(Tęsinys)                                                                                                           
Šiaulių vaizdai iš viršaus,  miesto atstatymo darbai ir planai
Po Pirmojo pasaulinio karo Šiauliai paveldėjo stipriai sugriautą ir sudegintą miestą. Tai matėsi ne tik vaikščiojant jo gatvėmis, bet ypač žiūrint iš viršaus. Sugriauta buvo daugiau kaip 65 proc. miesto pastatų.

Tarpukariu miestas, kaip tas legendinis Feniksas, pakilo iš pelenų ir ėmė sparčiai atsigauti, užglaistyti savo žaizdas, atstatyti tai, kas buvo sugriauta, sunyko. Patikslinant, bene pirmąkart Šiauliai iš lėktuvo buvo nufotografuoti 1925 m. Nuotraukoje matosi centrinė miesto dalis, Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia, prie jos medžiais apsodintas skveras. Jame – Šv. Petro ir Povilo cerkvė, Tilžės gatvė, Rinkos aikštė, centrinės miesto dalies pastatai ir po karo išlikę griuvėsiai.

Pasitelkime tarpukario spaudą ir amžininkų atsiminimus, kuriuose aprašyti svarbiausi Šiaulių miesto atstatymo darbai.

Kunigas J. Kuncevičius apie Šiaulių miesto atstatymą 1923 m. rugpjūčio 14 d. laikraštyje „Lietuva“ rašė: „Visiems žinoma, kad karo metu Šiaulių miestas liko sunaikintas – išdegintas. Praeitais metais žymiai atsistatė prie turgavietės ir miesto centre einant didžiausiomis gatvėmis prekybos tikslams. Šiemet, litų trūkstant, atsistatymo darbas sumažėjo, – vienas kitas pirklys arba amerikietis su doleriais statydinas mūro namus.

Pačiame miesto vidury, Šeduvos g-vėje du gražiausi 3 aukštų dideli namai – pil. St. Pociaus ir pil. Vaitkaus – „Birutės“ fab. savininko žymiai puošia miestą, nes namai tikrai europietiškai pastatyti. Dabartinė miesto valdyba, ypač jos energingas pirmininkas p. Ubeika imasi visų priemonių miesto atstatymui ir papuošimui – pasirūpino planą ir netrukus pradės statyti didžiulį namą – pradžios mokyklą naujausiais technikos ir pedagogikos reikalavimais 200 vaikų, planas paruoštas specialisto inž. Reisono; šaligatviai daromi betono plytelių; pirmiausia Miesto valdyba prie savo aikštės padarė gražius šaligatvius ir dabar reikalauja, kad ir visi namų savininkai prie savo namų panašiai padarytų; iki šiol Šiaulių miesto šaligatviais eidamas purvuose palikdavai batus, arba duobėse griūdavai, nes duobės buvo iki kelio nuo karo išraustos taip, kaip mačiau Maskvoje 1921 metais; visos gatvės dvigubai paplatintos ir naujos gatvės nutiestos, nes manoma įvesti elektros tramvajus. Šiemet prie visų žymesnių punktų ir aikščių miesto valdyba pastato betono stulpus skelbimams klijuoti, nes iki šiol, kaip ir kituose Lietuvos miestuose, skelbimus klijuodavo prie namų ir tvorų ir, žinoma namus teršdavo; dabar gi visai kultūringai sutvarkyta, nes Miesto valdyba uždraudė skelbimus kitur klijuoti. Nuo kiekvieno, kas skelbimus klijuoja, ima menką mokestį pastatytiems stulpams apmokėti.

P. Ubeika, dailės ir grožio mėgėjas, pasirūpino aptverti visas Šiaulių miesto aikštes gražiomis tvorelėmis. Tikimės, kitas metais tas aikštes gražiais medeliais ir gėlėmis apsodins“ (Kun. J. Koncevičius. Šiaulių miesto atstatymas. „Lietuva“ , 1923 rugpjūčio 14, p. 4).

Tarpukariu svarbiausia miesto centrinė dalis – Rinkos aikštė turgaus dienomis visada buvo pilna prekiautojų ir pirkėjų ir šiaip čia užsukančių šiauliečių. Tai matosi ne vienoje iš Katedros bokšto darytoje nuotraukoje.

Apie šią centrinę miesto dalį – Rinkos aikštę, P. Šilius 1936 m. rugsėjo 4 d. laikraštyje „Lietuvos aidas“ rašė: „Rinka viduryje miesto pilnutėlė – vežimai su vaisiais, daržovėmis, žąsimis, antimis, pieno produktais ir gausybe visokių kitų prekių, kurių tiek daug prigamina mūsų kaimas miestui. Kitoje turgavietėje, už miesto prie Kuršėnkelio apsčiai vežimų su malkomis, miško medžiaga, pašaru ir taip pat įvairiais gaminiais, kuriems, rodos, pirkėjo Šiauliuose negali atsirasti.

