(Tęsinys)                                                                                                    
Kaip liudija baronų fon Ropų Pakruojo dvare lankęsi žmonės, čia buvo gausi meno kūrinių, unikali tabokinių kolekcija, garsaus danų skulptoriaus Bertelio Torvaldseno balto marmuro skulptūrų, bareljefų, didžiulė retų knygų biblioteka.

1930 m. į baronų fon Ropų Pakruojo dvarą atvyko šiaulietis dailininkas Gerardas Bagdonavičius. Jis buvo priimtas paties barono Leono fon Ropo. Dailininkas prisimena, kad barono fon Ropo rūmuose Pakruojyje buvo daug paveikslų, graviūrų ir skulptūrų, matė žinomo danų skulptoriaus B. Torvaldseno skulptūrų ir bareljefų, sukurtų klasikine maniera.
Apie 1938-1939 m. čia su Šiaulių „Aušros“ muziejaus organizatoriumi P. Bugailiškiu lankėsi šio muziejaus bendradarbis Vaclovas Zdzichauskis. Jis pasakojo, kad Ropų dvare buvo daug paveikslų ir skulptūrų. Viena iš rūmų salių buvo skirta muziejiniams dalykams. Joje buvo įstiklinta vitrina, kurioje pasak  Ropo, laikytos „carų dovanos“. Toje vitrinoje buvo sudėta gražių tabokinių su paauksuotomis raidėmis. Esą tai prieš du šimtus metų gautos tradicinės dovanos ir įvairūs pasižymėjimo daiktai. Dvaro rūmuose buvo bibliotekos salė su tamsaus medžio lentynomis. Ten stovėjo balto marmuro skulptūros. Matė ilgą bareljefą ir Venerą su nudaužta ranka (Kazlauskas A. Istorinė pažyma apie buvusį Pakruojo dvarą, p. 4. Autoriaus rinkinys).

Pakruojo dvaro istorija ir Ropų meno kolekcija, su kuria susipažino S. Ušinskas, padarė jam didelę įtaką ir nulėmė jo pašaukimą.  Jis buvo nepaprastai smalsus vaikas. Labiausiai jaunąjį Stasį pakerėjo didžiulė dvaro biblioteka, kurioje buvo daug retų knygų, įvairių leidinių, dailės kūrinių reprodukcijų. ir Senelio prašymu Ropai leido Ušinskui ne tik naudotis biblioteka, bet ir piešti (Bardauskienė D. Dailininkas Stasys Ušinskas. „Auksinė varpa“, 1990, balandžio 3 d.).

Iš pradžių jaunasis Stasys piešė knygų iliustracijas, Pakruojo dvaro rūmuose buvusias skulptūras, bareljefus. Vėliau Ušinskas, besimokydamas Šiaulių valstybinėje berniukų gimnazijoje, Kauno meno mokykloje, vasarą  atvykdavo į Pakruojo dvarą ir perpiešinėjo paveikslus, knygų iliustracijas, piešė rūmų interjerą, skulptūras, pastatus ir parką. Čia, Pakruojo dvare, pirmąkart susipažinęs su klasikų kūrinių reprodukcijomis, piešdamas jų kopijas, Ušinskas pajuto klasikinio meno monumentalumą, suvokė griežtą figūrinių kompozicijų logiką ir principus. 1925 m. mokydamasis Kauno meno mokykloje, o vėliau studijuodamas Paryžiuje, Stasys lengvai perprato meno paslaptis, nes dar vaikystėje buvo susipažinęs su daile iš originalų, kopijų, įvairių leidinių, kurie buvo barono fon der Ropo dvare Pakruojyje.

Dailininkas yra sakęs, kad kaip tik Pakruojo dvaro aplinka ir įspūdinga Ropų meno kolekcija įžiebė jam polinkį dailei.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą, S. Ušinsko tėvai ieškodami darbo ir geresnio gyvenimo, iš Pakruojo išvažiavo į JAV, kartu su savimi pasiimdami ir Stasiuką. Ten gyvenant jiems gimė kitas sūnus Romas. Lietuvai tapus nepriklausomai, Ušinskų šeima 1918 m. grįžo į Pakruojį. Čia 1921 m. Ušinskams gimė duktė Filomena (1921–2003), kuri taip pat pasekė brolio Stasio pėdomis, mokėsi Kauno meno mokykloje. 1943 m. baigusi tuometinį Dailės institutą, tapo dailininke, vitražiste, daug padėjo S. Ušinskui atliekant vitražų  užsakymus įvairioms bažnyčioms ir visuomeninės bei kultūrinės paskirties pastatams.

