„Graužikų dvaras vaiko akimis“
Išleista dar viena 1 egzemplioriaus tiražu knyga – Stasio Gliaudžio „Graužikų dvaras vaiko akimis“. Prisiminimuose Stasys Gliaudys aprašo pažinimo šaltinius vaikystėje, šeimos, gamtos ir aplinkos įtaką charakterio formavimuisi, mokslus Graužikų pradžios mokykloje, kumečių bendruomenės gyvenimą, šventes, okupacinius pokyčius Graužikų dvare 1940–1941 m., karo pradžią ir kita.

Knygos sudarytoja ir maketuotoja Birutė Musneckienė, redaktorė Irena Ramaneckienė, nuotraukas iš Stasio ir Vido Pūtvių, Stasio Gliaudžio, Algirdo ir Birutės Musneckių archyvų kompiuterinėmis programomis tvarkė Algirdas Musneckis.

Raudonoji armija Lietuvos sieną peržengė 1940 m. birželio 15 dieną 15 val.

Kelmiškiai okupacinę kariuomenę savo mieste išvydo birželio 16 dieną apie vidurdienį.

Esu šio įvykio liudininkas.

Tą dieną su mama iš Graužikų dvaro ėjome į Kelmę aplankyti mamos tėvukų, senelės.

Priėję Kelmės centrą, išvydome plentu iš Šiaulių pusės atvažiuojant porą sunkvežimių, prisėdusių žmonių. Privažiavus arčiau, atpažinome, kad tai rusų, arba sovietų, kariai.

Sunkvežimiai sustojo prie parduotuvės. Iš kabinų išlipo karininkai. Spėjome iš aprangos. Buvo apsiavę kerzavais batais, be šinielių, kepurės įprastos – be ausinių ir špykių. Spėjau pastebėti, kad rankiniai laikrodžiai stambūs, visai nepanašūs į mūsų vartojamus šveicariškus. Karininkai nuėjo į parduotuvę. Ką jie ten veikė, pirko ar nepirko, nesidomėjome.

Mus domino kareivukai. Išlipę iš kuzovo, mankštino nuo ilgo važiavimo sustingusius sąnarius. Į parduotuvę nėjo.

Stebino varginga apranga. Kepurės storos, žieminės su špykiais, ausinės nuleistos – budionovkos. Šinieliai vienų ilgi, kitų trumpi, vos iki kelių. Kojos nuo apavo iki kelių apvyniotos bintais. Vėliau imta juos vadinti – šešioliktomis respublikomis.

Nepalyginsi su mūsų kareivėliais. Jie dėvėjo vasarines kepures, vasarinę aprangą. Visi buvo batuoti.

Į karines bazes siunčiami rusų kariai buvo kiek padoriau  aprengti. Didžiulei masei  aprengti nebuvo iš ko.

Graužikų dvaras tampa Graužikų tarybiniu ūkiu. Kumečiai ir dvaro bernai tampa Graužikų tarybinio ūkio darbininkais. Vytautas Putvinskis – taip pat darbininkas, einantis žuvininko pareigas. Dirbs kartu su Steponu Gliaudžiu, žuvininku dar nuo senojo pono Vlado Putvinskio laikų. Stalių dirbtuvės ir mano tėvas Simas Gliaudys atliks visų tarybinių ūkių užsakytus staliaus darbus. Ateityje bus nustatytos išdirbio normos, įkainiai ir pagal tai bus mokamas piniginis atlyginimas.

Atėjus kūlimo laikotarpiui, tėvui su buvusia dvaro kūlimo technika teko vykti kulti ir į kitus ūkius.

Tarybinio ūkio valdytojas ar komisaras nebuvo paskirtas. Sovietinė besikurianti valdžia turėjo rimtesnių reikalų. Ateidavo iš kažkur tik nurodymai.

Darbai vyko dar pagal iš anksčiau paveldėtą tvarką ir ritmą. Esant reikalui, buvo tariamasi su Vytautu Putvinskiu. Lauko ūkinius darbus ir toliau rikiavo ir pats dirbo taip pat iš Vlado Putvinskio laikų prityręs Lipinas.

