Apmaudu, bet tai neišvengiama: pas mus, kaip ir kitose šalyse skausmingai netenkame vyresnės kartos dailininkų, kompozitorių, rašytojų.  Ir džiaugiamės, kad tie, kuriems gegutė jau iškukavo daugelį gyvenimo dešimtmečių, atkakliai tebekūrena savo kūrybinį židinį.

Stebina savo produktyvumu Antanas Drilinga (1935 m.) – poetas, prozininkas, vertėjas, libretistas, išleidęs apie 50 poezijos, prozos bei dokumentikos knygų. Įkūręs žurnalus „Moksleivis“, „Nemunas“, vadovavęs savaitraščiui „Literatūra ir menas“, taip pat leidykloms „Margi raštai“, „Džiugas“. Rašąs operų ir operečių libretus, eiles kompozitorių M. Noviko, B. Gorbulskio muzikai.

A. Drilinga rašo įvairaus žanro eilėraščius (ketureilius, sonetus), išvertė, išleido keletą romanų – „Laimės kūdikio gyvenimas“, „Jau saulelė...“ ir kt.

Vilniuje veikianti rašytojo, žurnalisto Stasio Lipskio leidykla „Žuvèdra“ išleido 400 puslapių A. Drilingos romano „Jau saulelė...“ antrąją redakciją.

Šiame romane veiksmas vyksta dviem planais: XVIII a. Tolminkiemyje ir nūdienos mieste. Žmogus, tauta, tėvynė – pagrindinės problemos, kurios rūpi autoriui, neįprastai pasirinkusiam pagrindiniu veikėju Kristijoną Donelaitį, ir mūsų laikų inžinieriui Juozui Tumėnui, jo dukrai Skaistei.

Romanas parašytas praėjusio šimtmečio devintajame dešimtmetyje laikantis tuo metu egzistavusių reikalavimų, todėl jį pertvarkant veiksmas labiau priartintas prie vaizduojamojo laiko realios tikrovės. Tuo pačiu sustiprinta ir romano idėja: visų okupacijų ir intensyvaus nutautinimo aplinkybės nemenkino lietuvių tautos pastangų išsaugoti savo tautiškumą, savo tautinį mentalitetą (K. Donelaitis: „Neužmiršti lietuvių kalbos vokiškame krašte, taip pat jokio paaukštinimo vokiškame krašte nepriimti“; Skaistės gyvenimo pasirinkimas), nepaisant itin nepalankių mūsų tautai istorijos peripetijų.

Autorius piešdamas Tolminkiemio klebono Kristijono tipażą keliuose epizoduose grakščiai įpina šio didžiojo būrų poeto kurinio eilutes:

Jau saulelė vėl atkopdama budina svietą
Ir žiemos šaltos triūsus pargriaudama juokės.
Šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo.
Ir putodams sniegs visur į nieką pavirto.
Tuo laukus orai drungni gaivindami glostė
Ir žoleles visokias iš numirusių šaukė.

Romane iš esmės pertvarkyta praėjusio šimtmečio linija ir tik kosmetiškai pakoreguotas K. Donelaičio laikų vyksmas, nes prisiliečiant prie XVIII amžiaus remtasi dokumentika ir istoriniais faktais.

Ir dar: naujajame variante paryškintos likimų paralelės, kurios išlieka ir kartojasi laike, taip išsaugant dvasinį ryšį tarp nutolusių viena nuo kitos kartų, tarsi neišnyktų tarp jų tai, kas žmogaus gyvenime svarbiausia – laikui nepavaldžios tikrosios vertybės.

Knygoje autorius labai ryškiai tapo skaudžius pokario metus, sovietmečio veikėjų tiesiog kiauliškas gyvenimo anomalijas.

Pagal romaną „Jau saulelė“ sukurtas libretas kompozitoriaus Algimanto Bražinsko operai „Kristijonas“, kuri pastatyta Nacionaliniame operos ir baleto teatre (1985 m. režisierius Rimantas Siparis).