Šiauliuose, Valstybinėje gimnazijoje
Grįžę iš Amerikos į Lietuvą, Ušinsko tėvai nusprendė vyriausiąjį sūnų Stasį, kaip gabų ir turintį polinkį piešti, leisti į mokslus. Stasys, savarankiškai pasiruošęs namuose, įstojo mokytis į Šiaulių valstybinę gimnaziją, kur galutinai išryškėjo ir svarbiausias jo gyvenimo tikslas – meno siekis. Kai S. Ušinskas mokėsi gimnazijoje, būdavo organizuojamos mokinių piešinių parodos. Jis nupiešdavo tiek piešinių, kad jam vienam tekdavo skirti atskirą klasę. Kaip prisimena B. Budraitytė-Gintilienė, gyvendama „Žiburėlio“ bendrabutyje su S. Ušinsku, ji prašydavusi jo nupiešti piešinių. Mokytojas I. Ananjevas už tuos pačius piešinius S. Ušinskui rašydavo penketus, o jai – dvejetus (Krivickas J. Res non verba (Šiaulių berniukų gimnazijos – J. Janonio vidurinės mokyklos istorija (1851–1991). Kaunas, „Šviesa“, 1991, p. 83). Klasėje buvo visų mėgiamas, fiziškai stiprus, pasakojama, kad kartą juokaudamas klasės draugą su suolu užkėlė ant pečiaus.

Savo prisiminimuose apie gimnaziją Ušinskas labai šiltai atsiliepė apie lotynų kalbos mokytoją Jaroslavą Rimkų (1888–1976), išugdžiusį meilę lotynų kalbai, antikinei literatūrai ir klasicistiniam menui. Mokytojas J. Rimkus, žmogus išsilavinęs, turintis pakankamai istorinių, literatūrinių, meninių žinių, slapyvardžiu J. Šilietis buvo išleidęs įdomų piešinių albumą  „Vokiečių okupacija Lietuvoje 1915–1919 m. paveikslėliuose ir trumpuose jų aprašymuose“ (Kaunas, 1922 m.) apie Pirmąjį pasaulinį karą. Būtent mokytojas J. Rimkus, pastebėjęs neeilinius S. Ušinsko gabumus mokslui ir menui, parašė rekomendacinį laišką Dailės mokyklos dėstytojui J. Januliui (Krivickas J. Res non verba, p. 82-83).

Su šiuo laišku Šiaulių berniukų gimnazijos šeštos klasės mokinys S. Ušinskas 1924 m. nuvyko į Kauno meno mokyklą ir išlaikė stojamuosius egzaminus. Tačiau užsiėmimų tada taip ir nepradėjo lankyti, kadangi dailininko J. Vienožinskio patariamas, nutarė pirmiausia baigti gimnaziją.

S. Ušinskas apie savo išvyką į Kauno meno mokyklą pasakojo: „Apie 1924 metus nusibodo man gimnazijoje mokytis ir nusprendžiau važiuoti Kaunan egzaminų į Meno mokyklą laikyti. Važiuoju su konke per miestą ir, besukant jai į senamiestį, iššoksiu – tik blumpt su visu lagaminu ir pabyrančiom dešrom ant žemės. Buvo maždaug Naujųjų metų laikas. Nežinojau, kad dailininkai pradėdavo švęsti nuo Kalėdų ir tęsdavo ligi Trijų karalių. O tada jau viskas užsidaro, puotaujama, niekur nebeprieisi. <...> Nueinu pas Janulį, kažkur netoliese meno mokyklos gyvenantį. Janulis guli, žmona įleido. „Kas būsi, eikš čia, prie stikliuko“, - pakilo šeimininkas. Pradėjom kalbėti, pažadėjo sutvarkyti. „O dabar važiuok namo, šventė, su nieku nesusikalbėsi. Po Trijų karalių atvažiuok“, – vėl išgirdau tą patį. Išvažiavau, palikęs pas Grybą pareiškimą ir savo lagaminą.