Uždrausta Šaulių sąjunga ir Jaunųjų ūkininkų rateliai (JŪR).

Pareikalauta tuoj pat grąžinti į vietos policijos nuovadas šauliams priklausančius ir asmeninius ginklus.

„Laiku neišpildę šio įsakymo asmenys laikomi pavojingais valstybės saugumui ir bus atiduoti į priverčiamojo darbo įstaigas...“ (vidaus reikalų ministras Mečys Gedvilas).

Pasitarta, reikia manyti, su mano tėvu, nuspręsta atiduoti tik pagal sąrašą esančius ginklus. Kitiems, t. y. į juos neįtrauktiems, tėvas sukalė pailgą medinę dėžę. Ginklus storai sutepė, dėžę užkalė ir kažkur užkasė. Dėžė buvo sunkoka, todėl reikėjo dviejų žmonių darbo.

Apie tą ginklų istoriją iš tėvo sužinojau tik po ilgo laiko atsitiktinio pokalbio metu. Tėvas tada pasakojo, kaip jie su Vytautu Putvinskiu vidurnaktį apsiginklavę bėgo gelbėti plėšikų užpultą ūkininką. Žinią davė per langą iššokęs sūnus. Šiaip nusikaltėliai privengė lankytis Graužikų apylinkėje. Šauliai buvo ginkluoti.

Tėvas nenurodė, kas užkasė, kur tuos ginklus paslėpė. Buvo dar sovietmetis be prošvaisčių. Mums tie ginklai tik istorinės-muziejinės vertės. O okupaciniam režimui – įkalčiai.

Pasikeitė mokytojai. Atleista Graužikų pradžios mokyklos mokytoja E. Gedminaitė išvyko. Naujasis mokytojas man atrodė labiau panašus į jaunuolį nei į subrendusį mokytoją.

Mokykloje vakarais organizuojami rusų kalbos kursai. Kviečiami lankytis visi, nepriklausomai nuo amžiaus. Sueidavo jaunimas ne tiek dėl rusų kalbos, kiek šiaip sau pavakariais, po darbų laiką praleisti, paišdykauti. Kelis kartus buvau nuėjęs ir aš. Kursus vedė naujasis mokytojas. Kiek supratau, ir jis dar tos kalbos mokėsi.

Buvo gauta didelė siunta ką tik iš leidyklos išėjusių Šuravino rusų kalbos vadovėlių. Dalijo dykai visiems, kas tik ėmė. Parsinešiau ir aš.

1940 m. liepos 14 d. vyksta rinkimai į Liaudies seimą. Graužikų rinkiminės apylinkės balsavimo punktas – Graužikų pradinė mokykla. Kandidatai iš kažkokios negirdėtos Darbo sąjungos. Geresnių už juos esą nėra. Atstovaus ir gins Lietuvos darbo žmonių reikalus. Bus stiprinama draugystė su TSRS. Apie įstojimą į TSRS – nė žodžio.

Balsuoti privalo visi. Kas nebalsuos, bus laikomi liaudies priešu. Į pasus įspaudžiama raudona žymė – „balsavo“.

Grubi retorika ir areštai jau spėjo pasėti baimę. Kas tau norės tapti liaudies priešu. Balsuoti ėjo visi buvę dvariškiai. 1940 m. pradžioje sužinojome, kad jau esame TSRS sudėtyje.

Dar prieš okupaciją į Graužikų dvarą atsikėlė Ališauskių šeima. Lipinams išsikėlus į naują butą, Molinėje už mūsų sienos apsigyveno Ališauskių penkių asmenų šeima – du sūnūs ir dukra.

Nuo okupacijos pradžios praėjo pusmetis. Kartą užlipę ant viškų (aukšto) išvydome Ališauskių palėpėje užkištus šventųjų paveikslus. Čia gi Jėzaus širdies ir Marijos širdies paveikslai! Laikomi didelėje nepagarboje. Visi buvome nustebinti. Kas tiems Ališauskiams nutiko?