Abiejose turgavietėse, gatvėse, įstaigose, krautuvėse pilna žmonių, stilingų šiauliečių; šiauliečiai tikrai yra savotiško stiliaus. Ilgiau Šiauliuose pagyvenęs žmogus ir įsižiūrėjęs į Šiaulių krašto gyventojus, jų išvaizdą, manieras, kalbos būdą, paskui kad ir kažkur iš didžiulio įvairių Lietuvos kraštų gyventojų būrio išskirs šiaulietį. Dauguma iš jų net iš veido vienas į kitą kažkaip panašūs“ (P. Šilius. Žiupsnis įspūdžių iš Šiaulių padangės. „Lietuvos aidas“, 1936 rugsėjo 4, p. 5).

Nesusilaikysiu nepacitavęs dar vieno rašinio, kuriame vaizdžiai aprašytos  permainos mieste ir kaip atrodė Šiauliai prieš 100 metų ir 1936 m.

Iš JAV į Šiaulius atvykęs lietuvis, pasivadinęs sutrumpintai K. V., 1936 m. rugpjūčio 12 d. laikraštyje „Lietuvos aidas“ rašė: „Šiauliai man pažįstami iš prieškarinių laikų, kuomet Vilniaus gatvė vadinosi Nevskio prospekto vardu. Ieškojau Šiaulių ir 1920 m. pradžioje, kartu su Jungtinių Valstybių aviacijos fotografu – instruktorium Rapolu Kruču, ir tuomet mudu, kaip sakoma, negalėjome surasti Šiaulių. Čia tebuvo karo griuvėsiai, kurių skaudų ir negražų palikimą dar galima užeiti kad ir, sakysim, Tilžės gatvėje, prie Orinto mašinų ir senų geležinių ratų bei katilų kieme. <...>

Šiauliai šiandien gražus lietuviškas miestas, vis plintąs ir siekiąs to, kas gražina ir lengvina gyvenimą. Kaip įdomu sulyginti turgaus dieną dabar ir tokią pat dieną 1920 m. – ir tuomet ir dabar man teko būti turgaus dieną. Ir tuomet, ir dabar kaimiečių vežimai taip pat eilėmis sustodavo turgaus aikštėje prieš cerkvę ir bažnyčią. Taip pat iškinkyti kaimiečių arkliai, tarp iškeltų ienų. Ant vežimų šeimininkės su savo ūkių produktais.

Tik koks skirtumas! Tuomet aplink rinką buvo griuvėsių krūvos, pašaliais – iš lentų sukaltos būdelės, Tilžės, Vilniaus gatvių kaip ir nebuvo. Kur buvo mūro namai, ten buvo belikusios krūvos akmenų ir ir gilios patrankų šovinių išknistos duobės. Kaimiečių arkliukai tuomet atrodė mums amerikiečiams, kaip katinai – mažiukai, apšepusiais šonais, kaulai veržėsi pro šonų odą. Šiandien to viso nebėra nė žymės. Ne viename vežime matai linksmą lietuvaitės veidą, nudegusį saulėje, sveiką. Arkliukai – žemaitukai rods ne visi kaip agurkai, bet ir tokių nemaža.

Rinkoje – viso randi, ką tik sumanus mūsų ūkininkas sugeba užauginti. Antai – didelis kaktusas, lyg pašalpai atsikraustęs iš tyrlaukių smiltynių į derlingą lietuvišką žemę vazone: oleandra gražiais žaliais savo lapais juokiasi saulei. Pomidorų, agurkų, obuolių, kriaušių – rodos, kaimiečiai mano, kad tik tais dalykais ir minta miesto gyventojai: tų vaisių užeini beveik kiekviename vežime, ir jų kainos žemos; reiškia tų vaisių užderėjo ir dar reiškia, kad pinigas šiandien yra pinigo vertės.

Šiauliai – mano žinomas iš seniau miestas, todėl ir jo gatvėmis (su nelygiu grindiniu) einu su meile, lyg būčiau bekartojąs kokį praeities paradą, iškilmės žygiuotę. Ir į virtinas languose žiūriu susidomėjęs, nors tose jų, kurios kažkodėl atsiliko nuo gyvenimo, šablonas ir trafaretas, be skonio ir iniciatyvos; stinga gyvesnių spalvų, kurios įneštų ir į kuklų biznį naujos dvasios.