Sutartu laiku atvažiavau kitą kartą. Laikau tris egzaminus. Priiminėjo Sklėrius ir Janulis. Išlaikau į trečią kursą iš karto. Ir štai įeina į kambarį Vienožinskis, pamatęs mane, sušunka: „O, tas žioplys egzaminus laiko! Man ramybės nedavė! „Čia ne žioplys, – atsiliepė Sklėrius, – čia toks meno diletantas.“ O aš nežinau, kas tas „diletantas“; išėjęs tuoj griebiau žodyną ir išsiaiškinau. Janulis peržiūrėjo mano piešinius, priėjo ir Vienožinskis, na, ir prie manęs sprendimą darė:

„Žinai, geriau važiuok namo ir baik gimnaziją.“ Šito Vienožinskio patarimo paklausiau ir išvažiavau. Per pusantrų metų baigiau gimnaziją. Tokia buvo su J. Vienožinskiu mano pirmoji pažintis“ (Stasio Ušinsko pasakojimas, užrašytas 1969 m. kovo 31 d. Kaune. Iš: Justinas Vienožinskis: Straipsniai. Dokumentai. Laiškai. Amžininkų atsiminimai. V. 1970 (parengė I. Kostkevičiūtė), p. 314).

Tęsdamas mokslus Šiaulių berniukų gimnazijoje, Stasys toliau daug dėmesio skyrė lotynų kalbai, antikinei literatūrai ir čia daug pasiekė. Baigdamas kursą, laisvai vertė iš lotynų kalbos ir skaitė Vergilijų, Cezarį ir Dantę. Su piešimo mokytoju jis nelabai sutardavo, kadangi skyrėsi jų meno samprata. „Aš išaugau klasikos įtakoje, – prisimena dailininkas, – o mokytojas piešė natūralistinius peizažėlius“ (Кулешова В. Стасис Ушинскас. Москва, 1973, p. 14).

Šiaulių valstybinę berniukų gimnaziją S. Ušinskas baigė 1926 m., prieš tai jau būdamas įstojęs į Kauno meno mokyklą. Šiaulių miesto Juliaus Janonio gimnazijos muziejuje saugoma 1926 m. baigusių gimnaziją tuometinės VIII laidos mokinių ir mokytojų vinjetė, kurioje yra ir S. Ušinsko nuotrauka. Šiame muziejuje saugoma ir kita medžiaga apie buvusį gimnazijos mokinį S. Ušinską.

Kaune, Meno mokykloje
Kauno meno mokykla, į kurią įstojo S. Ušinskas, tuo metu buvo vienintelė tokio profilio mokykla Lietuvoje. Joje jis studijavo tapybą pas J. Vienožinskį iki 1929 metų. Studijuodamas dažnai parvažiuodavo į tėviškę, į Pakruojį. Meno mokykloje didžiausią įtaką būsimajam dailininkui padarė Justinas Vienožinskis, iš mokinių pirmiausia reikalaujantis profesionalumo, spalvų harmonijos, kompozicijos bei formos paprastumo ir aiškumo. 1928 m. J. Vienožinskis, vertindamas S. Ušinsko darbus studijoje, taip jį apibūdino: Teikia gerų vilčių tapyboje, labai gerai atlieka piešinį (Кулешова В. Стасис Ушинскас. Москва, 1973, p. 15). S. Ušinskas irgi labai vertino savo mokytoją J. Vienožinskį - ir kaip asmenybę, ir kaip pedagogą, skatinantį visokeriopai pažinti pasaulinio meno pasiekimus ir derinti juos su nacionalinėmis dailės tradicijomis. Tačiau S. Ušinskui nedavė ramybės ir jaunatviškas susižavėjimas klasikiniu menu – juk ne veltui jis piešė  klasikų kūrinių kopijas barono fon Ropo rūmuose. Čia jis vis sugrįždavo per vasaros atostogas ir mokydamasis Kauno meno mokykloje.

Ušinsko vaikystės draugas Jonas Ausmonas (iki 1929 m. gyvenęs Pakruojyje) prisiminimuose 1990 m. liepos 30 d. rašo:  „Ušinskų šeimą Pakruojy pažinau gerai.  Stasį Ušinską pažinau nuo tų laikų, kai jis pradėjo mokytis Kauno meno mokykloje. Jis atostogų parvažiuodavo į Pakruojį, vaikščiodavo po apylinkes ir piešdavo. Nežinau, kur dabar tas paveikslas, kuriame jis buvo nupiešęs ir mane. Aš meškeriojau Kruojoj, ant tokio suolo atsistojęs, o jis ėjo ana upės puse ir paklausė, kiek laiko aš dar meškeriosiu, aš atsakiau, jog nežinau, kaip tos žuvelės kibs. Tada jis pradėjo tapyti, sako, čia bus „Jaunasis žvejys“. Prisimenu jo vestuves, nors jos vyko ne Pakruojyj, o kažkur jaunosios pusėje, nes jo brolis Romas buvo pabroliu. Po vestuvių Stasio Ušinsko žmona pradėjo dirbti Pakruojo pradžios mokykloje, o jis išvažiavo studijuoti į Paryžių. Buvo Italijoj, Amerikoj, ten aplankė kadaise buvusią savo gyvenamąją vietą, kur dar vaikas būdamas su tėvais gyveno ir kur gimė jo brolis Romas. Prisimenu, kaip senoji Ušinskienė džiaugėsi anūkėmis dvynukėmis Vida ir Jūrate, kurias galima buvo atskirti tik joms esant atskirai. Kai jos būdavo kartu, kuri yra Vida ir kuri Jūratė, atskirti nebuvo galima, nes jos abi buvo labai panašios. <...> 1960 m. tekos susitikti su prof. S. Ušinsku, jo seserimi Filomena ir senąja Ušinskiene. Tik iš jos pasakojimų žinau, kad Ušinskai prieš Pirmąjį pasaulinį karą iš Pakruojo išvažiavo į Ameriką ir išsivežė Stasiuką. Ten gyvenant gimė kitas sūnus Romas, o vėliau Lietuvai tapus nepriklausomai jie grįžo į Pakruojį. Čia 1921 m. gimė duktė Filomena. Romas kadangi buvo gimęs Amerikoj, tai ten ir išvažiavo“ (Ausmanas J. Prisiminimai apie Pakruojį ir Stasį Ušinską. 1990, liepos 30 d. Autoriaus archyvas).