Sutikta Ališauskienė pasigyrė, kad jos vyresnysis sūnus Stasys Ališauskis yra įrašytas į komsomolcus. Kitą dieną pataisė, kad priimtas į komjaunuolius ir paaiškino: „Smetonos laikų valdininkų nebebus. Bus nauji, paruošti iš komjaunuolių. Tam reikia iš anksto rengtis: nelankyti bažnyčios, bute neturi likti ne tik šventų paveikslų, bet ir rožančių, kryželių, škaplierių, medalikėlių.“ Tuos irgi paslėpusi ant aukšto spaliuose.

Sunku paaiškinti, iš kur tas žmonių kvailumas ir naivumas!

Komjaunimą organizuoti bus ėmęsis naujasis mokytojas. Kelis kartus esu pastebėjęs jį pas Ališauskius. Kiek jų buvo suburta, kokia to mokytojo pavardė, išsilavinimas, tolesnė veikla, nežinau.

Reikalingi tyrimai. Buvau baigęs keturis skyrius ir mano ryšiai su Graužikų pradžios mokykla nutrūko.

Užėjus vokiečiams, paveikslai iš palėpės vėl pakibo ant Ališauskių kambario sienos. Nerado tik spaliuose paslėptų medalikėlių, rožančių, kryželių, nors iškapstė didelį plotą.

Sūnui Staseliui, kad vokiečiai nepalaikytų komjaunuoliu, būtinai reikia nešioti prisisegus medalikėlį, o kišenėje, jei pakratys, turėti rožančių. Mano mama aprūpino juos ir medalikėliais, ir rožančiais. Nepadėjo. Rasti komjaunuolių sąrašai.

Stasys Ališauskis suimtas ir įkalintas Kelmėje.

Mano tėvas rinko parašus, darė žygius, kad paleistų. Vaikis jaunas, nežinojo, kas tas komjaunimas, nieko blogo nepadarė. Paleido.

Antrosios okupacijos metais abu Ališauskių sūnūs baigė saugumo mokyklas. Tapo aukštais saugumo pareigūnais. Stasys Ališauskis žuvo nuo partizanų kulkos. Jaunesnysis, paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, su žmona ruse išvyko į Rusiją.

Vaiko akimis žiūrint, gyvenimas Graužikų dvare tekėjo įprastine vaga. Draugavau su Putvinskių Algiuku. Iš jo gaudavau knygų. Abu mėgome skaityti. Viliojo nuotykiai. Apie tai esu aprašęs vaizdelyje „Indėnai Graužikų dvare“

Putvinskių šeima dar tebegyveno, kaip įprasta sakyti, dvaro rūmuose. Tačiau gyvenimas buvo kaip ant ugnikalnio, kuris tuoj tuoj turės prasiveržti. Geriausiu atveju teks viską palikti ir kažkur išsikraustyti.

Vytautas Putvinskis mano tėvui davė kelias paltis lašinių, nuvežti į Kelmę pas senelius. Degant Kelmei, sudegė namai ir lašiniai.

Sekė trečiasis okupacijos etapas. Tautinės inteligentijos izoliavimas ir naikinimas. Atsiųsti iš Maskvos tos srities saugumo specialistai darė savus – trėmimui ir likvidavimui pasmerktų žmonių   – sąrašus. Buvo dirbama, ruošiamasi prisilaikant didžiausio slaptumo. Tik paskutinėje stadijoje reikėjo vietinių kolaborantų talkos, nes šie geriausiai žinojo, kur tie asmenys gyvena ir kokia jų dabartinė padėtis.

1941 m. gegužės mėnesį jau sklido gandai, kad gali kilti Tarybų Sąjungos ir Vokietijos karas. Spėliojamos ir datos.

Birželio pradžioje sužinota, kad sudaromi kažkokie sąrašai. Vėliau patikslinta, kad areštui ar trėmimui. Šauliai, kaip kariškos organizacijos nariai, į tuos sąrašus patenka pirmoje vietoje.

