžtant į normalias vėžes, mieste vėl ėmė dirbti knygrišiai ir kurtis knygrišyklos.

Tarpukario knygrišiai ir knygrišyklos
Šiaulių miesto ir krašto spaustuvėse knygos ir kiti leidiniai daugiausia buvo spausdinami minkštais (popieriniais), dažnai nepatvariais viršeliais, tik sulankstytais, bet neapipjautais, prastai susiūtais lankais, nuo trupančių medžio klijų greitai atsiknojančiomis nugarėlėmis, tad knygrišiai amatininkai mieste nesiskundė darbo stoka.

Atsiradus ir plėtojantis lietuviškoms bibliotekoms, knygų prekybai, aptariamojo laikotarpio knygrišyba Šiauliuose pastebimai atgijo. Suaktyvėjo seniau dirbę knygrišiai. Vieni jų telkėsi prie knygynų, iš kurių įrištas knygas pirkdavo bibliotekos, kiti vertėsi savarankiškai.

Modernių knygrišyklų poreikis mieste išaugo XX a. trečiajame dešimtmetyje, todėl jas bandė įsirengti daugelis finansiškai pajėgesnių spaustuvių.

Tarpukariu tik 4 Šiaulių spaustuvės turėjo knygrišyklas arba jose dirbo pavieniai knygrišiai. Jos priimdavo užsakymus ir iš įvairių klientų, kurie dažniausiai knygrišykloms patikėdavo įrišti administracinio turinio dokumentus. Masiškai knygas įrišdavo  didelės knygrišystės įmonės, viršeliais rūpinosi spaustuvės bei leidyklos.

1920 m. spalio mėnesį prie Š. Savičiaus ir B. Šumkauskio spaustuvės, Dvaro g. 24, atidaryta I. Levitaso knygų rišykla, kurioje buvo atliekama įvairių knygų rišimo darbai (Skelbimas. „Sietynas“, 1920 spalio 15, Nr. 18).

Maždaug nuo 1922 m. šiuos įrišimo darbus atlikdavo jau „Grafikos“ spaustuvei priklausiusi knygrišykla, įsikūrusi Dvaro g. 70. Šioje knygrišykloje knygos buvo įrišamos į kartono viršelius, gaminami aplankalai, dėžutės iš kartono ir odos.  Knygrišystės darbus mieste atlikdavo  ir „Titnago“, P. Viesulienės spaustuvė „Lietpress“, kitos miesto spaustuvės, nedidelės dirbtuvėlės ir pavieniai knygrišiai.

XX a. trečiajame dešimtmetyje Šiauliuose įsikūrusi Vulfo Levito ir Leibo Goco knygrišykla ir kartonažo dirbtuvė atliko įvairius knygų įrišimo užsakymus ir kartonažo darbus (LVCA, f. 1655, ap. 2, b. 35, l. 215).  

1924 m. sausio mėnesį Šiauliuose, Dvaro g. 30, rūsyje įsikūrė I. Sorensono knygrišykla ir dėžučių dirbtuvė. Iš senųjų knygrišių Šiauliuose dar dirbo S. Mackevičius.

Tarpukariu knygos Šiauliuose buvo įrišamos miesto bibliotekoms (knygynams), mokykloms, gimnazijoms, įstaigoms, įvairių įmonių ir organizacijų bibliotekoms ir archyvams, pavieniams asmenims.

Kiekvienos Šiaulių miesto bibliotekos priedermė buvo ne vien kaupti, bet ir tvarkyti gaunamus leidinius. Kadangi į bibliotekas jie patekdavo neįrišti, teko naudotis miesto knygrišių paslaugomis. Daug darbo turėjo knygrišiai P. Kiaulys, S. Mackevičius, V. Levito ir L. Goco knygų rišykla ir kt. (LCVA, f. 1655, ap. 2, b. 35, lp. 215). Leidiniai buvo operatyviai tvarkomi, iš karto įrišami.

Šiaulių viešajai bibliotekai kasmet tam skirta po 800–1000 Lt. 1925 m. įrišta 852 knygos ir 45 laikraščių komplektai (Petraitytė N. Šiaulių viešoji biblioteka: istorinės atodairos 1920 – 1950.  Šiauliai: Šiaulių „Aušros“ muziejus, 2004, p. 45).

1925 m. sausį Šiaulių rajono skautų tunto „Daukanto“ draugovė įsteigė viešą knygrišyklą Šiaulių mokytojų seminarijoje, Aušros al. 50 (Šiaulių tuntas. „Skautų aidas“. 1925 sausio mėn. nr. 19, p. 13-14).

Tų pačių metų gegužės 9–10 d. Šiaulių mokytojų seminarijos rūmuose veikė šios mokymo įstaigos mokinių rankdarbių, piešimo ir dailyraščio paroda. Joje, be popieriaus ir kartono dirbinių, pirmąkart buvo eksponuojamos įrištos knygos (Parašas: V-s. Šiaulių mokytojų seminarijos mokinių rankų darbo, piešybos bei dailyraščio paroda. „Šiaulietis“, 1925 birželio 14, p. 4).

(Bus tęsinys)

2020 06 26 12

Knygrišio įrišta sena knyga saugoma bibliotekoje.

2020 06 26 15

Knygrišystės kursai Šiaulių mokytojų seminarijoje. XX a. trečiasis dešimtmetis.

Į viršų