Yra ir skoningų vitrinų. Norisi ties jomis sustoti. Štai Vilniaus gatvėje viena vaisių krautuvė taip simetriškai išdėstė ir dailiai sudėliojo vaisius su pomidorais, kad jie atrodo dvigubai gardesni. Rodos, užeik ir nusipirk, nors ir nereikia! Mūsų naujos pramonės postai: čia „Birutė“, čia „Spaudos Fondas“, „Kultūros knygynas“, „Šv. Kazimiero knygynas“, graži aptieka su plačiais laiptais ir dideliais langais, ne gėda turėti ją kurioje nors New Yorko Avenue. Čia „Maistas“, čia „Pienocentras“ turi savo skyrius.

Kur nepasisuksi, iš kurios gatvės nepasidairysi – visur matai gražią Šiaulių bažnyčios varpinę – bokštą, kuriuo ne veltui didžiuojasi visos ir net Šiaulių apylinkės, iš kur tik gali Šiaulius užmatyti. Tą bokštą gali matyti per žiūroną net ir iš Žeimių bažnyčios bokšto. Atsimenu sau seną kan. Tomkevičių, kapelioną Žotkevičių (stebuklingo balso žmogų), Dirginčių, Paškanį... Tomkevičius nebūtų užleidęs bokšto ir išorinių bažnyčios sienų, – bokšto stogas nublukęs, sienos apšepusios. Rodos, aš tą Šiaulių bažnyčią dėl jos didingo grožio skaityčiau esmeraldu šiauliečių vainiko ir puoščiau ją ne vien dėl to, kad tai bažnyčia ir maldos namai, bet labiau dar dėl to, kad ji lyg kalbėte kalba lietuviui apie jo būdo rimtį ir ryžtą, apie nežinomą nūn rytojų, kuris reikalaus gal nemaža pasiaukojimo, darbo, ištikimybės tėvynės tarnyboje. Jei amerikiečiams tektų galimybė plačiau pasireikšti Šiauliuose, jie įkeltų į bažnyčios bokštą didelį laikrodį, kuris skelbtų, kad laikas yra brangus dalykas, kad prabėgusios valandos nebesugrąžinsi.

Jei atsiskirti reiškia truputėlį numirti, tai ir vėl pasimatyti su seniai nematytu prietelium turėtų reikšti truputėlį atgimti. Aš jaučiuosi atgimęs, aplankęs Šiaulius, pasidžiaugęs didele to miesto pažanga, nustebęs gražia ir sumaniai atlikta čia pokarine statyba ir palinkėjęs miestui dar gražiau žengti į priekį: sėkmingai pravesti kanalizacijos darbus, padaryti miestą gražesnį ir sveikesnį ir nusipelnyti naujos kartos, kuri ateis į mūsų vietas, padėkos ir palaiminimo.

Šiauliai – kultūringas miestas, čia vienų tik knygynų proporcingai gyventojams, daugiau negu Kaune. Šiauliai skaito. Be knygynų, dar krinta į akis ir ypatingas kiekis kavinių, baldų dirbtuvių, mechanikų. Yra ir kosmetikos kabinetų, grožio salonų, bet kurgi šiandien nėra tų centrų, kurie rūpinasi padėti gamta gražinti žmogų ir daryti pilką gyvenimą malonesnį!“ (Pasirašo K. V. Amerikietis apie Šiaulius. „Lietuvos aidas“, 1936 rugpjūčio 12, p. 6).

Teisingi ir prasmingi žodžiai. Geriau ir nepasakysi. Tautietis, atvykęs iš Amerikos į Šiaulius, taikliai ir visapusiškai apžvelgė miesto gyvenimą, atskleidė tai, kas jame svarbiausia ir įsimintina, perteikė miesto esmę ir gyvenimą. Tai, ko nepamatysi iš viršaus, kas slypi jo viduje, dvasioje.

Tarpukariu Šiaulių miestas ilgai neturėjo tikslaus plano.

1920 m. rugsėjo 8 d. Vidaus reikalų ministerija patvirtino Šiaulių miesto tikrosios būklės planą. Pagal jį buvo paliktos carinės Rusijos laikų aikštės užstatymo ribos, tiktai atidengtas skveras priešais centrinį įėjimą į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. 1924 m. miesto planas buvo patikslintas. 1928 m. sudarytas Šiaulių miesto situacijos planas. Jame pavaizduotos visos to meto miesto gatvės, svarbiausi pastatai, vandens telkiniai.