Vytautas Putvinskis tariasi su šauliais. Ką darom? Areštus daugiausia vykdė naktimis. Svarbu nepakliūti ir laukti karo. Nutarta naktimis namuose nemiegoti.

Mano tėvas porą naktų kartu su Vytautu Putvinskiu praleido Graužikų kalne prie didžiosios aikštės esančioje pavėsinėje, sėdėdami prie pailgo stalo ir šnekučiuodamiesi.

Dėdė Steponas nakvodavo tai arklidės, tai karvidės viršuje, kur laikomas pašaras, šienas.

Kad bus tremiamos šeimos, o vyrai atskiriami, tokių kalbų nebuvo. Laukta tik vyrų – šaulių – arešto.

Tą lemtingą 1941 m. birželio 14 d. dieną tėvas miegojo namie, o rytą išėjo į darbą.

Apie 10 val. sugalvojau nueiti į dvarą pas tėvą. Mano nuostabai, sodo gale tarp laukinės obels ir kalvės sutikau poną – Vytautą Putvinskį. Apsirengęs darbiniais rūbais. Mane pamatęs, sustojo ir ištarė: „Pasveikink nuo manęs savo tėvą.“

Iš veido ir iš balso matėsi, kad labai susijaudinęs. Ir lėtai lėtai nuėjo keliu dvaro link.

Tie ištarti žodžiai ir tas vaizdas išliko iki šių dienų. Mane taip paveikė, kad aš į dvarą nebėjau, grįžau į namus mamai papasakoti.

Po kelių valandų grįžo susijaudinęs tėvas. Štai ką jis papasakojo. Putvinskių šeimos išvežimo nematė, dirbo. Dvaro rūmai, kaip buvo įprasta vadinti, apaugę medžiais, dekoratyviniais krūmais. Tad tremtis galėjo vykti nepastebimai.

Putvinskio laukti buvo pasilikę šiai egzekucijai komandavę tremties vadovai, atvažiavę mašinėle.

Liepė sukviesti visus čia dirbančius. Tarp jų buvo ir mano tėvas.

Klausimas: „Kur jūsų ponas?“ Atsakymas buvo aiškus – „nežinome“. „Jūs turite žinoti ar nujausti, kur jis yra.“ Ramus, apsimestas tonas ėmė aštrėti. Neaišku, koks tolimesnis būtų jų elgesys. Tuo metu grįžo Vytautas Putvinskis.

Sekė klausimas: „Kur buvot?“ Vytautas Putvinskis aiškino, kad dirbo. Žuvininkystės tvenkiniuose reikėjo atlikti kažkokius svarbius darbus.

Liepė išsiimti iš kišenių, ką ten turi, ir padėti ant stalo. Padėjo nedidelį sulenkiamą peiliuką ir žirklutes. Dar patys patikrino. Pasiimti neleido.

Vytautas Putvinskis paklausė: „Ar galiu juos palikti savo mylimam žmogui?“ Leido. Vytautas Putvinskis padavė mano tėvui.

Buvo pats jazminų ir erškėčių žydėjimas. Pagal gamtos kalendorių – tai taip lauktos ir išsvajotos vasaros pradžia.
Lydimas per kiemą, dvaro šeimininkas nuo žydinčio jazmino krūmo nusiskynė šakutę. Su ja buvo įsodintas į mašinėlę ir išvežtas į... mirtį.

Pasidavė tikėdamasis, kad galės vargti kartu su šeima. Deja, vyrai nuo šeimų buvo atskirti ir jau pasmerkti.
Raktai nuo dvaro patalpų buvo patikėti Ališauskių šeimai.

Indėnai Graužikų dvare 1941 m. birželio 12 d.
Prisimenant paskutinį susitikimą su Putvinskių Algiuku
Vaikystės metais knygos mums buvo vienintelis langas į platų pasaulį. Radiją retai kas turėjo, apie televiziją, internetą nė supratimo nebuvo. Knyga – irgi retas svečias, saugoma ir branginama. Pramokę skaityti, įnikdavome į knygas. Ypač mėgau pasakas ir tolimų kelionių nuotykius.