Dailininko sesuo, vitražistė Filomena Ušinskaitė apie brolį prisimena: „Brolis Stasys, mokydamasis Kaune, meno mokykloje, atostogaudavo namuose, Pakruojyje. Čia jis piešdavo, tapydavo gamtoje. Daugiausia barono fon Ropo dvare, parke ir ne tik jame. Juk ir miestelio apylinkės gražios: Kruojos pakrantės, arkinis tiltas, geležinkeliukas, atskiros sodybos, pušynai... Man gi tekdavo teptukus, paletę valyti. Kartais dažų likučiais bandydavau ir savo jėgas.

  Vėliau, kai jau brolis buvo grįžęs iš Paryžiaus, gamtos etiudų mažėjo, buvo atliekami didesni darbai: „Muzikantas“; „Į turgų“, „Kristus ir Judas“ ir kt... Vaikystėje pozavau brolio kuriamai „Madonai“...“ (Ušinskaitės F. pasakojimas, užrašytas 1991 m. kovo 16 d. Autoriaus archyvas).

Švietimo ministerija 1928 m. pabaigoje nutarė Kauno meno mokyklą reformuoti, siekdama sumažinti teises, kuriomis naudojosi šios mokyklos pedagogų taryba. J. Vienožinskiui, o kartu ir A. Varnui, nebeleista vesti moksleiviams užsiėmimų. Atsakydami į tai ir protestuodami prieš tokį ministerijos sprendimą, mokiniai paskelbė streiką. Švietimo ministro vardu buvo nusiųsta peticija su reikalavimu sugrąžinti mėgstamus pedagogus į mokyklą. Šį reikalavimą pasirašė A. Gudaitis, N. Petrulis, L. Truikys, S. Ušinskas, B. Pundzius, S. Žukas ir kiti. Apie šį incidentą Kauno Meno mokykloje S. Ušinskas rašė: „Iš Meno mokyklos mus išmetė, o Vienožinskis, Varnas ir Galdikas taip pat buvo pašalinti. Tada Vienožinskis įkūrė studiją Parodos paviljone – Vytauto kalne. Visas būrys išvarytų studentų – Gudaitis, Strolis ir kt. – perėjom pas jį. Dirbom ten pavasarį iligi vasaros. Vasarą grįžau į tėviškę – Pakruojį <...> Kiek vėliau rengiausi važiuoti meno studijų į Paryžių“ (Ušinskas S. Meno mokykloje. In: Justinas Vienožinskis. Straipsniai. Dokumentai. Laiškai. Amžininkų prisiminimai, p. 315-316).

S. Ušinskas ne savo noru palikęs Kauno meno mokyklą ir nebaigęs joje mokslų, 1929 m. išvyko studijuoti į Paryžių.

(Bus tęsinys)

Stovi aktorius Juozas Grybauskas. Sėdi iš kairės: aktorius Romualdas Juknevičius ir dailininkas Stasys Ušinskas. 1935 m. Pakruojis. Nuotr. kopija iš J. Nekrašiaus rinkinio.

Kauno meno mokykloje. Kairėje stovi S. Ušinskas (su akiniais). Apie 1928 m. Iš J. Nekrašiaus rinkinio.

Pakruojo dvaro arkinis tiltas.

Pakruojo dvaro rūmai.

Pakruojo dvaro arkos.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.