1934 m. kovo 8 d. Šiaulių miesto tarybos posėdyje patvirtintas Šiaulių miesto planas. Tų pačių metų rugpjūčio 12 d. Šiaulių miesto savivaldybė sudarė su Kauno inž. Ratautu sutartį dėl trianguliacijos darbų ruošiamam miesto planui vykdyti. 1935 m. miesto planas buvo pradėtas sudarinėti, padaryta poligonometrija (Daromas tikslus miesto planas. „Lietuvos aidas“, 1935 balandžio 15, p. 8).

1935 m. Šiaulių centre pradėti platesnio masto kompleksinio tvarkymo bei kryptingesnio formavimo darbai. 1937 m. parengtas tolesnio miesto aikštės formavimo projektas (architektas A. Šalkauskas), pagal kurį aikštės šiaurės vakarų dalyje numatyta pastatyti rotušę, o buvusios cerkvės vietoje įrengti baseiną su skulptūra.

1937 m. gruodžio pradžioje buvo sudarytas naujas Šiaulių miesto tvarkymo planas ir pateiktas tvirtinti Miesto tarybai. Šiame plane buvo numatyta daug dėmesio skirti miesto statybai ir gražinimui: pastatyti net 5 naujas pradžios mokyklas, kiekvieną po 6 komplektus. Taip pat prie naujosios turgavietės buvo numatyta pastatyti visą eilę patalpų krautuvėms ir didelę halę, kurioje būtų apie 60 vietų. Tarp kitų darbų statybos darbų buvo numatyta pastatyti miesto rotušę, pirtį, sanatoriją tuberkuliozininkams, prieglaudą psichiniams ligoniams, senelių prieglaudą ir kt.

Nemažai dėmesio savivaldybė buvo numačiusi skirti miesto gražinimui. 1937 m. nugriovus rusų cerkvę, toje vietoje buvo  įrengtas gražus skveras. Šiauliams labai reikėjo parko arba didesnio skvero. Tokį skverą savivaldybė numatė artimiausioje ateityje įrengti senosios turgavietės vietoje. Buvo numatyta išardyti senosios turgavietės grindinį ir aptverti visą aikštę gražia tvorele bei nutiesti aplink aikštę šaligatvius. Panašius skverus buvo numatyta įrengti prie naujosios turgavietės, netoli Birutės g., Tilžės ir Gytarių gatvių sankryžoje.

Taip pat numatyta iš esmės pertvarkyti skverą prie Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios, daugiau jį suderinant su naujuoju skveru senojoje turgavietėje. Miesto sode prie S. Lukauskio gatvės buvo numatyta įrengti vaikų aikštelę, kurioje turėjo būti pastatyta karuselė ir įrengtos kitos pramogos vaikams. Taip pat buvo numatyta nutiesti naujų gatvių, o kai kurias esamas gatves pailginti, sujungiant jas su kitomis gatvėmis.

A. Mickevičiaus ir Dvaro gatves pratęsti iki Pakluonių g., Gardino ir Lydos iki Tilžės g., taip pat iki Tilžės g. numatyta pratęsti ir Ragainės gatvę, o Ivinskio gatvę pratęsti nuo Aušros alėjos iki Maironio gatvės. Buvo numatyta išgręžti du artezinius šulinius, pastatyti vandentiekio bokštą, nutiesti 6 500 metrų magistralinių vamzdžių, atlikti kanalizacijos tvarkymo darbus ir kt. (Naujas Šiaulių miesto tvarkymo planas. „Lietuvos aidas“, 1937 gruodžio 7, p. 9).

1938 m. pradėtas rengti Šiaulių miesto planas, numatęs tolimesnį miesto vystymąsi. Iškėlus turgų iš Zubovo pirkto sklypo miesto aikštė buvo naujai suplanuota ir paversta ištisiniu skveru. 1939 m. architektas S. Stulginskis parengė naują Šiaulių miesto generalinį planą. Jame buvo numatyta padidinti geležinkelio stoties aikštę. Taip pat parengta atskirų miesto teritorijų (vadinamojo Kaukazo ir Užkirkės rajonų, miesto dalies tarp Dvaro, Vilniaus ir Žemaitės gatvių) detalūs plėtros projektai. 1940 m. sudarytas miesto rotušės projektas, bet prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, jis liko neįgyvendintas.

(Bus tęsinys)

Šiauliai. Užkirkės vaizdas žiemą. XX a. 3-4 dešimt. Iš P. Kaminsko rinkinio.

Sugriauti Šiauliai 1915. Iš P. Kaminsko rinkinio.

Vaizdas į Kapų gatvę ir Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčią. XX a. 3-4 dešimt. Iš P. Kaminsko rinkinio.

Šiauliai. Prekyvietė. XX a. 3-4 dešimt. Iš P. Kaminsko rinkinio.