Susidraugavau su dvarininko Vytauto Putvinskio sūnumi Algiu. Algiui paaugus reikėjo draugų, o dvare panašaus amžiaus vaikų nebuvo. Susitikdavome. Rišo pomėgis knygoms, kelionėms. Atnešdavo iš dvaro knygų. Perskaičiau „Kelionė aplink pasaulį per 80 dienų“, „Per laukinį Kurdistaną“. Bet didžiausią įspūdį paliko Vinetu. Žavėjo indėnų kova prieš skriaudikus, kilnumas, laisvės troškimas. Užsikrėčiau „indėniška“ liga, užkrėčiau ir Algį. Algis buvo keleriais metais jaunesnis.

Iš lazdyno pasidariau lanką, strėlių. Algis atsinešdavo plieninį lanką. Šaudydavome į įvairius taikinius. Per tą įkarštį mano strėlė iškūlė kaimynų kamaros langą. Kita – pataikė gaidžiui į galvą. Gaidys krito negyvas. Šoviau nesitaikydamas, nesitikėdamas tokios baigties. Tik mamos užtarimu išvengiau tėvo diržo. Paišybos sąsiuvinį užvaldė indėniško gyvenimo vaizdai.

Abu viliojo toliai. Indėniško gyvenimo būdas. Panašios mintys sukosi ir Algio galvoje. Vieną pusdienį nusprendėme pagyventi miške, Graužikų kalne, kaip indėnai. Svarbiausia – ginkluotė. Lankus turime. Reikėtų tomahauko mėtymui į taikinį. Tiktų ir mažas kirvukas, bet kur jį gausi. Svarbu ir indėniška išvaizda.

Reikalingas plunksnuotas galvos apdangalas. Galima ir patiems jį pasidaryti, plunksnas pritvirtinus prie kepurių.

Labiausiai tiktų iš gaidžio uodegos, būtų ilgos, spalvotos.

Aptarėme susitikimo dieną. Pavalgę pietus, susitiksime pamiškėje, prie ąžuolo. Pirmiausia pasistatysime vigvamą, pašaudysime iš lanko, pagyvensime kaip tikri indėnai. Sutartu laiku, atsiriekęs storą duonos riekę, ginkluotas lanku ir strėlėmis, nuėjau į susitikimo vietą. Algio teko gerokai palaukti, atėjo su lanku ir be plunksnų, nes močiutei teikėjo padėti perkelti knygas. Kol susiradome miške tinkamą vietą, kol iš šakų surentėme palapinę (vigvamą), praėjo nemažai laiko. Sėdime tame vigvame, užkandžiaujame atsinešta duona, galvojame, ką toliau veiksime.

Saulutė jau gerokai pakrypusi į vakarus. Medžių šešėliai didėja, tįsta. Algis ima nerimauti. Tėvai pasiges, ims nerimauti, ieškos. Laikas grįžti namo. Bandau atkalbėti, įkvėpti indėniškos drąsos, dar pabūti, dar likę neiššautos strėlės. Mano pastangos bevaisės. Tik sutariame kitą kartą susitikti anksčiau, kad liktų laiko ir indėniškoms pratyboms.

Algis pakilo ir, leisdamasis žemyn, pranyko tarp medžių. Nė į galvą neatėjo mintis, kad matau jį paskutinį kartą.

Lieku vienas. Darosi tamsiau. Miškas paslaptingai ošia. Toliau tarp krūmų kažkas juda, lyg mane stebi. Pasidarė nejauku.

Nešinas indėniška ginkluote, grįžtu namo. Kieme sutinku mamą. „Kur taip ilgai buvai, kiaulėms lapų nepririnkai.“ Nuleidžiu galvą. Negi prisipažinsi, kad buvau tapęs indėnu.

Po kelių dienų, birželio 14-ąją, Algis su šeima buvo ištremtas ne į išsvajotą indėnų šalį, bet į rūsčią šiaurę, į Komiją.

Po daugelio metų iš septynių šeimos narių grįžo tik du – Algis ir Giedrė.